VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2012 12 07. Chaose sunku išlikti

Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis

Labai daug laiko praleidžia kiekvienas iš mūsų, keldamas vis tą patį klausimą: o ką gi mes šiame pasaulyje veikiame? Dėl ko gyvename? Kai Žemė, gamta, visas pasaulis žmogui darosi tartum vis priešiškesnis? Ir atrodo, kad gyvenimas – tai nuolatiniai žmogaus susirėmimai su gamta, aplinka, ir ta kova vis labiau persiduoda į visuomenę. Ją tiesiog slegia depresijų našta. Ir vis sunkiau randamos tikrosios priežastys, ieškoma tik medikamentų, kurie laikinai „pagerintų“ prastą būseną. Žmogaus vidiniai virpesiai neatitinka Žemės vibracijos! Apie tai jau rašėme. Tik kodėl neatitinka? Juk žmogus yra tokia pati gamtos dalis, todėl viskas turėtų susiderinti savaime, o tie neatitikimai turėtų būti vien laikini. Deja, jokių požymių, kad žmogui savaime kas nors pasidarytų, tarytum pati gamta klaustų jo valios, o jis tiesiog nežinotų nei ką daryti, nei kaip.

Sociologai kalba apie akliname taške įstrigusią civilizaciją, bet nieko geresnio nepasiūlo. Negatyvi kritika tik parodo padėtį, bet nenumato jokios išeities. Žmonės jau porą ištisų šimtmečių naudojasi tokia „išmintimi“, kuri vadinasi mokslu. Maždaug XIX amžiaus pradžioje jie atsisakė vadinamųjų „dvasinių mokymų“, ypač religijos, kuri negebėjo tenkinti materialinių poreikių. Ir tokia civilizacija vis labiau stringa aklavietėje. Didžiuojamasi demokratijos pasiekimais, bet tik didžiuojamasi, jais pasinaudoti negebama. Kadangi viską valdo „ekspertai“, todėl jie ir imasi viskam „autoritetingai“ vadovauti, bet jų kelias, atrodo, tik sukasi ratu ir taip viskas tėra trypčiojimas vietoje. Žmonės laukė didelių permainų XX ir XXI amžiaus sandūroje, bet nieko neįvyko, todėl vis labiau spekuliuojama pasaulio pabaiga. Šitai neva liudija pranašystės, kurias vis dėlto aiškinti gali kaip nori.

Žmogus nėra vaikščiojantis negyvėlis.Tai nieko naujo. Žmogus turi sielą, ir ji daugeliu požiūrių skiriasi nuo jo išorinio kūno. Taip teigė nuo seniausių laikų jau tūkstančius metų religiniai ir dvasiniai mokymai, ir jų ieškoma žmogiškumo išeitis buvo neįmanoma be sielos konteksto, keliamo Dievo Kūrėjo klausimo. Tačiau nauji požiūriai atmetė abu tuos dalykus, viską orientavę į materialius, materialinius poreikius. Ir akivaizdu, kad tos naujovės nedavė nieko naujo paties žmogaus vystymuisi, jo pasaulio suvokimui, jo tobulėjimui, netgi priešingai, viską suprimityvino. Ir pradėjus žmogui mąstyti tik materialistinėmis kategorijomis, jį ėmė valdyti materialūs daiktai. Ir jis pats tapo lyg daiktu, vien judančiu ir kalbančiu, vadinasi, vaikščiojančiu negyvėliu, nes jo kūnas judąs tik materialios energijos varomas, panašiai kaip automobiliai naudodami benziną.

Žymus rusų rašytojas, karo korespondentas Konstantinas Simonovas, protestuodamas prieš beprasmes karo žudynes, kreipėsi į Motiną viltingu eilėraščiu „Grįšiu“. Tuo metu į Rusijos gilumą pasitraukusi lietuvių lakštingala Salomėja Nėris, atliepdama minėtą K.Simonovo kūrinį, irgi sukūrė trumpesnį eilėraštį ta pačia tema ir tuo pačiu pavadinimu.

Dviejų tautų – rusų ir lietuvių gyvasties šauksmas skambėjo žiauriame karo siautulyje viltingai. Tai buvo šviesaus grįžimo į save pradžia po septynerių luošinimosi ir žudymosi metų. Viltis nežuvo!

Bet ir šiandien sunkiausia kelionė į save, kai siekiama pripažinti, kad visas pasaulis žmogui darosi tartum vis priešiškesnis.

Siaubinga situacija aukštose sferose. Visi į savo pusę antklodę traukia – ir tinkamų personažų nerandama, ir nebus surasta be naujų rinkimų. Neaišku, kada būsiančių. Prezidentė nežino išeities iš padėties. Patarėjai nemato, kas joje vyksta, neįžvelgia ir  negeba Prezidentei patarti. Valdžios keitimosi klaustukų vis daugiau, o pasidžiaugti nėra kuo. A.Butkevičius prašo V.Uspaskicho nekelti skandalų – kodėl Darbo partijos vedlys save laikąs lyg pranašu. Bet kaip įlįsti į V.Uspaskicho vidų – neaišku. Jo pareiškimas kelia sąmyšį energetikos srityje: Rusija per 4 valandas galinti išsiurbti iš savo žemės gelmių tiek naftos ir dujų, kiek per metus visai Lietuvai reikia. Bet Rusijai reikėtų pasistengti. Ar Rusija to nori, jeigu Lietuva nedraugiška šalis? Ji net  Viktorą Uspaskichą, Vytautą Gapšį ir Vitaliją Vonžutaitę ketina teisti. Man regis, nieko neišeis – Seimas nepanaikins jų neliečiamybės. Dėl to rengti naujus rinkimus? Tačiau esama galimybės sukčiautojams. Prabėgs dar kiek laiko ir sueis senaties terminas. Visi savaip traukia toliau nuo formuojamos  valdžios chaoso. V.Uspaskichas save vadina nestandartiniu Lietuvos gelbėtoju, o A.Butkevičiui tai pernelyg sunkiai suprantamas toks išsišokimas.

Gal egzistuoja gera ir bloga lemtis? Ar vien atsitiktinumas viską lemia ir nėra jokių taisyklių? Tada tokioje loterijoje nelieka vietos dorovei. Ir gyventume tokiame chaose, kokiame apskritai neįmanoma gyventi. Tai yra apskritai negyventume. Ir galbūt pasaulio tvarka pagal dorovės normas nėra vien mūsų požiūriai, bet neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, toks pat dėsningas dalykas kaip lietus ir giedra, diena ir naktis, metų laikų kaita? Tačiau lemtis tokių gamtos reiškinių pastovumu nepasižymi, ji taip ir lieka nežinoma, netikėta, visada mūsų gyvenime pasireiškianti niekada to ar kito nelaukiant. Senovėje likimo dievai kai kada vaizduoti akli. Gal taip atrodė ir daugeliui žmonių. Toks jų lemties supratimas prilygindavo ją Fortūnai, arba azartinių lošimų deivei. Gyvenimui gi nėra jokios prasmės žaisti azartinius lošimus, tik yra labai daug žmonių, kurie žaidžia azartinius lošimus su gyvenimu. Gal dėl to tiek gyvenimų ir baigiasi tragedijomis? Tik ar visada lemtis – tai kažkas juodo, tykančio kažkokiuose požemiuose ar iššokančio kaip nesuvaldomas džinas iš butelio? Evangelijoje rašoma, kad nė vienas plaukas nekrenta be Dievo valios, o tai reiškia, kad ir lemtis yra valdoma ir nuosprendžiai gyvenime yra dėsningi. Ir tai turėtų būti susieta tik su dorovės problemomis, to niekada nereikėtų painioti su mechaniškais gamtos dėsniais. Tik gal likimo smūgiai nekrenta netikėtai? Ir kodėl gi niekas neįspėja apie artėjančią lemtį?

Kaip teigia senovės išmintis, yra žmonių, paženklintų likimo ženklu. Bloga arba gera dalia. Ir jeigu tokių žmonių yra tik tam tikra dalis, tai reiškia, kad ne visi žmonės iš anksto pasmerkti ir lemtis tikrai yra ne loterija.

Ar blogoji lemtis lygiai taip pat juos veda? Bet blogoji lemtis, skirtingai nuo gerosios, padedančios slapta, dažniausiai veikia net labai atvirai. Tačiau nulemia aklas žmonių užsispyrimas, įsitikinimas, kad galima elgtis, kaip patinka, ir tai nesukels jokių padarinių. Bet kuo labiau žmogus priešinasi lemties įspėjimui, tuo mažiau mato, kas aplink jį pradeda dėtis. Jis praranda bet kokį atsargumą, mano, jog pavojus jo tyko namuose, pas jį gali ateiti kokie nors priešai... Bet nelaimė ištinka labiausiai netikėtomis aplinkybėmis. Nors visas „žemėlapis“ jau buvo jo psichologijoje, ir jis pagal jį nuvyko, būtent tokiu laiku, nevėluodamas nė sekundės, į nelaimingo įvykio vietą, kurioje įvykdytas lemties nuosprendis. Bet prieš kiekvieną tokį nuosprendį būdavę ir „keistų“ įspėjimų, kurių tas žmogus neklausė.

O kaip tiems, kurie, atrodytų, niekuo nekalti, niekuo nenusidėjo? Jie tapo tik savivalės aukomis. O tie, kurie taip neteisingai ėmė suprasti savo laisvę, jog nukentėjo kiti?  Be jokių abejonių, turės atsakyti už tai.

Akivaizdu, kad nėra jokios slaptos lemties, kuri aklai baustų žmogų už nieką, be jokio įspėjimo. Kadangi Dievo troškimas yra vienintelis – žmogus turi tobulėti. O tobulėti jis gali vien artimo meilės santykiuose. Kitokiuose santykiuose jis paprasčiausiai neišplėtoja savo galimybių ir pradeda degraduoti. Egoizmas niekada žmogui nieko neprideda, tik uždaro savotiškame narve arba skafandre. Vienintelė jam įmanoma pagalba – tai ištraukti iš to skafandro, tą kevalą sudaužyti. Jeigu jis nenori iš jo išlįsti, o tik paskubomis užtaisinėja pramuštas skyles, tai galima nė kiek neabejoti – ateis tokia diena, kai kevalas bus sutriuškintas ir su baltymu, ir su tryniu, ir nepavyks niekur pasislėpti. Tokiais atvejais dažniausiai slepiamasi būtent tame kevale, betgi į jį kaip tik ir nutaikomas tas smūgis. Taigi nuo likimo smūgio slepiamasi pačioje nepatikimiausioje ir nesaugiausioje vietoje.

Daugumai išrinktų politikų į 2012 metų Seimą trukdo intelekto stygius.  Bet ir anksčiau buvo tas pats. Kalbėti viešai žiniasklaidoje anksčiau galėdavo ne daugiau kaip septyni procentai  išrinktų seimūnų. 

Šios Vyriausybės galva Andrius Kubilius nepalygintinas su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Didelės TS-LKD partijos junginys, o Vyriausybės kanclerio nesurado, ieškota  ilgokai -  diplomatas Deividas Matulionis sutiko padėti   A.Kubiliaus suformuotai Vyriausybei  tik su viena sąlyga, kad šis nestos į šią partiją ir nedalyvaus 2012 metų rinkimuose.  Lietuvos politikai labai trūksta  sumanių ekonomistų, kurie mąsto strategiškai. Lietuvos politikė Nr.1 populiarioji Prezidentė Dalia Grybauskaitė neranda kam patikėti premjero pareigas. Nusivylusi ieško išeities iš susidariusios padėties po Seimo rinkimų.  Lietuvoje nėra tokio kaip Europos liaudies partijos – centro  dešinės – atstovo profesoriaus Jerzy Buzeko, iš kurio galėtų pasimokyti Lietuvos politinių partijų  lyderiai.

Hermanas Van Rompėjusgimė Etterbeek, Briuselyje, lankė Sint-Jan Berchmanscollege in Brussels mokyklą, veliau įstojo į Katholieke Leuven universitetą ir 1968 gavo filosofijos bakalauro laipsnį, o 1971 gavo ir taikomosios ekonomikos magistro liapsnį. Nuo 1980 m. iki 1987 m. jis dirbo Handelshogeschool Antwerpen universiteto dėstytoju, taip pat jis dirbo dėstytoju ir Vlaamse Economische Hogeschool Brussel (VLEKHO) universitete.

Hermanas yra vedęs Geertrui Windels, su kuria turi keturis vaikus: Peter(1980), Laura(1981), Elke(1983), ir Thomas(1986). Jo jaunesnysis brolis Erikas Van Rompuy yra CD and V, politikas ir dirbo ministru Flemish vyriausybėje(nuo 1995 m. iki 1999 m.). Hermano sesuo, Tine Van Rompuy yra darbo partijos Belgijoje narė. Jis turi ir kitą seserį, Anita Van Rompuy, kuri nėra politiškai aktvi. Hermano tėvas, Vic Van Rompuy buvo ekonomikos profesorius.

2008 m. gruodžio 30 d. Hermanas buvo prisaikdintas į naujai suformuotos karaliaus Alberto II vyriausybės ministro pirmininko pareigas.

2009 m. lapkričio 19 d., Europos vadovų taryba neoficialiame susitikime Briuselyje Hermaną vienbalsiai išrinko Europos Vadovų Tarybos prezidentu. Buvo nuspręsta, kad jis eis šias pareigas nuo 2009 m. gruodžio 1d. iki 2012 gegužės 31d. Oficialiai Hermanas pareigas pradėjo eiti 2010 m. sausio 1 d.

Europos Sąjungos parlamentas - tai elitinės  politikos darinys. Europos parlamentarai prof. V.Landsbergis, Leonidas Donskis geriausiai atstovauja Lietuvą. Tačiau kodėl į Europos Parlamentą  lietuvių tauta išsirinko  net 8 vidutinybes? Klausimas nepaprastai aktualus ateičiai. 

Sakyčiau, kažkokia depresija apėmusi mus. Tai galima išgirsti vos ne iš kas antro žmogaus lūpų. Tai tapo savotišku šių laikų atodūsiu. O juk būna, kad nuo jo telieka vienas žingsnis iki kokio nors desperatiško veiksmo arba net savižudybės. Žmonės traukiasi iš gyvenimo. Traukiasi vaikai, paaugliai... Tegu statistika ir aiškina, kad Lietuvoje depresija serga vos 0,6 proc. žmonių, o užsienyje – gal dešimt kartų daugiau. Tačiau tą žodį lyg užkeikimą kartoja labai daug žmonių. Pusė žmonių, kurie pasitraukia iš gyvenimo, kaip teigia gydytojai, būna sirgę depresija. Ir jei kalbėtume tik apie tą „mažą procentą“, tai būtume žiaurūs kaip Stalinas – ne tokia jau baisi statistika, juk nesižudo devyni dešimtadaliai žmonių! Betgi kiekviena tokia nenatūrali ir mirtis ne laiku yra didžiulė tragedija. Ir jeigu per metus Lietuvoje nusižudytų tik vienas žmogus, pati tragedija nuo to nė kiek nebūtų mažesnė. Derėtų priminti, kad tragedijos matuojamos ne skaičiais, ne statistika, o skausmingais išgyvenimais. Statistikoje jokių išgyvenimų nėra Šekspyro dramos niekados nebūtų parašytos, jei genialusis anglų dramaturgas būtų skaičiavęs atvejus.

Ar neprimena gyvenimas Lietuvoje pavojingų džiunglių, kuriose kasmet tragiškai žūna daug žmonių? Ir kiek žmonių dar „užplanuota“ tokiai beprasmiškai ir tragiškai pabaigai, jei iš gyvų esančių ta grėsmė gali iškilti daug kam? Lietuva yra pirmaujanti Europos Sąjungos valstybė pagal savižudybes. Ir tai žino visi. Tik ne visi žino, kaip išgyventi.

Kokioje gi visuomenėje mes gyvename? Joje viešpatauja materialinių vertybių kultas, valdžios troškimas, dorovė visiškai smukusi. Keistame privilegijuotųjų ir nuskriaustųjų pasaulyje, kuris keistas būtent dėl to, kad labai mažai galimybių pajudėti iš vadinamo „mirties taško“, jeigu tau gyvenimas nenusisekė. Nuo laikinų nesėkmių niekas neapdraustas. Bet jeigu jos tampa „amžinos“? Juk tokios jau mūsų visuomenės sąlygos.

Žmonių santykiai pagrįsti įtarumu ir baime, nes kiekvienas bijo būti apgautas, tad išnyksta ir svajonės apie geresnį socialinį gyvenimą, daugybė žmonių tampa vieniši. Nesijausdami reikalingi kitiems, jie pamažu vis labiau grimzta į nihilizmą.

Lietuva. Tėvyne, kur tu dabar, kokie vėjai ir kam to reikia, jei rinkimai iš tų pačių nevykėlių ir kaip sudaryti Vyriausybę? Nėra kam atiduoti į rankas tave valdyti. Prezidentė teisi. Ieško ir  galbūt priims teisingą sprendimą. Analizė reikalinga, o kas ją  atliks, jei ir Prezidentės patarėjų ratas nedaug skiriasi nuo bendro mūsų iškankintos tautos lygio, kai viskas parduodama, net žmogus savo sąžinės balsu prekiauja tik už keliasdešimt litų. Negirdėta praktika. Pavyzdžiui, Šveicarijoje į Parlamentą  gali kandidatuoti žmogus, ne jaunesnis kaip 60 metų. O kodėl  pas mus yra keletas išrinktųjų, kuriems neseniai sukako  tik 25-eri?

Atgal