VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

01 10. Ką primena tėviškės griuvėsių likučiai... (1 dalis)

Vytautas Venckevičius

Paprastai rudenį – kai prieš Visus Šventuosius apsilankau – dabar tik širdyje išlikusioje – tėviškėje, kur, atrodo, taip neseniai vos ne akimirksniu prabėgo mano su sesute Adute, kupina negandų ir jausmų, varginga vaikystė ir nė kuo ne geresnė jaunystė, prieš akis atsiveria su tuo susijęs, sukeliantis įvairius prisiminimus, ir tik juose tebesantis tos vietovės kraštovaizdis. Tad ir įsivaizduoju: štai čia visai neseniai būta, tarp Mūšos upės ir Gedžiūnų miško įsispraudusio, seno nedidelio Mišeikių (sako, bajorų...) kaimelio, kurio keletą sodybų su po daugiausia šiaudinėmis kepurėmis pakištais trobesiais gal prieš porą ar daugiau šimtų metų priglaudė seniai užakusio Mūšos intako, žmonių vadinto – Upeliu, pakrantė. Šias sodybas jungė rudenį ir pavasarį sunkiai pravažiuojamas gruntinis keliukas, kuriuo žmonės pasiekdavo vieškelį. Kai kurių sodybų tada ar vėliau, vykstant įvairioms žemės reformoms, dalyboms, to kaimelio aplinkumoje būta išdygusių – ir vienkiemių pavidalu. (Ačiū Dievui, daug kas yra išlikę ir nuotraukose, dabar jau istorinėse.)

Kadaise mane džiugino gimtojo kaimo sodybas slepiantys, pavasarį gausiai obelų ir vyšnių žiedais pasidabinantys, vėliau skanius vaisius brandinantys sodai, kaip ir laukuose plaukiantys rugių ir akį viliojantys kviečių, miežių ir kitų pasėlių plotai, nuostabiai žydintys garbanoti dobilai, pagaliau – virte virę pilnakraujis žmonių gyvenimas – visų ir kažkuo panašus, ir savitas.

Vos tik po tokių atmenų, atsipeikėju, iškart susiduriu su realybe: nuo vieškelio, vedančio iš Pašvitinio – per Sosdvarį bei Gudžiūnų ir Juknaičių miškų apsuptus, nuo sovietinių okupantų smarkiai nukentėjusius Ročkaičių, Norvaišių ir Vaigailių kaimus – link Lygumų, pietryčių pusėje matau dykynę, virtusią nei tai pievomis, nei tai krūmais, o iš tikrųjų – tik laukinių žvėrių išknaisiotais šabakštynais, kuriuos gausiai paįvairina neseniai atsiradę beržynėliai – mat pietų pusėje dunksančiame miške nuo seno gausu beržų, drebulių ir kitų lapuočių. Žinoma, ir grybingų vietų, avietynų, gervuogynų, žemuogynų – savo gėrybėmis lepindavusių ir mišeikiečius. O kokia grožybė anksčiau pavasarį atsiverdavo pamiškės kupstuotose pievose švelnia violetine spalva sužydėjus smulkiažiedėms kačpėdėlėms! O kur visa tai dabar?.. Kur tie muzikos garsai, visame kaime skambėję mano sesei Adutei ir tetos Antaninos įdukrai Antutei grojant akordeonų duetu? Kur dingo tų lietuviškų liaudies, ar Soliko, dainų skambesys? Kas atsakys?

Ačiū Dievui, ir dabar, 2011-ųjų spalio 30-ąją čia atvykęs ir palikęs savo transportą apleistoje a.a. kalvio Igno Gasparaičio sodyboje, beveik puskilometrį paėjėjęs išdarkytu lauko šunkeliu į rytų pusę, vis tik dar galiu išvysti nors vieną čia buvusios „civilizacijos“ ženklą – ant stataus Mūšos kranto, ties staigiu jos vagos posūkiu į rytus, išlikusias ir iki šiol vietinių bei kraštiečių rūpestingai prižiūrimas, prieš daugiau nei dešimtmetį greta savo vyro ir tėvų, ir mano prosenelių, priglaudusias šalia savo vyro Juozo mano tetą Antaniną, labai mylėjusią šį Žiemgalos krašto kampelį, – kapinaites, tarsi paminklą, liudijantį čia buvusį Mišeikių kaimą. Šioje šventoje vietoje visada galiu pajusti savo šaknis, savo tėviškės dvasią, pasisemti iš to – net kūrybinės energijos. (Tad, grįžęs į „savo“ daugiabutį „skruzdėlyną, šį bei tą privalau užrašyti. Nes, jaučiu, visa tai su laiku tarsi dulkės gali būti nupūsta... Tad jaučiuosi ir širdies jausmų įpareigotas ką nors padaryti, kad taip neatsitiktų. Be abejo, jaučiu ir kaltę, palikęs tėviškę likimo valiai – tad belieka už tai atlikti savotišką išpažintį.)

Taigi, ir šįkart su žmona Danute nutariame patraukti ir į pietų pusę – link buvusio tėviškės vienkiemio. Šiaip taip brendame buvusiu išmanių ūkininkų Goesų lauku per tuos išknaisiotus šabakštynus – neišvengiamai mus apkimba varnalėšų „šuniukai“ – ir, vos tik prasibrovę pro karklų krūmokšnių prižėlusį Upelio slėnį, netikėtai pakyla nuotaika: matau platokai iš abiejų pusių iki pat Gudžiūnų miško maždaug keliasdešimt hektarų ploto šienaujamą laukymę. Ir galop – vos už maždaug trijų šimtų metrų – atsiduriame aukštomis žolėmis apaugusios buvusios sodybos vietoje. Apeinu aplinkui, apžiūriu dar išlikusias, tėvų statyto 1936 m., ūkinio pastato, pakišto jau po cementinių čerpių stogu, molio sienų griuvėsių liekanas, ir greta jų esantį didoką tvenkinį (iškastą imant molį to pastato sienoms krėsti), vadintą „prūdu“, kuriame vaikystėje bandydavau (deja, nesėkmingai) užveisti žuvų, jų smulkmės-mailiaus prisigaudęs Mūšoje, grįžtant iš Sūkurių pradžios mokyklos. Apvaikščiojam ir kitų statinių likučius. Taip pat – ir medinio gyvenamojo dviejų galų trobesio, kažkokių piktos valios padarų (gal bijojusių, kad į tą kraštą negrįžtų „banditų“ palikuonys?..) sudeginto neužilgo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, akmeninių pamatų nuotrupas. Šalia jų dar matyti buvusio, iškloto akmenų mūru, šulinio akivaras, primestas visokio šlamšto, ir keletas nuo buvusių statybų likusių skaldytų akmenų. Čia žmona – ačiū JAI – įsakmiai sako: „Vytautai, sėsk ant šito akmens, nufotografuosiu“. Paklausiau ir likau įamžintas tėviškės griuvėsių likučių fone. Tuokart kažkokia nesuvokiama jėga privertė ir pamąstyti: kas, kaip ir kodėl čia taip atsitiko, ir, svarbiausia, bandyti įsivaizduoti, kas toliau bus?.. Ir čia mintyse, tarsi greitaeige kino kamera padarytoje juostoje, akimirksniu prabėgo anos, mane pagimdžiusios ir brandinusios, praeities vaizdai. Apie ką nori nenori esi priverstas nors trumpai prisiminti. Nes tai liudija ir verčia daryti ne tik tie kapeliai, bet, svarbiausia, – tie gimtosios sodybos pastatų likučiai. Kuriuos norisi – net pačiupinėti.

Pabraidau ir po greta buvusią Tėvo pamotės a.a. Antaninos sodybvietę – ir čia likę tik buvusio didelio molinio ūkinio pastato, kaip prisimenu, irgi šiaudais dengtu stogu, taip pat žolėse paskendę jos trobelės ir jos sūnaus Antano nebaigto statyti erdvesnio gyvenamojo namo vos pastebimi pamatų akmenys.

Ankstyvoje vaikystėje, ir kiek vėliau, Tėvas retkarčiais, matyt, kai jam būdavo gera nuotaika, pasivaikščioti po savo ūkio laukus kartu pasivadindavo ir mane. Ir vis mėgdavo priminti jo pasakytus ir mano atminties užkaboryje iki šiol išlikusius žodžius: „Kartą, kai buvai dar mažas, abu žiūrėjome nuo mūsų sodybos į vieškelio pusę ir tu, rodydamas ranka, sakei: oi rusai kad bėga, tai bėga!.. Argi neprisimeni?“ Bet tas mano prisiminimas, ir iki šiol išlikęs – tik kaip kažkoks miglotas vaizdinys, ir daugiau nieko.

Iš viso – ta pirmoji rusų okupacija mūsų kaime, kaip ir artimoje aplinkumoje, lyg ir nepaliko ypatingų pėdsakų – matyt, tiesiog nesuspėta... Tie mano Tėvo, ir ne tik jo, pasakojimų prisiminimai – tai tik jų trupiniai, susiję su vienos okupacijos pasikeitimu su kita. Truputį vėliau ir aš, iš Tėvo ir kaimynų politikavimų prie miežinio alaus molinio uzbono, pradėjau suprasti – mat buvau cekaunas – žmonių tarpe tada būta sumaišties: vieni laukė vienų „išlaisvintojų“, kiti – kitų... Bent jau taip aš pradėjau tuos dalykus vertinti.

Nors Hitleris ir „laisvino“ Lietuvą nuo bolševikų okupacijos, bet kas iš to? Štai pavyzdys: kai 1941 m. birželio 29 d. kažkas šalia netolimo Kalevų kaimo nušovė vokiečių kariškių arklį, jų kareiviai tuojau pat ėmė krėsti kaimą, kelių šeimų žmones sustatę prie jų gyvenamojo akmenų mūro pastato – buvusios Kalevų palivarko karčemos, su keliais žmonėms gyventi pritaikytais būstais po vienu stogu (vadintos – stadiala) – sienos grasino sušaudysią. Tačiau kažkodėl jie savo sprendimą kažkiek „sušvelnino“: parinkę porą jaunų vyrų – Kazimierą Jurgaitį ir Petrą Paškevičių, nusivarė juos už pastato, išsukiojo rankas – ir nušovė. Liko dvi našlės su mažamečiais vaikais. (Mano klasiokė Regina Paškevičiūtė-Mažeikienė yra sakiusi, kad jos mama laukė ateinant rusų, nes...) Truputį vėliau, ką ilgai prisiminė vietiniai žmonės, kartu su Pašvitinio žydais buvo nužudytas Mišeikių kaimo gyventojas, beveik bežemis grytelninkas, Vincas Krivickas. Tad ir šioje menkoje sodybėlėje prie Mūšos paliko našlė Ona su krūva mažamečių šeimos atžalų.

Apskritai mūsų ir gretimuose kaimuose vokiečių kareiviai vėliau beveik nepasirodė. Tačiau mano atmintyje iš karo metų išliko įdomus vaizdas, pagal kurį vėliau galėjau vertinti kitą okupantą: vienos dienos popietę pas mus atvykę du kariškai apsirengę vyrai, be kitų dalykų, lietuviškai klausinėjo Tėvo, kiek ūkyje yra kiaulių, bet patikrinti į tvartą nėjo. Tad vieną iš dviejų kiaulių įsakė pristatyti valdžiai.

Ilgainiui žmonės lyg ir susitaikė su esama padėtimi, ir daugumai atrodė, kad vokiečių valdžia nėra jau toks didelis blogis, leidžia gyventi... Kita vertus, argi būtų geriau, jei vėl – užeitų rusai?.. (Tačiau, jau gerokai priartėjus Rytų frontui – prožektorių pašvaistės ir gaisrų ugnies žaros, kaip kalbėjo Tėvai – degė Šiauliai, matėsi ir mūsų krašte, kieme netikėtai pasirodė du kariškai apsirengę ginkluoti raiteliai ir skubriai paklausė mamos: „kur yra jūsų arkliai!?“ Ir jai griežtai įsakę: „jei jų vakare nebus čia, kieme, iš tos sodybos liks tik pamatai!!!“ – nušuoliavo link kaimo. Mes su Mama ir mažyte sesute, labai išsigandę, paskubomis kai ką iš mantos paslėpę bulvėse, nuskubėjome į savo pamiškės krūmus. Bet nieko blogo nenutiko – „svečiai“ daugiau nepasirodė. Išliko ir ten paslėpti arkliai.)

Tuomet Mišeikių aplinkoje būta ir tokių nelaimių: mirė, susirgusi difteritu, Vaidų kaimo gyventojų Zigmantų naujagimė, netrukus kilo gaisras jų sodybėlėje – šiaudiniu stogu dengto trobesio nespėta užgesinti. Tačiau žmonės atėjo padegėliams į pagalbą, ir Zigmantai greitai vėl turėjo pastogę. Vėliau, po karo, greta esamo pastato jie surentė kitą daržinėlę, taip pat šiaudais dengtu stogu.

1942-ųjų rugsėjį gimė sesutė, kuriai Tėvai davė Adėlės vardą, tad turėjau ją dažnai prižiūrėti, lopšyje pasūpuoti. Mažytė susirgo difteritu, bet ją išgelbėjo Pakruojo gydytojas žydas Šreiberis – pavardę, gal ir netiksliai, prisimenu iš Mamos pasakojimų – suleidęs porą ampulių vaistų. Vėliau, kaip ir dauguma Pakruojo žydų, jis buvo nužudytas Paežerių miške. „Gydytojas, kaip kad pati jį mačiau, tada vaikščiojo su šešiakampe žvaigžde gatvės grindiniu, bet elgėsi – kaip tikras žmogus“, – dažnai prisimindavo Mama.

Karo metais, kaip ir anksčiau, Tėvas su savo lokomobiliu ir dalininko kuliamąja mašina iki vėlyvo rudens tebekuldavo ūkininkų javus Pašvitinio ir Lygumų valsčiuose. Žiemomis ir kitu laiku jis su lokomobiliu tebetalkino Vaidų kaime buvusioje lentpjūvėje – visa tai aš jau neblogai prisimenu. Kartą, būnant man už rąstų rietuvės, kažkas per ją metė medžio kaladę, ir ji krito – tiesiai man ant rankos... Tačiau laimingai – dabar nė rando žymės ant mažojo piršto nebėra. Taigi Tėvas galėjo tapti gana turtingu, bet... Jau sovietmečiu kartais sakydavo: „Gerai, kad ir nesistengiau taupyti – vis tiek bolševikai būtų atėmę...“

Taigi, nacių okupacijos metais Mišeikių kaimo žmonės gyveno, ir tiek. Mano Tėvai ir gretimi kaimynai Rašimai pasistatė daržines, kiti vėl ką nors darė. Tėvo pamotės Antaninos, kurią vadinome, kaip buvo priimta mūsų krašte, Babune arba Babunyte, sūnus Antanas pats vienas savo auksinėmis rankomis ir nepaprastu darbštumu visai šalia mano Tėvų sodybos statėsi dviejų galų medinį rąstinį gyvenamąjį namą, dengtą šiaudiniu stogu. Iki tol kartu su motina gyvenęs laikinai, po senelių ūkio dalybų, suręstoje trobelėje, jis puoselėjo viltį – netrukus gyventi patogiau. (Deja, tos viltys neišsipildė: dėdė Antanas 1944 m. vasarą buvo paimtas į rusų kariuomenę – ir greitai žuvo.)

Babunytėbuvo labai pamaldi, man nepaprastai miela, pas ją visada galėjau pasiguosti, prisiglausti. Ji man vis piršo mintį: atseit norėtų mane – matyti kunigu. (Gi Tėvas, paprastai kauštelėjęs nuo miežinio alučio, mėgo sakyti: „Lietuva greitai vėl bus laisva, o tu, kai užaugsi, būsi jos karininku ar inžinierium. Tik reikės gerai mokytis...“ Tačiau tada aš nelabai laukiau tų mokyklinių metų, nes kaip buvau prisiklausęs kalbų – mokykloje mokytojas liniuote muša per delną, klupdo ant žirnių...) Ji mėgo pasakoti man įdomius dalykus: apie aitvarus su ugnies uodega, per dūmtraukius laimingiems žmonėms sunešančius didžiausius turtus; apie tai, kad griaustinis – tai debesimis važiuojančio Tvardausko vežimo ratų bildesys; kad dega auksiniai pinigai – tai galima pamatyti tik ramiomis naktimis seniai žmonių primirštose vietose – tokių esama ir mūsų sodyboje – kur esą rusenanti melsva ugnelė; ten tikriausiai turėtų būti ir jos ar kitų šeimynykščių nuo plienčikų (taip I-ojo pasaulinio karo metais žmonės vadino rusų kareivius, pabėgusius iš vokiečių nelaisvės, kurie ir plėšikaudavo, buvo ir juos palaikančių) kadaise paslėpti auksiniai caro laikų pinigai; tikino mane, kad kada nors vis vien jie bus surasti... Tik vargu, ar ji to besulauksianti.

 

Pamatų Betonavimas

Atgal