VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2012 11 30. Aš – depresijoje!

Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis

Tai galima išgirsti vos ne iš kas antro žmogaus lūpų. Tai tapo savotišku šių laikų atodūsiu. O juk būna, kad nuo jo telieka vienas žingsnis iki kokio nors desperatiško veiksmo arba net savižudybės. Žmonės traukiasi iš gyvenimo. Traukiasi vaikai, paaugliai... Tegu statistika ir aiškina, kad Lietuvoje depresija serga vos 0,6 proc. žmonių, o užsienyje – gal dešimt kartų daugiau. Tačiau tą žodį lyg užkeikimą kartoja labai daug žmonių. Pusė žmonių, kurie pasitraukia iš gyvenimo, kaip teigia gydytojai, būna sirgę depresija. Ir jei kalbėtume tik apie tą „mažą procentą“, tai būtume žiaurūs kaip Stalinas – ne tokia jau baisi statistika, juk nesižudo devyni dešimtadaliai žmonių! Betgi kiekviena tokia nenatūrali ir mirtis ne laiku yra didžiulė tragedija. Ir jeigu per metus Lietuvoje nusižudytų tik vienas žmogus, pati tragedija nuo to nė kiek nebūtų mažesnė. Derėtų priminti, kad tragedijos matuojamos ne skaičiais, ne statistika, o skausmingais išgyvenimais. Statistikoje jokių išgyvenimų nėra Šekspyro dramos niekados nebūtų parašytos, jei genialusis anglų dramaturgas būtų skaičiavęs atvejus.

Pirmiausia, jei daugybė žmonių Lietuvoje skundžiasi depresija, nors ir neieško gydytojų pagalbos, tai nereiškia, kad ji jiems tėra vien nuotaika. O neina pas gydytojus ne dėl to, kad nepasitikėtų medicina, o todėl, kad, žinodami savo nevilties priežastį, nesitiki, jog medikai gali kuo nors padėti. Jei žmogus gyvena skurde, nemato jokios perspektyvos, kad kada nors išbris iš jo, tai gydytojas jam nei pinigų duos, nei suras padorų darbą. Žmonės nereikalauja iš gydytojų to, ko jie apskritai negali. 2009 m. Lietuvoje pasitraukė iš gyvenimo 1 138 žmonės... O aštuoni iš jų buvo 10-14 metų moksleiviai... Kasmet Lietuvoje savanorišką mirtį renkasi beveik 50 jaunų žmonių.

Ar neprimena gyvenimas Lietuvoje pavojingų džiunglių, kuriose kasmet tragiškai žūna daug žmonių? Ir kiek žmonių dar „užplanuota“ tokiai beprasmiškai ir tragiškai pabaigai, jei iš gyvų esančių ta grėsmė gali iškilti daug kam? Lietuva yra pirmaujanti Europos Sąjungos valstybė pagal savižudybes. Ir tai žino visi. Tik ne visi žino, kaip išgyventi.

Ar savižudybė Lietuvoje tapo užburtu ratu? Ir kaip paaiškinti dviejų merginų, dviejų draugių elgesį, nusprendusių mirti kartu? Viena jų buvusi labai neturtinga ir nematė gyvenime jokios perspektyvos, o kitos tėvai buvo pasiturintys, tik turtas įgytas nesąžiningai, ir ji negalėjo jaustis esanti padorus žmogus. Iš tiesų abiem atrodė, kad jų gyvenimas be perspektyvos. Tai kas gi iš tikrųjų kaltas? Kiek besmerktume tuos savo valia išėjusius iš gyvenimo, ne vienas jų atgal nebesugrįš.

O žudosi vis dėl to ne kokie vagys ar amoralus jaunimas, priešingai, šitaip pasitraukia iš gyvenimo patys jautriausi ir kartais kūrybingiausi žmonės.

Labai dažnai tai vadinama „identiteto trūkumu“ arba „nesusiformavimu“.

Kas iš tiesų yra žmogus be identiteto?

 

Atrodytų, jei žmogus būtų nejautrus kaip akmuo, tai jam negrėstų joks pavojus kada nors nusižudyti. Ir kad visuomenė būtų patikimai apsaugota nuo tokių nelaimių, tai gal reikėtų surasti tokią vyriausybę, kuri imtųsi visus žmones paversti zombiais - nelimpa prie širdies toks apibūdinimas, tinka tik bulvarinėje žiniasklaidoje. Galbūt jie būtų apvilkti kokiomis nors akmeninėmis uniformomis? Gal jiems būtų operuotos smegenys ir ten įdėti „elementai“, kad juos būtų galima valdyti distanciniu pultu? Akivaizdu, kad skausmingiausiai į gyvenimo negandas reaguos tie, kurie yra jautriausi. O kaip tik jautriausi visada būna iš tikrųjų kūrybingiausi. Jei žmogus nori apsisaugoti nuo psichologinių pavojų, negi turi pats save padaryti zombiu? Arba kūrybingi ir originalūs žmonės turi apskritai išnykti iš mūsų visuomenės? 

Ir kodėl tas identiteto trūkumas kelia žmogui tokią grėsmę? Pagaliau kaip tas identitetas formuojasi? Jau senovės indų filosofai teigė, kad nėra jokio mąstymo „čia ir dabar“, jis apima tik praeitį ir ateitį. Apie kokį dalyką bemąstytume, mes matome jį tik praeityje arba bandome nuspėti jo perspektyvą. O jeigu žmogus mąsto apie save?.. Jei praeityje nėra jokių dalykų, kurie jam galėtų kelti nostalgiją, o vien tokie, kurių jis iš viso nenori prisiminti, tai jo atimtyje savaime susidarys „juodosios skylės“. Ne, jo neištiks amnezija, jis tiesiog vengs prisiminti praeitį ir bus tarytum be šaknų. O jei medis turi labai silpnas šaknis, tai vėtra jį kaip mat išvers. Žinoma, praeitis nesunkiai pamirštama, bent jau sunkiai neišgyvenama, jeigu ateityje galima nuspėti ką nors geresnio. Bet jei nematyti jokių prošvaisčių? Tada žmogus apskritai nemato jokios prasmės gyventi ir jam ima atrodyti, kad jeigu pasitrauks iš tos blogio aplinkos, tai bent jau nieko nebejaus – išnyks visiems laikams kažkokioje „juodoje ramybėje“. Kuo jautresnis žmogus, tuo skaudesni jam tokie išgyvenimai. Tuo daugiau „juodųjų praeities skylių“ ir „ateities aklaviečių“ suksis jo mintyse, kels jam vis didesnį skausmą, vis didesnę neviltį, kol pagaliau jis nebeišvers.

Kai nesigilindamas meti žvilgsnį, tai dalykas atrodytų toks paprastas. Bet jis tampa didžiulės tragedijos priežastimi. Ir čia beprasmiška aiškinti, jog tie, kurie traukiasi iš gyvenimo, esą  „išlepę ir bevaliai“. Jei žmogus nematys jokios prasmės gyventi, jokia pašalinė valia neprivers jo kibtis į šį gyvenimą. Didvyrių, neturinčių idėjų, nebūna. Ir visiškai vidutinis žmogus, jeigu jis tiki, kad jo „gyvenime esama perspektyvos“, tikrai nesižudys, ir niekas jo neprivers to daryti, niekas, jokia jėga neįtikins, kad „taip reikia“, mirti esą „gražu ir originalu“... Jis tai pavadins visiška nesąmone! Ir netgi būdamas vidutiniško intelekto, labai lengvai ir logiškai paneigs rafinuočiausius „satanistų argumentus“.

Algirdas Pilvelis: Kauno Taikos prospekto darželinukai. 1973 m.

Ir vis dėlto kas dėl to kaltas?

Permatomi veidai

Kokioje gi visuomenėje mes gyvename? Joje viešpatauja materialinių vertybių kultas, valdžios troškimas, dorovė visiškai smukusi. Keistame privilegijuotųjų ir nuskriaustųjų pasaulyje, kuris keistas būtent dėl to, kad labai mažai galimybių pajudėti iš vadinamo „mirties taško“, jeigu tau gyvenimas nenusisekė. Nuo laikinų nesėkmių niekas neapdraustas. Bet jeigu jos tampa „amžinos“? Juk tokios jau mūsų visuomenės sąlygos.

Nė vienoje kitoje Europos valstybėje neišnešama iš parlamento tiek jo narių  „kojomis į priekį“... Lietuvoje kiekvienais metais šitaip „išeina“ bent kokie trys ar keturi. Atrodytų, politikas renkamas ne deputatu, o popiežiumi... Ir kaipgi kitaip, jei daugelis pripažįsta, kad išrinkimas jiems kainavęs ne mažiau 140 tūkst. litų? Turbūt ne paskui vieną partiją reikėtų bėgioti ieškant, „kas pirko balsus“, o kaip reikiant papurtyti visas. Perkami postai, kad galėtum vogti, tai yra rengti „įtartinus konkursus“, iš kurių ateina „otkatas“, imti kyšius „už palankų sprendimą“, pagaliau neva kažkokioms „kanceliarinėms išlaidoms“ švaistyti tūkstančius. Ir nė vienas tų tikriausių „veikėjų“ nėra sėdęs į kalėjimą. Taigi Lietuvoje įsigalėję korupciniai santykiai, o tie, kurie nedalyvauja tame „žaidime“, tampa žmonėmis „be perspektyvos“. Ir ką daryti žmogui, kurio tikrai niekas „ten“ neprileis, ar tam, kuriam toks gyvenimo būdas apskritai nepriimtinas? Tik nusižudyti? Tai tikrai nebūtina! Bet labai daug žmonių paprasčiausiai šito neištveria...

Žmonių santykiai pagrįsti įtarumu ir baime, nes kiekvienas bijo būti apgautas, tad išnyksta ir svajonės apie geresnį socialinį gyvenimą, daugybė žmonių tampa vieniši. Nesijausdami reikalingi kitiems, jie pamažu vis labiau grimzta į nihilizmą.

Galima pasakyti, kad esama ir dvasinių vertybių... Be abejo, jos yra nepriklausomai nuo to, ar kalbėsime apie jas, ar nieko nesakysime. Tačiau jos egzistuoja t nedaugeliui žmonių, kurie apsieis be „gyvenimo mokytojų“. Bet nemažai daliai žmonių jos bus kaip žirniai į sieną, nes „praktikoje“ jie matys visai ką kita. Todėl tylėjimas tokioje sistemoje prilygsta sąmoningam nusikaltimui, o kalbėjimas – demagogijai. Ką pasakyti apie tuos, kurie kiekviename žingsnyje atmeta dvasines vertybes? Bent jau jiems nebus jokio atleidimo, kaip skelbiama Evangelijose, nes tokie žmonės patys save pasmerkė ir, būdami jau pasmerkti, traukia į nihilizmo liūnus kitus.

Permatomas genialumo genas

Nuo senų laikų žmonės tikėjo stebuklingais dalykais, visokiais gyvybės eliksyrais, apžavų gėrimais ir pan. Dabar užtenka kitokių prietarų. Bet žmonės visą laiką buvo įtikinėjami, kad yra kažkoks stebuklingas dalykas, kuris gali pakeisti viską, jei tik to panorėsi. Ar tai būtų kokie „raganų mišiniai“, ar farmaceutų sukurtos piliulės, ir jokių savo pastangų. Neretas depresijos kamuojamas žmogus vos ne saujomis geria tuos „stebuklingus vaistus“, ir be jų negali išsiversti nė kelių valandų. Jei tie vaistai iš tiesų būtų stebuklingi, tai jų nevartojantys žmonės būtų nuolat pajuodę iš sielvarto.

Didžioji mūsų visuomenės bėda yra dabarties praradimas. Iš tikrųjų dabartyje nėra nei praeities, nei ateities – viešpatauja amžinas laikinumas. Ir tiek daug žmonių nenori galvoti apie praeitį ir bijo bet kokios minties apie ateitį, nes tai kelia jiems didžiulį nerimą. Tartum juose glūdėtų viso to genas.

Žmonėms brukama į galvą, kad, norėdamas būti „tikru žmogumi“, privalai turėti labai daug. Bet jeigu pateiktum savižudžių milijonierių ir net milijardierių sąrašą, jis būtų gana impozantiškas. Vadinasi, tos „vertybės“ nėra joks priešnuodis nuo depresijos? Ir milijardierius lygiai taip pat, kaip ir visiškas skurdžius, gali pasijusti psichologiškai visiškai sugniuždytas? Tai visiškai akivaizdu.

Jei neturi jokios valdžios ar „ryšių“ valdžioje esi apskritai niekas. Bet joks žmogus nėra niekas! Tik anglų rašytojo Herberto Velso romane buvo toks nematomas žmogus, kuris buvo tarytum „niekas“, nes niekas jo nematė. Ar žmogus yra vertingas ir reikšmingas kaip asmenybė, priklauso nuo jo paties, o ne nuo „įtakingų dėdžių“.

Apgavystė ir melas, taip įsišaknijęs mūsų visuomenėje, paverčia žmogų tų netikrų vertybių vergu, pagaliau stumia jį į neviltį, bejėgiškumą, galiausiai į savižudybę. Išorinis daiktų pasaulis ir iliuzinės vertybės paralyžiuoja jo valią, pagaliau jį sunaikina. Žmogus įtikinėjamas, kad turi „gyventi tik dėl savęs“. Ir taip jis atsiduria izoliatoriuje, pasistato sau kalėjimą. Jo interesai, siejami tik su juo pačiu, ne jungia jį su kitais žmonėmis, bet atskiria. Ir jei tokioje padėtyje atsiduria jautresnis žmogus? Gali atsitikti taip, kad jis ir neištvers. Visiškai nebūtinai jis privalo būti ‚blogas“, jei nusivilia gyvenimu, jis paprasčiausiai neįtaria, kad tie „vertybių kūrėjai“ jį apgaudinėja, ir jis, suklaidintas, esą tos „vertybės“ ir apima visą gyvenimą, nemato jame jokios išeities ir iš jo pasitraukia.

Pavyzdžiui, budistų mokymai remiasi keletu elementarių, bet didžių tiesų. Teigiama, kad žmogus kankinasi tik dėl savo klaidų, iliuzijų, o visos jo klaidos kyla tik iš egoizmo. Ir neaiškinama, kad tas žmogus yra „blogas“, o jei dalis tokių paklydėlių ir elgiasi nedorai, tai tik dėl to, kad jie labai smarkiai paklydę. Ir klaidinga manyti, kad praeitis ir ateitis yra „tikros“, o ne pagalbinės mūsų proto sukurtos kategorijos. Taigi įrankį laikome meistru. Čia didžiulė klaida. Ir turbūt tikras genialumas buvo surasti tą klaidą.

Jei žmogus iš tiesų gyvena amžinoje dabartyje, tai kaip jam išsivaduoti iš „įrankio“ klaidos ir pačiam tapti tuo meistru? Kaip susigrąžinti savo orumą, patikėti, kad esi vertingas ir tai visiškai nepriklauso nuo apgavikų ir demagogų, arba dar blogiau, kvailių nuomonės? Kažkada vienas žinomas amerikiečių psichiatras to paklausė XIV Tibeto Dalai Lamą. Jis klausė, kaip padėti nusivylusiems gyvenimu žmonėms, juk jiems iš tikrųjų jokie vaistai nepadės – ne kokia fizine liga jie serga, o nemažas ir pavojus, kad tie žmonės ateityje gali nusižudyti. Ir šventas žmogus paaiškino, kad tikrai neįmanoma ištverti gyvenimo, jei jautiesi niekam nereikalingas. Psichiatras nusistebėjo: ar jiems tikrai neįmanoma padėti? Bet išminčius atsakė, kad jie patys gali sau kuo puikiausiai padėti. Tegu kitiems jie daro gerus darbus, tegu labai gerai elgiasi su kitais žmonėmis, tada anie pasijus jiems dėkingi, reikš dėkingumą, o tie nelaimingieji patys pamatys, kokie reikalingi jie kitiems žmonėms, kaip jie mylimi ir vertinami, o jeigu išnyks depresijos priežastis, tai ar tas žmogus irgi nepradės džiaugtis gyvenimu?

Juk gyvenimas duotas ne kentėti, o išgyventi jį prasmingai, ir niekas tos prasmės negali iš žmogaus atimti. Ir tai yra genialumo genas.    

Atgal