VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

04 30. Gegužės 3-oji: liūdnos atminties diena Lietuviui

Dr. Algimantas Liekis

Pagal LR Seimo nutarimus, tarp atmintinų dienų Lietuvoje nurodytos ir prieš 220 metų, 1791 m., „gegužės 3 – ąją priimtosios pirmosios rašytinės Konstitucijos Europoje diena“ ir „spalio 20 – oji – 1791 m. Abiejų Tautų (Lietuvos ir Lenkijos) tarpusavio įžado paskelbimo diena“. Tas Įstatymas sukėlė ir tebesukelia nemažos dalies lietuvių pasipiktinimą, bet buvo ir yra besidžiaugiančiu juo. Ypač tas džiaugsmas demonstruotas ir demonstruojamas TV istorinėse laidose, vedamose profesoriaus ir televizijos žvaigždės A. Bumblausko ir jo „cecho“ – istorikų bendraminčių. Tiesa, nemažai lietuvių tas laidas smerkė ir smerkia dėl tariamo padlaižiavimo lenkams, globalistams, patriotiškumo stokos. Žinoma, nebūna, kad visiems kas vienodai patiktų ar nepatiktų. Kita vertus, tik sovietmečiu istorikų vertinimai būdavo vienodi, nes jie savo tyrimų išvadas galėdavo paskelbti tik tada, jei jos atitikdavo vadintosios marksizmo – leninizmo filosofijos postulatus, paskutinių TSKP CK plenumų nutarimus, o Lietuvoje - dar 1946 m. LKP(b) CK ir LTSR Mokslų akademijos patvirtintus Lietuvos istorijos įvykių ir procesų vertinimo kriterijus. Jų esmė buvo tokia: tik tai teisinga, pažangu ir mūsų Tautos, Lietuvos istorijoje, kas galėjo padėti stiprinti draugystę su „didžiąją rusų tauta“, sukurti ir stiprinti komunistų partiją, Sovietų Sąjungą. Tačiau šiandieną atsisakius sovietmečio „objektyviųjų“ praeities vertinimo kriterijų, jau kiekvieno praeities įvykio ar proceso šiandieninis įvertinimas priklauso nuo pačio istoriko vertybinių nuostatų. Tad neretai kam ir atrodo, kad istorija yra politikų kekšė, kurią galima bet kada įsitempti į savo lovą – pateisinti ir dabarties kvailystes praeities faktais. Bet ir šiandieną yra ir „objektyviosios“ vertybės: Tauta, Nepriklausomybė, Dora, Gėris ir t.t. Paimkime, kad ir šiandieninę lenkų istoriją: joje dažniausiai išaukštinta tai, kas padėjo ir padeda sustiprinti lenkų tautą ir jos valstybę, net katalikų bažnyčia pateikiama kaip nacionalinė, lenkiškumo ir lenkinimo židinys. Bet apie Lietuvą, jos valdovus, apie lietuvių tautą neretai gerai buvo kalbama tik tol, kol lietuviai gindavo Lenkiją, stiprindavo ją, bet kai tik pareikšdavo, kad nori ir gali vieni, be lenkų gyventi, turėti savo nepriklausomą valstybę, tai jau vertinimai kiti.

Dr. Algimantas Liekis

Šiandieną mūsų politikams, o didele dalimi ir istorikams, nagrinėjantiems tiek praeities, tiek dabarties problemas, neretai trūksta minėtų vertinimo kriterijų - Lietuvių tauta, Nepriklausomybė, Lietuva, Lietuvių kalba ir pan. Tokių vertybių neturėjimas krito į akis, sakysime, ir prieš bene pusmetį matytoje pokalbių laidoje, kurioje seimūnas E. Zingeris, prof. A.Bumblauskas ir kiti džiūgavo dėl to, kad Seimo nutarimu jau minima gegužės 3 – iosios konstitucija ir spalio 20 – iosios „Įžadai“, kad nuo 2004 m. Lietuvai prasidėjo nauja era: ji - ES „tautų šeimoje“, ir dažnam klausančiajam iš tų kalbų atrodė, kad Vasario 16 – iosios akto idėjos, tautiškumas, Nepriklausomybė jau yra vos ne trukdys pažangai ar pan. Žinoma, tokios kalbos dar nemažai lietuvių užgauna - ir neatsitiktinai daug kas sulygina tokias laidas su sovietmečio patriotinio auklėjimo laidomis, kuriose aukštintas rusiškasis internacionalizmas ir smerktas tautiškumas, jei jis ne rusiškas.

Beje, diskutuotinos ir minėto Seimo Įstatymo dėl naujų „atmintinų dienų“ formuluotės. Pirmiausia, kad „Gegužės 3-oji - „pirmosios rašytinės Konstitucijos Europoje diena“ “. Bet juk žinoma dešimtys „konstitucijų“, kurios buvo priimtos Europoje dar Senovės Romoje (lot. constitutio – aktai, dekretai, reskriptai). Beje, nevadino „konstitucija“ tada ir lenkų Seimas. 1791 m. gegužės 3 d. jis patvirtino tik „Valdymo įstatymą“ (Ustawa Rządowa). Tokiu pavadinimu tada jis buvo įrašytas ir į teismų knygas. Nėra tokio dokumento, kaip suformulavo LR Seimas savo Įstatyme, kuriuo remiantis į atmintinų dienų sąrašą įtraukta spalio 20 d. Tada, 1791m. spalio 20 d., buvo patvirtinti ne, kaip nurodoma Įstatyme, „Abiejų Tautų įžadai“, „O abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimai“ (Zaręczenie wzajemne obojaga narodowa).

Bet pažiūrėkime, kokiais motyvais remdamiesi mūsų seimūnai įpareigojo mus, lietuvius, švęsti gegužės 3 – iąją ir spalio 20 d.?

Vytautas Didysis

Kadangi tiek minėtose televizijos žvaigždutės istoriko ir jo „cecho“ laidose, tiek spaudoje ir LR Seime, patvirtinant 1791 m. minėtus dokumentus tarp svarbiausiųjų mūsų Tautai ir Valstybei, nieko naujo nebuvo pasakyta, o tik pakartojamos LR Seimo iškilmingajame 2007 m. gegužės 2 d. posėdyje, skirto 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos konstitucijai, mintys. Priminsiu keletos mūsų valstybės vadinamųjų „šulų“ šnekas iš to posėdžio, pirmiausia konservatoriaus E. Zingerio. Jis tame posėdyje, kuriame dar dalyvavo ponų iš Lenkijos, iš Briuselio, suokė: „Jūsų ekscelencijos (posėdyje dalyvavo ir Prezidentas V. Adamkus – A.L.), didžiai gerbiami išrinktieji Europos Sąjungos tautų atstovai, ponios ir ponai! Šis mano pasiūlymas Seimui papildyti Atmintinų dienų sąrašą gegužės 3 - iąja diena, atvirai sakant, kilo kelintą kartą skaitant A.Mickevičiaus kūrybą. „Ir atlygino jiems Dievas, nes didžioji tauta Lietuva susivienijo su Lenkija, kaip vyras su žmona – dvi sielos viename kūne. Nors niekad anksčiau tokios tautų sąjungos nėra buvę, bet vėliau bus, nes tas Lietuvos ir Lenkijos susivienijimas ir santvarka ženklina būsimą visų krikščioniškų tautų sąjungą vardan tikėjimo ir laisvės”. Tai bylojo A.Mickevičius prieš 175 metus (…). Vokiškai rašęs čekas Kavka, lenkiškai rašęs lietuvis Mickevičius – tai yra koncepcijos, į kurias turėtų orientuotis multikultūrinė Europa. Mes negalime kurti dabartinio 2007 m. naujųjų Europos Sąjungos šalių identiteto remdamiesi vien tik 1918 metų identiteto koncepcijomis (…)“

Žodžiu, tautos šulas E. Zingeris, kaip ir kiti kalbėjusieji, tame posėdyje mums nužymėjo ateitį ne lietuviškoje Lietuvoje, o naujame “tautų katile”, aiškino, kad pažangu rašyti ir kurti tik svetima kalba. Bet įdomu, kad atsisakyti “1918 m. identiteto”, jie siūlė, kaip ir E.Zingeris, tik Lietuvai, lietuvių tautai, siūlė Lietuvai tapti internacionalistine, bet ne tokioms šalims kaip Vokietijai, Anglijai, Prancūzijai - ES branduoliui. Beje, ir poeto A.Mickevičiaus nurodomas pavyzdys toks niekada nebuvo net jo metais bent nemažai žemaičių daliai: tuos, kurie negalėjo apsispręsti būti lietuviais ar lenkais, lietuviai valstiečiai dažniausiai “vištgaidžiais” vadindavo.

Nemaloni lietuvio ausiai buvo tame LR Seimo posėdyje ir Prezidento V.Adamkaus kalba. Iš daugelio jo pagiriamųjų žodžių tai Gegužės 3–iosios konstitucijai atrodė, kad ir Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas pritaria E.Zingeriui ir jo kompanionų kalboms. Jis sakė: „…Prieš šešerius metus Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėja nutarė bendrai minėti 1791 metų gegužės 3 dienos Konstituciją kaip abiems tautoms svarbų valstybės ir teisės paveldą (…) Kaip to požiūrio tąsą vertinu faktą, kad Lietuvos Seimas svarsto siūlymą atmintinų dienų sąrašą papildyti Gegužės 3 – iosios Konstitucijos minėjimu (…). Juk ir lietuviams, ir lenkams ši Konstitucija pirmiausia svarbi kaip liudijimas, jog mūsų valstybės 18 - ojo amžiaus pabaigos visuomenė pradėjo suvokti save kaip piliečių tauta, kaip modernią bendriją (…). Tad, prisimindami mūsų protėvių darbus, skleiskime ir puoselėkim demokratijos idėjas bei ginkime jau ir tada didžiausia vertybe buvusias pilietines laisves. Saugokim šią vertybę, gerbdami savo praeitį. O kartu prisiminkime, kad ištikimybė pirmosios rašytinės Europos Konstitucijos idėjoms šiandien reiškia bendrą atsakomybę už vieningą ir stiprios Europos ateitį”, - čiulbėjo mūsų Prezidentas.

Vytauto Didžiojo laikų Lietuva

„Neduok, Dieve, jei tos Konstitucijos principais būtų vadovaujamasi šiandieniniame pasaulyje, jei tokie santykiai būtų tarp Europos Sąjungos tautų, kaip kad buvo tuometinėje Lenkijoje, nors teoriškai dar ir Lietuvos valstybėje!..“ - dūsavo po minėjimo tie, kurie žinojo istoriją, kuriems dar buvo svarbus lietuvių Tautos likimas.

Daug kas stebėjosi, kaip ir šiandieną stebisi, kam iš viso nepriklausomos Lietuvos valdžiai reikėjo ištraukti tą tik Lenkijos valdančiųjų pergalę liudijantį, paverčiant buvusią Lietuvos valstybę Lenkijos provincija, dokumentą? Lenkai nuo seno šventė, tegu sau ir toliau džiaugiasi ta savo tariama Gegužės 3-iosios konstitucija, o mes, lietuviai, gegužės 3-iąją galėtume paskelbti nebent Padėkos Aukščiausiajam diena už tai, kad ta Konstitucija nebuvo įgyvendinta ir todėl mes dar lietuviškai kalbame, turime savo valstybę.

Lietuvos valstybė ne kartą žlugo ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, o dėl netikusių savo valdovų, valdančiųjų, dėl jų priimtų žalingų Tautai ir Lietuvos savarankiškumui nutarimų, dėl lengvo pasidavimo kitų imperialistinių - šovinistinių valstybių reikalavimams, dėl to, kad valdančiajam elitui dažnai nebuvo vertybėmis Lietuvių tauta, Nepriklausoma Lietuvos valstybė, lietuvių kalba ir kt.

Minėtame iškilmingame minėjime LR Seime dar buvo priimta ir tokia rezoliucija (vienų pavadinta “Zingerio kompanijos rezoliucija”, kitų, gatvėse - “vištgaidžių sugrąžinimo rezoliucija”):”Lietuvos Respublikos Seimas, iškilmingai minėdamas 1791m. gegužės 3d. Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo priimto Valdymo įstatymo ir 1791 m. spalio 20 d. Abiejų tautų tarpusavio įžado metines, reiškia pagarbą lietuviams ir lenkams, piliečių teises ir laisves, toleranciją, tikėjimo laisvę ir taiką įtvirtinančios, taip pat lygiateisiu dviejų Europos valstybių bendradarbiavimu pagrįstos Gegužės 3 – osios Konstitucijos – Abiejų tautų Respublikos testamento – kūrėjams.

Gegužės 3-osios Konstitucija sujungė krikščioniškąsias Europos tradicijas ir švietėjiškąsias vertybes, padėjo susiformuoti ir išlikti per padalijimų, nelaisvės ir okupacijos laikotarpius dabartinėms lietuvių ir lenkų tautoms. Pirmoje rašytinėje Europos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – tikėjimo laisvė, lygybė įstatymui, tolerancija, valdžių atskyrimas ir tautos valia pagrįsta valstybinė valdžia – padėjo pamatus mūsų valstybių pilietinės visuomenės raidai.

Gegužės 3-osios Konstitucija įtvirtino taikiai susikūrusios sandraugos, kuri netrukus buvo brutaliai sužlugdyta, paveldą. Praėjus daugiau negu 200 metų, remiamės protėvių iškeltomis konstitucinėmis idėjomis, jau būdami lygiateisiai ir solidarūs Europos Sąjungos bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos nariai. Europos vienybė, Lietuvos ir Lenkijos prisijungimas prie Šiaurės Atlanto aljanso ir Europos Sąjungos yra tikrai taikios, demokratiškos, teisinės mūsų žemyno valstybės – Abiejų Tautų Respublikos - idėjos įgyvendinimas. Toji idėja inspiravo “Solidarumo” ir “Sąjūdžio” kovą, kaip kovą dėl laisvų Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos atgimimo. Laisvo pasaulio tautų nepriklausomybei įtvirtinti reikia nuoseklių veiksmų vardan laisvės ir demokratijos. Šiandien mūsų uždavinys – suvienyti pastangas sprendžiant šių laikų mūsų valstybių, Europos ir pasaulio problemas, įgyvendinti bendrus tikslus, plėtojant dvišalius santykius ir bendradarbiavimą Europos Sąjungoje. Siekiame sukauptą patirtį perduoti kitoms laisvę ir demokratiją stiprinančioms Europos šalims. Taip pat manome, kad Europos integracijos procesas nebus baigtas, jei į jį neįsijungs tautos, kurių europietiškas pašaukimas – bendras visų mūsų įsipareigojimas.

Liekame ištikimi mūsų protėvių įsitikinimui, kad tautų laisvė, taika ir demokratija išliks aukščiausiomis vertybėmis ir ateities kartoms. Ištikimybė pirmosios rašytinės Europos Konstitucijos idėjoms ir šiandien reiškia bendrą atsakomybę už vieningos ir stiprios Europos ateitį.”

Nieko neprikiši rezoliucijos teiginiams apie šiandieninį pasaulį, apie laisvę, demokratiją. Tačiau tiems, kuriais jau mėginta įvertinti praeitį, Gegužės 3-osios konstituciją, kritikuotini ir kelia abejones, ar Seimo rezoliucijos, kaip ir Prezidento kalbos autoriai buvo matę tuos 1791 m. minėtus ir neminėtus dokumentus, žinojo LDK istoriją? O gal su tais autoriais kas ir pajuokavo, pakišdamas kokios demokratinės šalies konstituciją? Beje, dėl rezoliucijoje minimo Sąjūdžio. Kadangi ir šių eilučių autoriui teko būti prie jo gimdymo, tai niekas, niekada tais 1988 – 1990 m. neprisiminė, kad buvo tokia gegužės 3 – iosios konstitucija. Ji nebuvo pavyzdžiu ir Vasario 16 – sios signatarams, kaip nerasime jos minint 1831 m., 1863 m. sukilimų dalyvių, nerasime minint Lietuvos valstybės atkūrėjų ir Laisvės gynėjų dokumentuose. Neteko aptikti duomenų, kad ta konstitucija būtų buvusi pavyzdžiu ir dėl savo Laisvės kovojusioms kitoms Europos tautoms.

Nors iškilmingajame LR Seimo posėdyje kalbėjusieji teigė ir rezoliucijoje nurodoma, kad vos ne visų Lietuvos žmonių valia buvo priimta 1791 m. gegužės 3-osios konstitucija, bet iš tikrųjų ji buvo beveik tik lenkų ponų priimta. Ją parengė keletas lenkų masonų, vadovaujamų H.Kolontajaus ir I.Potockio. O ir pati Seimo sesija, turėjusi priimti tą konstituciją, organizuota dviem dienom anksčiau, negu skelbta, kad į posėdį neatvyktų iš Lietuvos tie, kurie jai galėjo nepritarti. Tad neatsitiktinai kai kurie amžininkai tą Seimo posėdį vadino sąmokslininkų posėdžiu. Net lietuvių konfederacijos maršalas K.N. Sapiega, nors irgi buvo vienas iš masonų vadų, pirmą kartą apie tą Konstituciją išgirdo tik tada, kai ji buvo perskaityta Seimo posėdyje. Tad ir kalbos, kad prie tos Konstitucijos rengimo dirbo vos ne visa to meto šviesuomenė, nepagrįstos istoriniais šaltiniais.

Beje, įdomu ir tai, kad niekada lietuviai - Laisvės kovotojai neminėjo savo dokumentuose ne tik gegužės 3-osios konstitucijos, bet ir 1791 m. spalio 20 d., mūsų prolenkiškųjų veikėjų garbinamąjį dokumentą – „Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimų”. Jų projektą parengė Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega, prieš tai suderinęs su karaliumi Stanislovu Augustu. Karalius pritarė, nes vylėsi, kad „Įsipareigojimai“ bent kiek apramins gegužės 3 – iosios įstatymo priešininkus Lietuvoje. Dėl to tiems „Įsipareigojimams“ spalio 22 d. pritarė ir Lenkijos seimas, nes „Įsipareigojimai“ neprieštaravo, o tik šiek tiek papildė gegužės 3 – iosios įstatymą: leido, kad centrinėse valdžios institucijose būtų po lygiai atstovų iš Lenkijos ir Lietuvos žemių. Tai Iždo ir Karo komisijose, o Policijos iš Lietuvos – trečdalis. Toms komisijoms paeiliui turėjo pirmininkauti Lenkijos ir Lietuvos atstovai ir pan. Bet „Įsipareigojimuose“ nė žodžio apie LDK savarankiškumą. LDK ir toliau turėjo likti Lenkijos provincija, be teisės rinkti savo valdovą. Dokumente skaitome: „Mes, Stanislovas Augustas iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Mazovijos, Žemaičių, Kijevo (...) Kunigaikštis, atsižvelgdami į nuolatinę Mūsų pareigą savo tėvynei, Lenkijos Respublikai, kuriai privalome garantuoti visokeriopą orumą (...) nutariame: lygiai kaip turime vieną bendrą ir vieningą „Valdymo įstatymą“ (dabar pavadintą Konstitucija - A.L.), tarnaujantį visų mūsų valstybei – Lenkijos Karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai, – taip pat norime turėti ir valdomus vieningu valdymu mūsų bendrą kariuomenę bei iždus, sujungus juos į vieningą nedalomą iždą...“ Ir toliau buvo nurodyta, kad to iždo komisiją turi sudaryti „po lygiai asmenų – pusė iš Karūnos, o kita pusė iš LDK“; taip pat buvo numatyta, kad ir kitose bendrose įstaigose turi būti po lygiai skiriama darbuotojų iš LDK ir Karūnos. Tačiau „įsipareigojimų“ pabaigoje pabrėžiama, kad bus daroma tik tai, kas bus naudinga „bendrai ir nedalomai Respublikai“, kad unijos aktai yra neliečiami, kaip ir bus šventai laikomasi „Valdymo įstatymo“. Bet nė žodžio apie to Įstatymo pakeitimus, apie tai, kad lyg tuose spalio 20 d. „Įsipareigojimuose“ būtų akcentuota, jog „Lietuvos ir Lenkijos valstybė turi lygias teises į abiejų respublikų valdymą“. Tai, matyti, tik šiandieninių prolenkiškųjų veikėjų ir kai kurių mūsų seimūnų fantazija.

Pagal tą 1791 m. gegužės 3 d. „Valdymo įstatymą“ visa įstatymų leidžiamoji galia priklausė tik Lenkijos Seimui, o karaliui - vykdomoji. Tad, nepakeitus anksčiau Seimo priimtojo gegužės 3-osios Įstatymo, neapibrėžus jame ir LDK valstybingumo (o Lietuvos vardo joje iš viso nebebuvo), nenurodžius, kad be „lenkų tautos“ egzistuoja dar toje valstybėje ir “lietuvių tauta”, 1791 m. spalio 20 d. „Įsipareigojimai“ iš tikrųjų buvo tik propagandinis lenkų ponų – šovinistų muilo burbulas, kiek apraminti, kaip minėta, gegužės 3 – iosios įstatymo priešininkams Lietuvoje. O ir tai, kad tame spalio 20 d. dokumente buvo įrašyta, kad ir LDK leidžiama turėti tiek pat kaip ir Karūnai narių Iždo ir Karo komisijose rodo tik tai, kad ir toliau lenkų ponai į LDK žiūrėjo tik kaip į savo provinciją. Beje, ir SSRS okupacijos metais Kremliaus dievai kai kuriais atvejais „leisdavo“ Lietuvos marionetinei valdžiai pačiai nusistatyti darbuotojų skaičių ministerijose. Dar daugiau, „leisdavo“ išsirinkti net savo „prezidentą“ (Aukščiausios tarybos pirmininką). Bet jau pagal 1569 m. Liublino uniją, kurią Lenkija privertė pasirašyti LDK, pastaroji jau buvo netekusi teisės rinktis savo Didžiųjų kunigaikščių, buvo priversta perleisti lenkams ir beveik visas LDK priklaususias ukrainietiškas žemes; pagal tą uniją Lietuva nustojo gyvavusi kaip savarankiška valstybė – nuo tada, nuo Liublino unijos pasirašymo, niekur neberasime pasaulio istorijose, nei žemėlapiuose, minint Lietuvą kaip valstybę. Tik „Polska“. 1791 m. gegužės 3 d. įstatymas praktiškai turėjo galutinai įgyvendinti Liublino unijos sumanytojų tikslus: sulenkinti, ištrinti iš istorijos lietuvių tautą, užgniaužti dar dalies jos vaikų siekius turėti savo valstybingumą. Beje, po to, kai Jogaila galingąją Lietuvą prijungė prie Lenkijos kunigaikštystės teisėmis, dalis LDK didžiųjų kunigaikščių siekė, kaip nuo tos žeminančios unijos išsivaduoti. Vytautui Didžiajam, labiausiai dorųjų lietuvių gerbiamam valdovui, tai jau beveik buvo pavykę, jei jam atvežamos karališkosios karūnos nebūtų pagrobę lenkų ponų ir katalikų Bažnyčios hierarchų, laiminamų popiežiaus, lenkų plėšikai (jiems pagrindinai vadovavo Gniezno arkivyskupas, kardinolas Zbignevas Olesnickis, kuriuo valdžiai priklausė ir LDK Vilniaus, ir Žemaičių vyskupijos), - jie dėjo visas pastangas, kad tik neatsiskirtų Lietuva (o karalystė – tai jau nepriklausoma valstybė) nuo Lenkijos, o tuo pačiu, kad neįsikurtų ir atskira Lietuvos katalikų bažnytinė provincija.

Kita vertus, priešingai negu buvo teigiama minėtame iškilmingame LR Seimo posėdyje, negu kartojama istorikų - globalistų TV laidose ir spaudoje, ta Gegužės 3 - iosios konstitucija buvo žingsnis atgal ir teisinės minties požiūriu, palyginus su daugiau kaip šimtmetis senesniu Lietuvos Statutu (būtų buvę rimčiau, jei mūsų Seimas į atmintinų dienų sąrašą būtų įtraukęs Lietuvos Statuto priėmimą), su Vakarų Europos ir pasaulio teisinės minties pažanga: toje lenkų konstitucijoje toliau buvo įteisinta luominė santvarka, bajorų viešpatavimas, tuo tarpu kai visame pasaulyje jau gana garsiai deklaruotos žmogaus laisvės ir tautų apsisprendimo teisės. Pavyzdžiui, 1789 m. Prancūzijoje paskelbta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“; Anglijoje jau prieš šimtmetį buvo įgyvendintos parlamentarizmo idėjos ir pan.

Gegužės 3-iosios įstatymu mėginta valstybę vėl sugrąžinti į viduramžius, skelbiant ir valdovo sosto paveldimumą (iki tol, iki Liublino unijos jis būdavo renkamas Lietuvoje - Didžiuoju kunigaikščiu, Lenkijoje - karaliumi).

Tai buvo ir vienas netolerantiškiausių valstybinių dokumentų ir kitų religijų atžvilgiu. Štai pirmame jos straipsnyje „Viešpataujanti religija“, skaitome: „Tautos viešpataujanti religija yra ir bus Romos katalikų šventas tikėjimas su visomis jo teisėmis. Perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo (suprantama, katalikų – A.L.), į kurį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė...“ Antrame straipsnyje „Bajorai ir žemvaldžiai“ parašyta: „(...) bajorų luomui iškilmingiausiai užtikriname visas teises, laisves, prerogatyvas bei pirmenybes privačiame ir viešajame gyvenime, o ypač patvirtiname, užtikriname ir neliečiamais pripažįstame įstatymus, statutus ir privilegijas.“

Tik bajorų luomui buvo garantuojamos visos laisvės ir teisės. Skyriuje „Valstiečiai ir valsčionys“ nurodyta, kad jei dvarininkas sudarė kokias sutartis „su savo žemių valsčionimis“, jau niekas negalės tų sutarčių pakeisti. Ir toliau: „Tokiu būdu dvarininkams garantavę visokeriopą naudą, kurią jiems teikia valsčionys, ir norėdami veiksmingiau paskatinti krašto žmonių skaičiaus gausėjimą, skelbiame visišką laisvę visiems žmonėms, tiek naujai atvykstantiems, tiek tiems, kurie (...), vos įžengę į lenkų žemę, turi visišką laisvę užsiimti savo amatu.“ Kitaip sakant, tik atvykėliams amatininkams buvo žadama „laisvė užsiimti savo amatu“.

Kaip sakyta, praėjusiais laikais dvelkė ir straipsnis apie karalių: “(...) Lenkijos sostą norime turėti ir nusprendžiame būsiant renkamą iš kilmingos giminės visiems laikams (...). Būsimųjų Lenkijos karalių dinastija prasidės Frydricho Augusto, dabartinio Saksonijos elektoriaus, asmeniu, kurio vyriškos lyties įpėdiniams de lumbis (gimusiems) skiriame Lenkijos sostą. Po tėvo sostan turi įžengti vyriausiasis viešpataujančio karaliaus sūnus. O jeigu dabartinis Saksonijos elektorius neturėtų vyriškos lyties palikuonių, tada vyriškos lyties įpėdinystės liniją Lenkijos soste turi pradėti vyras, kurį elektorius, seimui sutikus, parinks savo dukrai (...). Karaliaus asmuo yra šventas ir nuo visko apsaugotas. Pats savaime nieko nedarydamas, prieš tautą už nieką negali būti atsakingas. Jis privalo būti ne patvaldžiu, bet tautos tėvu ir galva, ir tokiu jį įstatymas bei ši Konstitucija pripažįsta ir skelbia (...). Visi viešieji aktai, tribunolai, teismai, magistrantūros, monetos, antspaudai privalo eiti karaliaus vardu ...“ Ir t.t.

Diskutuotini atrodo ir LR Seimo „balsavimo mašinos“ atštampuoti argumentai, kad gegužės 3-iosios konstituciją būtina įteisinti, kad galėtume pretenduoti į LDK palikimą, kaip tariamai buvusį labai pažangų. Tačiau kas tik rimčiau susipažįsta su tuo gegužės 3-iosios dokumentu, pamato, kad jis daugiau liudija apie tuometinį valstybės atsilikimą net valstybės valdymo sampratoje, žmonių beteisiškumą, negu apie pažangą; be to, dabar aukštinami tie gegužės 3-iosios dokumentai ne sustiprina teises į LDK paveldą, bet dar sumenkina, nes juk teisiniu požiūriu, kaip minėta, jau su Liublino unija (1569 m.) Lietuva prarado nepriklausomybę, nepaisant, kad daugelyje sričių dar ir tvarkėsi savarankiškai. Kita vertus, kai kas mano, kad mūsų rinktieji savo įstatymu paskelbdami gegužės 3 - iąją dar nepriklausomoje Lietuvos valstybėje atmintina diena, tuo pačiu lyg pratęsė ir senųjų unijų su Lenkija (tame tarpe ir Liublino) galiojimą ir tuo išdavė mūsų Nepriklausomybę, paneigė Vasario 16 - ios Aktą, jo nuorodą, kad atkuriama „Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje“ yra atskiriama nuo „visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“

Remiantis Vasario 16-ios nuostatomis, buvo priimta ir patvirtinta ir dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tad ir girdėti nuomonių, kad seimūnai, nubalsavę gegužės 3-iosios “valdymo įstatymo“ priėmimo dieną paskelbti „atmintina“, kaip ir jos propagandistai - istorikai globalistai ir lenkintojai, pažeidė ir šiandieninę Lietuvos Respublikos Konstituciją ir už tai turėtų būti baudžiami, kaip ir tie, kurie Lietuvos „išsigelbėjimą“ matė „tarybinių tautų šeimoje“, kurie aukštino ir aukština 1940 m. liepos 21 d. ir vėlesnius vadinamojo Lietuvos liaudies seimo nutarimus, dėl Lietuvos „įstojimo į TSRS tautų šeimą“, „LTSR konstitucijos“ paskelbimo ir pan. Kitaip sakant, pateisina savarankiško valstybingumo sunaikinimą.

Dėl istorijos propagandos supolitizavimo, jos pajungimo globalistų, atitinkamiems didžiųjų tautų ir valstybių interesams, ES interesams ir vis kartojant, kad tarsi mums didžiausias pavojus vis tebegresia tik iš Rytų, iš dalies atbukina budrumą priešintis ir pasitaikančiam blogiui iš Vakarų. Štai ir šiandieną nemažai kas įsivaizduoja vos ne patriotais esą, nors jų pastangomis ir buvo priimti globalistiniai mokslo, studijų, švietimo įstatymai ir nutarimai, reikalavimai, kad mokslo darbai būtų rašomi užsienio kalbomis, kad jau vaikai būtų mokomi angliškai ar vokiškai, įperšant mintis, kad tautiškumas, lietuviškumas, girdi, moderniajame šiandieniniame pasaulyje yra atgyvena. Tad tokiems, mūsų laikų vištgaidžiams, bijantiems pasirodyti esą pirmiausia lietuviais, Nepriklausomybės ir lietuvybės gynėjais, tokiems, kuriems ateities Lietuva - ES bernų ir mergų gimdykla, turgus, labai reikalingos ir naudingos tokios kaip minėtos „atminimo dienos“, propagandos varymas apie buvusią daugiakalbę „unijinę - sąjunginę“ Lietuvą, nors tos valstybės įkūrėja - lietuvių tauta toje „unijoje - sąjungoje“ ir buvo pasmerkta pražūčiai.

Neteko girdėti, kad prancūzai, anglai, vokiečiai, švedai, norvegai ar kiti, gerbiantys save, savo Tautą ir jos nepriklausomą valstybę, priiminėtų įstatymus dėl „atmintinų dienų“, susijusių su svetimomis tautomis ir valstybėmis, nors kada tai ir kartu su jomis gyventomis. Galingosios Lietuvos valdovų besąlygiškas susidėjimas su Lenkija, negynimas savo kalbos ir kultūros, aklas toleravimas lenkų ir kitų svetimtaučių, pataikavimas jiems iš dalies ir nulėmė, kad žlugo galingoji LDK, o lietuvių Tauta buvo atsidūrusi ant žūties ribos. Tad ir gegužės 3-ios įstatymą turėtume prisiminti tik tam, kad išanalizavus tas klaidas, kurias padarė mūsų protėviai, savo valstybę Lietuvą sujungę su Lenkija, o ne skelbti švente lietuvių Tautos ir jos valstybės žlugimo dokumentų įforminimo datas. Tegul tos „atmintinos“ dienos tampa apmąstymų dienomis, kad praeities klaidų nepakartotume šiandieną naujoje sąjungoje - ES, kad vėl neprarastume Nepriklausomybės, neprarastume Tautos amžinumo svarbiausiojo garanto - savo, lietuvių kalbos, neprarastume suanglėdami, sugermanėdami ar - ir vėlei - sulenkėdami, surusėdami, o visur, šiandien ir amžinai siektume, kad mūsų Lietuvių tauta, mūsų nepriklausoma Lietuva būtų tik istorijos kūrėja, o ne tik jos stebėtoja, svetimųjų valios vykdytoja.

Atgal