AKTUALIJOS
2022.04.29. Vienintelė svajonė – laisva Ukraina. Specialiai „Lietuvos aidui“ iš Charkivo
Loreta Nikolenkienė
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
Ukraina. Charkivas – klestintis, virš dviejų milijonų gyventojų turintis miestas rytinėje Ukrainoje, didelis pramonės ir transporto centras. Buvo. Šiandien Charkivas bombarduojamas vienos didžiausių armijų pasaulyje.Rusijos karinė invazija į Ukrainą per vieną naktį pavertė ukrainiečių gyvenimą pragaru. Nuo karo pradžios Charkive namų neteko apie 500 tūkst. žmonių. Iš karo zonos Charkive trumpam grįžęs kaišiadorietis fotografas, keliautojas Ričardas Grigas sutiko pasidalinti mieste vyraujančiomis nuotaikomis, užfiksuotomis fotografijose karo akimirkomis.
Ričardas Grigas
Vykote į rytų Ukrainą su labdarą ir karinę pagalbą vežusia organizacija. Kokiu tikslu važiavote, kokius jausmus teko patirti? Ar daug pakeliui buvo blokpostų, laukė patikrų?
Tai jau 6-oji humanitarinė misija, organizuota Tarptautinio labdaros ir paramos fondo „Pagalbos Sparnas“, kuriam vadovauja atsargos pulkininkas Algis Šimoniūtis. Atstovai Lietuvoje pasiūlė man vykti kartu į Ukrainą ir fiksuoti kelionę. Į Charkivą vežėme kariuomenei dovanojamą džipą, miestui – greitosios pagalbos automobilį, vaistų. Pagrindinė kelionės misija – kuo daugiau vaikų išvežti į saugias vietas.
Sunkumų kelionėje buvo, neverta tikėtis, kad karo zonoje viskas bus taip, kaip planuota.
Kaip pavyksta užtikrinti gyventojų, žurnalistų saugumą? Ar Jūs jautėtės saugus su fotoaparatu rankose?
Žurnalistams labai sudėtinga: bet koks žmogus mieste su fotoaparatu yra įtartinas. Leidimas fotografuoti mieste, pasirodo, ne visur tinka. Patikrinami asmens duomenys, tuomet skiriamas lydintis karininkas. Lankiausi Charkivo kvartaluose, rūsiuose, buvusiose restoranų virtuvėse, kur šiandien gaminamas maistas besislapstantiems slėptuvėse gyventojams.
Sonios pasaulis metro stotyje
Saugiausia vieta – metro
Be karinės palydos ten patekti neįmanoma. Fotografuoti leidžia ne ilgiau pusantros minutės.
Kas paliko giliausią įspūdį?
Stebino vaikų ramybė. Slėpdamiesi kartu su suaugusiais metro stotyse, jie susikūrę savo interjerą, savo mažą vaikišką pasaulėlį. Gyventojai, nepriklausomai nuo buvusios socialinės padėties, šiuo metu dirba kariuomenei. Sutiktas Jurijus, prieš karą vadovavęs Niujorko meno galerijai, net palaikęs Putiną, su visomis santaupomis grįžo į gimtąjį miestą savanoriauti, organizuoja paramą civiliams ir kariškiams. Arba senoliams, neišeinantiems iš namų ar slėptuvių, vaistus, maistą už paimtą paskolą pristatanti buvusi striptizo šokėja... Išgirdau daug sukrečiančių istorijų, kai ką pavyko užfiksuoti nuotraukose. Kol nesibaigė karas, dėl žmonių saugumo ne viską galima viešai rodyti.
Kaip atrodo Charkivas karo zonoje?
Karo zonoje - kaip siaubo filmuose, nuolatinis apšaudymas raketomis ir bombomis. Miesto gyvenimas visiškai sustojęs, niekas nedirba, tik kelios parduotuvės. Ir viskas. Žmonės neviltyje.
Vykstant į Charkivą sužinojome, kad apie 12 km. rusų kariuomenės vilkstinė iš Belgorodo pajudėjo link Charkivo. Po keleto valandų pranešė, kad jos nebeliko...
Kas labiausiai stebina gyventojų mąstyme? Ar gali žmogus atsiverti prieš objektyvą? Kaip elgiasi vaikai?
Vaikai... Jie palaužti, turi ir psichologinių problemų. Metro – tarsi besiraizgantis požeminis miestas. Fotografuojant priėjo vyrukas ir sako: „Ar galite nufotografuoti mano dukrytę Sonią? Ji labai nori“. Dabar žiūrint į šią nuotrauką, kaupiasi ašaros.
Ar gyventojai pastebi saulę ir bundantį pavasarį?
Miestas liūdnas ir niūrus. Nuolat girdisi pavojaus sirenos. Bet tvarkosi, kur tik įmanoma. Galima sakyti, jis labiau susikaupęs.
Pirmieji smūgiai teko čia
Numesta aviacinė bomba pražudė daug žmonių
Rusiško pasaulio misija, namų jau nebelikę
Tolumoje - raketų smūgio pasekmės
Gyvenimasis rajonas, jokių karinių objektų čia nėra
Karo zona
Jo vardas - Karabachas
Karo zona. Ričardo Grigo nuotraukos
Žmonėms dabar svarbiausia išgyventi, katastrofiškai blogėjant humanitarinei situacijai: ima stigti ne tik maisto, bet ir vandens, vaistų, tad pagalba yra gyvybiškai svarbi.
Ar reikia fiksuoti žmogaus emocijas karo metu?
Manau nereikia fiksuoti emocijų, ypač kaip dabar madinga maišyti filmuotą medžiagą su fotonuotraukomis. Fotografijos vertė yra tiesiog stebėti ir fiksuoti. Žmonės kasdien mato artimųjų žūtis ir niokojamus jų namus. Jiems labai reikia emocinio palaikymo.
Ar sutikote žmonių, su kuriais ryšys nenutruks ir grįžus Lietuvon?
Be abejo. Dar nekartą vyksiu į Ukrainą su įvairiomis misijomis, tad sutiktų žmonių ratas tik plėsis.
Ar daug turi charkiviečiai svajonių?
Tą vienintelę – laisvą Ukrainą. O kitką jau patys susikurs.
Esate fotografas, keliautojas, surengęs daugybę parodų Lietuvos ir užsienio meno galerijose. Keliavote po Sibirą, Vidurio Aziją, domėjotės alpinizmu. Pasiekėte net Putorano plynaukštę.
Ar planuojate surengti fotografijų parodą iš karo niokojamos Ukrainos?
Dar reikia ten grįžti ir grįžti... Kai mintys susidėlios, bus ir paroda.
Dėkoju už pokalbį. Iki susitikimo parodos atidaryme.
Atgal
.jpg)
