VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2013 04 19. Kai didžioji „vertybė“– manija

Algirdas Pilvelis

Yra dalykų, dėl kurių nesiginčijama. Romėnai sakydavo, kad dėl skonio nesiginčijama. Ar jie turėjo omenyje nepaprastą kai kurių snobų užsispyrimą? O gal norėjo pasakyti, kad subtilaus skonio žmogus niekada negebės įtikinti primityvo? Bet tokiu atveju ar galima ginčytis dėl vertybių sistemų, kurios kiekvienam žmogui tampa orientyru? Tikriausiai tai būtų lygiai tokia pati romėniška teorija be jokių praktinių rezultatų, nors akivaizdu, kokios turėtų būti skirtingos Bethoveno ir Džeko Skerdiko vertybių sistemos ir kokių gi iš to būta rezultatų. Ar tai būtinas pasaulio dėsnis, kad tokie skirtingi žmonės paliktų tokius skirtingus pėdsakus pasaulyje? Vienas kūrė nemirtingus muzikos šedevrus, kitas rafinuotai planavo žmogžudystes, ir policija jo taip ir nesusekdavo.

Ir vienas, ir kitas kažką pasauliui įrodė. Didysis muzikos genijus įrodė, kad žmogaus kūrybinės galimybės yra didžiulės, ir netgi senatvėje apkurtęs jis dar gebėjo kurti. O Džekas Skerdikas įrodė kitką – nebūtinai šioje žemėje triumfuoja teisingumas, nebūtinai blogi žmonės susilaukia atpildo, ir net maniakas gali būti toks gudrus, kad visas žmogžudysčių paslaptis nusineša į kapus, ir tai suteikia vilties kitiems išsigimėliams, kad jų nepasieks teisingumo ranka, jeigu jie viską gerai apgalvos.

Ar gali žmogus rinktis vertybių sistemą? Ar gali abejoti, kaip drabužių parduotuvėje, matuodamasis vieną ar kitą kepurę? Taip iš tikrųjų nėra. Nėra jokio „vertybių sandėlio“, kuriame pasiimame ir gauname gatavus dalykus. Viskas kaip Evangelijoje: „Kur tavo širdis, ten tavo turtas.“

Žmogus pats yra vertybių kūrėjas, bet pagal savo širdį ir polinkius, taip pat pagal savo dvasią. Ir žmogaus polinkiai dažnai nuveda į sąjungą su tam tikra dvasia, kuri tikrai nėra šventa. Čia tikriausiai joks geras auklėjimas nepadės, jei žmogus pasiryžta gyventi tamsos dvasia, kuri veda blogio keliais. Taip žmogus tampa savo gyvenimo ir nuosavu skulptoriumi. Jis gali rinktis tikro blogio dvasią, kuri teiks džiaugsmą ir malonumą darant bloga. Jis gali rinktis godžiuosius materializmo demonus ir lobti bet kieno sąskaita, gaudamas patarimus „iš anapus“. Žmogus gali siekti įtakos ir valdžios, ir čia jam atsivers galimybės daryti tiek gera, tiek bloga. Žmogus gali remtis ir aukštesne dvasia ir, jos padedamas, ieškoti, kaip atskleisti savo talentus. Visi žmonės yra individualūs, nėra pasaulyje dviejų vienodų žmonių, bet mes juos galime skirstyti pagal dvasią ir tai jau nėra „skonio reikalas“, dėl kurio nesiginčydavo net tokie diskusijų mėgėjai kaip romėnai.

Tik jei žmogus nepasižymi dorybėmis, gal jau geriau nieko nesiektų. Ir jei tai būtų įmanoma...

Kur veda turtų kelias?

Gal iš tiesų kai kurių žmonių siekiai ir ambicijos nuveda tik prie blogio? Natūralu, kai tokios mintys aplanko realiose gyvenimo situacijose, nes būtent tokiais konkrečiais atvejais, o ne teorinėse abstrakcijose ieškai atsakymų. Reali gyvenimo situacija jau buvo tokia, apie kurią rašiau praėjusiame straipsnyje. Ir klausimas visą laiką liks: kas gi tu esi, Sauliau Karosai? Dar 1986 metais išvykęs (nepabėgęs!) iš tuometinės Sovietų Sąjungos... Vėliau, dar esant sovietinei sistemai, Šveicarijoje tvarkęs „Transneft“ sandorius... Taigi figūra, matome, paslaptinga. Ir gana įtakinga net sovietiniame pasaulyje, nors ir „iš Vakarų“. Bet niekada nebūna dalykų „taip sau“, be jokios priežasties. Yra tik nežinomų priežasčių.

Galima, aišku, apsimesti, kad niekur nesą jokių paslapčių, arba tai, kas viešai pasakojama, yra neginčytina tiesa. Tačiau toks naivumas apskritai yra dalykas neįmanomas.

Tai kokios gi už viso šito slypi žmogiškos vertybės? Išskyrus materialinius dalykus, niekada taip ir neteko iš to milijardieriaus viešai apie tai išgirsti. Ir viskas, kas tik kada pateko į spaudą – tai vien pasakojimai apie valgius ir materialinius dalykus. Tik dėl to ir gyvenama. Tik dėl to ir naudojami plėšikiški metodai. Kadangi turtas nėra vertybė savaime ir kad jis taptų „vertingiausiu“ dalyku, dėl jo būtina paaukoti visas žmogiškąsias vertybes. Tada jis įgauna galios, tada jokie principai netrukdo veržtis tiesiu taikymu į tikslą. Tuomet žiaurumas tampa papildomu galios įrodymu. Pagaliau ir vieninteliu, nes jei ne visi išpažįsta tokią vertybių sistemą, tai ir nepriversi jų paklusti. Tada aukomis tampa tie, kurie arčiausiai po ranka. Nepavykus pasiekti absoliučios kiekybės, pereinama prie kokybės. Taigi šis marksistų pamėgtas dėsnis kuo puikiausiai tinka didelių turtų psichologijai. Ir tokiai psichologijai būtent sąžiningai įsigytas turtas yra bevertis, nes jam priešpriešinamas „žmogus su principais“, ir turtas pasidaro ne visagalis. Tada jis nėra „aukščiausia“ vertybė? Štai tokios yra psichologinės blogio šaknys. Žmogaus išnykimas ir pavirtimas manipuliuojamu robotu. Iš tiesų palaikomu tik naikinimo energijos.

Jeigu šventi gali būti tik tokie dalykai, kuriuos įmanoma įsigyti, toks viską nusiperkantis žmogus pasijunta dievu? Tačiau toks „dievas“ gali turėti viską, išskyrus laimę. Kadangi ji –  vidinio, o ne išorinio pasitenkinimo būsena, tai nieku gyvu laimės negali pakeisti jokie psichologiniai kompensaciniai mechanizmai.

Ar Džekas galėjo būti laimingas žmogus?

Atrodo, kad tokį klausimą net kvaila kelti, bet jo žmogžudysčių serija XIX amžiaus Londone vis dėlto galėjo turėti kažkokius tikslus. Kitas dalykas, ar galima lyginti šių laikų turtuolį su žudiku maniaku? Bet čia esmė yra motyvai ir veiksmai, o ne moralinis darbų vertinimas, kurį turi atlikti teisėsauga.

Paslaptingasis Londono žudikas atimdavo gyvybę tik prostitutėms. Visi filmai, kuriuose jis žudo daugelį žmonių iš eilės, tai prasimanymai. Kodėl gi jis žudė prostitutes? Vėlgi, nepaisant prostitutėms perpjautų gerklių, būta žmonių, jį laikiusių „didvyriu“, „kovotoju už dorovę“, esą kitokiais, švelnesniais būdais neįveiksi tokio blogio kaip prostitucija.

Atrodytų, jis galėjęs būti medikas, gal net geras gydytojas, nes savo žiaurų darbą atlikdavo nepaprastai profesionaliai, to niekada negeba savamoksliai žudikai, neturintys jokio medicininio išsilavinimo. Taigi tas Londono siaubūnas buvo aukštąjį išsilavinimą pasiekęs ir prestižiškai atliko darbą.

Nuo jo nebėgo nė viena prostitutė, nė vienai nepavyko išsigelbėti ir papasakoti, kaip jis atrodė. Juk prie jų priėjęs gražiai apsirengęs ponas atrodydavo joms kaip klientas... Ir jis jas ramiai nusivesdavo į atkampią vietą, o jos manydavo, kad čia klientas norįs „atlikti reikalą“... Po labai profesionalaus skalpelio rėžio akimirksniu tapdavo bežadžiu lavonu, nespėjusiu prieš mirtį išleisti garso. Tikrasis Džekas Skerdikas žudė aukas chirurgo skalpeliu, tik filmuose kažkoks baisus apšepęs tipas visus skerdžia skustuvu ar didžiuliu peiliu.

Taip išsilavinęs, pasiturintis žmogus, dėl kažkokios priežasties tapęs žudiku maniaku, liko niekados nepagautas... Policijos kartotekoje negalėjo būti jo pirštų atspaudų! O jei nusikaltimo vietoje ir likdavo kokių nors pėdsakų, kaip juos palyginsi, jei  Londone gyvena milijonai žmonių. Nebūta tokios kriminalinės biografijos, kad būtų galima nuspėti „pagal manierą“. Štai ir visa nesugaunamojo mįslė. Kai kas mano, kad jis buvęs net teismo gydytojas, todėl geriau už bet ką išmanė, kaip paslėpti pėdsakus.

Tik kodėl jis tai darė? Nejaugi iš tikrųjų buvo toks puritoniškas, kad jam atrodė, jog vienintelis būdas išgydyti pasaulį nuo ištvirkimo – tai žudyti prostitutes? Betgi visų neišžudysi, pagaliau kad ir kiek jų besunaikintum Londone, kitos tuo pačiu verslu versis Liverpulyje ar Mančesteryje... Pagaliau ir užsienyje! Ir kodėl šis „kovotojas už moralę“ nenužudė nė vieno prostitučių kliento? Juk jie taip pat ištvirkę! Ar jam, respektabiliai atrodančiam žmogui, būtų buvę sunku prisigretinti prie nieko neįtariančio „kito pono“? Taigi ne kova už dorovę ir noras nubausti už ištvirkimą, matyt, buvo jo veiksmų postūmiai. Tai kas gi?

Jis žudė moteris iš neapykantos. Jis tiesiog patologiškai neapkentė moterų. Ir žudė pačias blogiausias iš jų, tai yra prostitutes. Taigi... Ir čia peršasi išvada – kraupusis Londono siaubūnas, maniakas žudikas, buvęs respektabilus gydytojas gėjus. Tik šis vienintelis dalykas ir paaiškina patologišką jo neapykantą moterims, patologišką pasitenkinimą naikinant „pačias blogiausias iš visų.“ Už siaubingos XIX amžiaus legendos slypi paprasti dalykai. Kažkoks gėjus medikas nusprendė savivaliauti, o nebūdamas policijos kartotekose, pats būdamas neblogas „mirties specialistas“, tapo „nesugaunamuoju keršytoju“.

Beje, ir visos „didžiosios legendos“ yra tokios. Legendinis Čikagos gangsteris Al Kaponė buvo užverbuotas Amerikos slaptųjų tarnybų, todėl turėjo „gerą stogą“... Ir daugybė panašių istorijų. XIX amžiaus anglų rašytojas klasikas Č.Dikensas teigė, kad dauguma „sėkmingų verslininkų milijonierių“ tokiais tapo pavogę svetimą palikimą arba versdamiesi vergų prekyba. Taip bliūkšta visos legendos. Taip už šėtoniškos „monstriškos ir galingos asmenybės“ visada slypi itin vidutiniškas žmogus, tik sužiaurėjęs nuo savo manijos, išoriškai joks „kraugerys“, tik visiškai abejingas kitam žmogui, o jo menko „aš“ potroškiai yra vienintelis jo gyvenimo tikslas.

Kaip viskas virsta į dulkes

Mitai į dulkes nevirsta. Kadangi jie patys yra dulkės, nešiojamos vėjo, todėl niekuo kitu ir nepavirsta. Dulkėmis virsta tik žmonių kūnai ir žmonių gyvenimai. Dulkėmis virsta didžiulės firmos. Dulkėmis pavirto daugybė imperijų.

Ir galvodamas apie to keisto ir pikto milijardieriaus gyvenimą, kuris bando vaidinti „paslaptingą legendinį asmenį“, iš tikrųjų pastebi keletą keistų dalykų. Ypatingą palankumo statusą teikiamą jam sovietų valdžios vadinamais Brežnevo ir Andropovo laikotarpiais pastebėjome ir nusistebėjome. Bet lieka keistas dalykas – jo santykiai su žmona. Ji paprasčiausiai nuo jo pabėgo. Kodėl? Pabėgti nuo turtų ir milijardų... Pabėgti, kai vyras dažnai išvyksta tvarkyti reikalų, - tad laisvės, kuria ji galėjo naudotis, jai netrūko. Nuo ko gi bėgama? Nejaugi jis jautė moterims neapykantą ir teko nuo jo sprukti kaip nuo kokio „džeko“? Suprantama, jis nesiruošė nieko vaikytis... Bet neapykanta – tai žiaurūs psichologiniai santykiai, kuriems esant pranašesnis visada naudoja terorą. Pagaliau tai kompensacinis mechanizmas, kai už savus prigimtinius trūkumus turi atsakyti kiti niekuo dėti žmonės.

Ir čia kiekvienas lengvai atsidustų, jei būtų įžvelgę detektyvą. Juk tokių „nuodėmių“ ypač mūsų laikais, palyginus su ta „Londono legenda“, gausėja. Man akys pasako ir atveria daugiau – jau penkiasdešimt penkeri metai, kai žvelgiu į aplinką ir žmonių akis pro fotoaparato objektyvą. Tiek, kiek dabar turi Saulius Karosas.

2014 metais Lietuvos nacionaliniame muziejuje bus surengta fotomenininko Algirdo Pilvelio personalinė paroda „Penkiasdešimt penkeri metai kartu su fotoaparatu“.

Kokios gi sektos siekia užvaldyti pasaulį?

Vadinamoji “vertybinė“ grupė suburia panašius žmones, išpažįstančius panašias pažiūras, ir jiems tos pačios vertybės yra tikslas ir netgi kultas. O jei kultas, vadinasi, daugiausia tų „vertybių“ sukaupęs tampa „dievišku“, jei netikru dievu. To Dievo, kuris rašomas didžiąją raide, pakeisti kitu tiesiog neįmanoma.

Jei esama grupės, turinčios savo „pranašą“, vadinasi, turime reikalą su paprasčiausiai sekta. Tai yra su grupės žmonių interesais, ir tie žmonės stengiasi primesti savo valią kitiems, nes „kitokius“ jie laiko priešais. Tad ir daugybė įvairių „kovotojų už lygias teises“ dažnai būna paprasčiausi sektantai, - vieni „dirba“ už įtakingų „globėjų“ pinigus, kiti pasiruošę dėl savo nepaprasto fanatizmo vos ne beisbolo lazda diriguoti...

Esu įsitikinęs, kad viena sekta negali būti geresnė už kitą.

Figuraline

Atgal