AKTUALIJOS
02.04. O „Ermitažo" šedevrus išpardavinėjo
Kęstutis Trečiakauskas
Karai, okupacijos, sukilimai ir įvairios suirutės lėmė, kad didžioji dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldo atsidūrė už Lietuvos ribų. Pilys, bažnyčios, rūmai šiandien yra Baltarusijos, Ukrainos arba Rusijos turizmo traukos objektai. Pskove gidai pasididžiuodami rodo Daumanto, 1266-1299 metais Pskovą valdžiusio lietuvių kunigaikščio, pastatydinusio čia tvirtą kremlių, apgynusį miestą nuo visų užpuolikų ir kaip pravoslavų šventąjį amžino poilsio atgulusį vadinamojo Daumanto miesto ("Dovmontov gorod") cerkvės kriptoje. Tačiau tai, tiesą sakant, nėra Lietuvos paveldas. Nužudžius karalių Mindaugą, Daumantui teko trauktis iš Lietuvos. Kaip talentingą vadą pskoviečiai jį išsirinko savo valdovu. Ir valdė jis, gidų žodžiais tariant, „kaip pasakoje - trisdešimt ir trejus metus".
Visai kita padėtis kaimyninėse žemėse, kur pilis, bažnyčias ir rūmus rentė LDK valdovai, didikai ir karo vadai. Tai mūsų buvusios valstybės didybės liudytojai. Jie amžiais nepajudinamai stovės ten, kur juos pastatydino iškiliausi mūsų viengenčiai. Bet yra ir kitas, ypatingai brangus, šimtmečiais mūsų protėvių kurtas turtas, kurį vadiname kilnojamu kultūros paveldu. Šios kultūros vertybės atsidūrė už dabartinės Lietuvos ribų ne mūsų valia. Tai ir archeologiniai radiniai, vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniai, knygos (ypač inkunabulai), dokumentai, žemėlapiai, įvairios kolekcijos, numizmatikos rinkiniai, antikvariniai daiktai... Deja, neturime jų registro, neturime patikimo sąvado. Net garsioji „Lietuvos metrika", kurią sudaro daugiau nei šeši šimtai dokumentų įrašų knygų, guli Rusijos senųjų aktų archyve Maskvoje. Itin svarbūs senosios Lietuvos dokumentai, kurie nuo XIV amžiaus pabaigos iki XVIII amžiaus pabaigos buvo rašomi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kanceliarijoje, Lietuvai negrąžinti. Nors pasirašant Maskvos taikos sutartį (1920 metų liepos 12 dieną), žadėta Lietuvai grąžinti ne tik kultūros vertybes. Okupavus Lietuvą 1940 metais, grąžinta tik dalis ir žadėto Vilniaus krašto. Tiesa, keletą Lietuvos metrikos knygų Rusija atidavė Varšuvai... Kalbėti apie geranoriškumą čia netiktų. Net Lietuvių genijaus M.K.Čiurlionio darbai iš Rusijos pargabenti per didelį vargą. Apie kryžiaus kelius, kuriuos patyrė juos atsiimdama V.Karužienė, pasakojo šių eilučių autoriui kita, jauniausioji dailininko ir kompozitoriaus sesuo - Jadvyga Čiurlionytė. Sunku pasakyti, ar V.Leninas, kuris tai žadėjo, būtų laikęsis žodžio. Bet dar jam gyvam esant valdžią į savo letenas jau paėmė Josifas Stalinas. O jo žodis niekuo nesiskiria nuo šiuolaikinių preferencijų. Sovietų Sąjungos užgrobti Lietuvos ambasados Romoje rūmai begėdiškai laikomi Rusijos nuosavybe. Kada ir kas įteisino šį okupantų grobį? Visiškai absurdiškai skambėjo ir gąsdinimai, kad atgavus Lietuvai nepriklausomybę ir atsiskyrus nuo Maskvos, reikės išsipirkti iš jos visus „Sąjunginės reikšmės kultūros paminklus". Taigi ir Trakų pilį, ir šv. Onos bažnyčią, ir Gedimino pilį... Esą tai „Sąjungos", o ne Lietuvos nuosavybė. Gąsdinta, kad bus atimtas ir Vilnius, ir Klaipėda... Kad Lietuva be vargo pasiūlius vokiečiams galėjo Vilnių atsiimti pati, dar sovietmečiu istorikai vengė kalbėti. Įdomiai apie tai svarstoma ir dabar. Tiesa, vakariečiai anuomet irgi tam žingsniui nepritarė. Bet su nauja Pabaltijo okupacija lengvai sutiko. Tad kas galėtų padėti mums atgauti išvežiotas svetur, išgrobstytas vertybes? Prisimenu, kai Vilniaus universiteto bibliotekos jubiliejaus proga, ruošdamas straipsnį „Švyturio" žurnalui, apsilankiau pas neeilinę kultūros asmenybę profesorių Levą Vladimirovą, suradom bendrą kalbą ir apie išblaškytas po pasaulį Lietuvos kultūros vertybes. Po kurio laiko labai gailėjausi, kad nesusitariau su juo parengti jam žinomų tų vertybių sąrašą. O jis žinojo labai daug. Žygimanto Augusto bibliotekos knygą bet kurioje bibliotekoje atrasdavo pagal kvapą. Karaliaus pageidavimu, visos jo knygos buvo specialiai įrišamos oda, ant viršelio buvo įspaudžiamas superekslibris. O kur šiandien išblaškyti itin vertingi ir reti inkunabulai? Gerai, kad didžiausio įvertinimo nusipelniusią studiją apie
juos parašė Nojus Feigelmanas. Ar daug ką apie tai žinotume ?
Man dirbant „Minties" leidykloje, toks garsus rusų rašytojas Julianas Semionovas garsiai pareiškė, kad ieškos dingusių Rusijos kultūros vertybių. Nežinau, ar dėl savo naivumo, ar visgi dar tikėjau elementariu padorumu, bet parašiau jam laišką. Paprašiau, kad tuo pačiu gal galėtų padėti rasti ir prarastas Lietuvos kultūros vertybes. Išgirdęs apie tai R.Ozolas man pasakė, kad šis laiškas jau tikriausiai Lubiankoje. „Iš kokio asmens tu tikiesi pagalbos Lietuvai ? Nuo caro laikų Lietuva laikoma Rusijos nuosavybe. Prisimink savo Alma Mater istoriją." Ir iš tiesų. Prisiminti yra ką. Po sukilimo (lietuviai su lenkais ne tik pirmieji, bet ir vieninteliai kovojo už baudžiavos panaikinimą) caras uždarė Vilniaus universitetą. Neįkainojami Universiteto Medicinos fakulteto turtai atsidūrė Kijeve ... Tai „kilnojamas" kultūros paveldas. Bet politiniais sumetimais jis irgi tapo nekilnojamu. Patys ukrainiečiai gal ir nežino, kaip „praturtėjo" jų Medicinos-chirurgijos akademija...
Visais laikais iškilūs valstybės vyrai stengėsi turtinti ir puošti savo šalį. Ne išimtis, gal net pavyzdys, čia buvo Lietuva. Prisimenu, kai dirbdamas Radijuje nuėjau į dabar Nacionaliniu vadinamą muziejų rengti reportažo apie jame vykusią numizmatikos parodą. Skyriaus vedėjas pirmiausia pasiteiravo, kada bus ta radijo laida. Išgirdęs, kad paroda tada jau bus uždaryta, papasakojo apie vienintelę pasaulyje esančią monetą, kuri demonstruojama parodoje. Tai buvo sidabrinis Žygimanto Augusto dukatas. Lietuvos didikas jį nupirko užsienio aukcione, kad Lietuva neprarastų šio rariteto. Sumokėjo už monetą tiek, kiek kainavo vidutinis dvaras... Nuėjau prie to stendo ir ilgai kalbėjausi su čia pat ant kėdės sėdinčia budinčiąja. Ji čia specialiai sėdėjo ir saugojo muziejaus šventenybę. Atvirai kalbėjomės apie mūsų tautos mecenatus, žmones, palikusius mums gražią ir bažnyčių pilną Lietuvą ... Visus tokius, jai dirbančius ir viską aukojančius, atėjūnai trėmė, naikino, persekiojo... Okupantai nekentė darbščių ir turtingų žmonių.
Buvo ir Rusijoj tokių žmonių. Įdomiausia, kad nemaža jų net nebuvo rusų tautybės. Bet tapę tos valstybės valdininkais, valdovais ar šiaip įtakingais žmonėmis, mokėjo ištikimai tarnauti tam, tėvyne tapusiam, kraštui. Tokia buvo ir visiškai pagrįstai Lietuvoje nemylima ir net nekenčiama Jekaterina II. Kodėl, jokia paslaptis. Po trečiojo padalijimo Lietuvos vardas išnyko iš pasaulio žemėlapio. Vėl jame atsirado tik 1918 metais ... Visiškai nukraujavusi, begėdiškai išduota buvusių bendražygių, karo griuvėsiuose gulinti Lietuva per nepilnus dvidešimt metų tapo pagarbos verta, aukštos kultūros ir garbingos ateities valstybė. Deja. Nelemta jai buvo skinti melagingai žadamus vaisius. Jos neutraliteto kelią niekšiškai sutrypė visos pasaulio galybės. Visos ją išdavė. Kad ir kaip šiandien jos dangstytųsi istorijos kataklizmais, visos jos elgėsi brutaliai, rizikuodamos net savo pačių gyvybe. Ir taip buvo nuo neatmenamų laikų. Cicerono žodžiais tariant - post hominum memoriam (kiek atsimena žmonės). Tai ką gi žmonės atsimena apie mūsų minėtą Jekateriną II?
Rusijos bolševikai visus carus korė ant vienos šakos. Visus dvarininkus ir šiaip garsius žmones jie mielai būtų sušaudę kartu su paskutiniu Romanovu. Nekentė jie ir švietimu garsėjusios Jekaterinos II. Tačiau vieno dalyko nutylėti negalėjo net jie. Žiemos rūmai, kur šiandien yra vienas didžiausių pasaulio muziejų - Ermitažas, vis dėl to yra keikiamos imperatorės palikimas. Tai neįkainojama jos dovana Rusijai. Tai ji, tęsdama Petro Pirmojo tradicijas, stengėsi traukti iš atsilikimo ir purvyno šį šiaurės kraštą. Iš viso pasaulio ji supirkinėjo meno šedevrus savo mylimam Ermitažui. Jo didybė augo ir Ermitažo šlovė netrukus ėmė lygintis su Luvru ir kitais pasaulio muziejais. Bolševikai irgi gyrėsi, kad labai rūpinasi kultūra, kad vertina meną, kad saugo vertybes kaip savo akį. Daugybė prasčiokų pasidavė propagandai. Patikėjo šiuo įžūliu melu. Lyg nematytų, kaip buvo sprogdinamos cerkvės, deginamos ikonos ir bažnytinės knygos, naikinami rūmai, parkai ... „Buržuazinis palikimas". Tas pats "my vam prinesli kulturu" procesas vyko ir Lietuvoj. Sandėliais paverstos bažnyčios, kolchozų fermomis paversti didikų dvarai, išvaryti arba sušaudyti darbščiausi ir išmintingiausi Lietuvos žmonės. Tai kaip tokia sistema galėjo saugoti kultūrinį palikimą? Jei nesaugojo net Ermitažo šedevrų. Pardavinėjo juos. Tačiau garsiai tai atkakliai neigė. „Nebuvo šito! Kapitalistų šmeižtas. Tarybų valdžia tik turtino muziejų fondus." Tačiau yla išlindo iš maišo.
Kai Vilniuje buvo įsteigtas Kapitalistinių knygų knygynas, visi jį ėmė tiesiog šturmuoti. Ir ko tik ten negalėjai sutikti. Tuometinės sovietizuotos Lietuvos žiedas stengėsi įsigyti bent vieną užjūry leistą leidinį. Labai viliojo nuostabūs dailės albumai. Aukščiausia poligrafinė kokybė, puikus popierius, pavydėtina leidybos kultūra. Net baisios kainos neatbaidydavo. Vieną dieną knygyną pasiekė itin solidus albumas "National Gallery of Art Washington". Vašingtono Nacionalinės Galerijos šedevrai (daugiau nei tūkstantis spalvotų iliustracijų) demonstravo ne tik precizišką pasaulinės meno kolekcijos pristatymą, bet ir fantastišką japonų poligrafijos kokybę. Šis retas albumo tomas kainavo „tik" 250 rublių. Tai du su puse gana gero tų laikų mėnesinio atlyginimo. Tačiau šis leidinys išdavė ir ilgai sovietų slėptą paslaptį - albume buvo ir iš Ermitažo pirkti šedevrai. Kiekvienas save gerbiantis muziejus pateikia išsamią savo eksponatų genezę. Štai atsivertę 94 puslapi matome, kaip Vašingtono Galerijoje atsidūrė 95 puslapyje esantis Botičelio (Botticelli) paveikslas "The adoration of the magi". Šio Italijos Florencijoje kūrusio dailininko paveikslas buvo vienos Romos kolekcijos nuosavybė. 1808 m. Ermitažui jį nupirko caras Aleksandras I. O 1937 m. amerikiečių kolekcininkas Andrew W.Mellon nusipirko jį savo kolekcijai, nors paveikslas čia pat pateko į Nacionalinę galeriją. Tokiu pat būdu 1937 metais (!) to paties Mellono iš Ermitažo kolekcijos nupirktas į Vašingtono Galeriją pateko ir Pietro Perudžini (Pietro Perugino) paveikslas, kuriame prie Nukryžiuotojo stovi šventoji Mergelė, šventas Jonas, šventas Jeronimas ir šventoji Marija Magdalietė... Versdami albumą toliau matome buvusių Leningrado Ermitaže šedevrų kūrėjų pavardes - Jan van Eyck, Raphael (Rafaelio net ne vienas paveikslas), Titian, Sir Anthony van Dyck, Rembrandt van Ryn...Ne visi Amerikos milijonierių ir milijardierių iš Ermitažo pirkti darbai įdėti į albumą. Bet plačiose įžangose jie minimi. Svarbiausią dėmesį atkreipiau į pirkimo datą - 1937 -ieji metai. Tai baisiausi Stalino siautėjimo metai. Tai bado ir nesuskaičiuojamų mirčių metai. Bet ar išgelbėjo nors vieną gyvybę už parduotus šedevrus gauti doleriai? Ar galėjo jie kam nors padėti, jei holodomoras Ukrainoje privertė valgyti net vaikus... Su siaubingu skausmu apie tai pasakojo viena ukrainietė, kagėbisto žmona. Kita senyvo amžiaus ukrainietė moteris pasakojo, kaip kapojo uogakrūmius, kirto obelis ir degino bičių avilius ... Kad nereikalautų mokesčių, kad nepasodintų, nesušaudytų ... Paskui bėgo kur akys veda. Tokia buvo tikra, o ne išgalvota istorija. O kiek mums kalė į galvą apie atneštą kultūrą, kiek mums priekaištavo, kad jie mus maitina ...
Mano šviesios atminties bičiulis muzikologas Vytautas Jurkštas archyvuose rado nenuginčijamų patvirtinimų, kad Lietuvos dvaruose buvo Stradivarijaus ir Gvarneri smuikų, turėta turtingų bibliotekų, paveikslų kolekcijų... Kur visa tai dingo? Mums ir šiandien parsidavę ideologai meluoja, kad buvome atsilikę, kartoja okupantų atneštą melą, jog mes patys prašėmės būti sunaikinami. Ar tik nebando mums įpiršti nevisavertiškumo kompleksą ir prie valdžios lovio prisiderinę surogatinių vertybių evangelistai ? Ar nesistengia jie paversti mus svetimšaliais savo tėvynėje ? Nepraraskime protėvių mums paliktų brangiausių vertybių - ištvermės ir meilės savo šaliai, savo tautai, savo kalbos ir šeimos tradicijų. Pirmiausia stenkimės surinkti ir išsaugoti šį bebaigiamą išbarstyti paveldą. Tai pats didžiausias ir brangiausias mūsų turtas. Neišpardavinėkime ir neišdavinėkime savęs kaip stalininiai budeliai išpardavinėjo Ermitažo šedevrus.
Atgal
.jpg)
