VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

03 30. Palestinos likimo pradžia po Pirmojo pasaulinio karo

Birutė Kemežaitė

Praeito šimtmečio pabaigoje Rusijos žydų tarpe kilo sumanymas sukurti pasaulietišką organizaciją ,,Chovevei Zion“, kas reiškia Siono Draugai. Jie planavo, kaip per Rusijos politinius pokyčius būtų galima pasiekti daugiau apčiuopiamos naudos žydų ateičiai. 1897 m. Šveicarijoje Bazelio mieste buvo sušaukta konferencija, kurioje numatyta tinkamiausia vieta Palestinoje įkurti žydų centrą, kurio tikslas būtų jungti visus žydus ir su laiku ten įkurti Izraelio valstybę. Toji organizacija pasirodė aktyvi ir toli pramatanti.

Londono vyriausybė 1917 m. Balfouro deklaracija pažadėjo leisti žydams atstatyti – tuo metu dar neaiškios formos – Palestinoje savo tėvynę ir, Turkijai subyrėjus, savo valdžion paėmė visą Arabijos pusiasalį, pagal ankstyvesnį slaptą susitarimą tik nedidelę jo dalį (dabartinį Libaną ir Siriją) perduodama Prancūzijai.

Britų manymu tas jų žydams pažadas neturėtų piktinti arabų, nes palyginus su visa Arabija – žydams numatytas tik mažas žemės kampelis. Tada, tautų apsisprendimo teisės skelbėjas, JAV prezidentas T. W. Wilson – kažką įtardamas – į Palestiną pasiuntė du savo patikėtinius Henry C. King ir Charles Crane. Grįžę jie pasakė, kad arabai niekados nepriims Balfouro deklaracijos ir kad niekados nesutiks su neribota žydų imigracija į jų kraštą, kada galutinas tikslas yra Palestiną paversti grynai žydų valstybe. Tas raportas oficialiai niekados nebuvo paskelbtas. Britai ir prancūzai atsisakė su Wilsono pasiuntiniais bendrauti ir jų išvadas pavadino ,,klaidingomis“.

1921 metais sionistų dvyliktasis kongresas nutarė emigraciją į Palestiną visomis jėgomis padidinti, nekreipdami dėmesio į vokiečio sionisto ir filosofo Martin Buber įspėjimo, kad ,,geriau Palestinos arabus pasikviesti talkon kaip sąjungininkus, negu paversti juos priešais“.

Tačiau nuo 1919 iki 1923 metų į Palestiną įvažiavo 35.000 žydų. Tai sudaro vos 5 proc. visų, tąsyk iš Rytų Europos emigravusių žydų, kurių dauguma veržėsi į Ameriką. Iki 1929 m. imigravusių į Palestiną žydų skaičius siekė 120.000, t.y. maždaug tiek pat, kiek žydų tuo laiku įvažiavo į Prancūziją ir D. Britaniją.

Kaip žinoma, britai Palestiną valdė kaip savo mandatą. Pradžioj joje gyveno 80.000 žydų, tiek pat krikščionių ir maždaug dešimtį kartų daugiau arabų.

Arabus, kaipo Palestinos tautą, 1921 metais pradėjo organizuoti didysis Jeruzalės mufti Hadž Mohamed Amin el-Huseini, priklausąs vienai seniausių arabų šeimų. Susilyginti su daug mažiau skaitlingais žydais jis tačiau negalėjo. Konfliktas pasmarkėjo žydams pradėjus pirkti žemę ir kurti joje savo naujokynus. Prasidėjo susišaudymai, pareikalavę daug aukų iš bandančių palaikyti tvarką britų, žydų ir arabų.

Sionistai skubėjo, nes atrodė, kad Vokietijoje netrukus galėjo įsiviešpatauti naciai, o joje buvo apie pusė milijono žydų. Kai Hitleris atėjo valdžion, prasidėjo masinis žydų bėgimas. Tarp 1933-35 metų į Palestiną atvyko 149.076 legalių ir apie 50.000 nelegalių emigrantų. Pradžioje Hitleris leido žydams važiuoti į Palestiną. Slaptu susitarimu su sionistų organizacijoms, į Palestiną išvažiavo 52.000 Vokietijos žydų.

Santykiai tarp žydų ir arabų blogėjo. 1935 m. pamokslininkas Kassim suorganizavo apie 2000 partizanų, veikusių penkiukėmis. Britam jį nušovus, Kassimo suorganizuotas sukilimas nuėjo niekais. Po to, mufti el-Huseinas šaukėsi kitų arabų talkos.

Britai atgabeno 28.000 naujų karių. Kadangi jie mokėjo tam tikrą duoklę visiems arabų valdovams, tai jie galėjo juos ,,paspausti“, kad sulaikytų savanorius palestiniečių talkai, už tai pažadėdami paieškoti kokio taikingo sprendimo. Kaip paprastai, jie tam reikalui sudarė specialią komisiją, pavadindami jos vadovo vardu ,,Peel“. Toji komisija nutarė, kad geriausia būtų Palestiną padalinti tarp žydų ir arabų. Pirmieji, kurie jau sudarė 30 proc. visų gyventojų, buvo nusipirkę maždaug 6 proc. viso krašto žemės, turėjo gauti šiaurinę krašto dalį. Arabų apgyventa teritorija turėtų būti sujungta su britų po karo sudaryta Transjordanijos valstybe. Britai sau pasiliktų Jaffos uostą ir iš jos einančią žemės juostą į Jeruzalę ir Betliejų.

Arabai komisijos pasiūlymą griežtai atmetė, o žydai buvo suskilę. Kai kurie jų vadai kaip Ben Gurion ir Weizmann – buvo už tai, kad su komisija sutikti: šiaip ar taip, tai būtų nepriklausomos valstybės pradžia. Tuo tarpu kiti, vadovaujami Zabotinskio – griežtai pasipriešino, nenorėdami tenkintis tik su Palestinos kampu. Jie reikalavo visos Palestinos.

Vėl prasidėjęs arabų sukilimas ir streikas, suparaližavęs vienintelį Jaffos uostą. Tai privertė žydus pastatyti naują uostą savo valdomoje teritorijoje – Tel Avivą iš kurio jie galėjo susisiekti su visu pasauliu. Sukilėliams pralaimint, mufti pabėgo į Vokietiją, kur 1941 m. jį priėmė pats Hitleris, nors arabai – kaip ir žydai – yra semitai. Tada mufti Husseini buvo reikalingas kaip sąjungininkas.

Pagal Hitlerio susitarimą su Mussolini, arabai turėjo būti palikti italų įtakoje. Tačiau, tiems kariauti nesisekant, patys vokiečiai pradėjo daryti planus, kaip permesti karo veiksmus į arabų teritorijas.

Tuo tarpu britai, karo spaudžiami, pradėjo daugiau bendrauti su žydais, kviesdami juos į kovą prieš arabus. Tada britų karo mokyklose mokėsi Izraelio vėlesnieji vadai: Dajan, Allon ir Šaronas (Sharon). Kai 1939 metais sukilimas buvo numalšintas, arabų aukų skaičius siekė 3000 užmuštais ir 2000 sužeistais; 110 arabų buvo pakarti, 6000 sėdėjo kalėjimuose.

Norėdami kraštą vėl nuraminti, britai dar kartą sudarė naują komisiją, kuri rekomendavo krašto nedalinti, bet tik duoti autonomiją ir žydams, ir arabams, o žydų imigraciją apriboti 75.000. Žydai tą planą griežtai atmetė. Gen. Romelio Šiaurės Afrikos kariuomenei atsiradus vos 800 km nuo Tel Avivo, žydai vėl surado bendrą kalbą su britais, kurie flirtavo ir su arabais. Siekdami atimti iš Prancūzijos Vishy vyriausybei atitekusius Libaną ir Siriją, britai pasiuntė į ten savo suorganizuotą ,,Arabų Legioną”, o su jų pačių 9-ta armija žygiavo ir ,,Žydų Brigada”. Joje kovodamas vėlesnis Izraelio karo vadas Dajan prarado savo akį.

Kai žydų talka mūšiuose nebebuvo reikalinga, britai pradėjo griežtai reguliuoti žydų įvažiavimą. Net ir nelegaliai įvažiavusius jie pradėjo tremti į Kiprą, bei Indijos vandenyne esančią Mauritius salą. Žydai tuo laiku jau buvo gerai suorganizavę savo karinę organizaciją Haganah, be kurios dar veikė kelios ,,autonominės” partizanų grupės. Vienai iš jų - ,,Irgun Zwai Leumi” – vadovavo ateivis iš Lenkijos, Menachem Begin.

Šios žinios, manau, skaitytojams padės geriau suprasti palestiniečių ir žydų amžiną problemą ir britų savanaudišką politiką.

Atgal