VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2013 12 30. Lietuvos destrukcijos valanda su politikais

Algirdas Pilvelis

Vos ne kiekvieną mielą dieną, per tą ar kitą lietuviškos televizijos kanalą, rodomi vadinami „pokalbių šou“, kuriuose dalyvauja politikai, šitaip pretenduojantys tapti „žymiais“. Niekada ir niekur kitur neišgirsi tiek viešumoje pasakytų kvailysčių, niekur kitur politika neatrodo tokiu grotesku. Ir čia neginčytina pirmenybės palmė priklauso LNK laidai „Valanda su Rūta“, kurią veda Rūta Mikelkevičiūtė, tame „pokalbių šou“ išgirsi tokių dalykų, kad kyla įspūdis, kad veiksmas vyksta ne televizijos studijoje, o psichiatrinės ligoninės palatoje. Ir neatrodo, kad tokia pokalbių laidos koncepcija būtų atsitiktinė, nes pati laidos vedėja nėra tokia jau tolima nuo politikos. Užtenka prisiminti, kad Rūta Mikelkevičiūtė buvo viena liūdnai pagarsėjusios Tautos prisikėlimo partijos steigėjų. Šią partiją, liaudies pavadintą „klounų partija“ dar matėme praėjusioje Seimo kadencijoje, ir šios „politinės gvardijos“ kovotojai garsėjo neįtikėtina politine nekompetencija, akiplėšiškumu ir prasčiausio skonio, vulgariais išsišokimais Seime, taip kompromituodami ne vien save, bet ir savo rinkėjus. Tarytum būtų sąmoningai siekiama parodyti, kad Lietuvoje politikais gali būti vien neeiliniai idiotai, o protingiems žmonėms politikoje apskritai ne vieta.
Jeigu kokią nors televizijos laidą ir reikėtų uždaryti, o jos vedėjams ir rengėjams apskritai neleisti rodytis televizijoje, tai „Valanda su Rūta“ labiausiai tokių sankcijų nusipelno. Laida sąmoningai siekia žiūrovams įbrukti nuomonę, kad visi politikai ne vien tik beviltiškai kvailiai ar vargani alkoholikai, bet kitokie ir negali būti. Kuo blogesnė politika, tuo rimtesnės kritikos ji reikalauja. Bet čia viskas pateikiama atvirkštiniu rakursu: kuo blogiau, tuo ir kvailesnė kritika, kuri visiškai netrukdo gyventi blogai politikai. Ne tik netrukdo, bet tokią ir propaguoja. Ir tai jau tikriausia antivalstybinė veikla, kuria siekiama pakirsti valstybės pagrindus.
Ar tokie draudimai būtų nedemokratiški? Juk valstybė turi imtis veiksmų, kurie apgintų demokratiją, jeigu tai yra jos valstybingumo pagrindas. Demokratinės sistemos esmė nė ta, kad „valdžia visada yra gera“, o visai priešinga: „jeigu valdžia yra bloga, ją visada galima pakeisti geresne.“ O ši bulvarinės „politikos“ laida teigia visai ką kita: „valdžia gali būti ne vien bloga, bet tik dar labiau degraduoti, nes į Seimą gali būti renkami vien skystapročiai, visokie klounai skandalistai ir alkoholikai.“ Taigi tokia idiotizmo be jokios alternatyvos laida kertasi su pamatiniais demokratijos principais. Drabstymasis purvu, nesąmonių kalbėjimas ir „nuotykiai“, prisigėrus kone iki sąmonės netekimo nieko bendro negali turėti su demokratija. Jei mes norime demokratiškai „gydyti“ valstybę, tai yra jos valdymą, tai vieninteliai vaistai – kur kas aukštesnis intelektas, sąžiningumas, politinių sprendimų skaidrumas. Kitokių „receptų“ čia ir neįmanoma išrasti. O tokia „Rūtos beprotybės valanda“ yra nuodas ir demokratijai, ir valstybei.
Nuo degraduojančios televizijos iki degraduojančios politikos
Televizija, ypač lietuviška, nelepina žiūrovų turiningomis laidomis. Ir čia jau bet kokia kritika – kaip vanduo nuo žąsies. Televizija, siekdama kuo daugiau pelno, kuo mažiausiomis sąnaudomis, šitaip vis sparčiau degraduoja. Juk nereikalauja didelių išlaidų „žvaigždės“ pasirodymai eteryje, nei surenkama į studija puskvaišių „auditorija“, ir tokių rasti nesunku tarp vadinamų „kiemo politikų“, nes jiems ir tokia reklama, kurios gėdintųsi kiekvienas padorus žmogus, yra „labai gerai“. Pagaliau tokie „kiemo politikai“ daugiau nieko ir nesugeba, kaip kvailai maivytis ir šūkauti, o protingo žodžio iš jų ir replėmis neištrauksi. Taigi čia ir išeina kaip toje patarlėje: „Toks tokį pažino ir alaus pavadino.“ Politikai autsaideriai tampa „gamybine žaliava“ bulvarines laidas ruošiančiai televizijai, ir suprantama, kokį „kūrybinį produktą“ , matys žiūrovai. Iš suvirškinto maisto lieka tik mėšlas. Atrodo, sudėtingesnių kūrybinių procesų vadinamose „laisvuose lietuviškuose kanaluose“ jau senokai nebepamatysi.
Pagaliau jau neįmanoma tikėtis, kad išsigimstantys „laisvi lietuviški kanalai“ kada nors bent kiek pagerins savo „produkciją“. Kuo toliau, tuo labiau jie išsigims, ir lyg skęstantis šiaudo, laikysis „padugnių televizijos“ statuso, kuriame dabar ir bando galutinai įsitvirtinti. Jei ir anksčiau jie buvo bulvariniai, tai žmonės vis dėlto vylėsi, kad televizijos sugebės bent truputį patobulėti ir nebrukti į ekraną visiško niekalo. Tačiau dabartinės tendencijos tokiam optimizmui nenuteikia. Vadinamieji „visuomeniniai kanalai“ atsidūrė visiškoje krizėje, ir tai pastebima ne vien Lietuvoje. Tai pasaulinis reiškinys. Ir dažniausiai, norint išlikti, orientuojamasi jau ne į „aktualijas“ ir „sensacijas“, bet į visišką bulvarą. Kas gi tokio reikšmingo įvyko televizijos gyvenime? Atsiranda vis daugiau specializuotų televizijos kanalų, kurie ir nurungia bulvarą arba priverčia jį nusivažiuoti taip, kad jau kvailiau sunku ir besugalvoti. Vis labiau populiarėja  filmų, sporto, muzikiniai, pažintiniai televizijos kanalai. Jie yra abonementiniai ir palydoviniai, transliuoja savo beveik visomis pagrindinėmis pasaulio kalbomis, dažnai ne tik į daugelį pasaulio šalių, bet į kelis žemynus. Konkuruoti su tokia televizija „tradiciniam“ bulvarui neįmanoma. Jau pirmiausia dėl to, kad ji tenkina kur kas intelektualesnius ir dvasingesnius poreikius. Jei anksčiau bet kuris „visuomeninis“ kanalas galėdavo nors kartą per savaitę rodyti ir geresnę laidą, kokį nors dokumentinį filmą, kam bebūtų jis skirtas, istorijos, gamtos ar mokslo pažinimui, tai dabar konkuruoti su pažintiniais kanalais, kurių visas tinklelis, yra būtent tokios laidos, apskritai yra neįmanoma.
Taigi dabar „laisvieji kanalai“, arba tiesiog komerciniai, kaip nuo seno juos vadino žiūrovai, nuo vienų kraštutinumų, metasi prie dar didesnių. Ir dabar stengiasi gelbėti savo kailį ypač radikalaus bulvaro laidomis, arba vadinamais „pokalbių šou“, kurie žiūrovus stengiasi sudominti tik jų dalyvių kalbamomis arba krečiamomis kvailystėmis.
Taigi skęstantys gelbėja patys save, o tuo pačiu dar ir skandina kitus. Jie skandina į savo bulvarą žiūrovus, nes pateikia kažkokio beprotiško, išsigimusio, iškrypėliško pasaulio viziją, jie kviečiasi į savo laidas dalyvius, kurie tokią viziją atitinka. Kada tokie jau paliesti gangrenos televizijos kanalai pradeda politikuoti, tai jų laidose jau nagrinėjamos ne politinės problemos, kurias galima nagrinėti paviršutiniškai ar iš esmės, ten jau apskritai nieko nenagrinėjama, tik kalbama ir “rodoma“. Ir tai, ką pamatome arba išgirstame, jau daugiau primena ne politiką, o beprotnamį arba kažkokių valkatų sambūrį.
Televizinių nuodų alchemija
Personažai, kurie vis nesitraukia iš bulvaro televizijos laidų, darosi vis labiau ir labiau žinomi. Juos Lietuvoje jau žino net vaikai, apie juos kalbama kur kas daugiau negu apie kitus politikus. Viktoras Uspaskichas yra nebejotinas šitos apgailėtinos klounados lyderis. Jo klouniški komentarai, nesibaigiančios bylos, jis „amžinai neliečiamybės“, ir taip su savo partija jis kiekvieną kadenciją patenka į Seimą. Nors ji dar būtų galima pavadinti „netesėtų pažadų ir demagogijos lyderių“, šiose srityse jam tikrai nėra lygių. Ir vis pasirodydamas televizijos ekrane, jis be perstojo mulkina žmones. Jis žadėjęs ir reformuoti Konstituciją, ir mažinti Seimo narių skaičių, ir didinti atlyginimus, apskritai išgelbėti Lietuvą nuo „karo ir maro“, iš tiesų rūpinasi vien savo reitingu, kurdamas sau „antiasmenybės“, „kovotojo už teisybę“ ir „nuo statinės kalbančio pranašo“ įvaizdį, nors padaryti ką nors naudingo politikoje jis nesiskubina. Svarbu, kad pakomentuoja, pasirodo televizijos ekrane ir suvaidina „apykvailį“. Taigi jo politika vien vaidyba.
Su juo gali varžytis Petras Gražulis, kuris jau seniai pastebėjo, kad be bulvaro televizijos pagalbos sunku pasiekti, kad „apie tave visą laiką kalbėtų“, dabar neriasi iš kailio, kad taptų „skandalingiausių Lietuvos politiku“. Jis pasiskelbia „naujų džinsų“ išradėju, prisiuva prie užpakalio užtrauktuką, reikalauja už tą kvailą išradimą „Nobelio premijos“, bando imituoti muštynes su Eligijumi Masiuliu. Jis susiradęs bulvare ir savo „nišą“, ir jau net nebando tapti klounu, o vaidina tikrą beprotį. Dabar tai iš tiesų destruktyviausias politinis personažas Lietuvoje. Tokiais būdais jis kovoja už „katalikišką šeimą“ Lietuvoje, o iš tikrųjų kompromituoja ir Lietuvą, ir šeimą kvailais spektakliais. Nepamirškime, kad Petras Gražulis yra Seimo narys, ir tik jam vienam atrodo, kad politikui šitaip elgtis pridera. O jei ir reikia kokio išradimo, tai tik užtrauktuko, kuri prisiūtum prie burnos visiems nesąmonių tauzytojams. O jei reikia kokių „ypatingų džinsų“, tai tik betoninių, kad niekalo skleidėjai negalėtų lakstyti po bulvarines laidas.
Nevengia rodytis „Valandoje su Rūta“ ir Seimo narė Dalia Teišerskytė, kuri ten ateina pažerti „išminties perlų“, ir ji šioje „tuštybės mugėje“ jau pasidariusi „savu žmogumi“. Ir tai politikų „ratelis“, nieko gero Lietuvai nepadariusių, tik kenkusių ir kenkiančių jos įvaizdžiui.
O Lietuvos politikos įvaizdis, kuo toliau baisesnis darosi. Užtenka prisiminti Egidijaus Vareikio nuotykius Kopenhagoje ir Vilniuje, ir nusistebėti: nejaugi tik girti gali vadovauti valstybei? Šiam „konservatoriškam“ politiniam veikėjui puiki kompanija būtų socialdemokratas Vasilijus Popovas, partijos paskirtas į Kauno vicemerus, ateinantis į darbą girtutėlis.
Taip susidaro įspūdis, kad Lietuvos politikai yra arba bepročiai, arba girtuokliai, o kitokiems apskritai politikoje, bent jau Seime, tai tikrai ne vieta. Jei žmogus normalus, ne beprotis, ne alkoholikas, tai jo, ko gero, niekur ir neišrinks. Juk negalime abejoti, kad tie politikai, kurie nuolat tampa „Valandos su Rūta“ herojais, vėl į Seimą pateks, būtent tamsuomenei tokie patinka, ir jų balsų jiems užteks.
Kita vertus, tokios laidos, jei ir galėtų būti, tai jos turėtų būti skirtos „problemiškiems žmonėms“, su psichiatrų ir narkologų komentarais, bet tik ne politikai. Juk tų laidų dalyviai iš tiesų ne politikai, nors tokius ir stengiasi suvaidinti. Ir stengiasi imponuoti žmonėms, kurie politikoje apskritai nieko nenutuokia. Kaip ir tie, kurie šlitiniuoja gatvėmis girtutėliai, matyt, tikisi, kad visi, nevengiantys „stikliuko kasdieninio“, už juos ir balsuos. Lai degtinė Seime liejasi laisvai!
Vietoje pagiriamojo žodžio kvailybei
Kuo labiau žmonės nusivilia politika apskritai, tuo daugiau šansų turi „Valandos su Rūta“ laidų herojai vėl prasimušti į valdžią, tuo gausesnis būrys tokių marginalų atsidurs Seime. Ir plaukios valdžios vandenyse Artūras Paulauskas, be abejo, siekiantys savo santuokų gausa, ir jau pats tikriausiai jų nesuskaičiuojantis, matyt, ta statistika užsiima Gineso rekordų knygos rengėjai, ir taip jis rodys „tikro politiko“ pavyzdį. Tokių politikų moralė, intelektas, įpročiai (girtuokliavimas) ne vien kompromituoja Seimą, Lietuvą ir jos politiką, ji stumia žmones į nihilizmą, todėl vis mažiau žmonių pasitiki politinėmis partijomis, kuriose tokie „veikėjai“ gauna prieglobstį, dangstomi, įrašinėjami į pirmąjį sąrašo dešimtuką, o dažnai būna ir patys pirmieji. Ko gi tikėtis iš tokios tikriausių valkatų šutvės, ko gi galima tikėtis iš valdžios apskritai?
Taip televizija atlieka savo griaunamąjį darbą ne vien politikoje, tuo pačiu ji naikina ir tautos dorovę, primeta nihilistines idėjas. Žmonės niekuo netiki? Gal jie jau laukia, kad ateis kokie nors „geri ir protingi okupantai“, kurie išvaduos juos nuo tokių „išprotėjusių“ valdžios? Gal ir apskritai kai kam labai naudinga, kad Seime kuo daugiau tokių būtų, nes šitaip lengviau ir paprasčiau valdyti Lietuvą „iš šešėlio“? Tai kieno gi interesai tampa tikrąja politika? O jei visas Seimas bus girtas, tai ir įstatymus priims nieko negalvodamas, nes seimūnų smegenys pagaliau atrofuosis nuo kasdienių gausių degtinės kiekių?
Tai pavojingos tendencijos, tiesiog mirtinos tendencijos, nes nieko nėra baisiau ir blogiau, jei valstybę valdo kvailybė. Tai valstybės destrukcija, jos naikinimas, ir tai ne „kvailybių valanda“, o agonijos metas, kai šalis vis artinama prie mirties valandos. Tai beviltiškas nuopuolis.  
 

Atgal