Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 11 23. Sunkiausia kelionė į save
Algirdas Pilvelis
Labai daug laiko praleidžia kiekvienas iš mūsų, keldamas vis tą patį klausimą: o ką gi mes šiame pasaulyje veikiame? Dėl ko gyvename? Kai Žemė, gamta, visas pasaulis žmogui darosi tartum vis priešiškesnis? Ir atrodo, kad gyvenimas – tai nuolatiniai žmogaus susirėmimai su gamta, aplinka, ir ta kova vis labiau persiduoda į visuomenę. Ją tiesiog slegia depresijų našta. Ir vis sunkiau randamos tikrosios priežastys, ieškoma tik medikamentų, kurie laikinai „pagerintų“ prastą būseną. Žmogaus vidiniai virpesiai neatitinka Žemės vibracijos! Apie tai jau rašėme. Tik kodėl neatitinka? Juk žmogus yra tokia pati gamtos dalis, todėl viskas turėtų susiderinti savaime, o tie neatitikimai turėtų būti vien laikini. Deja, jokių požymių, kad žmogui savaime kas nors pasidarytų, tarytum pati gamta klaustų jo valios, o jis tiesiog nežinotų nei ką daryti, nei kaip.
Sociologai kalba apie akliname taške įstrigusią civilizaciją, bet nieko geresnio nepasiūlo. Negatyvi kritika tik parodo padėtį, bet nenumato jokios išeities. Žmonės jau porą ištisų šimtmečių naudojasi tokia „išmintimi“, kuri vadinasi mokslu. Maždaug XIX amžiaus pradžioje jie atsisakė vadinamųjų „dvasinių mokymų“, ypač religijos, kuri negebėjo tenkinti materialinių poreikių. Ir tokia civilizacija vis labiau stringa aklavietėje. Didžiuojamasi demokratijos pasiekimais, bet tik didžiuojamasi, jais pasinaudoti negebama. Kadangi viską valdo „ekspertai“, todėl jie ir imasi viskam „autoritetingai“ vadovauti, bet jų kelias, atrodo, tik sukasi ratu ir taip viskas tėra trypčiojimas vietoje. Žmonės laukė didelių permainų XX ir XXI amžiaus sandūroje, bet nieko neįvyko, todėl vis labiau spekuliuojama pasaulio pabaiga. Šitai neva liudija pranašystės, kurias vis dėlto aiškinti gali kaip nori.
Žmogus nėra vaikščiojantis negyvėlis
Tai nieko naujo. Žmogus turi sielą, ir ji daugeliu požiūrių skiriasi nuo jo išorinio kūno. Taip teigė nuo seniausių laikų jau tūkstančius metų religiniai ir dvasiniai mokymai, ir jų ieškoma žmogiškumo išeitis buvo neįmanoma be sielos konteksto, keliamo Dievo Kūrėjo klausimo. Tačiau nauji požiūriai atmetė abu tuos dalykus, viską orientavę į materialius, materialinius poreikius. Ir akivaizdu, kad tos naujovės nedavė nieko naujo paties žmogaus vystymuisi, jo pasaulio suvokimui, jo tobulėjimui, netgi priešingai, viską suprimityvino. Ir pradėjus žmogui mąstyti tik materialistinėmis kategorijomis, jį ėmė valdyti materialūs daiktai. Ir jis pats tapo lyg daiktu, vien judančiu ir kalbančiu, vadinasi, vaikščiojančiu negyvėliu, nes jo kūnas judąs tik materialios energijos varomas, panašiai kaip automobiliai naudodami benziną.
Bet iš tikrųjų žmogaus protas, jo vidinis pasaulis, kuris nuo seniausių laikų buvo vadinamas siela, skleidžia kitokius virpesius negu jį supanti materija. Akivaizdu, kad tas, kuris „gyvena kitaip“, ir yra kitokia žmogaus dalis - dvasia, siela, nesutampanti su įprasta aplinka, pilka kasdienybe. Ir jeigu būtų galima vietoje rankinio laikrodžio nešioti specialų dvasios virpesių matuoklį, parodantį, kaip dabar reikia žmogui susiderinti su už keliolikos šviesmečių pulsuojančia aukso žvaigžde, tai būtų labai paprastas „moksliškas“ sprendimas. Deja, tai tuo tarpu neįmanoma. Nei maži, nei dideli, nei labai galingi aparatai negali pasiekti žmogaus viduje esamų Visatos atspindžių, trapių, neapčiuopiamų, bet gyvybei tokių artimų, o be jų pasaulis nesirutulioja.
Nejaugi „vaikščiojančio negyvėlio“ tikrai laukia pasaulio pabaiga? Tokiu atveju ji jau prasidėjo, tęstis gali labai ilgai, o viskas pagaliau baigsis išnykimu. Vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė netikėjo pasaulio pabaiga, bet buvo įsitikinęs „senojo žmogaus pabaiga“ ir ieškojo antžmogio. Jei F.Nyčės antžmogio modelis nėra itin aiškus, daugiau primena pranašystes ir nuojautas, tai vienas indų filosofas paskelbė savo integralinės jogos koncepciją, kurios tikslas ir buvo – sukurti naują, tobulesnį žmogų. Jis remiasi virpesių principais, teigdamas, kad tobulesnė siela ir protas gali atitinkamai veikti materialų kūną. Kartą pabusime paklusnūs dvasingesniems virpesiams. Viskas užmirštama. Tokia Dievo Kūrėjo valia.
Ir jam nesiūloma jokių perspektyvų? Siūloma. Žmogus gali tyrinėti Visatą, kuri mokslo tyrimus išplečia iki jo galimybių. Studijuoti filosofiją apie begalybę žmogaus amžius per trumpas.
Ar sunku buvo atrasti aukso planetą?
Žmogaus mintys visą laiką buvo nukreiptos į žvaigždėtą skliautą ir amžinai jam ir mums kildavo, kyla ir kils natūralus noras apkabinti dangų širdimi. Prasidėjo vadinamasis Visatos užkariavimas. Žmogus jau žingsniavo Mėnulyje, Marse, raudonojoje planetoje, tikimasi irgi išmėginti žemiškąją prigimtį, tyrinėjamos kitos Saulės sistemos planetos. Radioteleskopų sistema Čilėje atranda tikrus stebuklus. Astronomai teigia, kad Visatoje esama gyvybės zonų. Kas tas gyvybes sieja su mumis, Žemės gyventojais? Tai tikrai turėtų būti mūsų ir tolimųjų zonų gyvybių dvasios sąveika. Ne be reikalo V.Gėtė anuomet sušunka: „Sustok, akimirka žavinga!“ Didysis vokiečių poetas ir filosofas galbūt savyje pajuto tuos tolimųjų jėgų, tos aukso planetos atspindžius.
Žmogaus sukurtos ir pagamintos auksinės monetos irgi gali būti aukso planetos įprasminimas.
Antuanas de Sent Egziuperi pasakė: „Svarbiausia žmogaus ryšys su žmogumi.“ Pridurčiau – ir Visata negali egzistuoti viena. Dangus, anot budistų, susijęs su 49 dangumis.
Filosofinis nuopuolis?
Užtenka prisiminti prancūzų rašytojo, Nobelio premijos laureato Albero Kamiu kūrinį „Krytis“, kažkada labai populiarų ir Lietuvoje. Šio kūrinio pagrindinis veikėjas Klamansas yra „viską išmokęs“, ir jis gali elgtis taip žmogiškai, taip labai nepadoriai, bet tai jam vien „sistemų pasikeitimas“, kurios iš tikrųjų pasidaro lygiavertės, ir jokio skirtumo jis neįstengia matyti. Taip jis ir blaškosi tarp įvairių vertybių bei teiginių, pagaliau jis laipsniškai grimzta į nihilizmą, kol nespėja suvokti, kad per visą savo gyvenimą taip ir nepagavo „nieko“. Šiame filosofiniame kūrinyje pavaizduotas žmogus, kuriam viskas pasiekiama, tik jis iš tikrųjų neturi nieko... Ir kur jis beeitų, ką bedarytų, už kiekvieno daikto mato lyg šešėlį, atvirkštinę vertę. Savo žmogiškos vertės jis taip ir negeba suvokti. Ir jis lygiai toks pats susvetimėjęs, užsisklendęs savyje, jaučia nedarnumo virpesius kaip ir daugybė dabartinių žmonių. Anais laikais, kai jis šią knygą rašė, toks nesuderinamumas buvo dar neįsivaizduojamas, ir žmonės tikėjo, kad galima surasti racionalų santykį su visuomene. Bet neįsivaizduota, kad tas racionalus santykis nesprendžia jokių žmogiškų problemų ir racionalumu gali būti pagrįsti tik socialiniai santykiai.
Žmogaus išsilavinimas ir su tuo susijęs racionalus gilinimasis į save, nieko neprideda. Jis taip ir lieka tame pačiame lygmenyje, jis netampa nei jautresnis, nei dvasiškai nuovokesnis, jis lieka toks pats, o toks stovėjimas vietoje anksčiau ar vėliau atveda prie nihilizmo.
Jautrioji, arba dieviška, aplinka
Vienas didžiųjų XX amžiaus mąstytojų, mokslininkas, antropologas ir teologas Pjeras Tejaras de Šardenas matė pasaulį visai kitokiomis akimis. Jis, žinomas antropologas, reformavęs visą darvinizmo sistemą ir pagaliau suteikęs jai logiką, matė žmogų kaip Dievo kūrinį, todėl evoliucijoje jo žmogus yra ne gyvulys, o evoliucijos fenomenas. Todėl prancūzų mąstytojui buvo lengviau ir paprasčiau suprasti žmogaus prado, vystymosi ir tempo poreikius, kurie iš tikrųjų yra dvasiniai. Jis teigė ir įrodinėjo, kad žmogaus atsiradimas be dieviškojo įsikišimo yra neįmanomas. Savaime neįmanomi laipsniško kilimo ir kritimo judesiai. Pagaliau jis gamtą suprato kaip visišką harmoniją, o ne vien gyvūnų bandymą prisitaikyti prie esamų sąlygų. Jei gyvūnų rūšis formavo sąlygos, tai žmogaus formavimasis buvo kitoks. Jos Žemėje jam buvo net gana nepalankios.
Šis mokslininkas pirmasis ėmė vartoti sąvoką „noosfera“, kurią vėliau perėmė ir kiti mokslininkai. P.Tejaro de Šardeno pasaulį sudaro įvairios aplinkos, ne vien „akla“ gamta, neva vienintelė turinti kuriamąjį potencialą, nors tuo pat metu ji išlieka „negyva“. Prancūzų mąstytojas aiškino, kad esama ir dieviškos aplinkos, kuri viską kuria ir tampa tuo tikruoju pasaulio stimulu, kitaip tariant „dieviškuoju planu“. Žemiškus greičius slegia dangūs. Išeitų, kad būtent tos dieviškos aplinkos virpesiai ir kūrė visą evoliuciją, buvo jos variklis. Jei gamta kūrė gyvybę ir žmogų, kas gi kūrė pačią gamtą? Iš kur tas jos amžinasis užtaisas? Jis yra visur, tiek gamtoje, tiek žmoguje. Jei keičiasi virpesių dažnis ir Visata sudaryta iš virpesių, todėl stebuklai – amžini.
Į jokią aukso planetą, esančią už daugelio šviesmečių, nereikia skristi. Ta auksinė planeta iš tikrųjų yra pačiame žmoguje. Kristus aiškino savo mokiniams, kad „Dangaus Karalystė yra jumyse, tik jūs jos nematote“. Čia patys didžiausi, tiesiog neįsivaizduojami lobiai. Bet tai nėra nei mygtukai, nei reguliatoriai, veikiantys pagal schemą. Iš tikrųjų tas virpesių generatorius yra žmogaus vidus, jo širdis.
Ir auksinės planetos problema – mes ja pulsuojame. Ieškome jos už daugybės šviesmečių, tolimiausiame danguje, gal Visatos gelmėse. Neatsidurkime komoje dėl didžiojo tikslo. Mūsų gali laukti netikėtas krytis. Mūsų siekis ugdyti savyje auksinę planetą – nepaprastą, sudėtingą, nuolat atsinaujinančią. Tačiau mus atgal stumia pasauliniai karai.
Karai žlugdo ir žudo žmonijos dvasią. Ėjimas į save prievarta sustabdomas.
Žymus rusų rašytojas, karo korespondentas Konstantinas Simonovas, protestuodamas prieš beprasmes karo žudynes, kreipėsi į Motiną viltingu eilėraščiu „Grįšiu“. Tuo metu į Rusijos gilumą pasitraukusi lietuvių lakštingala Salomėja Nėris, atliepdama minėtą K.Simonovo kūrinį, irgi sukūrė trumpesnį eilėraštį ta pačia tema ir tuo pačiu pavadinimu.
Dviejų tautų – rusų ir lietuvių gyvasties šauksmas skambėjo žiauriame karo siautulyje viltingai. Tai buvo šviesaus grįžimo į save pradžia po septynerių luošinimosi ir žudymosi metų. Viltis nežuvo!
Atgal
.jpg)
(1).png)
