VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

03 14. Pašaukti pagoniškais vardais istorijon atėjo

Jonas Staliulionis

Nestebina manęs, nejaudina manęs,

Ką tu buvai įgijus laikinai,

Tik jaudina mane, tik gąsdina mane,

Ką tu esi praradus amžinai...

Jonas Aistis

Gerokai pakaitinęs kraują ir aistras, nušurmuliavo, nusirito per Lietuvą mūsų vardo paminėjimo tūkstantmetis. Vieni didžiuojasi sena ir garbinga tautos istorija, kiti gaili iškilmėms išleistų pinigų, treti lieja ašaras dėl vienuolio Bonifaco Brunono žūties, ketvirti... Visų neišvardinsi ir nesuminėsi. Bet svarbiausia, kad 1009 metais vienuolio žūties faktas pateko į Kvedlinburgo analus, ir Lietuvos vardas išniro iš mitinės praeities prieblandų. O didžiausiu šio įvykio kaltininku tapo kunigaikščio Netimero brolis Zebedenas. Beje, prieš keliolika metų panašiai „pasiminėjo“ ir prūsai, paaukoję dievams vyskupą Adelbertą Vaitiekų.

Nežinia, ar mūsų tolimi protėviai patys suvokė, ar jiems senieji dievai į ausį pakuždėjo: „Jeigu garbinsite ateivių dievus, pakliūsite į jų žabangus“. Deja, nei svetimų dievų, nei ateivių žabangų išvengti nepavyko. Krikščioniškas pasaulis, prisidengęs Kristaus vardu, pačioje XII amžiaus pabaigoje pradėjo kelis šimtus metų užsitęsusius kryžiaus karus prieš pagoniškas Baltijos tautas, nepasirengusias atremti tokios organizuotos agresijos, nes dar nebuvo suvienijusi visų savo žemių nei Lietuva, nei kitos mums giminingos tautos. Taigi pavėlavome sukurti vieningą valstybę ir netekome jotvingių bei prūsų, kurie „kovėsi ir žuvo patys sau vieni“. Gindami savo žemę ir senąjį tikėjimą mums primestuose karuose, galvas paguldė per milijonas lietuvių. Tik kažin ar jų vėlės kada nors sulauks katalikų bažnyčios atgailos. Bet istorijos rato atgal neatsuksime, neatlietuvinsime svetimų valstybių teritorijose atsidūrusių mūsų žemių, neprikelsime iš kapų savo gentainių. Gerbdami jų atminimą, neužmirškime nors didžiausių mūšių vietose užkurti laužą.

Lietuva vėlavo ne tik įsirašyti istorijon, sukurti valstybę, bet ir apsikrikštyti ir vos neprarado kalbos. Per kaimyninę šalį atėjęs krikštas darė pražūtingą darbą. Nutautėję kunigai užguitus baudžiauninkus vertė melstis lenkiškai. Mat Dievas mužikų kalbos nesupranta. O didikai net ir neraginti meldėsi ir kalbėjo lenkiškai, nes jiems buvo gėda šnekėti ta pačia, kaip ir jų kraujo broliai mužikai, kalba. Taip svetimas žodis užgožė gimtąją kalbą, ir krikščioniškos palaimos mitas subliuško. O demokratija pagarsėjusioje 1791 metų gegužės 3-osios konstitucijoje neliko net Lietuvos vardo ir visos Abiejų Tautų Respublikos žemės buvo pradėtos vadinti Lenkija.

Niekas lietuvių tautos labiau nenuskriaudė kaip nutautėjęs elitas, užkirtęs kelią į švietimą gimtąja kalba. Bajorų nuomone, valstiečiams joks mokslas nereikalingas. Mat jie po 1557 metų Valakų reformos buvo paversti baudžiauninkais. O kam baudžiauninką mokyti rašto, jei jo vienintelė šventa pareiga – dirbti ponui. Niekas lietuviui nepagelbėjo net į Dievą kreiptis savo kalba. Tik per 1794 metų Kosciuškos sukilimą mužikus prie ginklo pirmą kartą pašaukė lietuviškai, bet jau buvo vėlu. O sukilimui pralaimėjus, mūsų kalba dar greičiau buvo gramzdinama užmarštin. Carinės okupacijos metais mokykloje lietuviškai prakalbusiam vaikui ant kaklo, kaip kokią gėdos žymę, kabindavo lentelę...

O dabar stabtelėkime, atsigręžkime į metraštinės istorijos pradžią ir pamąstykime. Jeigu analai 1009 metais minėjo mūsų vardą, tai Lietuva jau buvo. Žodžiai „lietuvis“, „Lietuva“ negalėjo atsirasti tuščioje vietoje. Tik lietuviškai kalbančių žmonių apgyvendinta žemė gali vadintis Lietuva . Taigi tas iš metraščių atėjęs tūkstantmetis – tik nedidelė mūsų istorijos dalelė, tik aisbergo viršūnė, kyšanti iš vandens. Didžiausios ir įdomiausios Lietuvos istorijos dalies, nugrimzdusios proistoriniuose ūkuose, mokslininkai nepasiekia.

Algimantas Bučys knygoje „Barbarai Vice Versa Klasikai“ cituoja prancūzų istorikus: „ Kai barbarai plėšė Romos imperiją, lietuviai net nepajudėjo iš savo vietų, jie taip ir tūnojo nuo neatmenamų laikų prie Baltijos, kur ir dabar gyvena“. Šie svetimų kraštų mokslininkai mūsų metraštinę istoriją pailgina daugiau negu puse tūkstančio metų, o tie „ neatmenami laikai“ gramzdina į prieštvaninę senovę. Ir Simonas Daukantas, ir Jonas Basanavičius mūsų šaknis užčiuopia žymiai giliau negu Kvedlinburgo analai. Žinoma, mes visi norime turėti seną ir garbingą Lietuvos praeitį, ir aš tuo nė kiek neabejoju. Bet istorijos senumo vien patriotiniais jausmais nepagrįsi. Reikia faktų, įrodymų. Jų tikriausiai ir buvo, bet mūsų valstybingumui priešiškų, svetimų tautų mokslininkai, rašydami Lietuvos istorijas, jų „nepastebėjo“.

Senojo pasaulio tautos nuo neatmenamų laikų vartojo gintarą. Štai egiptiečiai mūsų pajūrio auksą žinojo jau trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų. Babiloniečių dantiraštis jį mini X a. pr. Kr., o Šernuose (Klaipėdos r.) po dideliu akmeniu surasta hetitų dievo Tešubo (giminingo mūsų Perkūnui) statulėlė datuojama XIII a. pr. Kr. Hetitų dievas į mūsų kraštus galėjo ateiti tik Gintaro keliu. Ir istorijos tėvas Herodotas tvirtina, jog hiperborėjai reguliariai siunčia gintaro dovanų Deloso šventyklai. Sunku suprasti ir paaiškinti, kodėl nuo seniausių laikų rašytiniuose šaltiniuose apstu duomenų apie gintarą, bet kol kas nieko nesurasta nei apie kraštą, iš kurio gabenamas gintaras, nei apie jį renkančius žmones. O gal ir rašė ? Gal kokių nors seniai išnykusių tautų į dulkes sutrūnijusiuose raštuose ir buvo minimas mūsų vardas...

Mokslininkai, pristigę rašytinių šaltinių apie mūsų tautos senovę, kalbina vietovardžius. Prašnekinti upių ir ežerų vardai pasako, kur gyveno mūsų tolimi protėviai. O 2000 metais prieš Kristų jie užėmė 860000 kv. kilometrų teritoriją, kuri beveik tiksliai atitinka Vytautinės Lietuvos ribas. Taigi viduramžiais mūsų didieji kunigaikščiai prie Juodųjų marių traukė jau kadaise savo protėvių pramintais takais. O ukrainiečiai ir gudai jų net nelaikė okupantais. Mat kai kurie dar nebuvo pamiršę senosios aisčių kalbos.

Beveik visas analuose minimas tūkstantmetis sutelpa į Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“. O man tikroji Lietuvos istorija ir prasidėjo nuo Šapokos. Knyga susidomėjau dar jos neskaitęs. Juk mes, per karą gimę, partizaninio karo vaikai, meilę Tėvynei įkvėpėme dar su motinos pienu. Nuo mažų dienų mintyse nuolat kirbėjo ir patriotinius jausmus žadino pirkioje ilgais žiemos vakarais prie ratelio skambėjusi motinos daina: „Aš žinau, ne kartą sakė man mamaitė, kad čia mūsų žemė, o aš – lietuvaitė“... Dar nemokėdamas skaityti, pamėgau knygas su senųjų Lietuvos pilių griuvėsiais, barzdotų kunigaikščių portretais, su milžinų dvasią saugančiais piliakalniais... Mat man tada atrodė, kad kunigaikščiai žiūri iš pagoniškų dausų ir laukia, kol atstatysime sugriautas pilis. O tada sugrįš, ir Lietuva vėl bus didelė ir galinga valstybė.

Smetonos laikais išleista A. Šapokos „Lietuvos istorija“ mums buvo uždrausta visiems laikams. Po antrosios bolševikų okupacijos pati „pažangiausia“ ir „humaniškiausia“ santvarka pasaulyje tą mums brangią knygą, kaip ir daugelį kitų, išmetė iš bibliotekų ir sudegino inkvizicijos laužuose. Tik, nepabūgusi okupanto, tautiškai susipratusio žmogaus ranka išgriebė iš laužo keletą tos „pavojingos“ knygos egzempliorių, kurie, eidami iš rankų į rankas, pasiekdavo pačius smalsiausius ir atkakliausius. Didelė 700 puslapių knyga buvo labai šilta, dvelkė romantine „Aušros“ gadynės dvasia, tryško mūsų klumpėtų savanorių patriotizmu...

Kiekvieno lietuvio patriotinius jausmus tais niūriais Brežnevo laikais gerokai pakaitindavo aistros krepšinio aikštelėse. Tada mes, studentai, „Gintaro“ alaus bare, švęsdami kiekvieną „Žalgirio“ pergalę prieš CASK, kalbėdavome ne vien apie krepšinį, bet ir apie senovės lietuvių kovas su maskoliais, prisimindavom kunigaikštį Algirdą, kalavijo rankena beldžiantį į Kremliaus vartus... Tie tolimi didvyriški laikai mums, okupuoto krašto vaikams, kėlė pasididžiavimą, stiprino dvasią.

Daugiau negu du šimtus metų mūsų kunigaikščiai plėtė ir kūrė valstybę, vadinamą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštyste (LDK). Per milijoną kvadratinių kilometrų turinti Lietuva užkirto kelią mongolų antplūdžiams į Vakarų Europą ir apsaugojo dar silpnai ginamus, retai apgyvendintus Rusijos plotus nuo kryžiuočių ir kalavijuočių veržimosi. Mūsų sąmonėje pagoniška Vytauto Lietuva iškyla kaip didelė ir galinga valstybė „ties Žalgiriu priešus įveikus visus“. Poetas Jonas Aistis, žiūrėdamas į tuos didvyriškus laikus iš kaimynų gerokai apkandžiotos (vos su 52822 kv. km. teritorija) smetoninės Lietuvos, liūdnai eiliavo:

Tu ieškojai garso ant Juodųjų marių,

Ant žydro Dunojaus tu pilis statei,

Kai iš savo žemių tave pačią varė,

Kai savųjų marių tu jau nematei...

 

Žalgirio mūšio išvakarėse Lietuva su milijonu kv. km. buvo keturis kartus didesnė už Lenkiją, truputį daugiau turėjo ir gyventojų. Bet po Vytauto mirties mūsų valstybė tik byrėjo ir silpnėjo ir į Liublino uniją 1569 m. atėjo jau gerokai maskolių apdraskyta. O pasirašant sutartį, Žygimantas Augustas privertė Lietuvos bajorus perleisti jiems dar apie 200 tūkst. kv. km. ukrainietiškų LDK žemių. Ši „dovana“ brangiai kainavo Abiejų Tautų Respublikai. Mat lenkai jiems taip lengvai atitekusiose žemėse įvedė nepakeliamą tautinę, religinę ir ekonominę priespaudą. Ukrainiečiai, pripratę prie švelnios lietuvių rankos, ėmė bruzdėti, kol atskilo ir pateko Maskvos „ globon“. Toks lenkų godumas gerokai pagreitino bendros valstybės žlugimą. Bet iš praeities klaidų jie nieko nepasimokė. Lenkų klasta ir po Didžiojo karo pakišo koją abiejų valstybių kaimyniškai santarvei. 1920 metais spalio 7 dieną po gerokai užsitęsusio karinio konflikto Suvalkuose buvo pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią Vilnius buvo pripažintas Lietuvai. Lenkai sutartį pasirašė ir prieš kryžių prisiekė amžiną taiką, bet... po dviejų dienų ją klastingai sulaužė ir atplėšė nuo Lietuvos Vilniaus kraštą (32441 kv. km.). Ši teritorija beveik 2 tūkst. kv. km. didesnė už Belgiją, dabar turinčią per 10 mln. gyventojų.

Pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje (1939 rugsėjis) Lenkija, užpulta dviejų agresorių, kapituliavo. Į Vilniaus kraštą įžengė Raudonoji armija. 1920 metais Rusija, pasirašydama su mūsų diplomatais taikos sutartį, šią teritoriją pripažino Lietuvai, bet Stalinas „pamiršo“ Lenino pasirašytus dokumentus ir grąžino tik penktą dalį ( 6880 kv. km.), o likusią padovanojo Gudijai ir dar privertė Lietuvą įsileisti karines bazes. Jeigu ne lenkų okupacija, tai į Vilniaus krašto dalybas Stalinui ne būtų prireikę kištis, ir Lietuva dabar turėtų 88111 tūkst. kv. km. teritoriją, kurią buvo numačiusios tarptautinės sutartys po Didžiojo karo. Tiesa, pati Lietuva tuo metu siekė atkurti savo valstybę visose etnografinėse žemėse su 125 tūkst. kv. km. Bet svetimų valstybių intrigos, ginkluoti užpuolimai gerokai apkarpė mūsų šalies teritoriją.

Viduramžiais pagoniška Lietuva krikščioniškų valstybių apsuptyje sukūrė galingą imperiją ir ne kartą savo ginklo jėga Saulės, Durbės, Ūlos, Oršos, Salaspilio ir kituose mūšiuose nustebino pasaulį. O 1410 metais Žalgirio lauke kartu su Lenkija sutriuškino kryžiuočių ordiną. Dabar jau tik muziejuose po storu dulkių sluoksniu dūli ir grimzta užmarštin mūsų ginklo šlovė. O ir mūsų valstybė po Vytauto mirties tik silpnėjo ir mažėjo. Nors 1569 metais Lietuvos niekas neužkariavo, bet jos nepriklausomybei ir kalbai iškilo didžiulis pavojus. Mums dabar sunku suprasti ir paaiškinti Lietuvos didiko Jonušo Radvilos (1579-1620) samprotavimus laiške savo pusbroliui Kristupui: „Nors lietuviu esu gimęs ir lietuviu mirsiu, tačiau mūsų tėvynėje turime vartoti lenkų kalbą“. Didikų tarpe išplitusi nuostata „natione lituani, linqua paloni“ atvėrė kelią sulenkėjimui. Lietuvos elitas, kalbėdamas lenkiškai, nutautėjo, o tauta be savo rašto liko nebyli.

Sulenkėję Lietuvos bajorai per du šimtus metų po Liublino unijos pragėrė didžiulę valstybę, o Kotryna II, okupavusi Lietuvą, iš pasaulio žemėlapio ištrynė ir jos vardą. XIX amžiuje Lietuvos jau beveik niekas nežinojo ir neminėjo, o ir mūsų kalba, nemaitinama savo raštais, nyko ir grimzdo į nežinią. Tiesa, retkarčiais pasigirsdavo pavienių balsų, skatinančių saugoti ir puoselėti lietuvių kalbą. Vienas pirmųjų XVIII-XIX amžių sandūroje prabilo lietuviškų šaknų turintis vokiečių filosofas Imanuelis Kantas, kurio senelis, kilęs nuo Priekulės, net nemokėjo vokiškai. Filosofas „Lietuvių – vokiečių žodyno“ įžangoje rašė: „Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes jinai turi raktą, kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis“. Bet vargu, ar daug kas tada išgirdo filosofo žodžius, ar kam nors, išskyrus keletą mokslininkų, rūpėjo nykstanti mūsų kalba. 1879 metais susirūpinę Europos kalbininkai vėl ragino kuo skubiau fiksuoti „mirštančios“ lietuvių kalbos, vienos svarbiausių kalbotyros mokslui, likučius, taip pat užrašyti ir išsaugoti drauge su kalba žūstančios kadaise šiaurės Europoje viešpatavusios tautos savitumą, papročius, sakmes, mitus, liaudies poeziją. Grėsmė iš tikrųjų buvo didelė, nerimauta pagrįstai. Lietuvių kalbos praradimas indoeuropiečių kalbotyrai būtų padaręs nemažai žalos, bet daugiausia mums, lietuviams. Žmonės, užmiršę savo kalbą, jau nemokėtų pašaukti gražiu senovišku vardu nei savo upelio, nei pievos, nei raisto... O blogiausia, kad jau niekam niekada nebūtų rūpėję atkurti Lietuvos valstybę.

Bet vis dėlto išlikome. Svetimų baudžiavų užguitos mūsų senolės savo dainomis neleido užgesti vos, vos rusenančiai kalbos kibirkštėlei. O jų sūnūs, pasišviesdami balana, dūminėse pirkiose pramoko rašto ir išleido į svetimus miestus savo vaikus semtis mokslo, kurie 1918-aisiais ir sumanė atkurti Lietuvos valstybę. Šis kaimo bernų žygdarbis sudrebino pasaulį nemažiau negu kadaise Žalgiris. Tai jie, vasario 16-osios akto signatarai, savanoriai ir pokario partizanai, įkvėpė ryžto mūsų kartos žmonėms 1990 metais vėl atkurti valstybę. Ta XX amžiaus pradžia, paženklinta karais ir suirutėmis, ir yra pati brangiausia ir labiausiai jaudinanti tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje. Žiūriu į tuos laikus iš mūsų, XXI amžiaus, aukštumų ir, kaip kadaise ragino Kudirka, semiuosi dvasinės stiprybės.

Atgal