VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2012 10 26. Kam žvirgždas bate neleidžia ramiai gyventi?

Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis

Ar profesoriaus Vytauto Landsbergio nuopelnai Lietuvai pakankamai įvertinti? Ar jie kada nors bus įvertinti? Neįmanoma įvertinti jokia kita forma, išskyrus pagarbą dėl tokią didžiulę istorinę reikšmę turėjusios jo  veiklos, nes tai nėra ir negali būti vien praeitis, tai tiesiogiai siejasi su visa mūsų dabartimi, kaip ir visa istorija. Ir šios istorinės asmenybės pagarba turėtų neblėsti per kartų kartas kaip mūsų laisvės liudijimas, nes laisvė lietuviui yra brangi. Ir tik laisvė sudaro prielaidas kurti klestinčią valstybę, o ne murdytis tokioje padėtyje, kokioje esame dabar. Negi reikia laukti kažin kokių „ponų“ malonės ir dar nežinia iš kur? Deja, jei sakome, kad laisvė yra lietuviui brangi, tai kol kas galime kalbėti tik gana abstrakčiai, nes tarp lietuvių atsiranda tokių „veikėjų“, tai yra ne paprastų žmonių, o norinčių bet kokia kaina vadintis politikais ir dėl to pasirengusių net aukoti Tėvynės laisvę.

Tad dažnai sakoma, kad Vytautas Landsbergis vertinamas „prieštaringai“. Nors iš tikrųjų taip tik eufemizuojama. Pasakojamos ir net žiniasklaidoje skleidžiamos paskalos, kuriomis nė vienam sveiko proto žmogui neįmanoma patikėti. Jis kas tik nori: ir perversmininkas, ir teroristas, ir net... vienas Nepriklausomybės griovėjų! Kuriami mitai, vaizduojantys profesorių kaip kažkokią mitologinę būtybę, turinčią net baisių antgamtinių galių. Ir daugiausia tokių keistų „padavimų bei legendų“ yra prifantazavę vadinamieji socdemai – netgi jų buvęs prezidentas ir premjeras Algirdas Brazauskas teigė, esą V.Landsbergis jį ruošiąsis nušauti, sukurstęs į Pakaunės miškus išėjusius savanoriškos krašto apsaugos tarnybos karius... Minėjęs, esą jam ruošiami „devyni gramai švino“, o gal ir daugiau...  O tokių pasakų juk būta ne vienos! Nors iš tiesų Pakaunės  nuotykis galėjo  Lietuvai baigtis labai tragiškai. 

Jei ne prof. V.Landsbergio politinis talentas, gal ir šiandien mūsų šalyje tebebūtų rusų kariuomenė, čia prižiūrinti „tvarką“, sauganti „taiką“ ir pan.  Ir tam net būtų „gautas“  Jungtinių Tautų mandatas. Tai buvo viena didžiųjų kovų už laisvę ir tik prof.V.Landsbergio dėka laimėta be šūvių.

Sovietų kariuomenės sutriuškinimas be šūvio

Kaip žinome, vadinamasis „savanorių maištas“ įvyko 1993 m. rugsėjo 14 d., kai iš Lietuvos jau ruošėsi trauktis okupacinė kariuomenė. Ir šūvių vienas kitas  buvo, bet už to tik slypėjo užsienio slaptųjų tarnybų intrigos bei pinklės.

1991 m. sausio 17 d. buvo sukurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, ir tai buvo prof. V.Landsbergio nuopelnas. Galima paklausti, kam buvo reikalinga tokia sukarinta organizacija, ar daug būtų buvę iš jos naudos, jei Lietuva būtų užpulta. Labai daug, ir ši organizacija iš tikrųjų išgelbėjo Lietuva, ir tik jai esant  Lietuva nebuvo užpulta. Tai buvo itin įžvalgus politinis žingsnis. Jei sovietų armija būtų ėmusis kokių nors represijų ar karinių veiksmų, tai jau buvo keliolikos tūkstančių žmonių formuotė, galinti ginti Tėvynę. Ji sovietų okupacinei kariuomenei ir buvo pati skaudžiausia rakštis. Ginkluotas lietuvių pasipriešinimas, nesvarbu, kiek sovietų armija būtų turėjusi divizijų, tankų ir karo lėktuvų, būtų reiškęs naują okupaciją, ir jokia diplomatija rusų politikams nebūtų padėjusi to nuslėpti. Ko Lietuva negebėjo padaryti 1940 m., buvo pasirengusi daryti

Taigi sovietų armijai, kaip bebūtų, teko trauktis. Jos buvimas Lietuvoje prarado bet kokią logišką ir politinę prasmę. Arba pradėti naują nepriklausomos valstybės okupaciją, arba išeiti. Bet ką reiškė sovietams išeiti (tuo metu jau Rusijos kariuomenei)? Tai reiškė, kad iš pradžių reikia išeiti iš Lietuvos, o toliau – eilės tvarka iš visų tuometinių  vadinamųjų „sąjunginių“ SSRS respublikų,  kurios griūvant imperijai darėsi nepriklausomomis valstybėmis. Juk visa Sovietų Sąjunga ir turėjo subyrėti į penkiolika sudedamųjų dalių, o atgal suburti tegalėjo kariuomenė arba kariniai konfliktai, kuriuose „taikos misiją“ atliktų sovietinė kariuomenė, persikvalifikavusi į rusų kariuomenę. Nestabilus regionas taip ir būtų likęs kontroliuojamas užsienio karo pajėgų, kol pagaliau būtų paaiškėję, kad čia „valstybingumas neįmanomas“.  Taigi reikią „kitokios statuso“.

Ir tada slaptosios rusų tarnybos griebėsi lyg skęstantis šiaudo. Buvo nuspręsta panaudoti Lietuvos savanorius prieš pačią Lietuvą. Tam tikslui ir buvo, jau ruošiantis pasitraukti iš Lietuvos, išprovokuotas Kauno savanorių konfliktas.  Nepaisant, kad daugelis žinojo tikrąsias priežastis – buvęs vienas savanorių vadų priverstas slapstytis miške nuo Kauno banditams „stogą sudariusios“ policijos. Iš to pradėta daryti politiką. Neilgai trukus kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė nepaaiškinamas karinės vadovybės įsakymas – nuginkluoti visus savanorius. Kam? Ir kai ginklai pateko į saugyklas, jie pradėjo dingti, o netrukus atsidūrė ir nusikaltėlių rankose... Savanoriai, protestuodami prieš tokią „tvarką“, išėjo į mišką. Iškart buvo apkaltinti maištu, siekiu nuversti A.Brazausko valdžią. Viso to iniciatorius esą Vytautas Landsbergis...  Savanoriai pateikė raštiškus reikalavimus, prašė derybų, ir jų ultimatume buvo vien reikalavimas nepatikimiems krašto apsaugos pareigūnams atsistatydinti, pagaliau įvesti krašto apsaugoje tikrą karinę tvarką. Kitokiomis sąlygomis tai būtų buvę įvertinta kaip kariškių streikas, pilietinė akcija... Jokiu perversmu nekvepėjo, jokio „žygio“ nei į Kauną, nei Vilnių nebuvo ruošiama: apie pusantro šimto žmonių to niekaip nebūtų įstengę padaryti. Tokie kaltinimai buvo visiškai absurdiški. Tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas reikalavo „pradėti šturmą“, tam net verbuoti kariniai  padaliniai...

Ir jei vėliau buvo susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolę, kuriuo turėjo važiuoti rusų traukinys, tai provokacija čia buvo daugiau negu akivaizdi... Panašios savanorių nuginklavimo „akcijos“ beveik tuo pačiu metu vyko Latvijoje ir Estijoje. Prof.V.Landsbergis tai įvardijo kaip rusų karinės žvalgybos provokacijas. Ir tik jo dėka pavyko suderinti vadinamąjį „savanorių konfliktą“, pagaliau pradėti derybas, priversti atsistatydinti tuometinį krašto apsaugos ministrą Audrių Butkevičių. „Baisusis maištas“ užgeso... Rusų karinė žvalgyba patyrė pralaimėjimą. Planas gaivinti sovietinę imperiją tik jau kariniu būdu, provokacijomis ir diversijomis žlugo. Suprantama, kodėl prof.V.Landsbergis tapo tokiu nekenčiamu tose „sferose“ žmogumi, kodėl apie jį imta kurti dar kvailesnius mitus. Juoką keliančius, bet tamsioji visuomenės dalis tuo tikėjo. Kaip sveiko proto žmogus patikės, kad su pusantro šimto kariškių, ginkluotų vien asmeniniais koviniais ginklais, be  jokios karo technikos įmanoma įvykdyti perversmą? Neperėmus vadovavimo visai kariuomenei, kuriai V.Landsbergis neturėjo jokių oficialių įgaliojimų? Kodėl jis to net nebandė daryti, o visas pastangas, visus savo diplomatinius gebėjimus naudojo,  kad kaip tik, priešingai, neįvyktų jokio konflikto? Ir tai dar sykį parodė rusų generolams, siekusiems remti okupacinius tikslus, kad Lietuvos kariuomenė,  prastai ginkluota, bet puikiai organizuota, nelinkusi pasiduoti nevykusioms provokacijoms. Vadinasi, rusų generolai buvo prastai perpratę garsaus  savo karvedžio Aleksandro Suvorovo pamokas:  „kariaujama ne skaičiumi, o mokėjimu“. Ir tas mokėjimas kariauti dažnai leidžia laimėti svarbius mūšius nenaudojant ginklo. Tai įrodė prof.Vytautas Landsbergis.

Tik ar su ramia sąžine dabar gyvena tie žmonės, kurių daugelis buvo nemenko rango politikai, dalyvavę anų laikų provokacijose? Juk jeigu jiems būtų pavykę, tai kiek lietuvių kraujo būtų pralieta?

Kam norisi tapti didžiausiu visų laikų politiku?

Štai buvęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus išleido knygą, kurią pavadino „Paskutinė kadencija“. Reklamos dėka ši knyga įpiršta Lietuvos skaitytojams kaip bestseleris, nors nusivylimas šiuo „šedevru“ prasidėjo greitai. „Sensacinguose“ dienoraščiuose aprašoma daug vakarienių, trūksta tik išsamių valgių receptų. Išsamus svečių sąrašų vardijimas nėra jokia politinė sensacija, nieko sensacingo ar įdomaus nepaskelbia,  vien buvusio Prezidento V. Adamkaus pasiteisinimai dėl savo kompromisinių sprendimų. Taigi reikia geležinės kantrybės, kad perskaitytum tuos pusšešto šimto puslapių memuarus. Šatobrianui tikrai niekuo neprilygsta šie memuarai „anapus lėkštės“. Tiesą pasakius, iš „anapus lėkštės“ nuolat prasimuša buvusio Prezidento V.Adamkaus ambicijos tapti „didžiu“ politiku. Ir tai dažnai pasireiškia daugybe bandymų įgelti  prof. Vytautui Landsbergiui. Kuo gi jis kaltinamas? Atvirai pasakius, niekuo. Tai jam nepatikęs Vytauto Lansbergio tonas, tai kažkoks laiškas... V.Admkaus „vakarienių vizijose“ profesorius primena kažkokį „panką“, kuris nežinia ko norįs. Užtat V.Adamkus kur kas palankesnis kitiems politikams, prieš kuriuos jis gali žybtelėti čia intelektu, čia apsiskaitymu... Atrodo, kad buvęs Prezidentas sunkiai pakeliąs „konkurenciją“, o žmogui, pretenduojančiam į didžius „politikus“, tai nėra geras dalykas, tuo labiau patriotui, kuriam, savaime suprantama, svarbiausia yra Tėvynė, o ne smulkūs asmeniškumai.

Sunku pasakyti, ar pedantizmas, ar tiesiog sėkmės stoka sutrukdė V.Adamkui padaryti „istorinio žmogaus“ karjerą (atlikti misiją!). Gal nuvylė ir Lietuva, kurią jis per daugelį metų gerokai primiršo, ir ji jam labai netikėtai pasirodė kur kas mažesnė už Ameriką. Sunku pasakyti. Akivaizdu, kad tik noras save „gražiai parodyti“ dienoraščiuose primena

žvilgčiojimą į veidrodį. Lyg būtų kalbama ne apie politiką, o ruošiamasi į vakarienę su damomis. Tokį įspūdį sukelia knyga bešališkam skaitytojui, norinčiam sužinoti ką nors nauja apie tikrovę, jau virstančią istorija.  

Na, o politikų, norinčių įsiamžinti istorijoje ne darbais, bet storais raštais ir didžiulėmis nuotraukomis, Lietuvoje rastum ne tiek jau mažai. Ir kažkodėl visoms „istorinėms asmenybėms“ prof. Vytautas Lansbergis daugiau ar mažiau užkliūna lyg tas žvirgždas bate, įkritęs visai nepastebėtas. Kai kas, matyt, jį itin skaudžiai pajunta ne bate, o pačioje širdyje, todėl  iš jos ir išsiveržia „nuoskauda“ įžeidinėjimų profesoriui forma. Bet pasakysime, kad tai būdinga menkiems žmonėms, apdovanotiems ambicijomis tikriausiai dosniau už Kinijos imperatorius. Tik štai kontrastas tarp gebėjimų ir ambicijų graužia širdį kaip tas nemalonus  žvirgždas, patekęs į batą.

Istorijos dienoraščiai

Istorija taip pat rašo dienoraščius.  Be liaupsių pačiai sau, netgi galima sakyti, kad joje... pritrūksta įvykių! Nors įvykiai ją sudaro. Tik kažkodėl daugybė žmonių suteikia istorinę reikšmę tokiems įvykiams, kuriems gali būti taikomos tik buities kategorijos. Istorija įvairiausiomis savo dienoraščių variacijomis bando pasakyti pačią esmę. Ir jos pačios dienoraščius skaityti gana sudėtingas dalykas.

O prof.Vytautas Landsbergis tą esmę visada gebėdavo perskaityti ir įžvelgti. Dėl to jo politiniai sprendimai tapdavo reikšmingi. Ir jis tapo ne tik laisvės, bet ir taikos politiku. Tai gebės įvertinti ateinančios kartos, suprasti, ką iš tikrųjų Lietuvai nuveikė šis žmogus, visada susitelkęs, šaltakraujiškas, kartais šiek tiek ironiškas. Tačiau čia svarbu ne poza, kuria jis niekad nesirūpino. Svarbiausia dar lauktume prof. V.Landsbergio atvirumo ateityje apie savo sprendimų paskatas.

Atgal