VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

05.21. Ekonominė šiluma kaulų nelaužo

Vytenis Šimkus,

„Swedbank“ vyresnysis ekonomistas

Rodos, dar vakar kalbėjome apie sunkią ekonominę krizę, o šiandien jau baiminamės ekonomikos perkaitimo. Tačiau šis nerimas gali būti perdėtas − augančios pramoninės metalo, maisto žaliavų ir transporto išlaidos yra laikino pobūdžio ir nerodo, kad artėja neišvengiama ilgalaikė infliacijos banga. Be to, daugeliui Europos valstybių tikrai nepakenktų spartesnis atlyginimų augimas ir ekonominės temperatūros kilimas.

Nors pasaulinės tiekimo grandinės yra iš tiesų stipriai išbalansuotos, tačiau to nepakanka, kad būtų sukeltas ekonomikos perkaitimas. Perkaitimu vadinama tokia situacija, kai noras vartoti sistemingai viršija galimybes gaminti. 

Labiausiai tai pasireiškia darbo rinkoje, kai sparčiai augantys atlyginimai kartu su savimi į viršų kelia ir kainas. Nemaža dalis Vakarų pasaulio šalių dar nėra visiškai atsigavusios nuo 2008 m. finansų krizės, net nekalbant apie pandemijos sukeltą šoką. Todėl joms nedidelis perkaitimas yra siekiamybė, o ne grėsmė.  

Ekonominės politikos mados vėl keičiasi 

Geresniam visos situacijos supratimui reikia šiek tiek istorinio konteksto. Po Antrojo pasaulinio karo buvo įsivyravęs keinsizmas (angl. keynesian economics). Tai tokia ekonominė doktrina, kuri aktyviai valdo verslo ciklus pasitelkus fiskalinę politiką, kai vyrauja gana dideli mokesčiai ir centriniai bankai yra pavaldūs politikams. 

Įgyvendinus šią doktriną, buvo sėkmingai įveikta Didžioji Depresija, po karo suklestėjo Vakarų pasaulis. Šeštasis ir septintasis dešimtmečiai daugelyje šalių atsimenami kaip aukso amžius, kai nedarbo beveik nebuvo ir klestėjo vidurinioji klasė. 

Tačiau politikai kiek persistengė − pakilimų metu jie pakankamai neatvėsindavo ekonomikos, ji buvo įkaitusi, laikėsi aukšta infliacija. Tuomet OPEC kartelis sukėlė dvi didžiules pasaulines naftos krizes, ir didžiulio pasiūlos šoko ir fiskalinio skatinimo tandemas sukūrė retą reiškinį stagfliaciją – tai yra, aukštą nedarbą ir aukštą infliaciją vienu metu. Keinsizmas šių krizių metu buvo diskredituotas. 

Šiandien jau baiminamės ekonomikos perkaitimo

Tuo metu opiausios problemos buvo pasiūlos didinimas ir kainų augimo sutramdymas. Šių problemų sprendimus siūlė neoklasikinė ekonomikos šaka, teigianti, kad privatus verslas, maži mokesčiai ir laisva prekyba išspręs visas bėdas. 

Fiskalinė politika buvo pasodinta ant atsarginių suolelio, ir verslo ciklų valdymas buvo atiduotas technokratiškiems, nuo politikų užgaidų nepriklausomiems centriniams bankams. Ši doktrina pakankamai sėkmingai sprendė ekonomikos problemas penkis dešimtmečius iki mūsų dienų. 

Tačiau po finansų krizės susidurta su kito tipo iššūkiais – mes galim kiek norim didinti gamybą ir pasiūlą, bet jai nėra paklausos. Neoklasikiniai nepakankamos paklausos sprendimo būdai svyravo nuo neveiksmingų iki tragiškų. 

Fiskalinės politikos sugrįžimas

Dar iki pandemijos pradžios brendo įsitikinimas, kad reikalingas aktyvesnis fiskalinės politikos vaidmuo, skatinant ekonomikas, sprendžiant pajamų nelygybės klausimus ar tiesiog atnaujinant nusidėvėjusią infrastruktūrą. 

Po finansų krizės monetarinei politikai buvo palikta vienai spręsti visus klausimus, taikant mažų palūkanų ir kiekybinio skatinimo programas. Net ir tada buvo bijoma monetarinio skatinimo sukeltos hiperinfliacijos, kai realiai jokios infliacijos praktiškai nebuvo. 

Politikos formuotojai suprato, kad ne infliacijos šmėkla, o sistemingai aukštas nedarbas ir pajamų nelygybė yra opiausios ekonominės problemos. Pandemija tik paspartino ir taip brendusį pokytį, tad ekonomikos įkaitinimas iki tam tikro lygio tampa siekiamybe. 

Stagfliacija – aukštas nedarbas ir aukšta infliacija vienu metu

Taip norima didesnio užimtumo, kad darbo vietų būtų pakankamai, ir net labiausiai pažeidžiamos visuomenės grupės galėtų jį susirasti. Šiek tiek aukštesnė infliacija tokiu atveju tampa priimtina kaina mainais į mažą nedarbą. 

Kaip arti perkaitimo esame

Po pandemijos šoko šalys atsigauna nevienodu tempu. Lietuva nukentėjo pakankamai mažai, todėl lenkia daugelį šalių ir jau šių metų pradžioje pasiekė 2019 metų lygį. Atlyginimai, pernai padidėję dešimtadaliu, šiemet auga dar sparčiau, nedarbas krenta greičiau, nei buvo tikėtasi, ir siekia 7,5 proc. 

Tačiau greitas atsigavimas nėra tolygu perkaitimui. Vyraujantis nedarbo lygis neleidžia teigti apie pilną Lietuvos išteklių įdarbinimą. Spartus atlyginimų augimas labiausiai matomas aukštų pajamų rėžiuose, kur darbo jėgos trūkumas buvo stebimas net ir pandemijos įkarštyje. 

Tai signalizuoja, kad bent kol kas darbo rinkos atsigavimas yra lokalus ir nepasiekė visos visuomenės. Žinoma, atskiruose ekonomikos sektoriuose, pavyzdžiui, informacinių technologijų ir statybų, darbuotojų trūkumas pasireikš anksčiau, tačiau tai bus lokalizuotos problemos, kurias teks spręsti tiems sektoriams pritaikytomis priemonėmis, o ne visuotiniu ekonomikos vėsinimu.

Nėra priežasčių, kodėl nedarbas Lietuvoje negalėtų siekti 3 ar 4 procentų. Ilguoju laikotarpiu gali kilti rizika, kad atlyginimams atitrūkus nuo produktyvumo prarasime savo konkurencingumą, tačiau tai patvirtinančių ženklų bent kol kas nematyti. 

Tiesa, infliacija šiemet šovė į viršų dėl tokių trumpalaikių faktorių, kaip aukštesnės naftos ir kitų žaliavų kainos, tačiau šis efektas yra laikinas. Tiekimo grandinės ilgainiui prisitaikys prie naujos paklausos, įmonės atstatys savo atsargų lygį ir spaudimas kainoms atlėgs. 

Nei mokesčių, nei pinigų politika negali reikšmingai paspartinti tiekimo grandinių prisitaikymo, todėl į šiuos veiksnius reaguoti būtų beprasmiška. Esminis veiksnys, lemiantis, ar kainų augimo tendencija gali tapti ilgalaike, yra darbo rinkos būklė – ji atsigauna, tačiau pavojaus varpais skambinti dar anksti.  

Ką daryti, jei vis tik pasidarys per karšta

Tai, kad perkaitimo grėsmės šiuo metu nėra, dar nereiškia, kad ji neiškils ateityje. Per porą metų ekonomika gali išties įkaisti, nes, kaip rodo istorija, politikai mėgsta persistengti su skatinimo priemonėmis ir neatitraukia jų laiku. 

Be to, Europos centrinis bankas skatinančią politiką planuoja išlaikyti dar ilgai. Lietuva atsigauna sparčiau nei visa euro zona, tad gali atsitikti taip, kad vis dar reikės skatinti Italiją ar Ispaniją, o Lietuva jau bus arti perkaitimo ribos. 

Geroji žinia visgi yra tai, kad įrankių ekonomikos vėsinimui yra pakankamai. Jei pradėtų formuotis netvarios tendencijos būsto rinkose ar finansų sektoriuje, jas galima sustabdyti makroprudencinėmis priemonėmis. Fiskalinė politika lygiai taip pat tinka ekonomikos vėsinimui, kaip ir skatinimui. Tai galėtų būti gera proga nušauti du zuikius vienu šūviu – ir atvėsinti ekonomiką didesniais mokesčiais, ir išspręsti struktūrinę nepakankamo viešojo sektoriaus finansavimo problemą.  

Žinoma, politinis ciklas dažnai veda prie neoptimalių sprendimų. Todėl būtų protinga galvoti apie platesnės apimties automatinius stabilizatorius, kurie be politikų įsikišimo padidintų valstybės išlaidas nuosmukio metu ir sumažintų jas atsigavus. 

Aukšta ekonomikos temperatūra turi ir daug pliusų. Žemas nedarbo lygis ir augančios mažai uždirbančių pajamos duotų daugiau naudos nei bet kokios socialinės programos. Didelė paklausa priverčia pasitempti ir įmones, rasti efektyvesnių būdų išnaudoti esamiems resursams. 

Žinoma, balansą išlaikyti sudėtinga, galima prarasti kontrolę ir tai gali baigtis finansiniais burbulais ar nevaldoma infliacija, bet per daug agresyvus ekonomikos vėsinimas visada baigiasi stagnacija. Todėl reikia ieškoti būdų, kaip neprarandant kontrolės ir reaguojant į disbalansus, ekonomikos temperatūrą išlaikyti optimalią. 

 

 

Atgal