VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

01 20. Ką primena tėviškės griuvėsių likučiai... (3 dalis)

Vytautas Venckevičius

Ilgainiui vis tik paaiškėjo, kad teisybę sakė pirmieji mūsų sodyboje, karui baigiantis, pasirodę rusų kareiviai: kartą, pavasarį, mūsų apylinkės pirmininkas Jonas Aleksandravičius, tada gyvenęs Sosdvaryje, iš vakaro Tėvui pranešė, kad sekančią dieną galįs sulaukti „svečių“. Tat turįs dar laiko apsispręsti, kol ne vėlu. Tada Tėvas ir apsisprendė, ir, kaip prisimenu, šeimoje buvo sutarta visiems, kas besiteirautų, sakyti: „Tėvas išvyko ieškoti kare žuvusio savo brolio Antano kapo, o kada grįš – nežinome“. Taigi, Tėvas išėjo – į nežinią. Vadinasi, nuo tada jis iš paprasto, sovietinės valdžios vertinimu – vidutinioko valstiečio, Lietuvos patrioto (prieš karą priklausė Šaulių sąjungai), lyg ir padoraus žmogaus, tapo – „banditu“.

Mes – Mama, aš su sesute Adute irBabunyte – nuo pat ankstyvo ryto pradėjome nekantriai laukti tų „svetelių“. Tąkart ir oras, ir, žinoma, mūsų visų nuotaika buvo labai apniukę. Tačiau neteko ilgai laukti, kai, besižvalgant pro langus, pamatėme nuo šiaurės pusės mūsų lauko keliuku atvažiuojant porą dvikinkių vežimų. Iš tikrųjų tuoj pat paaiškėjo, kad tai ir buvo tie „svečiai“ – kareiviškai apsirengę ginkluoti vyrai. Kai tik jų vežimai sustojo kieme prie Babunytės tvarto, du vyrai skubriai nuėjo tiesiai prie kieme, šalia kalvės, stovėjusio senelio palikimo – lokomobilio, atidarė jo liukus ir iš ertmių ištraukė Tėvo šaulio uniformą. Po to jie nedelsdami suvirto į gryčią. Aišku, pirmiausia pasiteiravo, kur yra šeimos galva. Sekė atsakymas, kaip kad ir buvo iš vakaro sutarta. Tada jie paskubomis perėjo visas patalpas, po spintas ir stalčius nesirausė ir, dar kažką visiems pasakę, išvažiavo. Nebeprisimenu, ar po kitus pastatus jų buvo šniukštinėta. Išvažiavo be grobio, bet – neilgam. Taigi, nuo tada ir prasidėjo visos mūsų šeimos keleto mėnesių odisėjos.

Nuo to „svečių“ apsilankymo momento mūsų sodyboje prasidėjo ir dažnos kratos. Visus mus slėgė nuolatinė baimė ir nežinia. Savo namuose stengėmės nenakvoti. Iš pradžių su sesute buvome priglausti pas gretimo Vaidų kaimo gyventojus – Zigmantus, arba Jutinskus, kartais – Plechavičius. Mama, pasišėrusi dar likusius gyvuliukus, irgi nakčiai išeidavo iš namų. Paslapčiomis grįžę namo, dažnokai rasdavome darytų kratų pėdsakus – išmėtytus įvairius rakandus, žurnalo „Trimitas“ egzempliorius, kartą pasigedome gramofono ir kita. (Radijo aparatas „Philips“ jau anksčiau valdžios buvo atimtas.)

Vieną dieną – prieš pietų metą – pro virtuvės langą pamatėme iš tolo per lauką nuo Sosdvario kaimo pusės ateinančią, platokai išsiskleidusią, ginkluotų vyrų vorą. Iš karto susizgribome – tiesiog basomis bėgti į netoliese esantį mišką: Mamytė su trijų metukų sesute ant pečių, o aš – jau septynmetis vaikis – iš paskos. Sulindę į pamiškės alksnyno pakraštį, ėmėme stebėti – kas gi darosi sodyboje? Tačiau greitai nusprendėme – geriau jau patraukti pamiškės krūmokšniais toliau – link Vaidų kaimo. Užėję pas miško prieglobstyje gyvenusius Jutinskus, truputį atsikvėpėme, ir vėl slinkome krūmokšniais Kalevų kaimo pusėn. Pasiekėme Mūšos upę, šiaip ne taip per ją perbridę, jau pavakare atsidūrėme Kalevų kaimo pakraštyje. Ten neužėję nė į vieną sodybą, vėl pasukome link upės, kur Mama žinojo esant lieptą. Tuo lieptu persikėlę per upę, užėjome į netoliese stovėjusią, gerai pažįstamo tolimesnio kaimyno, kraštinio Vaidų kaimo gyventojo, garsaus medžio dirbinių meistro – Vytauto Plechavičiaus sodybą. (Jo palikuonė, mano klasiokė, iš Sūkurių pradinės ir Voronių 7-metės mokyklos laikų, Vanda Plechavičiūtė-Onaitienė pasakojo, kad jos tėvą „organai“ gana ilgai tardė – mat įtarė jį esant generolo Povilo Plechavičiaus giminaičiu...) Tuomet Mamytė atrodė labai nusiminusi, vos ne verkianti, net prasitarė šeimininkams, kad, keliantis per Mūšos upę lieptų, jai buvo dingtelėjusi baisi mintis... Čia, kaimynams pasiūlius, mus, vaikus, motina paliko nakčiai, o pati surizikavo eiti namo – ten laukė nešerti gyvuliukai.

Sekančią dieną ir aš su sesute, atsargiai aplinkui dairydamiesi, parpėdinome į savo tėviškę. Sodyboje pamatėme kraupų vaizdą: vienoje daržinės šalinėje buvęs maždaug pusantro metro aukščio šiaudų strėkis – perkrautas į kitą šalinę, kieme primėtyta Tėvo žurnalų „Trimitas“, laikraščių, ir – pilnas patvorys vištų plunksnų... Beveik visos trobos durys atviros...

Apskritai tuo metu šalia Mišeikių, Vaidų ir kitų kaimų esančius miškus dažnai krėtė („šukavo“) rusų NKVD kareiviai kartu su vedliais – stribais (mūsų krašte juos vadino –stribiteliais). Dėl saugumo mes su sesute daugiausia laiko tada praleisdavome pas tolimesnius gimines: aš – Sidaugų kaime, Mamos pusbrolio Antano Tarasevičiaus šeimoje, Adutė – Armonaičių kaime, Mamos sesers Rozalijos ir Povilo Pličų šeimoje (tuomet tetos vyras, atrodo, dar nebuvo grįžęs iš rusų kariuomenės, išliko gyvas – išgelbėjo, kaip jis man yra pasakojęs, sužeidimas prie Karaliaučiaus. (Prisimenu: Antano Tarasevičiaus žmona darydavo įvairius sūrius – žiūrint net seilė varvėjo, juos džiovindavo ir veždavo į turgų parduoti. Nors savų vaikų neturėjo, bet tada man nė karto sūrio nepasiūlė. Rodos, ir patys nevalgė.) Todėl apie viską, kas vyko tėviškės apylinkėse ir aš negalėjau žinoti. Tačiau vieną įvykį – vienos Gedžiūnų miško dalies, kuri ribojosi su Vaidų kaimo žemėmis, krėtimą teko pergyventi. Jį puikiai prisimenu iki šiolei.

Tai įvyko vieną 1945-ųjų vasaros dieną: į Mišeikių kaimą ir arčiau Vaidų iš pat ryto priplūdo nemažai NKVD kariuomenės. Tąkart mūsų šeima, aišku, išskyrus tėvą, prisilaikėme mažažemio Juozo Zigmanto sodyboje. Viską stebėjome pro molinės trobos langus. Matėme, kaip per šios sodybos kiemą praeinančiu keliuku pėsti ir važiuoti arkliniais kinkiniais kareiviai traukė link už puskilometrio dunksojusio miško. Kaip kad pastebėjome, tik jiems pasiekus miško prieigas, neužilgo prasidėjo stiprus susišaudymas. Netikėtai užsidegė netoli Baltro Jutinsko sodybėlės sukrauta ką tik nupjautų javų kaugė. Šaudymas, su trumpais pertrūkiais – tai nutolstantis, tai vėl priartėjantis – vyko iki vėlumos. Saulei leidžiantis nuo miško pusės – vėl tuo pačiu keliuku, per tos pačios sodybos kiemą – kareiviai traukėsi atgal. Matėsi, kad iš jų vieno vežimo galo kyšojo žemyn nutįsę, matyt, lavono kojos. Tačiau kareiviai greitai pasitraukė link Mišeikių kaimo, į mus priglaudusio kaimyno trobą net nesidairydami. Na ir žioploki pasitaikė – gi būtų aptikę „bandito“ pėdsakus... (Matyt, galvojo, kad tokioje skurdžiai atrodančioje molinėje troboje, pakištoje po vienu šiaudiniu stogu kartu su tvarteliu ir daržinėle, „liaudies priešų“ neturėtų būti.)

Vėliau, jau gerokai pritemus, į Zigmantų gryčią sugužėjo nemažas būrelis ginkluotų vyrų – miško brolių, tarp jų pamačiau ir savo Tėvą. Čia jie vakarieniavo, vaišinosi, atrodo, ir naminuke, dėl kažko smarkokai ginčijosi. Sodybos šeimininkas gulėjo lovoje gretimoje patalpoje, ir pasisodinęs ant pilvo supo mano sesutę. Aš stovėjau šalia ir įdėmiai klausiausi pro durų angą girdimų vyrų kalbų. Šeimininkė ir mano Mama juos kažkuo valgydino. Pastebėjau ir girkšnojančius naminukę. Iš visų jų kalbų giliausiai man įsiminė tarsi pasididžiavimo kupini žodžiai: „Va, kad davėm ruskiam, tai davėm!..“ Be to, jie vis teiravosi į trobą trumpam įeinančių vyrų, turbūt sargybos, – ar nieko įtartino nėra aplinkumoje? Nepamiršau ir tokių jų žodžių: „Paskutinėmis žiniomis, Mišeikiuose kareivių jau nebėra, jie pasitraukė toliau...“

Rudeniop Tėvas, matyt, suderinęs reikalus su savo partizanų būrio draugais, tarpininkaujant tam pačiam apylinkės pirmininkui J. Aleksandravičiui, legalizavosi. (Atseit pirmininkas sakęs: „Venckevičiau, dėk į vežimą bačką alaus, šautuvą, ir važiuok į Pašvitinį...“)

Dar tą patį rudenį tėvai suspėjo atlikti svarbiausius ūkio darbus. Tačiau Tėvas pastoviai buvo kontroliuojamas: kas savaitę privalėjo pasirodyti Pašvitinio, vėliau – Pakruojo, „organams“, iš kur ne kartą grįždavo tik po dienos kitos. Vis pusbalsiu pakeiksnodavo kažkokį Pašvitinio stribitelį Liučvaikį (ar Liučvaitį), kitus – iš „Bizarabijos“ (taip žmonės vadino tarp Klusiškių miško ir Mūšos upės įsispraudusį Naujapamūšio kaimą, su plačiai išsimėčiusiomis sodybomis, kuriame gyveno daug mažažemių šeimų ir kelios rusų sentikių šeimos; du barzdoti broliai Liniovai kalė akmeninius paminklus). Deja, ta savo „patirtimi“ su manimi jis niekada nėra dalijęsis.

Sodyboje vis dar netrūko kratų. Ne paslaptis – naktimis pas mus dažnai lankydavosi partizanai, kalbėdavosi su Tėvu, Mama juos kuo išmanydama pavalgydindavo. Kartais jie ir parnakvodavo seklyčioje ar kuriame nors ūkiniame pastate. Be abejo, taip pat lankydavosi ir stribai, ir ne tik. Ir jie ne kartą yra nakvoję, sugulę seklyčioje ant prisineštų šiaudų, ar kitur, žinoma, pirmiausia išmaišę pasišviesdami prožektorium visus trobos užkaborius.

Vieną vėlų žiemos vakarą – atrodo, tai buvo 1951-ieji metai – mūsų sodyboje apsilankė didelė grupė partizanų. Keletas jų, užėję trobon, ilgokai kalbėjosi su tėvu. Mamos paprašė iškepti kiaušinienės, užkaisti arbatos – jie esą labai išalkę ir sužvarbę. Atsimenu tuos tvarkingai gražia lietuviška uniforma apsirengusius vyrus, ginkluotus šautuvais ir granatomis. Vyrams išėjus, Tėvas teištarė: „Čia buvo – linkuviai“. (Dabar apie juos, kaip ir kitus, galiu paskaityti Zitos Buržaitės-Vėžienės knygoje „Ką papasakotų paminkliniai akmenys ir kryžiai...“ – Panevėžys: 2005 m.)

Kartą, vieną šiltą rudens naktį, kai buvome vienui vieni su Mama, kažkas pradėjo smarkiai belstis į langus ir duris. Iš pradžių nusprendėme bandyti nieko neįsileisti – ypač bijojome „juodų katinų“. Na, o prie stribų ir miško brolių (arba, kaip dažniausiai buvo sakoma, – miškinių) apsilankymų buvome lyg ir pripratę. Beldimui vis stiprėjant, vis tik nebeliko kitos išeities, nes, atrodė, durys jau gali išvirsti – beliko tik jas atidaryti: kaip bus – taip tegu ir bus. Pasirodo, būta „liaudies gynėjų“... Jie tuojau pat liepė man eiti priekyje, o patys, pasišviesdami prožektoriumi, slinko paskui – matyt, aš buvau jiems kaip priedanga. Buvo patikrinti visi trobos užkaboriai, kažkokiais strypais išbadyti grūdų aruodai, užlipta kartu su manim ir į pastogę. Po to mamos pareikalavo lašinių, duonos ir išsinešdino. Iš ryto paaiškėjo: įsibrovėlių nakvota daržinėje ant šiaudų. (Tada, kai jie tik ką buvo įėję į vidų, aš, įsidrąsinęs, pasakiau, kad buvau pravėręs antrosios namo pusės duris, galvojau šokti į čia pat augusias bulves, bet, pabijojęs netoliese prie sienos prigludusio žmogaus, vėl jas uždariau. Vienas iš arčiau stovėjusių atsakė: „Pasisekė – bučiau šovęs...“)

Ačiū Dievui, mūsų sodyboje ar jos prieigose nė karto neįvyko baisi nelaimė, kaip kad daug kur pasitaikydavo, – partizanų ir stribų susidūrimas. Gi aplink naktimis teko matyti ne vieną gaisro žarą: vakarų pusėje – ties „Bizarabija“ (iš ten ne vienas vyriškis buvo išėjęs – į stribus: atsimenu minint Elskio, Danaso pavardes), šiaurės rytų – ties Linkuva.

Tokios nelaimės bet kada buvo galima tikėtis – sodyba buvo įdėmiai sekama, – bet Dievas saugojo.

Galbūt tai buvo 1952-ųjų pavasario rytas: anksčiau atsikėlęs Tėvas, pakėlė iš miego mane ir sako: „Kieme prie daržinės vaikšto ginkluoti vyrai, atrodo, stribiteliai. Gal mus ruošiasi ištremti... Tu, Vytuk, bandyk eiti į Kalevų dvariuką, gal tie kariškiai tavęs nesulaikys, – ten, kolchozo kontoroje, gal rasi pirmininką Zigmantą – tu jį pažįsti. Paprašyk pinigų, gal turės kiek nors...“

Tada niekas manęs nesulaikė, bet ir pinigų negavau. Pasak pirmininko J. Zigmanto, dabar jokio trėmimo neturėtų būti. (Tuo laiku mūsų kolūkis „Auksinė varpa“ jau buvo sujungtas su gretimais „Sūkurių rytojaus“ ir „XI-ojo komjaunimo suvažiavimo“ (jam priklausė Kalevų kaimas) kolūkiais ir pavadintas „Mūšos“ vardu. Jo pirmininku buvo paskirtas mūsų kaimynas iš Vaidų kaimo. Vėliau J. Zigmantas pradėjo labai gerti (žmonės juokavo: Šiaulių ligoninėje Zigmantui daktarai iš galvos išėmė – cukrinį runkelį...“), tad žmona su dviem vaikais jį paliko, ir, prisiglaudęs pas Šulcus Kalevų kaime, neužilgo mirė.)

Aš pradinę mokyklą pradėjau lankyti tik 1946 m. (Tėvai laukė kol paūgėsiu – bijojo mane per mažą leisti už keleto kilometrų esančią mokyklą, nes pavasarį būdavo ir ilgokai patvinęs Upelis, ir apavo trūko...), kuri pirmaisiais mano mokslo metais veikė Sosdvario kaime, ištremtų ūkininkų Račių sodyboje, antraisiais – Titonių kaime, trečiaisiais ir ketvirtaisiais – Sūkurių kaime, ištremto ūkininko Alekso Kriščiūno name, ten ji išsilaikė kurį laiką ir man baigus 4-ias klases.

Nuo pat pradžių tą pačią klasę lankė labai skirtingo amžiaus vaikai: Algis Sakalauskas buvo gimęs 1935 m., aš – 1937 m., Vanda Plechavičiūtė – 1938 m. ir t.t. A. Sakalauskas buvo lėtokas, kartais elgėsi ne taip kaip kiti – tai daug kam keldavo juoką, būta ir pajuokos.

 

Lauko durys

Atgal