VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

AKTUALIJOS

03.10. Romanas, suintrigavęs pamąstyti apie gyvenimo virsmus

Doc. dr. Vytautas Venckevičius

[...] beveik kiekvienas žmogus pusę

savo gyvenimo nugyvena nuosmukyje.

                                  Frydrichas Nyčė

Šiuos vokiečių filosofo Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche), sakyčiau, aukso žodžius romano „Po saule keičiasi tik laikas“ preambulei išradingai pritaikė jo autorius Vytautas Čepas. Manau, jų negalėtų atsisakyti ir knygos autorius, penkerius metus vadovavęs Klaipėdos miesto tarybai, dvi kadencijas buvęs LR Seimo nariu. Kiek leidžia ir mano atmintis - vien dėl to, kad LR Seime portfelyje nešiojo nešiojo kažkokius paslaptingus Profesoriaus popierius – taip jų ir neištraukė. O taip būtų buvę įdomu!.. Bet, matyt,  tokia mūsų laikmečio politika: nuo pažadų iki jų (ne)ištesėjimo. Ir labai svarbu – kurti įvaizdį.  (Kažkoks sutapimas: man, kaip ir romano autoriui, teko mokytis Lygumų ir Pakruojo vidurinėse mokyklose.)

Nebent viena iš išimčių būtų dalies mūsų visuomenės – „tikinčiųjų“ gelbėtojas Viktoras Uspaskich: anot jo, nebuvusiu nei spaliuku, nei pionierium, nei komjaunuoliu... Tik kažkodėl atkakliai raginančiu (deja, tokių yra ir kitose mūsų politinio „elito“ grupėse) lietuvius nesibaiminti parduoti savo žemę užsieniečiams, nes... „Nebent jie sugalvotų nuo jos nukasti ir išsivežti juodžemį“, - atsakydamas į atitinkamą klausimą bandė pajuokauti (kaip ir tąkart pabrėžęs – „man žodžių ieškoti kišenėje niekada nereikia“) susitikime su būsimais rinkėjais Panevėžyje šių metų sausį. Bet tai - kita tema, tad grįžtu prie minėto romano.

Knygos santrumpoje rašoma: „...romanas vaizduoja netolimą provincijos miesto praeitį. Į mozaikišką audinį supinti personažų gyvenimo siūlai kelia ir juoką, ir graudulį. Meistriškai vaizduojama sovietinių laikų (ir ne tik – juk jų šleifas nenutrūkstamai tęsiasi – aut. p.) atmosfera, veikėjų portretai“. Be to, knygos titulinio lapo antroje pusėje skaitytojai įspėjami: „Autorius neatsiprašo tų, kurie skaitydami romaną susitapatins su aprašytais įvykiais ar personažais. Visų galimų sutapimų didžiausias kaltininkas yra laikas, kuris po šia saule teka kur kas greičiau nei mes gebame keistis“. Taigi, anot lakios frazės, kas gali tą paneigti?

Vos pradėjus skaityti romaną, susiduri su personažais, kurių poelgiai ir mintys tiksliai - nors tu ką! – atspindi visa tai, ką vyresnioji karta prisimena iš praeities, ką kasdien pastebime nūdienos gyvenime. Tai yra , ką galime palyginti ir apmąstyti. Romane viskas, kaip ir tie minėti siūlai, supinta ir suraizgyta, nes dauguma jo personažų niekur nedingo - tebeveikia ir po nepriklausomybės atkūrimo.

Šis rašinys – ne recenzija, tačiau norisi nors kai ką iš minėto romano pacituoti. Dėl intrigos, kad priminti aplinką, kurioje veikė kad ir man nuo studijų KPI (dabar – KTU) laikų pažįstamas asmuo, tapęs vienu iš pagrindinių knygos personažų, ir kita.

Grupės draugai, su žmonomis, 1977m. susitikime Molėtų krašte: priekyje sėdi grupės seniūnas tarp dviejų moterų (iš kairės Nijolė); paskutinėje eilėje, centre iš kairės, stovi Česlovas Šlyžius; šone iš dešinės – straipsnio autorius

Štai: „Užkurys – ne tik žymus kontrabandininkas, bet ir skandalistas“... „Silvestras Dūda -  žinomiausias priemiesčio filosofas, patogiai įsitaisęs aludėje, specialiai jam, kaip garbingiausiam lankytojui, skirtoje vietoje, mėgdavęs postringauti“, pavyzdžiui, kokių „pergalių pasiekia tik tikri vyrai, kaip ir Užkurys: iš pradžių užvaldo dukterį, išėda iš namų šeimininką, pagaliau pradeda gyventi ne tik su dukra, bet ir su jos motina“... Galėjęs apibūdinti ir esamą santvarką, būtent: „Socializmas – tai švarkas, kurį gali užsivilkti ne tik būčiai, bet ir nebūčiai. Tai apvalkalas, pats sau gaminantis turinį ir esmę, tai absoliutas, tūnantis visų mūsų sąmonėje ir visada pasirengęs bet kokiai transformacijai“. Kas čia ne tikra, gerbiamas LA skaitytojau?

Arba: „...plaukimo treneris su aukštuoju išsilavinimu Alfonsas Katinas. Jis buvo kaip reta principingas žmogus. Gyvenime niekada nebuvo padavęs rankos ar kaip nors kitaip pasisveikinęs nė su vienu, neturinčiu aukštojo išsilavinimo... Be to, Alfonsas Katinas, treneris su aukštuoju išsilavinimu, turėjo nuostabią Dievo dovaną – net nepažindamas žmogaus, galėdavo neklystamai nustatyti, ar tas baigęs aukštąją mokyklą, mokosi ten, ar niekada nebuvo peržengęs jos slenksčio“. Kas nepažįsta dabartinės aukštojo mokslo sistemos (nors ir tada visko būta) – tesižino: aklam ir kurčiam tas pats. Tačiau nepaneigsi, kad chamui ir įgytas aukštasis išsilavinimas nieko nepridės, gal tik kai kurios žinios jam padės subtiliau sukčiauti, pasipuikuoti kitų akivaizdoje. Pavyzdžiui, kad ir taip: „Ko norėt iš tavęs?.. Ir tavo žmona ne su aukštuoju“... O kiek panašių personų pastebi, kai imi nagrinėti rinkiminius  kandidatų sąrašus? Kai kurie iš jų, publicisto ir poeto Česlovo Jakimavičiaus įvardyti valdžiažmogiais, besibraunantys prie valdžios lovio, keičia partijas (tiksliau – interesų grupuotes) kaip kojines. Ir jiems ne GĖDA!

Toliau, versdamas lapą po lapo, randi ir „seną komunistę ir pogrindžio veteranę...Adėlę Švilpūnaitę“ (L. Diržinskaitę-Piliušenko? – aut. p.), kadaise „įsitaisiusią tribūnoje iš dešinės šalia „pirmojo“ (A. Sniečkaus? – aut. p.)“ ir mėgusią priiminėti paradus. Štai ir vaistininkas Dalinkevičius, „kurio vaistinėje kitokių nei kontrabandiniai vaistų nėra buvę“. Greta ir daktaras Kirdeikis, kuriam prigijo vietinio filosofo kartą aludėje išsprūdęs posakis: „Nuo ko gydo, nuo to ir miršta“.

Štai ir saugumo viršininkas, ir jo departamento „šefas“ generolas Laurynas Mėčius, įpinti kad ir į toliau aprašomą tragikomišką nuotykį, ir... – na, visų neišvardysi.

Pagaliau - epizodas apie tą tragikomišką nuotykį: „...Atvykęs į miestą pirmasis sekretorius (P. Griškevičius? – aut. p.), ryte žvilgtelėjęs pro savo apartamentų langą, neteko amo. Iš pradžių pagalvojo, kad po gausiai konjaku aplaistytos vakarienės jam vaidenasi. Prakrapštęs akis...suprato, kad vakarykštės išgertuvės čia ničniekuo dėtos. Už lango ant šviežiai iškritusio sniego buvo matyti...užrašas СЛАВА КПСС (Šlovė SSKP – liet.). Gelsva spalva...ir asmeninė patirtis aiškiai bylojo, kokios priemonės buvo naudojamos šiai...agitacijai...ir visu balsu rėkdamas išpuolė į koridorių: „Šlyžių, greičiau, Šlyžių pas mane!“

Vietinių komunistų vado Jono Šlyžiaus ilgai laukti nereikėjo. Puikiai perpratęs visus aukštosios partinės nomenklatūros papročius nakvojo ne namuose, o, kaip ištikimas šuo, buvo įsitaisęs viešbučio kambarėlyje šalia „pirmojo“ apartamentų. Tad vos išgirdęs „pirmojo“ šauksmus, iš šaldytuvo stvėrė dar vakare paruoštą degtinės butelį,... Išgirdęs prislopintą urzgimą..., pagarbiai pravėrė duris.

„Ar padavėju įsidarbinai?“.., - pratrūko „pirmasis“. „Durnių klijuojate!.. Kur, po velnių, jūsų politinis budrumas, komunistinis principingumas? – išvertęs akis bliovė „pirmasis“. – Žiūrėk pro langą, štai kur viso jūsų darbo su liaudies masėmis rezultatas! Viskas, viskas išmyžta ant kampo!“

„Vietinių komunistų vadas Šlyžius pažvelgė pro langą... Dar norėjo kažką pasakyti..., tačiau pajuto, kaip linksta kojos, nebesulaiko padėklo. (...) ir visu ūgiu virto „pirmajam“ po kojomis. Po poros minučių prisistatęs daktaras Kirdeikis konstatavo – infarktas!

Tai vietinių komunistų vadą Joną Šlyžių ir išgelbėjo. Kol jis...pusmetį tysojo ligoninėje, dar kelis mėnesius...slampinėjo sanatorijoje, valdžios olimpe daug kas pasikeitė. „Pirmasis“ buvo iškrapštytas į pensiją, senieji kadrai nustumti į šalį, o valstybėje prasidėjo pertvarka... Šlyžiui niekaip netilpo galvoje, kam ta pertvarka reikalinga, juk ir taip gyvenimas buvo sotus, aprūpintas ir smagus. Prie visokių pertvarkų ir iniciatyvų jis buvo pripratęs..., jas mėgo. (...) reikalaudamas iš pavaldinių nenukrypti nuo generalinės linijos ir remti partijos iniciatyvas, jis jautėsi dukart tiek svarbesnis ir galingesnis. Be to, iniciatyvos ir pertvarkos visada būdavo patogios atsikratyti  nepaklusniais...

Taigi pertvarka vietinių komunistų vado Šlyžiaus nė kiek negąsdino, bet jis niekaip negalėjo suprasti, kaip galima spaudai leisti rašyti, ką nori. Ryte, prieš paimant į rankas laikraštį, jam jau pakildavo spaudimas, o vos pradėjus skaityti, grėsdavo infarktas. Jo žmona, Tatjana iš Gudijos, ramindavo vyrą: „Jonas, ty nečitaj etoj jerundy. Pogubiš i sebia, i nas. Vot, uvideš, vyzdoroviš, poidioš na rabotu i postaviš na miesto etich gazetčikov“ (Jonai, neskaityk to šlamšto. Pražudysi ir save, ir mus. Štai, pamatysi, pasveiksi, nueisi į darbą ir pastatysi į vietą tuos laikraštininkus – liet.). Vien dėl to...laukė tos dienos...įsivaizdavo situaciją, kada po vieną pasikvietęs į savo kabinetą redaktorius ir iki soties išsityčiojęs...paskelbs, kad nuo rytdienos net eilinio korespondentėlio  vieta...nepasiekiama viršūnė. „Į gamybą!.. Su kastuvu į griovį! Štai koks bus visas likęs jūsų gyvenimas!“- taip įsivaizdavo pokalbio pabaigą...

Savo žmonai, Tatjanai iš Gudijos, jis aiškindavo: „Neslychano, oktiabrskuju revoliuciju obzyvajut perevorotom, komunističeskuju partiju – prestupnoj, a vsech nas – prestupnikami! Daže velikich našich voždej obviniajut genocidom. Nu ja im ustroju genocid, pokažu, kto prestupnik, a kto – net, potancujut oni u menia kak lešči na goriačej skovorodke!“ (Negirdėta, spalio revoliuciją vadina perversmu, komunistų partiją – nusikaltėliška, o visus mus – nusikaltėliais! Netgi didžiausius mūsų vadus kaltina genocidu. Na, aš jiems užtaisysiu genocidą, parodysiu, kas nusikaltėlis, o kas – ne, pašoks jie man kaip karšiai ant karštos keptuvės!“

Įdomus epizodas apie komunistų laikraščio „Šviesa“ (Tiesa? – aut. p.) vyr. redaktoriaus Alberto Valenčiuko (A. Laurinčiuko? – aut. p.) darbą, kuriam „vedamųjų rašymas – Sizifo darbas“, nes „juos skaitė tik trys žmonės: pats rašantysis, antrasis sekretorius ir radijo diktorius“.

Ir dar: „Pirmosiomis darbo dienomis visi politinio-ideologinio skyriaus (PIS – skyriaus bendradarbių vartota santrumpa) vedėjai savo pareigomis neapsakomai džiaugdavosi – didelis atlyginimas..., o ir darbas atrodė nesunkus – brūkštelėjai keletą puslapių, nuboginai „antrajam“, jei kas netiko, pataisei, atidavei leidėjui ir likusią dienos dalį savo vyriškuoju pasididžiavimu gali kad ir kriaušes vartyti“...

„Nėra labiau prakeikto darbo už kliedesių, kurių niekas neskaito, rašymą, - taip Albertui Valenčiukui jo būsimojo darbo pobūdį apibūdino savo vietą užleisdamas visiškai prasigėręs senasis PIS vedėjas... Senasis girtuoklis buvo teisus... Vienintelis pašnekovas ir vertintojas buvo „antrasis“ draugas Pitkinas (N. Mitkinas? – aut. p.), kurio ideologinis pamišimas buvo pasiekęs tokį lygį, kad apie nieką kitą, išskyrus partijos politiką, jis negalėjo suregzti nė dviejų žodžių“... „Antrojo“ skrupulingumas ir rūstybė, susipynusi į vieną mazgą, negailestingai talžydavo nelaimingąjį PIS... Jeigu būdavo parašyta „komunistų partija“, būtinai reikalaudavo parašyti „mylima komunistų partija“... Ir taip kasdien, ir vis apie tą patį. Tačiau Alberto Valenčiuko nervai pasirodė stipresni nei pirmtakų... Prisirinkęs...šūkių ir epitetų..., išstudijavęs geriausių panegirikų rašytojų veikalus, jis pasiekė tokį...lygį, kad net nervai pakriko „antrajam“... ir „įjunko į taurelę, o po poros metų, visiškai prasigėręs,  buvo tyliai išprašytas iš pareigų... Vėliau dingo... Informuoti asmenys tvirtino, kad iš Maskvos atvykę sūnūs išsivežė tėvą į tėvynę“.

Toliau meistriškai aprašoma padėtis, kai Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, papūtė nauji politiniai vėjai –  „perestroika“. Žinoma, pasikeitė ir „Šviesos“ vyr. redaktoriaus bei Jono Šlyžiaus tarpusavio santykiai: Albertas Valenčiukas ėmė dirbti savarankiškai, o vietinių komunistų vado „smegenys tokio įžūlumo neišlaikė“ ir vėl – infarktas... Tačiau kitą dieną, šiek tiek pagerėjus sveikatai, jis prisiminė, kas įvyko, guodėsi jai (žmonai, Tatjanai iš Gudijos – aut. p.), kad komunizmo idealai žlunga, o žmonės, kurie turi iki gyvenimo pabaigos jaustis jam dėkingi, elgiasi kaip gauruoti fašistai“.

„Ničego, ničego, uspokoisia, i vsio budet chorošo. Ujedem ko mne na rodinu, tam ustroimsia, budem žitj kak liudi“ (Nieko, nieko, nusiramink, ir viskas bus gerai. Išvažiuosime į mano tėvynę, ten įsikursime ir gyvensime kaip žmonės – liet.) – ramino nelaimingąjį vyrą Tatjana iš Gudijos.

Kaip tarė, taip ir padarė!.. Tatjana iš Gudijos, pasiguldžiusi vietinių komunistų vadą ant užpakalinės „Volgos“ sėdynės, išsivežė į savo tėviškę“.

„Kaip įvykiai klostėsi paskui, niekas tiksliai ir nežinojo, bet kad jie pasisuko visai netikėta linkme, paaiškėjo tik po kelerių metų, kai Jonas Šlyžius, kaip klestintis verslininkas, ir jo žmona Tatjana iš Gudijos oficialiai tuokėsi centrinėje sostinės bažnyčioje – Arkikatedroje...

Tokią užkietėjusio komunisto metamorfozę aptarinėję pažįstami taip ir nesutarė, kokios priežastys privertė vietinių komunistų vadą pereiti į priešininkų stovyklą, vėlei prisiminti gimtąją kalbą, net žmoną priversti ją išmokti bei tapti uoliu naujos santvarkos valstybėje puoselėtoju“. Na, užteks citatų – grįžtu prie rimtesnių dalykų, susietų su asmenine patirtimi.    

Jau romano pradžioje, aptikęs vieną iš jo personažų, supratau, kad – tai būta mano bendramokslio. Mūsų studijos KPI Statybos fakultete prasidėjo 1957 m. rugsėjį. Tada grupėje, su kandidatais į studentus, buvo per 30 asmenų; grupės šifras – SP7/1 (specializacija – pramoninė ir civilinė statyba, įstojimo metai – 1957, 1-oji grupė iš penkių); dar buvo ŽŪS/7 (žemės ūkio statybos) ir AS/7 (architektūros) specializacijų studentų grupės.

Mūsų Alma Mater pagrindinė bazė tada buvo KPI Statybos fakultetas, kurį sudarė V-ieji (Kauno Rotušė) ir VI-ieji (dabar vėl – Kauno Arkivyskupijos rūmai) KPI rūmai. Bendrųjų dalykų paskaitas klausėme Rotušės didžiojoje salėje, kurioje tilpo per 100 studentų, kiti užsiėmimai vykdavo atskiromis grupėmis mažesnėse auditorijose, kai kurie specialiųjų dalykų užsiėmimai - kituose KPI fakultetuose.

Nuo pat studijų pradžios mūsų, dar mažai patyrusių jaunuolių, smegenis plovė žinomi sovietmečio ideologai: marksizmo-leninizmo paskaitas skaitė Jonas Aničas (vėliau (1979 – 1989) – VPI (dabar – VPU) rektorius), seminarus vedė Sigita Noreikienė (J. Paleckio duktė) ir Mejeris Šubas, „mokslinio ateizmo“ – Pranas Aksamitas. Marksistinę filosofiją dėstė „Judas“ (Vytautas Murauskas), išdavęs 15 savo bendraklasių – Ariogalos gimnazijos I laidos (1949 m.) abiturientų ir vieną mokytoją, dalyvavusių pogrindžio organizacijoje pokarį [Studentų byla. – V.: Diemedis, 1995]. Vėliau, sužinojęs apie jų grįžimą iš gulagų, nebeišlaikė – pats pasitraukė iš gyvenimo.

P. Aksamitas per paskaitas gyrėsi, kaip ruošiamasi nuimti kryžius nuo Kauno Soboro bažnyčios bokštų. Pasiūlė pasirinkti atsiskaitymo už jo dėstomą dalyką būdą: atnešti maldaknygę, rožančių ir pan. (atseit, negi  negalite rasite pas šeimininkę ar savo namuose ko nors panašaus!!!), parengti ta tematika referatą ir su juo dalyvauti studentų mokslinėje konferencijoje ir kt.

Aš Kauno miesto bibliotekoje, gavęs su leidimu pasinaudoti Jono Basanavičiaus darbais, parengiau referatą „Krikščionybės įvedimas Lietuvoje“, pagal kurį skaičiau pranešimą Pabaltijo ir Baltarusijos studentų mokslinėje-techninėje Baltarusijos valstybiniame universitete (Minskas, 1962).

Atmintyje išliko vienas momentas iš tos konferencijos: organizuotas lietuvių, latvių ir estų pobūvis viename restorane, kur pajutau priešiškumo okupacijai ir esamai santvarkai dvasią. Stebino kaimynų drąsa.     

Mūsų studentų grupėje dauguma priklausė komjaunimui, tik nepamenu, ar studijų metu kas nors dar įstojo į šią organizaciją. Pavyzdžiui, aš po ilgo įkalbinėjimo mokykloje, būdamas priešpaskutinėje klasėje,  kreipiausi į mokyklos komsorgą sakydamas: „Jau subrendau ir apsisprendžiau“. Mat, kaip buvęs „bandito“ sūnus, pagalvojau: gali paimti į armiją – kaip vyresnį iš klasiokų jau buvo ne kartą pakvietę į Pakruojo karinį komisariatą, galiu neįstoti į aukštąją mokyklą su ne visai „gera“ charakteristika ir pan. O apie kitus grupiokus, dar gerai su jais nesusipažinęs,  nieko nežinojau.

Studijų metais ne kartą teko lankytis grupės seniūno Liongino Sakalausko bute (Ožeškienės g.), įrengtame  dviaukščio namo mansardoje, su pereinamomis patalpomis. Galiniame kambaryje su kai kuriais grupės draugais kartais teko švęsti ir šv. Kalėdas, sutikti Naujuosius metus. Iš buto interjero  išvaizdos – ant sienų kabėjo daug šventųjų paveikslų, šeimininkų elgesio supratau: būta lietuviškos šeimos. Net neužmirštas ir posmelis: „Aštuonioliktais metais per Lietuvą daug šarančių ėjo“... Vėliau sužinojau - čia augo ir - Vytautas.

Apskritai mūsų grupė buvo gana draugiška, bet kuriuo klausimu vienas kitam padėdavo. Tad ir akademiniu požiūriu buvome stiprūs: 25 - iems buvo suteikta statybos inžinieriaus kvalifikacija. Tame skaičiuje buvo ir dvi merginos – Jonė ir Nijolė - vienintelės grupėje nuo pat studijų pradžios (Nijolė studijų pabaigoje tapo Liongino žmona). Atrodo, nebūta nė vieno, kad nedalyvautų visuomeninėje veikloje. Kaip savarankiški, nuo trečio kurso atsisakėme grupės kuratoriaus. Porą metų buvau gruporgu, vėliau – proforgu. Česlovas Šlyžius buvo Statybos fakulteto komjaunimo biuro nariu, vėliau įėjo į šios organizacijos centrinį KPI organą. Paskutiniais studijų metais buvo lyg ir KPI komjaunimo komiteto sekretoriumi.

Č. Šlyžius buvo gabus - mokėsi vien penketais (pagal tų laikų sistemą). Nors ir žinojo, kad mano tėvas 1957 m. rugsėjį (savaitei praėjus, kai aš įstojau į KPI) buvo areštuotas ir pasiųstas trims metams į Mordovijos lagerį, bet nepasielgė kaip koks...Pavka Morozovas. Taigi tokie buvo ir kiti – popieriniai komjaunuoliai, nors... Perskaitęs vieno iš fizikos dalyko dėstytojų - Albino Tamašausko knygą „Iš Kauno universiteto ir Politechnikos instituto praeities. Komunistų partinės organizacijos raidos ir veiklos apžvalga. – K.: Technologija, 2000“, supratau – visko būta. Kad ir ne visai tragikomiškų dalykų.

Pavyzdžiui, atmintyje liko toks nuotykis. Tais laikais kiekvienų mokslo metų pabaigoje vykdavo studentų meninės saviveiklos festivaliai, kuriuose fakultetų kolektyvų pasirodymai būdavo vertinami. Paprastai pirmoji vieta tekdavo Statybos fakultetui - jame visgi buvo gana stipri jėga – būsimi architektai. Paskutiniais studijų metais (1962 m.), kai jau rengėme baigiamuosius darbus – diplominius projektus, dėl pirmosios vietos įvyko net savotiška kova. Komisija, į kurią įėjo ir Č. Šlyžius, pirmąją vietą skyrė lyg ir Mechanikos fakultetui. (Būta kalbų, kad tą lėmė jo balsas – atseit turėjęs draugę iš to fakulteto. Tuomet Česlovas turėjo kambarį kitame bendrabutyje (Vydūno al.), tad mažiau vieni apie kitus ir žinojome.)

Kitą dieną, po to įvykio, atvykęs į savo Alma Mater, nustebau: visos auditorijos, kuriose rengėme diplominius projektus, buvo „papuoštos“ įvairiais minimą romano prototipą pašiepiančiais dalykais: plakatais, kaliausėmis ir pan. Jautėsi gilus pasipiktinimas. Negi tas buvo malonu ir mūsų grupei?

Neužilgo įvyko viešas diplominių projektų gynimas VE komisijoje. Česlovui po savo darbo pristatymo buvo užduotas ir toks klausimas: „Kodėl jūsų aiškinamajame rašte palikta tiek daug tuščių lapų? Šis paaiškino paprastai: pritrūkta laiko. Tad jo gynimo rezultatai buvo įvertinti – ketvertu. Matyt dėl visų tų nemalonumų Česlovui nebeliko noro dalyvauti ir po diplomų įteikimo vykusiame pobūvyje. Užtat kartu su absolventais čia buvęs dekanas Ričardas Pesys galėjo laisviau išsakyti savo mintis, kad ir dėl to, nelemto, festivalio. Žinoma. su apgailestavimu.

Vėliau Česlovas yra prasitaręs maždaug taip: „Mokyklą baigiau vien penketais, bet aukso medalio nedavė – buvau susiriejęs su direktorium, dabar vėl – nėra raudono diplomo“...

Po studijų bent porą kartų įvyko bendri visų mūsų (XII-osios) laidos absolventų susitikimai, kurie neprasidėjo be „Lietuva brangi“. Vėliau mūsų grupė pradėjo organizuoti susitikimus atskirai. Česlovas juose ne visada dalyvaudavo – buvo labai užsiėmęs... Žodžiu, būta silpnokų ryšių.

Grupiokų susitikimas, kurį organizavo vilniečiai, kartu ir Česlovas, įvyko prabėgus 15 metų po studijų. Deja, ir tada jis buvo be savo antrosios pusės. Vėliau tokiuose susitikimuose jo išvis nebūdavo.

Na, o po nepriklausomybės atkūrimo ilgokai apie jį neturėjau jokių žinių – nebent gandai pasiekdavo. Bet po kurio laiko ir aš iš patikimų šaltinių sužinojau – Česlovas gyvena...Vilniuje. Deja, kiek tiesos yra romano fragmente - „Šiek tiek šviesos į tą neaiškią ir paslaptingą istoriją įnešė Užkurys, vieną vakarą „Europos“ aludėje užsiminęs, kad iš Gudijos per sieną nutiestu, gerai paslėptu vamzdžiu yra pumpavęs spiritą ir kad viso šito reikalo organizatorius anoje pusėje buvo toks Jonas, anksčiau šiuose kraštuose žinotas kaip aršus komunizmo statytojas“, - negaliu pasakyti. Tik iš žiniasklaidos susidarė nuomonė, kad įvairi prekyba alkoholiniais gėrimais – vienas iš geriausių būdų tapti naujaisiais lietuviais.

Kalbas, kad Č. Šlyžius buvo „didesnis rusas“ už normalius rusus, esu girdėjęs ir iš klaipėdiečių. Pasak jų,  ne tik viešuose susirinkimuose, kuriuose dalyvaudavo įvairių tautybių atstovai, bet ir ten, kur nebūdavo jokio reikalo, kalbėdavo tik – rusiškai. Kaip teigė vienas statybos verslo atstovas, net didžiausias komunistas Jonas Gureckas taip nesielgdavęs; jam išvykus klaipėdiečiams net lengviau  pasidarę... Jo žodžiais, Šlyžiaus žmona visur skųsdavosi, kad jos vaikas luošinamas: muzikos mokykloje verčiamas dainuoti ne jo gimtąja kalba...

„Tarybų Lietuvos enciklopedijos (LTE, 4 t., p.214)“ apie Č. Šlyžių parašyta: Šlyžius Česlovas [g. 1939.I..3 Plungėje], LKP veikėjas. TSKP narys (1962). 1962 baigė Kauno politechn. in-tą, 1978 – Aukštąją part. m-lą prie TSKP CK. 1962 – 63 LLKJS CK darbuotojas. 1963 – 66 LLKJS Klaipėdos miesto k-to I sekretorius. 1966 – 73 dirbo VLKJS CK. 1973 – 74 LKP CK instruktorius. 1974 – 82 LKP Vilniaus miesto Lenino rj. k-to, 1982 – 87 Klaipėdos miesto k-to I sekretorius. Nuo 1987 LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas. 1976 – 81 kandidatas į LKP CK narius, nuo 1981 CK narys. Nuo 1985 LTSR AT deputatas. 

Įdomu dalykas: minėtoje Albino Tamašausko knygoje parašyta, kad Č. Šlyžiaus tėvas - buvęs Stalino represijų auka. Pats Č. Šlyžius ten tik paminėtas tų veikėjų sąraše. Matyt todėl, kad po studijų KPI jo šioje mokslo institucijoje nebebuvo. 1977 m. grupiokų susitikime sužinojau, kad jis buvo Vilniaus m. Lenino rj. k-to sekretorius. Kur susirado žmoną, kaip parašyta romane, „Tatjaną iš Gudijos“, nežinau. Tik jaučiu: čia gali būti ir Česlovo rusicizmo šaknys. Studijų metais tarsi ir neatrodė, kad  tokie virsmai jo  gyvenime galimi. Nors beveik tris metus ir gyvenome kartu viename bendrabučio (Mickevičiaus g.) kambaryje. Tik viena supratau: Plungėje buvo linų verpimo ir audimo fabrikas „Linų audiniai“, kuriame, kaip ir bet kur, negalėjo būti apsnūdusi „šešėlinė“ ekonomika.

Žinoma, ano laikmečio veikėjai  ir tapo naujaisiais lietuviais ar panašiais į juos. Jų gretas pagausino ir „oponentai“ – ne mažesni materialistai. Aišku viena – kol kas Lietuvoje nėra normalių partijų. Juk valdant vadinamiesiems socialdemokratams sukurtas grupės draugų kapitalizmas, kuriame korupcija yra pagrindinė ekonominė kategorija. O ką gi geba vadinamieji dešinieji, irgi matome – nebent tebegalvoja, kas liko neparduota. Lietuvos ateitis jiems nė motais! Tad nerealu tikėtis, kad bus statoma nauja AE ar sutvarkyta Lukiškių aikštė, kaip to pageidauja patriotiškai nusiteikęs tautietis. Negi mūsų gyvenimą gali nulemti įvairūs „gugenheimų“ statybos iniciatoriai? 

Perskaitęs šį romaną ir palyginęs su dabarties problemomis dar kartą gali įsitikinti – gyvenimas Lietuvoje eina drauge su širdim ir protu nesuvokiamu moraliniu visuomenės nuosmukiu, kurio šaknys gana gilios. Jos siekia ne tik gyvenimą sovietų laikų atmosferoje. Ir neatsikvošėjus iš to liūno vargu ar išbrisi. Tad ar neatsiras mūsų Tėvynėje tikrų inteligentų specialistų, kurie nutrauktų visus juokus? Dėl ko, iš tikrųjų, net verkti norisi.  Užtenka laikytis stručio politikos. Tikėkimės!                    

Atgal

Atgal