VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2013 03 08. KADA GI APRAUDOTAS STALININIS SMURTAS BAIGSIS (2)

Stalino aukos.19321933 m. 8-15 milijonų žuvusių bado metu Ukrainoje, Pavolgyje, Šiaurės Kaukaze ir kitose SSRS vietose; 1,8 milijono nužudytų politinių ir kriminalinių kalinių; 2,7-5 milijonai kalinių ir tremtinių, mirusių dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, iškankintų nepakeliamo darbo.

Po Stalino mirties dėl buvusių nesutarimų SSRS komunistų partijos vadovybėje žmonėms buvo išmestas riešutas, pavadintas „Stalino asmenybės kultu“. Stalino nurodymu organizuotos masinės deportacijos metu žuvę žmonės buvo pavadinti „beprasmėmis aukomis“. Stalinas oficialiai įvardytas nusikaltėliu, sušaudytas artimiausias jo parankinis Lavrentijus Berija. Šios komunistų partijos vadovo diskreditacijos iniciatorius Nikita Chruščiovas tapo neoficialiu antisovietinės propagandos pradžios iniciatoriumi. Buvo teigiama, kad Sovietų Sąjungoje Stalinas sukūrė savo ir Lenino asmenybės kultą. Stalinas pasirūpino, kad būtų pastatytas mauzoliejus Lenino palaikams, nors tam ir prieštaravo Lenino našlė Nadežda Krupskaja. Stalinas sukūrė labai teigiamą savo, kaip vadovo, įvaizdį, nors jo valdymo  metu būdavo žudomi politiniai priešai, naikinamos ištisos pavienės socialinės žmonių grupės, vykdomas kai kurių tautų (pvz., lietuvių, čečėnų, vokiečių) genocidas, didelė dalis žmonių gyveno skurde ir nepritekliuose.

Daugybė miestų buvo pavadinti Stalino vardu (Volgogradas Rusijoje, Doneckas Ukrainoje, Katovicė Lenkijoje ir kt.). Stalinas mielai priėmė tokius jam skirtus epitetus kaip „Tautų tėvas“, „Nuostabus žmonijos genijus“, „Žmonijos laimės šaltinis“ ir t. t. Jam buvo pastatyta daugybė statulų, tapomi paveikslai su jo atvaizdu, kuriami grožinės literatūros ir kitokie meno kūriniai, aukštinantys Stalino darbus, jo „genialumą“. Dažnai paveiksluose Stalinas būdavo vaizduojamas laimingai žaidžiantis su vaikais.

Stalinas iškreipė Sovietų Sąjungos istoriją ir skyrė sau svarbesnį vaidmenį revoliucijoje. Žmonės, bent kiek kritikavę Staliną ar išreiškę net menkiausią abejonę jo „didybe“, būdavo persekiojami, ištremiami, kankinami, įkalinami, nuteisiami mirties bausme ir nužudomi. Būdavo išžudomos net ištisos šeimos, jei bent vienas šeimos narys būdavo pagaunamas pasakęs ką nors prieš Staliną. Jo režimo  laikais tvyrojo visuotinė baimė. Stalininis dogmatizmas  ir izoliacija stabdė mokslo, kultūros, meno plėtotę.

Įdomu - Didžiosios Britanijos vadovas Vinstonas Čerčilis apie Staliną yra pasakęs, kad „Stalinas gavo valstybę su ubago lazda, o paliko su atomine bomba“. Tokio vėzdo reikėjo tarptautiniuose santykiuose.

Tačiau apraudotas stalinizmas niekada nebus pamirštas. Juozas Urbšys savo užrašų knygelėje „Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais“ parašė šifruotę: „Juodvarnis“ (autorius mintyje turėjo Staliną). Kažkoks miestas, kurio nematau ir kuris manęs nemato. Kad tai Kirovas, sužinojau tik atsidūręs jo kalėjime. Vienutė, griežta izoliacija. Kaip iki tol, jokio susižinojimo, jokio susirašinėjimo su išorės pasauliu, bet ir jokių įkyrėjusių tardymų. Šiokios tokios knygos, daugybė čiurlių, siuvančių viršum stogo, kurio vienas kraštas matyti pro langą už sargybinio bokšto. Ir debesėlį kartais išvysti saulės blyksnyje.“ Panašiai su išoriniu pasauliu bendravo ne tik Lietuvos užsienio reikalų ministras, bet kiekvienas lietuvis, įmestas į kalėjimo kamerą.

Apie mano mokytojos Birutės Stolytės ašaras, mirus Stalinui, sužinojo Lietuvos partizanai. Po poros savaičių Stebulių mokykla supleškėjo. Taip buvo reaguota į žiauriojo okupanto švietimą.

1970 m. Dainų šventės metu Maskva Lionginą Šepetį paskiria Lietuvos KP centro komiteto sekretoriumi švietimui ir kultūrai. Dainų šventės dalyvių grupė nuėjo ta proga jo pasveikinti į Čiurlionio gatvę, kur jis gyvena. Prieš Lietuvos televizijos kameras L.Šepetys išrėžė kalbą. Pabrėžė – svarbiausias mano darbas Tėvynei stiprinti rusų kalbos mokymą tarybų Lietuvos mokyklose. Lietuviai turi rusiškai kalbėti lygiai taip pat kaip lietuviškai, nes Vilniuje rusų yra daugiau nei penkiasdešimt procentų. Stalinas jau buvo aname pasaulyje, bet jo dvasia tebesklandė ir tokios mums gražios šventės metu.

Stalino režimas nuo mūsų jau yra nutolęs šešiasdešimčia metų. Būta didingų, tragiškų įvykių, skiriančių anuos laikus ir dabartį.

Laisvės ir Nepriklausomybės šviesa savo spinduliais, atrodytų, jau turėjo sunaikinti praeities blogį, nežmoniškumą  valstybės gyvenime, tokį būdingą jau subyrėjusiai „blogio imperijai“. Turime demokratinę Lietuvos valstybės santvarką. Jos valdžia drauge su piliečiais, laisva visuomene turėjo laiko kurti šalies gerovę, dirbti visų labui. Tačiau lyg pikti šešėliai iš praeitų laikų ir dabar šmėžuoja daugybė negerovių. Valdžia, vadinamasis jos elitas kartais būna tiesiog akli, nebylūs paprastų darbščių žmonių aimanai. Didžiule grėsme Lietuvai yra iškilusi ypač jaunimo emigracija, vadinamasis  „tautos išsivaikščiojimas“. Vis prasiskverbia į valstybės gyvenimą, viešumą kad ir bandomas slėpti tamsus reiškinys – sukultūrintas negailestingumas.

Gyvename viltimi, tikėjimu pilietiškumo, tautinio patriotizmo galia siekiant idealų, už kuriuos tiek daug kovota, sudėta aukų. Esame įsitikinę, jog tie idealai bus įgyvendinti Lietuvai pirmininkaujant Europos Tarybai nuo šių metų liepos 1 d. iki gruodžio 31 d. Kito kelio atgal nėra – upės neplauks atgalios.

Atgal