VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Asmenybės

08.22. Lietuvos respublikos šimtmečio didieji. Steponas Rusteika

Prof. Ona Voverienė

O Lietuva – kraujuojanti žaizda:

Dvarų gaisravietės, išniekintos kilniųjų sielos

Su praeities dvasia atgimusius vaikus sutaikyk

Ir siųski atgailą kaip šviesą dangišką visiems,

Prie ištakų savų šiandien priglūstantiems

Ir įsiklausantiems į tylų balsą milžinų.

Regina Biržinytė

Visiškai netikėtai, domintis Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų Kongregacijos vienuolyno istorija, į rankas pateko knyga „Žemaitiškos Rusteikų giminės likimai. 1500-2000“ (Šiauliai, 2001). Tai garsios žemaitiškos bajorų giminės istorija, palikusi gilius pėdsakus Lietuvos istorijoje. Sprendžiant iš šios giminės herbo - „Skyde su išoriniu apvadu baltame lauke du raudono metalo medžiotojo ragai su auksinėm apkabom, tarp jų kalavijas. Virš šalmo su karūna – trys stručio plunksnos“ „Žemaitiškos Rusteikų giminės likimai“- (Šiauliai, p.5) ir iš šios herbo charakteristikos papildymo: „Skydo dešinėje ir kairėje pusėje matoma karinė atributika: dvi tamsiai mėlynos strėlės, kurių galai matomi viršutiniuose kampuose, o smaigaliai išlenda apatiniuose kampuose. Žemiau strėlių viršutinių galų matomos 2-3 šviesiai mėlynos ir rausvos vėliavos su kutais. Apatiniuose skydo kampuose, šalia strėlių smaigalių matomi du pilki patrankų vamzdžių galai. Šalia patrankų smaigaliais į apačią nukreipti du puošniomis rankenomis kardai“ (Ten pat, p. 5), kad tai būta Lietuvos bajorų kariškių dinastijos, daugiau negu penkis šimtus metų savo prigimtyje išlaikiusios Žalgirio mūšio geną ir karo trimitų aidą.

Žiauri profesija – mokslininkas. Neveltui Nobelio premijos laureatas Borisas Pasternakas mokslininkus vadino „juodaisiais faustais“, abejojančiais ir siekiančiais istorijoje tikslumo ir objektyvumo. Todėl ir man, skaitant knygą „Žemaitiškos Rusteikų giminės likimai“ kilo abejonė dėl tos giminės herbo datos „1580-2000“. Istorikai Gintaras Šileikis ir Albinas Visockis savo knygoje „Lietuvos istorijos: datos, įvykiai, faktai, asmenybės (V., 19980, aptardami XV amžiaus Lietuvos istoriją, mini, kad šimtmečio pradžioje Vytautas Didysis konfliktavo su žemaičiais ir netgi kariavo su jais, sudaręs sutartį su Kryžiuočių Ordinu. O tas pareikalavo, kaip sutarties garantą, atsiųsti Žemaitijos bajorų vaikus. Kryžiuočių Ordino vietininkas, Žemaitijos seniūnas  1406 m. sausio 23 d. išsiuntė į KO maršalo būstinę „įkaitais Sagintą, Navaičio sūnų, Lukotę, Gadeikos sūnų, Minegailą, Gaudrasto sūnų,, Rusteiką, Šipo sūnų“ (Šileikis G., Visockis A. Ten pat, p. 96) Gi knygos „Žemaitiškos Rusteikų giminės likimai“ autoriai, matyt, ne istorikai, o tos garsios bajorų dinastijos palikuonys, knygoje rašo, kad jie nežino ar Šipas Rusteika, buvo jų giminės pradininkas? „Tačiau XIX a. nupieštame herbe ir genealoginiame medyje yra data „1580 metai“ ( Žemaitiškos... ten pat, p.6).

Žemaitijos, o gal ir visos Lietuvos, istorikai, tyrinėjantys Lietuvos viduramžių istoriją, dabartinėms Rusteikų giminės kartoms, ir visai Lietuvai yra skolingi, iki šiol nenustatytą tos garbingos bajorų dinastijos, ištikimai tarnavusios Lietuvos valstybei, istoriją. Ji galėtų tapti Lietuvos pilietiškumo gražiausiu pavyzdžiu ir kelti pasididžiavimą mūsų valstybingumo ir jį gynusių Lietuvos didvyrių istorijomis.

Knygoje „Žemaitiškos Rusteikų giminės likimai“ – tos bajorų giminės istorija, pradedama po kelių šimtų metų, nuo Rusteikų vardo paminėjimo Lietuvos istorijoje. Knygoje ji pradedama 1840 metais, kai už Stanislovo Rusteikos ištekėjo Liudvika Lobanovskaitė ir tapo Kybartų dvaro šeimininke. Šeimoje gimė trys sūnūs Edvardas, Vitoldas, Stanislovas-Liudvikas ir dukra Sofija.

Stanislovas-Liudvikas Rusteika, gimęs Kybartų dvare 1856 metais, ir baigęs Peterburgo miškininkystės akademiją, kurį laiką dirbo Kaukazo miškų vyriausiuoju girininku ir gyveno Mariupolio mieste Jekaterinoslavskio gubernijoje. Vėliau inspektavo Uralo miškus. Būdamas dvidešimties vedė Jadvygą Naulickaitę iš Labūnavos. 1891 metais, po tėvų Stanislovo ir Liudvikos Rusteikių mirties, Stanislovo-Liudvikos šeimai buvo paskirtas Kybartų dvaras, tada turėjęs tris dešimtines žemės, didelį plotą miško ir vėjo malūną.. Šeimoje gimė vienuolika vaikų.

Steponas Rusteika

Du iš jų mirė maži ir buvo palaidoti Kybartų dvaro koplyčioje. Kiti devyni – Jadvyga, Zigmas, Stasė, Marija, Kazimieras, Vanda, Henrikas, Vladas ir Sofija – užaugo ir tapo žymiais Lietuvos žmonėmis: mokytojais, teisininkais, agronomais, stomatologais ir t.t.

Knygoje minimas ir šios giminės šakos pusbrolis Steponas Rusteika, gimęs Rygoje 1887 m.

liepos 5 d. Tik neaišku, kurio iš Stanislovo ir Liudvikos sūnų – Edvardo ar Vitoldo Rusteikų šeimoje? Taigi, čia iškyla ir antroji šios šeimos istorijos problema, nes Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (XX t.) rašoma, kad Steponas Rusteika gimė Kybartų dvare.

Knygoje pateikiama ir Stepono Rusteikos biografija. „1908 m. baigė Rygos Aleksandro gimnaziją.; 1914 m. – Tartu universiteto taisės fakultetą. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos kariuomenėje. Tarnaudamas baigė Kazanės karo mokyklą, dalyvavo mūšiuose. 1918 m. grįžo į Lietuvą, o 1919-1920 m. buvo Šiaulių miesto komendantūros teisių skyriaus viršininkas, su pertraukomis ėjo ir karo komendanto pareigas. 1920-1930 m. Telšių miesto apskrities karo komendantas, 1930-1931 m. – Kauno kriminalinės policijos departamento direktorius. Penkioliktame Juozo Tūbelio (1929. 09.23 – 1934. 06.12) Ministrų kabinete buvo Vidaus reikalų ministras, nuo 1931 m. balandžio 1 d. pakeitęs šiame poste Petrą Aravičių. 1935-1940 m. Kauno viceburmistras. Buvo Lietuvių tautininkų sąjungos narys, Jaunosios Lietuvos sąjungos tarybos narys. Turėjo pulkininko leitenanto laipsnį. Pulkininkas Rusteika buvo uolus veikėjas, atsidėjęs darbui savo krašto labui. Dar neužmirštas tas baisus klastingo vidaus priešo pasikėsinimas, dėl kurio pulkininkas Rusteika, eidamas valstybines pareigas, tik stebuklingai išliko gyvas. Nors dėl to daug nustojo sveikatos, bet matėme jį ir toliau be atvangos dirbantį. Bolševikams okupavus Lietuvą, 1940 m. buvo suimtas ir laikomas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Kalėjime išbuvo iki 1941 m. birželio 22 d. Karui prasidėjus, drauge su keletu kitų kalinių iš kalėjimo buvo išvežtas ir dingo. Truputį vėliau išvežtųjų kalinių tarpe iš šaudomų prie Červenės, Gudijoje, Rusteikos niekas nematė. Sušaudytas 1941 m. birželio 24 d. Minsko kalėjime“ (Žemaitiškos Rusteikų giminės likimai. – Šiauliai,2001. – P.42).

Knygoje cituojama Juozo Tumo knyga „Kelias į Červenę“ (V., 1990), kurioje aprašomos paskutinės Lietuvos didiko, vienos patriotiškiausių bajorų giminės atstovo. LR Vidaus reikalų ministro Stepono Rusteikos gyvenimo akimirkos: „Mes ėjome plento viduriu, enkavedistai – abiem pusėm paplentės takais. Dauguma jų buvo ginkluoti paprastais šautuvais, mažesnė dalis – automatiniais. Šalia eilinių enkavedistų matėsi ir komisarų, ginkluotų automatiniais pistoletais, kuriuos jie nešėsi rankose. Nužygiavome nuo Minsko keliolika kilometrų, dešinėje plento pusėje buvo nedidelis miškas. Enkavedistai mums uždraudė į jį žiūrėti. Aš neiškenčiau ir pasižiūrėjęs pamačiau miško pakraštyje kniūbsčius suguldytus ir enkavedistų apsuptus žmones. Jų buvo nemažas būrys. Vėliau girdėjau gudus pasakojant, kad tai buvo mirties bausme nubausti ir anksčiau už mus iš Minsko kalėjimo išvežti kaliniai. Galimas daiktas, kad toje grupėje buvo ir mirties bausme nuteisti kauniškiai“ (Žemaitiškos Rusteikų giminės likimai. Ten pat, p. 43).

Neišvengė bolševikų represijų beveik visa Rusteikų giminė. Knygoje aprašomi likimai tik Stanislovo Liudviko Rusteikos šeimos artimiausiųjų; ištremta į Sibirą buvo jauniausioji Stanislovo-Liudviko ir Jadvygos dukra Sofija, teisininkas Zigmas Rusteika NKVD buvo suimtas jau 1940 metais ir nužudytas kalėjime Panevėžyje ar Vilniuje. Henrikas Rusteika, ūkininkas, valdęs 80 ha žemės, buvo ištremtas su broliu Vladu į Rešiotų lagerį. Ten ir mirė 1942 metais. Jo šeima – Valerija Rusteikienė su trylikamečiu sūnumi Stanislovu, devynerių metų dukrele Janina, penkerių metų sūnumi Steponu-Vaclovu ir 3,5 metų Aldona buvo ištremti į Altajaus kraštą Starobardinsko sovchozą. Iš Sibiro sugrįžo tik 1961 metais. Ir tie giminaičiai, kurie pakliuvo į lagerius, ir tie, kurie buvo ištremti į Sibirą, ir, kurie slapstėsi Lietuvą okupavus, kaip Marija Rusteikaitė, visi stengėsi gelbėti vienas kitą ir jų vaikus. Apie tai plačiai rašoma knygoje, persmelktoje žmoniškumo ir gailestingumo jausmais.

Ar atgims bajorija dabartinėje susvetimėjusioje, nutautėjusioje, sugobšėjusioje, moraliai degradavusioje Lietuvoje? Ar atras jėgų mūsų bajorijos palikuonys atgaivinti savo protėvių atmintį ir jų puoselėtas vertybes? Kiek tai galėtų užtrukti dešimtmečių?

Knyga baigiama viltingai; buvusi tremtinė Janina Rusteikaitė-Šiurkienė ir jos brolis Stanislovas Rusteika Kybartuose 1991 m. gavo žemės valstiečių ūkiams kurti, atmatuotoje žemėje pastatė klėtį ir po poros metų daržinę; 1992 m. Šiurkienė senelių dvare už investicinius čekius išsipirko du butus, Janinos Šiurkienės sūnus Andrius už 400 metrų nuo dvarvietės atstatė giminės laidojimo koplyčią. Po senaisiais Kybartų dvarvietės ąžuolais pastatytas ir pašventintas ąžuolinis kryžius. Tai nuteikia viltingai... kad bus atgaivinta ir šios giminės pusbrolio, nukankinto okupanto Lietuvos Respublikos šimtmečio didžiojo Lietuvos karžygio Stepono Rusteikos atmintis ir jo karžygiška dvasia, ir kad Rusteikų giminės istorija bus tyrinėjama.

Atgal