VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2012-12-11. Pavydo spalvos

Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis

Pavydas yra baisi liga kaip maras. Ir medikai niekaip neišranda vaistų, kurie pagydytų nuo tos dvasinės negalios, ir niekada neišras. Tai dvasiniai puvėsiai, ir įsivaizduojama, kad jie yra žalsvos spalvos, kartais juodos. Ir kaip maras, pavydas gali būti užkrečiamas, nes yra pavydo ideologija, kuri jį ir pateisina, ir kursto. Pavydo negalia sergantis žmogus visada suras kokių nors labai blogų savybių pas tą, kuris tampa jo liguistų pretenzijų taikiniu, nepastebės jo pranašumų ir taip tarytum pasidarys teisus. Lygiai taip pat pavydas dangstosi ambicijomis ir pavirsta užkratu, nes jo ideologijai pasidavęs žmogus šitaip paranda bet kokį psichologinį imunitetą. Tačiau pavydu sergantis žmogus retai kada būna pasyvus: pavyduolis dažniausiai stengiasi kaip nors savo „objektui“ pakenkti ar bent jau išsijuosęs jį šmeižia.

Politikoje, kur daug ambicijų, pavydas ypač paplitęs. O jei politikams akivaizdžiai trūksta idėjų bei tikėjimo jomis, tai ši liga gali tiesiog pažeisti visą politinę sistemą. Ir tada paprasčiau yra imti kyšius, vogti, lakstyti už mokesčių mokėtojų pinigus į užsienį, nakvoti brangiausiuose viešbučiuose. Kodėl paprasčiau? Kadangi visi iš tikrųjų supranta, kad tai yra nuodėmė, o susitepusiam žmogui niekada rimtai nepavydima. Suprantama, ir čia esama pavydo, nes norima „turėti vis daugiau“, siekiama kompensuoti socialinę „skriaudą“, stengiamasi brautis kuo arčiau „lovio“, įlįsti ten su kojomis ir išstumti kaimyną, kuris tampa varžovu, bet tai vis dėlto „lygių galimybių“ pavydas. Iš tikrųjų mirtinai ir žiauriai pavydima visai kitų dalykų, būtent gebėjimų ir dar daugiau įvairių dalykų,  kurių niekada nekompensuosi pinigais, pasivažinėjimais svetima sąskaita po užsienius, duoklėmis už „laimėtus“ rangos konkursus. Pavydas, tapęs beviltiškas, tai yra suvokus, kad nėra jokios vilties įveikti varžovo, ne tik kad nepraeina, bet kuo jis beprasmiškesnis, tuo labiau darosi deginantis.

Taigi kur pavydas, ypač jeigu jis susisukęs jaukų lizdą politikų širdyse, ten klestės ir korupcija, ir nekompetencija vien dėl to, kad šitaip lengviau pavydėti, jo kančios nebus tokios baisios, o vargas tiems, kurie nesusitepa vagystėmis ir kyšiais, vargas tiems, kurie geba mąstyti ir priimti protingus sprendimus, o ne vien imituoti „procesus galvoje“, kai iš tikrųjų ten nieko nevyksta, nebent tik skrandis intensyviai darbuojasi virškindamas, nes kas ką sugeba, tą ir daro. 

Žalioji pelėsių aistra politikoje

Kiek Lietuvoje dirbo vyriausybių, kurioms rūpėjo ne vien asmeniški interesai, vis dėlto atnešė galybę nuostolių, o iš tikrųjų buvo dirbama „valstybės ir piliečių labui“? Vyriausybes sudarydavo itin marga publika ir itin asmeniški interesai. Jos pasižymėdavo itin prasta kompetencija, nebent jeigu ieškotum atskirų žmonių, kaip Diogenas vidurdienį su žiburiu, tai gal vieną kitą suradęs ir pasakytum, kad ne viskas buvo jau taip blogai.

Šiandieninė situacija, kai, atrodo, niekaip nesuformuojama Vyriausybė, daug kam atrodo ir keista. Dėl ko viskas taip klostosi? Kodėl kišasi Prezidentė? Į tai galima atsakyti labai paprastai: šalies vadovas į ne tik turi teisę kištis į Vyriausybės formavimą, bet ir tai daryti privalo. Tai jo pareiga. Kai Dalia Grybauskaitė sąžiningai atlieka savo darbą, kurį ir privalo daryti, tai šiandien daugelį Lietuvoje net labai stebina. Kodėl? Ne D. Grybauskaitė kažkuo blogesnė už buvusius šalies vadovus Algirdą Brazauską ir Valdą Adamkų, o tam tikras ažiotažas kyla tik dėl to, kad jie visiškai to nedarė! Jeigu būtų tai darę, tai šiandien niekam nė į galvą neateitų klausti: o ką čia dabar daro Prezidentė? O juk ankstesnieji šalies vadovai pasitenkindavo tuo, kad urmu patvirtindavo ministrų sąrašą, šiek tiek pakomentuodami vieną kitą kandidatūrą, nors privalėjo daryti tai, ką šiandien daro Dalia Grybauskaitė. Todėl tokia padėtis ir buvo: nuolatiniai „privačių ir viešųjų interesų supainiojimai“, keistoki sprendimai, skandalai, o Lietuva blaškėsi lyg laivas audroje. Tik Andriaus Kubiliaus vyriausybės darbas parodė, kokia iš tikrųjų sudėtinga padėtis Lietuvoje... Ir atrodo, kad jau būtų gana tokių spektaklių – kai tautos išrinktieji puola strimgalviais dalytis kėdžių, kuri patogesnė, kuri šiltesnė, kur didesnis finansavimas... Neatsitiktinai ir dabar partijoms sunku rasti kandidatus į ministrus mažiau finansuojamose srityse... Netyčia taip išeina? Bet tokie sutapimai tiesiog neįmanomi...

Ir jei kandidatūros prasimuša partine linija, labiausiai išsitarnavusios vadams bei partijos viršūnėlei, ir pačios jai priklauso, tai vyriausybės kompetencija šiuo atveju remiasi tik atsitiktinumu. Ištrauksime gerą kortą ar ne? Ar bus tarp politinių akinių kortų nors vienas tūzas, ar dar kartą prastai pavyks tai partijai? Todėl Prezidentė ir bando tokioje sudėtingoje situacijoje išvengti to nelemto atsitiktinumo, partinio „lovio dalybų“ – dalykų, kurie pačia tiesiogine žodžio reikšme pavojingi valstybei.

Pirmiausia ji nereiškia jokio nepasitikėjimo Algirdu Butkevičiumi, ir, savaime suprantama, esamoje padėtyje tai geriausias premjeras, kitą tinkamesnę kandidatūrą vargiai besurastum. Antra, ji nereiškia jokio nepasitikėjimo pačia A. Butkevičiaus vyriausybe, o tik kai kuriais jos nariais, ir čia jau ne dabartinis premjeras tvirtina komandą, bet kandidatūras siūlo koalicijos partneriai. Štai iš čia ir juda tos grynai partinės kandidatūros! Trečia, ji visiškai nereikalauja, kad koalicijoje privalomai būtų konservatoriai, ji reikalauja, kad susikompromitavusi partija, – tiek machinacijomis per rinkimus, tiek neaiškia buhalterija – neturėtų įtakos Lietuvos politiniam ir ekonominiam gyvenimui. Kaip tik iš čia kyla ir didžiausia korupcijos grėsmė. Ar valstybės vadovas turėtų likti abejingas tokioje situacijoje? Ar tada jis būtų vertas būti valstybės vadovu?

A. Brazauskas kadencijos pabaigoje yra prasitaręs, kad aplankė trisdešimt penkias valstybes tik susipažinimo tikslais. Taigi kaip turistas? V. Adamkus atidarinėdavo dailės parodas, kad neatrodytų, jog visa jo veikla eina dykai. Matome ir būrį snaudžiančių bei gaunančių už tai algas europarlamentarų... Ir toks gebėjimas prisitrinti tampa pačia blogiausia Lietuvos tradicija.

Piktas atlygis tiems, kurie dirba pagal sąžinę

Niekas neatlieka pareigų daugiau, negu jam jų užkrauna sąžinė. Būtent politikoje, kur nėra „aukštesnių prižiūrėtojų“, nes visi tautos išrinktieji atstovauja aukščiausiai Lietuvos valdžiai, iškart pradeda aiškėti, kaip ir kas pagal savo sąžinę suvokia pareigą. Nelaimei, kad sąžinės būna arba tik per nago juodymą, arba nė tiek, ir viskas kiekvienos kadencijos metu įrieda į senąsias korupcijos ir nekompetencijos vėžes. Taigi jei neatsinešei sąžinės į Seimą, ten jos tikrai nepadaugės. Juk daugelio seimūnų sąžinė yra tik hipotetinė...

Užtat nehipotetinis, o labai realus daugelio politikų pyktis. Ir jis vis labiau krypsta į šalies vadovę, nors tikro skandalo taip ir nepavyksta surengti. Narstomi biografijos faktai, bet niekaip neatrandama blogų darbų. Kas gi taip kursto buvusį politiką Zigmą Vaišvilą ir bandžiusį tapti politiku Arūną Valinską? Kokios aistros ir koks interesas? Ar čia tiesiog bandoma išlieti savo apmaudą, kad politinė karjera klostėsi ne per geriausiai, o dabar proga atsirevanšuoti?

Tik paklaustume, kuo čia dėtas pavydas? Pirmiausia tuo, kad šie žmonės stoja ginti tipiškos pavydo ir smulkių interesų ir didelių apetitų suformuotos sistemos. Ir ne kiekvienas „karys“ geba vienas kovoti dviejuose frontuose. Tai narsiai metasi į „mūšį“, kartodamas vis tuos pačius biografinius faktus, tai nesulaukęs reakcijos visuomenėje, staiga apsimeta skriaudžiamas, kažkokios mitologinės diktatūros auka. Reikia skandalo! Tik kur jį paimti?

Bet ar visada Lietuvoje turi būti toks atlygis už sąžiningą darbą? O gal jau politika paversta sąžinės antonimu, ir dabar kol kas niekas neranda užtektinai teorinių terminų, kurie užmaskuotų sąžinės spragas?

Bet prie pavydo ir jo žaliųjų pelėsiais dvokiančių „kūrinių“ turėsime grįžti.

Ar politika skatina pavydo psichologiją?

Pavydas yra nepagydoma liga. Neįmanoma jos niekuo palengvinti, nes pavyduolis kankinasi tada, kada kitam gerai. Ir nusiramina tik tuomet, kai anam pasidaro blogai ar pats ką nors bloga padaro. Ir palengvėja pavyduoliui tik tuomet, kai jo varžovui blogai. Pavyduolis, net jeigu visus aplinkui esančius žmones ir suvalgytų be druskos, tai vėl netrukus surastų sau pavydo objektą. Kitaip jis gyventi negali, nes reaguoja vien į išorę ir netgi jaučiasi nekaltas dėl savo pražūtingos, protą temdančios aistros. Bet iš kurgi tiesiogiai kyla pavydas?

Tik iš pasipūtimo! Pasipūtęs žmogus negali atleisti kitam jam prilygstančiam. O jeigu jis yra tikras menkysta, tai ne tik jam prilygsta, bet ir jį lenkia tūkstančiai žmonių. Ir jis atsako jiems pykčio priepuoliais bei šmeižtų lavina. Jeigu tik tai jam padėtų! O jeigu toks žmogus nesuvoktų savo menkumo, tai ar apskritai imtų pavydėti? Todėl varžovo dergimas jam tėra būdas palengvinti ligą, o ne nuo jos išgyti. Ir negali pavyduolis niekaip išgyti, nes pavydo esmė sudaro jo „tikrąjį aš“. Todėl pasidaryti pakančiu ir nuoširdžiu žmogumi jam tolygu numirti, nes šitaip jis „prarastų save“.

Ar daug politikoje esama pakantumo ir nuoširdumo? Kur kas daugiau agresijos ir melo. Juk netgi koalicijos susiburia į krūvą vadovaudamosi principu „kaip trims primušti vieną“. Opozicijos tikslas dažniausiai būna kuo dažniau įžeidinėti valdančiąją partiją. Ir čia matome ne tik žalio, bet ir paties juodžiausio pavydo požymių, atrodo, be jokių prošvaisčių. Todėl visuomenėje yra nemažai žmonių, galvojančių, kad politika – apskritai labai nešvarus žaidimas. Ir politikuoti gali tik blogi žmonės. Bet šitaip dažniausiai tokie ir skelbia, kad sąžiningi žmonės neitų į politiką ir nesudarytų apsivogusiems ir nekompetentingiems politikieriams jokios konkurencijos.

Pagaliau jei tai būtų auksinė taisyklė, kurios laikytis privaloma be jokių išlygų, tai ir visuomenėje ji galiotų kaip griežtas ir nepajudinamas dėsnis. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, kiekvienas pilietis užsiimtų būtent ta vadinamąja nešvaria „švogerine ir lovio dalybų“ politika. Ir negalėtų būti kitaip, jeigu tai iš tikrųjų būtų dėsnis. Ir lygiai tie negražūs bei nešvarūs, žalios pelėsių spalvos pavydo dalykai ir psichologija graužtų kiekvieną mūsų visuomenės narį nepriklausomai nuo to, ar jis apskritai politikuoja. Iš tiesų daug žmonių serga ta liga, nors ir nepolitikuoja. Tačiau juk ne visi!

Lygiai taip pat ir politikoje įmanoma išvengti tos ligos, įgyti prieš ją imunitetą. Ar gali pavydas iš pat šaknų pakirsti dorą, protingą ir dvasingą žmogų? Savaime suprantama, kad pavydo bacila bus prieš jį bejėgė. Ir ta bacila nepasidarys kur kas stipresnė, jei toks žmogus užsiims politika.

O ką galime pasakyti apie šiandieninę Prezidentės Dalios Grybauskaitės politiką? Žmonės ją išrinko, ir ji privalo rūpintis, kiek išgali, jų gerove, todėl negali pritarti užkulisinėms vyriausybinėms rokiruotėms. Negali pritarti, kad politinių machinacijų „genijai“ imtųsi valdyti šalį ir atneštų jai dar daugiau nuostolių, vėl apgaudinėtų piliečius. Dalia Grybauskaitė supranta, kad šalies vadovo pareiga rūpintis ne Prezidentūros kiemeliu ir sanmazgais, bet visa valstybe. Minimais dalykais pasirūpins ir ūkvedys, ir tokiai „atsakingai misijai“ gal net nereikia aukštojo išsilavinimo.

Tačiau mūsų Prezidentė įeis į istoriją, kiek ją norėtų besuteršti, bepultų, prie jos besikabinėtų bet kokį džentelmeniškumą praradę piktieji žmonės. Turėkime vilties, kad nuo šiol Prezidento darbas formuojant vyriausybę nebus vien formalybė, vien parašų ir antspaudų sudėliojimas, įtakos sferų pasidalijimas su premjeru, o po to abi valdžios abejingai gyvuoja kiekviena sau, nors iš tikrųjų nežinia kam. Turėkime vilties, kad ta visiško prezidentinio neveiklumo aklavietė jau įveikta. Ir jei šiandien dar kai kas iš politikų vaidina nustebusius, tai ateityje į kiekvieną šalies vadovą, visiškai abejingą vyriausybės formavimui, jau visa tauta žiūrės nustebusi. Ką šis žmogus ten veikia? Kodėl jam apskritai nerūpi nei kas dedasi Lietuvoje, nei kas vyks artimiausiu metu?

Dalia Grybauskaitė išsklaidė bejėgio prezidento mitą ir parodė, kad politikas, teisingai suprantantis savo pareigą tautai ir valstybei, visada bus aktyvus ir ryžtingas tokiose situacijose, kai to būtinai reikia. Propagandoje kas antras žodis būna tuščias (geriausiu atveju!). Svarbu, kad pagal esamus rinkimų rezultatus ir esamą koaliciją vyriausybę sudarytų kompetentingiausi žmonės. Tai vienintelis ir realus Lietuvos kelias bristi ne tik iš šitos krizės, bet ir apskritai iš visokių krizių – jų išgyvenome ne tiek mažai – ir iš būsimų. Vyriausybę turi sudaryti kompetentingiausi žmonės, dėl kurių nereikėtų baimintis, kad ims apgaudinėti tautą ir meluoti, rinkti duokles ir imti kyšius, skurdinti ir taip varganą biudžetą, kad apmokėtų žmonių sąskaita savo privilegijas.

Prezidento pareiga yra rūpintis valstybe. Dalia Grybauskaitė tai daro. Ir kitoks, šviesesnis gyvenimas bus Lietuvoje tik tada, kai valstybę valdys tie, kuriems netrūks gebėjimų ir kurie nebus praradę sąžinės.      

Atgal