VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2013 03 05. Kada gi apraudotas stalininis smurtas baigsis?

Algirdas Pilvelis

Plieninis Kremliaus stulpas griuvo 1953 m. kovo 5 d. Stebulių septynmetės mokyklos (Lazdijų r.) mokytoja Birutė Stolytė įžengė į klasę pro duris garsiai raudodama... Pasukusi atgal galvą į virš durų kabantį Stalino portretą, ima kūkčioti... Visa mūsų klasė stovėjo nustebusi, nes tokios savo mokytojos niekad nebuvo regėjusi. Jos nosinaitė buvo priverkta, nors imk ir gręžk. Kiek vėliau į klasę atėjo direktorius matematikas Matukynas, irgi  nesulaikydamas ašarų. Jie verkė žvelgdami vienas į kitą lyg duetas. Man į galvą toptelėjo, kad vėl prasidėjo karas... Susigūžiau, lyg laukčiau ant mūsų mokyklos krintančių bombų. Staiga mokytoja sušunka: „Mirė Stalinas! Vaikai, eikite namo, pamokų nebus.“ Man atlėgo širdis – ramiai galiu grįžti namo. Visa klasė išgužėjo pro duris ir išsiskirstė į savo kaimus.

Grįždamas namo sutikau kaimyną Joną Veselką. Jam sakau: „Mokytoja mus paleido į namus, nes Maskvoj mirė Stalinas.“  - „Tai gerai, kad mirė. Galėjo ir anksčiau ten keliauti...“ – pasakė žmogus.

Neseniai po šitiekos metų sutikau Birutę Stolytę, Statistikos departamento atstovę spaudai. Jos paklausiau, ar ji nesanti Stebulių septynmetės mokyklos mokytojos Birutės Stolytės giminaitė. Ji atsakė: „Mano senelio sesuo Birutė Stolytė tikrai dirbo toje mokykloje.“

Anie baisios neteisybės ir smurto laikai jau ne per vieną kartą yra nutolę. Kovo 11-oji mus grąžino į nepriklausomą gyvenimą ir trispalvė vėliava laisvai plazda virš Gedimino pilies.

Regis Stalino laikai sutirpo lyg kraupiausias sapnas. Antrasis pasaulinis karas, pokaris, partizaninis karas Lietuvoje jau yra virtę istorija. Tačiau istorikai savaip suvokia ir interpretuoja tą praeitį. Kiekviena šalis, patyrusi begalę netekčių, stalinizmą laiko istorijos šmėkla.

Po Antrojo pasaulinio karo Stalinas Sovietų Sąjungoje buvo vaizduojamas didvyriu, kuris atvedė SSRS prie pergalės.

Palaikantys Staliną teigia, kad jis labai prisidėjęs prie Sovietų Sąjungos valstybės stiprinimo: agrarinę, žemės ūkio šalį pavertęs modernia (tų laikų standartais) pramonine valstybe. Industrializacija buvo būtina, kad šalis įstengtų apsiginkluoti. Tačiau industrializacija buvo atliekama itin žiauriomis, ekonomiškai drastiškomis priemonėmis. Nesutikę su šia politika būdavo įkalinami, tremiami, žudomi.

Daugiausia dėmesio buvo skirta sunkiajai ir karo pramonei, o plataus vartojimo prekių buvo beveik negaminama. Smuko maisto produktų gamyba. Tai dar labiau nuskurdino paprastus Sovietų Sąjungos piliečius. Kai kuriose srityse ir regionuose (ypač Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze, Pavolgyje) plito badmiriavimas, ligos.

Kai kurie ir Vakarų istorikai teigia, jog Sovietų Sąjungai buvusi būtina industrializacija, kad būtų sustiprinta bolševikų įtaka. Būtent pats Stalinas yra kaltas dėl karinių nesėkmių ir daugybės žmonių žūties Žiemos ir Antrajame pasauliniame karuose. Jis, siekdamas valdžios, išžudė daugybę gabių Raudonosios armijos karininkų, įskaitant didžiąją dalį aukščiausio rango vadų. Negana to, Stalinas nekreipė dėmesio į sovietinės žvalgybos pranešimus apie nacistinės Vokietijos pasirengimą karui.

Valdant Stalinui, buvo nužudyta ar ištremta keliasdešimt milijonų žmonių. Sisteminius žudymus ir trėmimus į gulagus jis, siekdamas užgrobti visą valdžią, pradėjo dar 4 dešimtmečio pradžioje, kai buvo žudomi partijos bendražygiai. Tai buvo vadinama Didžiuoju valymu.

Stalinas persekiojamus ir žudomus partijos draugus vadino oportunistais ir kontrrevoliucionieriais. Siekiant suteikti teisingumo įvaizdį, juos oficialiai „teisdavo“. Tą darė ne teismai, o specialiai sudarytos vadinamosios NKVD „troikos“ iš trijų NKVD darbuotojų, vadintų „teisėjais“. Dažnai žmogui apkaltinti ir nuteisti jį (kartais ir visą jo šeimą) mirties bausme ar ištremti ir įkalinti gulaguose Sibire pakakdavo vieno žmogaus skundo, esą jis girdėjęs, jog tas žmogus neigiamai atsiliepęs apie sovietinį režimą, gyvenimo sąlygas ar Staliną.

Prieš prasidedant Antrajam Pasauliniam karui ir iš karto po jo Stalinas įsakė įvykdyti kelias deportacijas, kad etniškai būtų pakeistas Sovietų Sąjungos žemėlapis. Daugiau kaip 11,5 milijono žmonių buvo ištremta į Sibirą ir Centrinės Azijos sritis. Ypač daug buvo deportuota ukrainiečių, lenkų, korėjiečių, Pavolgio vokiečių, Krymo totorių, kalmukų, čečėnų, ingušų, balkarų, karaimų, turkų meschetinų, suomių, bulgarų, graikų, armėnų, lietuvių, latvių, estų, žydų. Daug žmonių, nepaisant jų tautybės, per prievartą buvo apgyvendinti Sibire ir Centrinėje Azijoje.

1956 m. vasarį Nikita Chruščiovas pasakė, kad trėmimai yra „lenininių principų pažeidimas“ ir reabilitavo daug tremtinių. Tačiau tik 1991 m. į gimtąsias vietas buvo leista grįžti Pavolgio vokiečiams, totoriams ir turkams meschetinams.

Trėmimai turėjo didžiulį poveikį Sovietų Sąjungai ir jos gyventojams. Daugybė šeimų buvo išskirtos amžinai, tremtyje nepakeldami nežmoniškų gyvenimo sąlygų, mirė daugybė niekuo nekaltų žmonių. Tyrinėtojai mano, kad dėl Stalino kaltės galėjo būti nužudyti daugiau kaip 20 milijonų žmonių. Žlugus SSRS ir gavus priėjimą prie archyvų buvo galima patvirtinti šiuos skaičius.

(Bus daugiau)

Atgal