VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2013 12 17. Ką gali paprastas žmogus prieš valstybinę korupciją?

Algirdas Pilvelis

Apie korupciją valstybės mastu, apie korumpuotas valstybines institucijas, taip pat teisėsaugos, kalbama labai daug, gal net daugiau negu reikia, nes nieko nedaroma. Dažnai atrodo, kad nuo Sniečkaus ir Griškevičiaus laikų Lietuvoje beveik nieko nepasikeitė, ir šis „privilegijų režimas“, taip žeminęs ir diskriminavęs eilinį pilietį, gal ne tik užsibalzamavęs kaip praeities mumija, ir šiandien kuo puikiausiai gyvuoja, klesti ir žydi. Bent jau mūsų valstybėje korupcija yra tikrai ne marginalinis reiškinys. ir kiek besikeistų valdininkai postuose, ar visai nesikeistų, korupcija klesti kaip klestėjusi ir žydi kaip žydėjusi. Ir šiandien žiedeliai, o rytoj – ir vaisiai. Šitaip tęsiasi daugelį metų, ir jei skaičiuotume nuo Stalino okupacijos, tai korupcija Lietuvoje jau aštuonias dešimtis metų susisukusi jaukų lizdelį.

Bandome „matuoti“ korupcijos lygį, pateikiama statistika, tuo pat metu džiaugiamasi, kad Lietuva kai kuriais rodikliais lenkia... Urugvajų! Aišku, nutylint faktą, tarp kokios kategorijos valstybių „ne tokia jau bloga padėtis“.

Valdžios emisarai laksto po provincialius renginius ir šaukia į televizijos ekranus, „kaip viskas dabar puiku“, ir kokią valstybinę, patriotinę, tarptautinę  ir kitokią reikšmę turi šis provincialus renginys. Kam visai tai? Kad nuslėptų, kaip mūsų šalyje įsiklestėjusi korupcija, kaip ji gali ne tik pažeisti, pažeminti, bet ir sunaikinti paprastą žmogų. Ir kas gi slepiama? Ne „bloga statistika“ užmaskuojama, ją mūsų laikais gali parašyti, kokią tik nori, vis vien niekas ja netiki. Iš tiesų slepiama korupcijos galia ir jėga.

Korupcija iš tiesų reiškia ne „kyšių ėmimą“, kaip bandoma apriboti jos poveikio sferas, iš tikrųjų jį reiškia „puvimą“ ir „gedimą“, taigi reiškinius, kurie veikia ne „statistiniai“, o vis intensyvėja, tad čia reikia ne skaičiuoti, o laiku susigriebti, kokios jos galios. Ką iš tiesų korumpuoti „švogerių klanai“ gali prieš eilinį pilietį, kokie būna mūsų „teisingumo“ padariniai konkrečiais atvejais. Ir kokiais siaubingais veiksmais korupcija gali pasisukti prieš konkretų pilietį. Čia jos tikroji galia ir grėsmė.

Kas juoda ant balto rašyta valstybiniuose dokumentuose – ar to kirviu neiškirsi?

Apie valstybinio dokumento galią sukurta patarlė skelbia, kad tai stipriau už bet kokį įnagį, ir net jei jį sudegintumei, tai jos nepanaikintumei. Juk mes iš tiesų ir turime gyventi visuomenėje, kur tam tikros nuostatos svarbiau už „gamtinius reiškinius“, kitaip, jei viskas kinta, ypač įstatymai ir taikymas, pagal kažkieno norą, pagal kažkieno egoistines nuostatas, tai mums nėra ir jokios prasmės gyventi valstybėje. Kadangi jos paprasčiausiai nėra. Ir savivalė yra ne valstybingumo, o gentinės ritualinės laukinės bandos požymis. Mat genties ritualai nustato, kas „kas turi teisę savivaliauti“, o kam privaloma būti „amžinuoju vergu“ ir dar turi džiūgauti „kaip viskas gerai“. Kas nesidžiaugia dėl pažeminimų, netgi „apiplėšimų“, kuriais pamalonina „aukštieji genties ponai“, tas apskelbiamas „blogu žmogumi“. Tad kyla klausimas: kodėl korupcija taip globojama, kodėl už korupcijos valdžia ir jos institucijos kabinasi kaip už savo paskutinių marškinių?

UAB „Lietuvos Aido“ bankroto bylos istorija kada nors pateks į vadovėlius, kaip dabarties dienų absurdo pavyzdys, kaip dalykas, kurį galėtume vadinti „sveiku protu“ nesuvokiamą. Tai įprasta vadinti „stebuklu“, bet ne tokiu, kuriuos sugeba padaryti šventieji, o kažkokiu neaiškiu, bet stulbinančiu reikalu, akivaizdžiai susietu su „juodąja magija“.

Deja, ta „juodoji magija“ užtemdžiusi net tokią rimtą ir svarbią mūsų pilietiniam gyvenimui teisėsaugos instituciją kaip Lietuvos Aukščiausias teismas. Ir naivu netgi ten ieškoti teisingumo ir sveiko proto, nes nėra Lietuvoje institucijos, kurios nebūtų užvaldžiusi „juodoji magija“. Ir jei pradžioje šio teismo pirmininku buvo Vytautas Greičius, tai gal „juodąja magija“ buvo galima įtarinėti būtent jį. Bet dabar Lietuvos Aukščiausio teismo pirmininku dirba teisėjas Gintaras Kryževičius. Ir „juodosios magijos“ ritualai, vykstantys įvairių instancijų teismuose, nepasitraukė ir iš Aukščiausiojo. Ir jokie „ekzorcizmai“, kuriuos kažkada žadėjo prezidentas Valdas Adamkus ir dabartinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, paprasčiausiai neveikia. Nors būtent Lietuvos aukščiausiųjų vadovų tiesioginė pareiga yra užsiimti ekzorcizmu teisėsaugos institucijose.

Ką gi daryti eiliniam Lietuvos piliečiui Algirdui Pilveliui, susidūrusiam su Lietuvos teisėsaugos „juodąja magija“? Jam įsigijus konkurso tvarka iš Vokietijoje vykdančio bankroto procedūrą administratoriaus kreditorinį reikalavimą 800 000 JAV dolerių, po visos teismų procedūros, kažkokiu keistu būdu, matyt, įsikišus „juodajai magijai“, jis tapo kone niekiniu dokumentu. Ir tai netikėtina, bet gal tik Vokietijoje tokie „juodosios magijos“ stebuklai būtų neįmanomi. Nors visa medžiaga, visi duomenys apie Reikalavimo teisės pirkimą yra byloje, tačiau nelemtas „juodasis stebuklas“ įvyko. Šitaip „juodosios magijos“ būdu buvo išspręsta 5 mln. 51 tūkst. litų vertės kreditorinio reikalavimo suma.

Pirmiausia, kreditorinio reikalavimo pirkimo sandoryje dalyvavo žinomi advokatai – Arūnas Šarka ir Linas Sabaliauskas, puikūs turtinių sandorių ir Europos Sąjungos teisės specialistai (puikiai moka vokiečių kalbą), dažnai atstovaujantys įvairiose šalyse ir Vokietijos įmonių interesus. Suprantama, kad įstatymus jie puikiai žino. Kreditorinis reikalavimas taip registruotas Lietuvos notarinėje kontoroje, yra visi reikalingi dokumentai. Tik kažkokiu „juodosios magijos“ būdu Lietuvos teismas nusprendžia, kad kreditorinis reikalavimas yra „pasenęs“. Kaip jis sugebėjo pasenti? Išeina, kad Vokietijoje įgytas turtas paseno? Argi buvo tuose dokumentuose parašyta, kad „galioja du ar tris metus“? Kokia gi „senatis“ gali būti taikoma privačiai nuosavybei? Tikriausiai, išskyrus elementariausią apiplėšimą, jokios.

Tokie „magiški“ sprendimai nustebino Vokietijoje esančią, žinomų advokatų kontorą. Ir kaipgi tada jaustis, esant eilinio piliečio vaidmenyje, jei Europoje žinomi advokatai stebisi? Juk tokio lygio specialistus apskritai sunku kuo nors nustebinti...

Bet kas stebina ne vien teisininkus, bet apstulbintų ir kiekvieną sveiko proto žmogų, kad Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos kreditorinio reikalavimo UAB „Lietuvos aidui“ šios įmonės bankroto byloje, nepalietė jokios „senatys“, nieks ten „nesupelijo“ ir „nesibaigė“ joks galiojimo laikas, nes niekas jo niekada iš anksto ir nenustatinėjo. Finansų ministerijos VMI kreditorinio reikalavimo ieškinys apskritai minimoje byloje nenagrinėtas! Štai koks „juodosios magijos“ fokusas, dėl kurio tas reikalavimas „nepaseno“. Taigi vieni „stebuklai“ kai kuriuos dalykus naikina, o kitiems jų atžvilgiu suteikia antgamtinių galių. Taip tegalima įvertinti tokius Lietuvos Aukščiausio teismo sprendimus.

Lyg dar stebuklų būtų negana, VMI interesus atstovaujantis Olegas Urbonas visą laiką bandydavo „indeksuoti“ įgyto kreditorinio reikalavimo vertę pagal tuo metu esamą dolerio kursą. Esmė tame, kad tuo metu, kai šis kreditorinis reikalavimas buvo nupirktas iš „Nimtecho“ firmos, kuriai tuo metu keltas bankrotas, tai jį pardavusiam Vokietijos bankroto administratoriui buvo mokėta JAV doleriais. Suprantama, kad pagal tuometinį kursą, ir tuo metu, kai litas buvo susietas su doleriu – keturi litai lygūs vienam JAV doleriui, - juk ir dabar visi puikiai tai prisimena, kad vieno dolerio vertė buvo keturi litai. Ir tik susiejus litą su euru, dolerio vertė krito iki 2,5 lito. Betgi sandorių vertė skaičiuojama pagal tos dienos valiutų kursą, kai sudarytas sandoris! Todėl ir negali būti „konvertuojama“, kaip kam naudingiau. Nes toks „konvertavimas“ yra taip pat iš „juodosios magijos“ srities, ir tai Vilniaus Apygardos teismas, o jam atstovavo Lietuvos Apeliacinis teismas.

Kitas dalykas, ir čia visa to „magiško ritualo“ esmė, kad teisminės ginčo objektas yra kelių aukštų pastatas, esantis adresu Maironio gatvėje Nr. 1. Tad interesas „juodajai magijai“ čia atsiranda nemenkas. Ir labai žemiškas, beje. Tai kaip kovoti prieš tą „juodąją magiją“?

Galima tik skėstelėti rankomis ir pasakyti, kad jei kurie teisėjai, taikydami įstatymus, kaip sakoma, „buria iš kavos tirščių“, tai kiti, už juos ryžtingesni, ir jei ne įstatymuose, tai gal kituose dalykuose išmanesni, naudojasi „juodąja magija“. Jiems net nerūpi, kas parašyta Lietuvos įstatymuose, svarbiausia, kad teismo sprendimas įgyja magiško ritualo reikšmę.

Juk taip yra – korupcija, prieštaraujanti ir sveikam protui, ir bet kokiam dorovės bei teisingumo supratimui, iš tiesų naudojasi juodosios magijos ritualu galia.

Lyg dar gyventų raudonasis „raganius“ Sniečkus...

Teisininkai bando komentuoti šį „juodosios magijos“ atvejį. Jie teigia, kad Lietuvos teismai neretai bando taikyti net 1964 metais buvusius ir kažkodėl paliktus galioti  LTSR įstatymus. Juk tais laikais Lietuvoje buvo komunistinis Antano Sniečkaus režimas! O ir Sniečkus neatsirado  iš „kažkokios pelkės“, jį valdyti Lietuvą paskyrė Stalinas. Taigi jei kokie įstatymai ir taikyti UAB „Lietuvos Aido“ bankroto byloje, tai tik stalininiai.

Sniečkaus laikais valstybine politika buvo „išbuožinimo praktika“. Tai nereiškė, kad valstybė nusavina neteisėtai įgytą turtą. Tai reiškė, kad nusavinamas visas turtas, tik nežinia kokiu teisiniu ir moraliniu pagrindu. Taigi panašiai kaip ir UAB „Lietuvos Aido“ bankroto byloje, jis paprasčiausiai nustojo galioti. Jam suėjo kažkokia „senatis“, kurią, su „naująja era“, paskelbė bolševizmo ideologas Vladimiras Leninas. Taigi bolševikinės Spalio revoliucijos įstatymai! Ir tikras groteskas, tikras absurdas, juk nuo 1917 metų praėjo kone šimtmetis, kai tokio tipo įstatymai taikomi šiandieninėje Lietuvoje. Įdomu, ar lenininiai ir stalininiai įstatymai tebegalioja šiandieninėje Rusijoje? Arba, kaip sakoma, tiesiog sugalvojai ir „pritaikei“ įstatymą, nors jis čia tinka kaip kiaulei balnas. Tai yra nepriklausomai nuo situacijos.

Išties bolševikinė santvarka, jei vertintume ją teisiniu požiūriu, iš tikrųjų rėmėsi „juodosios magijos“ ritualų knyga, ir kitokios logikos čia neatrasi. Juk „juodoji magija“ yra reiškiniai, kurie ne tik prieštarauja gamtos dėsniams, bet ir sveikam protui. Ir vienintelis jų motyvas yra nauda, kurios siekiama savivale.

Ir tokios visuomenės modelis paremtas tikrai ne įstatymu, o privilegijų pasiskirstymu. Vieniems galima viskas, ir jokie įstatymai prieš jų savivalę netaikomi, kitiems gi viskas „reglamentuoja“, ir čia tėra vienintelis siekis – kuo labiau suvaržyti asmens laisvę, taip pat nuosavybes teises. Dar yra kategorija, kuriai apskritai negalima nieko. Ką žmogus bedarytų, viskas ‚neteisėta“, ir į tą kategoriją bet kada galėjo patekti bet kuris „tarybinis pilietis“. Vos tik aukščiausiajam ‚juodajam magui“ tokia mintis šautų į galvą ar jis sumanytų ką nors atimti.

Taigi bolševizmas, kurio materialistinė ideologija iš esmės ir besąlygiškai neigė antgamtinius, ir netgi dvasinius dalykus, kasdienėje praktikoje naudojosi tikra „juodąją praktika“, būdinga atsilikusių Afrikos gentelių šamanams. O paprasčiau tariant, korupcija buvo pats valstybės pagrindas. Juk korupcija paremta ne įstatymo pažeidimu, ir jei tai būtų svarbiausia, prieš ją nesunku būtų ir kovoti. Korupcija iš tikrųjų tam tikros „elitinės“ grupės privilegijas prieš likusią visuomenę, iškelia ją aukščiau bet kokių įstatymų. Ir jei tarytum ir galioja tokioje visuomenėje, tai kiekvieną įstatymą gali taikyti, kur tik nori arba iš viso jo netaikyti. Štai čia ir yra tikroji valstybinės korupcijos esmė. Ir Lietuvoje panašių teismo procesų, kuriuose įstatymai taikomi, kur jie nieko neturi bendro su teisminio ginčo objektu, yra daugybė. Lygiai taip pat daugybė bylų, kuriuose aibė klausimų paprasčiausiai nenagrinėjama, nes „kažkam“ tai nenaudinga.

Šitaip korupcijos ėdamoje valstybės įstatymai jau ne gina pilietį, o bet kuriuo metu gali būti prieš jį panaudoti, kaip įteisintas smurtas ir savivalė. Jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvename nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, o mūsų teisėsauga vis primena mums, paprastiems piliečiams, kad tikriausiai tebegyvename Stalino laikais. Liūdna, graudu, šiurpu, kai teismų koridoriuose slankioja šio kruvinojo diktatoriaus šmėkla. Ir jis save vadina Lietuvos teisingumu!

Belieka kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, nors man greit sukaks 70 metų.

Atgal