VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2012 10 23. Dešinioji Lietuva arba chaosas

Algirdas Pilvelis

Kairė ar dešinė? Kurlink eiti? Į kairę ar į dešinę? Galime įsivaizduoti žmogų kryžkelėje, kuris nežino, į kurią pusę jam eiti. Ir tai galima palyginti su Lietuva ne tik per dabartinius Seimo rinkimus, bet ir apskritai, kai jokia oficiali politinė kova nevyksta, o partijos, ir „kairiosios“, ir „dešiniosios“ kaupia politinius dividendus populistiniais šūkiais. Ir būtent toks populizmas yra tikra meškos paslauga piliečiams, kai jau nustojama skirti, „kas yra kas“, todėl vadinamoji „pagrindinė masė“ jau iš tikrųjų nebeskiria, kur yra „kairė“, ir kur „dešinė“. Kuo gi tai iš principo skiriasi? Įdomu, kad dar 1930 m. šią dilemą labai rimtai nagrinėjo žinomas rusų išeivijos filosofas Semionas Frankas ir priėjo prie netikėtų išvadų. Jei šiandien sakoma, kad nėra skirtumo tarp kairės ir dešinės, tai gal šito nematome, o tokie skirtumai yra. Vėliau pamatysime, kad tipiškas „kairės sindromas“ yra bolševikinė Rusija, o tipiškas „dešinės sindromas“ – pokarinė ir šiuolaikinė Vokietija, ir čia mums skirtumai, kuris kelias teisingas, bus net akivaizdžiai aiškūs.

Gal tiesiog užduokime klausimą, ar verta lietuvių tautai blaškytis tarp kairės ir dešinės, nes netgi nežinia, ar tai apskritai tokios politinės ir ne vien ideologijos kryptys, ir pagaliau reikia siekti ko nors nuoseklaus? Tai gal galiausiai laikas išsiaiškinti, kur nuves kelias į kairę, o kur – į dešinę ir kur bus ta vieta, kurią arba vadinsime aklaviete, arba pasakysime, kad ambicingas mūsų tikslas – lietuvių tautai išlipti iš pamazgų duobės jau pasiektas?

Kas gi iš tikrųjų yra kairė ir dešinė?

Ar yra teisinga ir neteisinga „dešinė“ ir lygiai taip pat – teisinga ir neteisinga „kairė“? Beje, apie tai diskutuojama tiek daug, įvairūs politikai jau taip įprato mokyti vieni kitus gyventi, kad neretai pamirštama elementariausia logika, svarbu, kad kaip nors įgeltum oponentui ir visiems parodytum, koks jis kvailas.

Pabandykime panagrinėti paprastą dalyką. Jeigu dešinė yra neteisinga, vadinasi, ji yra kairė? O jeigu kairė neteisinga, tai ji yra dar neteisingesnė kairė? Prie tokių išvadų neišvengiamai prieisime, jeigu ne paviršutiniškai palyginsime tas ideologijas.

Paprastai galvojama, kad dešinieji tik atstovauja siauros turtuolių grupės interesams, o kairieji gina „visų žmonių teises ir laisves bei socialinį teisingumą“. Nors iš tikrųjų tai yra nesusipratimas. Mat  turtuolių reikalus gina libertarai, moderniausia liberalų atšaka, kaltinanti tradicinį liberalizmą „kairumu“, ir jie netgi nepripažįsta valstybės – tai tokia oligarchų anarchija. Ir, ko gero, libertarizmas nemažai būdingas šiuolaikinei Rusijai, kur milijardierių įtaka valdžiai nepaprastai didelė. Dešiniųjų ideologija remiasi vadinamosiomis tradicinėmis vertybėmis, ypač religinėmis, taip pat demokratijos principais. Pagaliau daugumos Vakarų Europos dešiniųjų partijų pavadinime neišvengiamai būna žodis „liaudies“, todėl absurdiška kaltinti partijas libertarizmu, kada kai kurių jų tradicijos siekia kone šimtmetį, nes tai reiškinys visiškai naujas, ir tos politinės grupuotės daugiau primena viduramžių karaliaus dvaro sąmokslininkus, o ne politinius judėjimus, pretenduojančius į visuotinumą, pateikiančius vientisą valstybės modelį. Pavyzdžiui, libertaramas tautinės ir religinės vertybės yra didžiausia kliūtis, ir jie su tuo ypač smarkiai kovoja. Toks libertarizmo ideologas kaip amerikietis Deividas Nolanas aiškiai atskiria nuo savo grupuotės ir liberalus, ir konservatorius: jis nemato nieko bendra jų principuose. Pagaliau vadinamieji „liberalūs“ judėjimai savo požiūriais kur kas artimesni komunistiniams anarchistams, taip pat nepripažįstantiems jokių „pasenusių vertybių“, negu kuriai nors dešinės pakraipos partijai, kuri būtent minėtomis vertybėmis ir remiasi.

Kokios gi kairiųjų, kaip „kovotojų už laisvę ir socialinį teisingumą“, vertybės? Iš tikrųjų tai tik programiniai šūkiai, kurie dažniausiai realizuojami prasčiausiu būdu arba apskritai nerealizuojami. Būtų įdomu čia susipažinti su kai kuriomis S. Franko pastabomis apie komunizmą Rusijoje. Be abejo, tai buvo žiauriausias XX amžiaus diktatūrinis režimas, kuriam esant jokiomis žmogaus teisėmis nė iš tolo nekvepėjo. Kaipgi taip atsitiko ir kaip komunizmas taip „degradavo“, kad didžiausi „žmogaus teisių gynėjai“ jų apskritai nepripažino? Ir čia yra geležinė logika. Jau vien vadinamųjų „raudonųjų“ raida valdžioje... Pirmiausia žinoma, kad jie kariavo su „baltaisiais“, bet šie iš tiesų pradžioje nebuvo jokie jų priešai. „Baltieji“ – buvo Rusijos demokratai, siekę po caro režimo nuvertimo priimti bendrą nacionalinės vienybės konstituciją, kuri būtų visų politinių partijų susitarimas. Ir „baltaisiais“ jie pasidarė tik todėl, kad būtų atskirti nuo „juodašimčių“, ypatingai agresyvių, netgi teroristinio pobūdžio grupuočių, rengusių Rusijoje žydų ir vokiečių pogromus. Ir „raudonieji“ pagal metodų panašumą labai greitai rado bendrą kalbą su „juodaisiais“, kurie parėmė Spalio perversmą, organizuodami girtų jūreivių išpuolius, o „baltieji“ demokratai, daugiausia apsišvietę žmonės, labai greitai tapo ne vien tamsių „juodųjų“, bet ir už juos ne ką šviesesnių „raudonųjų“ priešais. Kaip nurodo S. Frankas, būtent chamizmas, polinkis į smurtą ir diktatūrą suvienijo tas ypač agresyvias politines grupuotes, besidangsčiusias kilniais šūkiais. Prie tokių tamsių politinių jėgų požymių priskiriamas ir polinkis į demagogiją.

Gal tai atsitiktinis dalykas, istorinė ironija?

Kas kokiai „liaudžiai“ atstovauja?

Pats politinių jėgų skirstymas į „kairiuosius“ ir „dešiniuosius“ atsirado Prancūzijos revoliucijos metais, kai monarchistai parlamente posėdžiaudavo dešinėje pusėje, o jakobinai – kairėje. Ir tai viskas. Bent jau Prancūzijoje. Kas tie dešinieji? Būtent jų partijų pavadinimuose visą laiką rasime žodį „liaudies“! Taigi Prancūzijos dešinieji yra... liaudininkai? Kaip ir buvusio prezidento Nikola Sarkozi partija... ir jiems jokiu būdu neprikiši simpatijų monarchijai, nes ta jiems atrodo „viduramžių prietaras“, o štai sąvokos „respublika ir pilietis“ yra šventos. „Man šios sąvokos yra šventos“, – per savo inauguraciją pasakė tuometinis Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozi. Palaukite... Betgi lygiai tą pat ne kartą yra pasakęs ir jo pirmtakas, taip pat dešinysis, Žakas Širakas! Tai netgi nėra itin originalu... Pastarasis Prancūzijos valstybės vadovas skelbė save Šarlio de Golio sekėju... O šis legendinis – ir kiekvienas prancūzas pasakytų, kad geriausias iš visų kada nors buvusių Prancūzijos prezidentų – tai labai dažnai kartojo. Matome, kad dešinieji prancūzų politikai į jokius diktatorius nepanašūs, pirmiausia tai žmonės, tvirtai įsitikinę demokratinės santvarkos pranašumu prieš bet kurią kitą įmanomą politinę santvarką ir labiausiai vertinantys pilietiškumą.

Pagaliau ir prancūzų dešiniųjų politiniai principai yra žinomi kiekvienam rinkėjui ir neparemti jokiomis „slaptomis koalicijomis“. Kiekvienas pilietis turi teisę save realizuoti, jeigu tik tokia realizacija nesusieta su nusikalstama veikla. Nori – būk mokslininku, menininku, verslininku, politiku – jokių kliūčių niekas nesudaro, negalima užsiimti tik nusikalstama veikla. Štai ir visa „baisioji dešinybė“.

Bet pavyzdinę dešiniųjų demokratiją vis dėlto sukūrė vokiečiai. Būtent po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje dabar jau tikra legenda tapęs kancleris Konradas Adenaueris ėmėsi propaguoti krikščioniškosios demokratijos principus, ir šalis, visiškai nuniokota karo, ėmė sparčiai atsigauti. Vokiečių krikščionys demokratai sukūrė socialinę rinkos ekonomiką, kurios tikslas buvo įtraukti kuo daugiau vokiečių į ekonominių sprendimų priėmimą, panaikinti stambias monopolijas, o visuomeninius santykius remti krikščionybės ir tautinio solidarumo principais. Taigi matome ne suvaržytą ir valstybės perimtą ekonomiką, nomenklatūros piktnaudžiavimą, kaip Sovietų Sąjungoje, o pastangas ugdyti labai atsakingą ekonominę veiklą, pagrįstą nuosavybės teise, įtraukti į ją kuo daugiau žmonių. Iš krikščionių demokratų gretų buvo net penki Vokietijos kancleriai, taip pat penki prezidentai (pastarasis postas Vokietijoje nėra pats reikšmingiausias). Ką mes matome? Aiškų vokiečių tautos polinkį į dešinę ir to rezultatą – šiandien ypač galingą, labiausiai ekonomiškai išsivysčiusią Europos valstybę, kurioje, nepaisant pasaulinės ekonominės krizės, ir nedarbas ne didėja, o mažėja, taip pat kyla atlyginimai... Pagaliau Vokietija, daugiausia įnešdama savo mokesčių mokėtojų pinigų į ES struktūrinius fondus, išlaiko ne vieną Europos valstybę...

Iš tiesų dešinieji remia savo programas natūraliu žmogaus siekiu tobulėti, moralės ir teisingumo principais, kiekvieno valstybės piliečio lygiateisiškumu. Ir suprantama, orientuojasi į šviesiausia tautos dalį.

Į ką gi tuomet orientuojasi kairieji? Taip pat į tam tikrą tautos dalį. Bet ta tamsiausia tautos dalis kaip tik linkusi į diktatūrą ir smurtą! Ji visiškai nevertina laisvės, o vietoje „blogo pono“ nori matyti „gerą“. Tokiu „geru ponu“ ir tapo bolševikai Rusijoje. Beje, propagandiniais šūkiais, esą valstybė yra „geras ponas“, jie švaistėsi visą laiką. Bet diktatūra ir smurtas, savivalė, piktnaudžiavimai, būdingi tamsiausiems žmonėms, gali vesti valstybę ir visuomenę tik į chaosą. Juk ir tos posovietinės valstybės, kuriose nemažai žmonių prisirišę prie „senosios“ (komunistinės) santvarkos, yra labai chaotiškos... Valstybinio skirstymo idėjos iš tikrųjų yra paprasčiausias piktnaudžiavimas. Jei valstybė Jonui nori „padalinti“ du šimtus litų, tai jis gaus mažiau negu dvidešimt. O kur likusi suma? Juk skirstymas toks „sunkus“ darbas ir atlieka jį tokie „atsakingi darbuotojai“! Taigi neva ginamos Jono socialinio teisingumo teisės, bet jis negauna beveik nieko, nes kol ta teisė jį pasiekia, jam beveik nieko ir nebelieka. Jonas tik gūžčioja pečiais – juk jo darbas buvo vertesnis už tą dvidešimt litų... Ir reikia kokių kelių tūkstančių tokių jonų, kurie imituotų „socialinį teisingumą“, bet iš tikrųjų būtų begėdiškai apiplėšinėjami. Svarbiausia, juos įtikinti, kad be „gero pono“ jie patys negali žengti nė žingsnio. Palyginus su Rusijos revoliucijos žiaurumais, pilietinio karo chaosu ir Stalino laikų lageriais apiplėšinėjamas Jonas gali save dar laikyti laimingu... Ištrūkęs iš pragaro, šiek tiek atsikvėpė skaistykloje...

Kurlink suks Lietuva?

Ar Lietuvoje taip ir nėra dešiniosios tradicijos? Sunku perimti Antano Smetonos politikos tęstinumą, nes prieškariu buvo visai kiti laikai, kitoks ir pasaulis. Bet tikru šių laikų dešiniuoju galima vadinti profesorių Vytautą Landsbergį. Jis padėjo pagrindus mūsų valstybei po 1990 m., jis kūrė visiškai naujos, jau vakarietiškos visuomenės koncepciją. Ir jei mes ką nors turime, esame valstybė, galime naudotis demokratija, tegu ir su nemažai trūkumų, jei dar yra būrys žmonių, tegu ir ne gausiausias, pripažįstantis dvasines vertybes, tai tik šios asmenybės dėka. Ir jeigu ta prof. V. Landsbergio atkurta dešinės tradicija nebūtų įstrigusi, Lietuvos nebūtų apėmęs visuotinis blaškymasis, o būtų išlikęs tradicinis nuoseklumas, tai ir Lietuva būtų visai kitokia. Kaip jai trūksta vokiško nuoseklumo, stabilumo! Vokiško racionalumo teigiama prasme, vokiško sąžiningumo! Deja, komunistinis chaosas dar žiauriai aptemdęs daugybės žmonių protus.

O ką mes šiandien turime, išskyrus tai, kas buvo sukurta vadovaujantis prof. V. Landsbergio idėjomis? Nieko, arba beveik nieko, nes, deja, trumpalaikiai populistiniai šūkiai, viliojantys pažadai kaipmat išgaruoja tuojau po rinkimų. Ir iš tiesų rinkiminės orientacijos Lietuvai reikia,  bet atsakingos principinės orientacijos. Reikia priimti rimtas įgyvendinamas idėjas, tikrus idealus ir jų nuosekliai laikytis, kaip kad vokiečiai, vėl grįžę prie krikščioniškų demokratiškų idealų.

Kaip tokiame kontekste vertinti Andriaus Kubiliaus vyriausybės darbą? Nepaisant ir nemenkų trūkumų, vis dėlto palankiai. Tai tik pirmieji dešinės daigai, jei lygintume su populizmu (nieko ir niekam neįpareigojančiu) arba atviromis buvusio valstybės vadovo Algirdo Brazausko simpatijomis monopoliniam kapitalizmui. Taigi nieko geriau neturime. Būtina laikytis dešiniosios krypties, būtina taisyti, ką yra padariusi dabartinė vyriausybė, bet jokiu būdu ne griauti. Griovimas bet kuriuo atveju virstų chaosu. Ir jei šiandieninė vidaus politika stringa, kodėl gi tai netobulinama? Kur būtų nuriedėjusi Vokietija, jei Konradas Adenaueris nebūtų sulaukęs savo darbų tęstinumo? Į tokį patį chaosą kaip ką tik pasibaigus karui.

Dabar vienintelis Lietuvos išgelbėjimas yra tęstinumas ir tobulinimas. Ne sėdėti rankas sudėjus ir vis kritikuoti arba, dar blogiau, tai, kas padaryta gerai, griauti. Reikia dirbti, tobulinti ir tobulėti, užuot laukus kokio nors stebuklo.

Arba į dešinę, arba į chaosą.

Atgal