VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Vyr. redaktoriaus straipsniai

06 04. Aš esu tik lietuvis

Algirdas Pilvelis

Tadas Kosčiuška –  tyras, nesvyruojantis, pasiaukojantis sukilimo vadas. Visuomet buvo paprastas ir Lietuvos kareivis, dėvėjo kaimiškus drabužius ir draugiškai sugyveno su kariais kaimiečiais, visur juos laikė sau lygiais broliais. Jis gimė senoje ir garbingoje lietuvių bajorų šeimoje 1746 m. vasario 27 d. T.Kosčiuška mirė 1817 m. spalio 15 d. Šveicarijoje, nukritęs nuo žirgo ir sunkiai susižeidęs. Jo kūnas buvo palaiduotas Krokuvos Vavelio katedroje greta Jono Sobiesko ir kitų garbingiausių Lietuvos ir Lenkijos valstybės žmonių. Generolas T.Kosčiuška kaip tikras  lietuvis didvyris tapo ir Lenkijos patriotu ir neatsiejo savęs nuo jos, nei nuo Lietuvos, nei nuo besirūpinančiųjų jos valstybingumo atkūrimu ir gynimu. Regis, praradęs savo lietuviškąją savimonę, perėmė svetimųjų kalbą bei kultūrą ir jų valstybingumo kūrimo idėjas. Iš dalies tai paaiškina, kodėl viena galingiausių Rytų Europos valstybių – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, sudariusi sąjungą su kur kas mažesne ir silpnesne Lenkija, per keletą šimtmečių iš partnerės tapo paprasta Lenkijos provincija ir žlugo kartu su ja. Ir ne tik tai, bet ir  galingąją LDK sukūrusi lietuvių tauta ilgainiui liko įname savo valstybėje ir buvo net nustumta prie pražūties ribos. O juk atrodė, kad viskas turėjo būti atvirkščiai, nes nuo Jogailos laikų Lenkijos karaliais daugiausia buvo renkami LDK didieji kunigaikščiai. Tad, atrodo, ne Lietuva turėjo būti sulenkinta, o Lenkija sulietuvinta. Bet ne, kunigaikščių ir unijinę Lietuvą Lenkija savo įtakai pajungė, kolonizavo ne ginklu ir prievarta, o gudrumu ir agresyviu savo tautiškumu.

Minint Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo 25-ąsias metines valstybės laikraštis „Lietuvos Aidas“ paskelbė Lietuvos Sąjūdžio Vienybės ir brolybės atsišaukimą: „Lietuvos Sąjūdžio sukaktis mums visiems teprimena apie didžiąją brolybę.

Tai buvo, ją patyrėme. Todėl šių dienų pasauliui, draskomam godulio ir pykčio, mes tvirtai liudijame: galima gyventi kitaip.

Net jei patys paklydome ir nebesugebame, mūsų liudijimas išlieka: tai buvo galima prieš 25 metus, todėl tai tebėra galima.

Tik nebijokime išpažinti, ką patyrėme.

Tegul pyksta, tegul pajuokia tie, kurie nepatyrė, o mes turėkim viltį ir kalbėkim apie viltį.

Vaikams reikia apie tai kalbėti, kad girdėtų ir žinotų.

Jei netikėsim, kad yra brolybės viltis, pasaulis pavirs į neapykantos puotą žmogėdrų urve.

Ir po to nebebus nieko. Kaip sakė Apaštalas: jei meilės neturėsiu, būsiu niekas.

Bet juk norim, kad Lietuva gyventų. Todėl kalbėkime, liudykime ir žodžiu, ir darbu, kad galima gyventi kitaip.

Anuomet tikėjome ir karštai norėjome, ir neįmanomi dalykai tapo įmanomi.

Būkime visi didelis širdžių sąjūdis, ir gyvenimas tęsis išgelbėtas.“

Švedų poetas Erikas Lindegrenas rašė: „Tykiai kaip šuliny tavo kambarys prisipildo sapnų ir užauga didelės nakties sėklos ant paslėptų rankų.“ 2013 m. birželio 3 d. užėjau į Lietuvos mokslų akademijos salę, kurioje dalis Sąjūdžio steigėjų, sakyčiau, marksistinių filosofų būrelis, vadovaujamas Romualdo Ozolo, nepakvietė vieno iš Sąjūdžio steigėjų, ryškiausių steigėjų, paskelbusio 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, - prof. V.Landsbergio. Nors salėje – iškilmingos gėlių puokštės, pasibaigus filosofų rengtai sueigai, ovacijų nesulaukta, susirinkusieji suprato, kad vyksta Sąjūdžio dalybos. Po 25 metų lyg milijonas juodųjų drugių būtų apsėdęs šiuos žmones. Nei laike, nei erdvėje, o Lietuvos mokslų akademijos salėje nušviestas ir mano, ir kiekvieno Lietuvos piliečio likimas. Menkinama tai, kas iškovota. Anuomet dešimtys tūkstančių veidų Vingio parke rinkosi ir tikėjo tuo, kas buvo drąsiai pradėta. Vyravo vienybė. Nesvarbu, ar pliaupė lietus, ar kepino saulė, jie veikė, kalbėjo Lietuvai tėvynei ir visam pasauliui.

Dabar  sukako 25-metis, tartum išseko tuometės idėjos. Nejaugi tamsa užvaldė marksistinių filosofų protus? Tarp jų ir Zigmas Vaišvila. Kalbėjausi su juo. „Nereikia man piršti, redaktoriau, savo nuomonės, aš neskaitau ir ateityje neskaitysiu tavo „Lietuvos Aido“. Kažkokia bedugnė. Kodėl? Kviečiu: „ Zigmai, eime  į kavinę, pažiūrėkime vienas į kitą ne vien akimis, bet ir širdimi. Tarkime, mūsų sielos ir net mūsų vėlės ateityje tikriausiai tos pačios alėjos gale atsidurs. Dalis sielos negali skleistis, kalbėkime atvirai. Sovietmetis seniai baigėsi, ir niekas mums neseka iš paskos,  tai tuščias reikalas. Kodėl tokiai tamsai pasiduodi? Kelk akis į aukštį, negera matyti Lietuvos lyg kokios pilkos šalies. Toks kelias –prastas. O juk birželis – tyras, aukštas, skaidrus dangus, pasitikėkime savo tauta, vieni kitais,  nejau negalima sugydyti žaizdos?

Argi neaišku, kad Lietuvos laisvė nepakartojama. Galime pasigirti – maža mūsų, lietuvių, tauta, bet iš jos suirdama mokėsi sovietų imperija. Tada mus, vasario 23-iąją pripažino Islandija, ja pasekė  didžiosios galingiausios pasaulio valstybės. Tiesa galiausiai nugalėjo, mes turime ją išsaugoti, visi dalytis laisve, kadangi ją iškovojome visi drauge.

Atgal