VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

03 28. Paskutines II-ojo pasaulinio karo dienas prisimenant

Stasys Prakapas

Kanada

Pagaliau mano viltys išsipildė: pavyko ištrūkti iš Kuršo apsupties. Čia praleidau virš trijų mėnesių,  neturėjau vilties ištrūkti. Vienintelis kelias – užminuoti Baltijos jūrą. Kovo 3-ąją Liepojos karo uoste priplaukė karo laivas „Gotingen“, ir mus visus su patrankomis ir kitais ginklais ir 2 minogaudžių „palyda“ išplukdė į Ščeciną. Jau pirmąją naktį „pasveikino“ amerikiečių bombų kruša.

Aš kritau tarsi pasmerktas,

skaičiuodamas gyvybės minutes.

O Rytuose jau aušo

Taip tyliai, tarsi po mirties...

Tik perdaviau sargybos postą, ir nespėjus įbėgti į bunkerį, pradėjo kristi bombos. Kai atgavau sąmonę, pirmiausia apsižiūrėjau, ar turiu rankas ir kojas. Ant manęs gulėjo du mirę žmonės, šiaip taip pro juos pralindau.

Po keleto dienų, palaidojus 17 žuvusių bendražygių, išvažiavau dviems savaitėms į puskarininkių kursus Oderio upės pakrantėje. Apkasai buvo gerai įruošti, vieta tinkamesnė vasaroti, o ne kariauti.

Širdis mano blašksi – nerimo,

Trankėsi krūtinėj mano.

Kai jai tarsi sapne pradingsta

Už apkasų nakties tamsumoj...

Stebiu judėjimą kitame Oderio krante. Vyksta pasiruošimas puolimui.Galvoju, kad tik atlaikyčiau tas dvi savaites, o vėliau – Berlyno gynyba.

Ar ne sapnas? Ne sapnas – kartosis,

Ne! Tau tūkstančiai karių pritars.

O mirtis šioj žemėj kvatosis,

Širdis,, kaip kūdikis verks...

Laimingai baigiau kursus, atsisveikinau su priešlėktuviniu daliniu, prisijungdamas prie motorizuotojo. Porą savaičių praleidau Berlyne, kur kiekvienai žemės pėdai teko  paragauti bombų skeveldrų. Laukiau, kada priartėsime prie amerikiečių ir galėsiu jiems pasiduoti. Aiškiai matėsi, kad čia tik dienų klausimas, nes ir vokiečiai nenoriai eidavo į mūšius. Pagaliau karininkai nustojo rodytis, ir mes patys pašaudydami traukėmės link Elbės.

Kasdieną vadovybės būdavo vis mažiau, tvarkėmės patys.  Prisiartinus priešui pasišaudydavome ir traukėmės, kol buvo kur. Niekas nenorėjo mirti, kada jau viskas prarasta. Norėjome kuo greičiau pasiekti Elbę, kurią amerikiečiai jau buvo pasiekę, ir gyvi pasiduoti.

1945 m. kažkur Vokietijos miškuose apie 6 km. nuo Elbės apsistojome nakčiai po dviejų bemiegių parų. Atlikau žvalgybą, bet „ivanų“ nepastebėjau, galvojau grįžęs mašinoje išsimiegosiu, tačiau prieš aušrą pradėjo pro ausis zvimbti kulkos. Griebiau ginklus ir  sprukau.

Bėgti priekin, ar į mirtį,

Kol kautynių žaizdos nesugijo?

Mano laimei, netoliese buvo išdžiūvęs griovelis, kuriuo  pavyko pabėgti iš kryžminės ugnies. Netoliese riogsojo sudaužytas vokiečių tankas, ant negyvo kareivio rankos tebebuvo laikrodukas, taigi spratau, kad rusų čia dar nėra. Pasislėpiau krūmuose netoli kelio ir laukiau, kas pasiriodys. Po poros valandų pasirodė pilnos rusų kareivių, tampančių „armoškas“, gurguolės. Planai pabėgti nuo rusų žlugo. Likome nežinomybėje ką sekanti valanda atneš. Miške radau šieno krūvą, pasidariau skylę ir įlindau miegoti. Kitą rytą pasigirdo šaudymai į orą. Supratau, kad karas baigėsi. Įmečiau krūman savo automatą, įlenktą nuo kulkos šalmą, sidabrinį kovų medalį, lietuvišką vėliavėlę nuo rankovės – jie daugiau man nereikalingi.

Atsisėdau ant kelmo, užplūdo prisiminimai: kaip šalmas išgelbėjo nuo snaiperio kulkos, kaip prie mano kojų nukritęs sviedinys liko nesprogęs, ir daugybė kitų prisiminimų, būnant mirties šešėlyje. Tada galvojau: jei po šių karų Lietuva išsilaisvintų, stočiau į Lietuvos kariuomenę, o mano karo patirtis būtų naudinga tėvynei. Tačiau dabar likau vienas, be pinigų, ir dokumentus išmečiau. Nuo dabar bus nauja mano pavardė, bandysiu įsilieti į vokiečių gretas.

Likau amžinai dėkingas vienam vokiečių aviacijos pulkininkui,  išgelbėjusiam mane nuo kartuvių, pabėgus iš fronto Kuršo apsuptyje. Su įsakymu manęs daugiau nesiųsti į frontą.

Atgal