ISTORIJA
12 18. PRISIMINUS TAUTINĘ MOKYKLĄ IR JOS MOKYTOJUS
Vaclovas Volkus
Kada lankaus tėviškėje – Beržuose (Jonavos rajonas), visada prisimenu savo buvusią Beržų dvaro pastate įsikūrusią Beržų pradžios mokyklą prie vaizdingo Beržankos upelio kranto šimtamečių topolių ir liepų alėjos apsuptyje. Visada prisimenu savo pirmąją mokytoją Railienę, jos vyrą mokytoją Railą, dirbusį gretimoje Lukšių kaimo pradžios mokykloje. Buvęs dvarininkų Mackevičių dvaro pastatas, statytas apie 1880-uosius metus, medinis, gontais dengtas, kurio pietų fasado dalyje dviejuose kambariuose buvo įsikūrusi mokykla. Likusioje pastato dalyje gyveno mokytojo šeima, buvę dvarininkai, o po Šleževičiaus žemės reformos apsigyveno buvusio Nepriklausomybės karų savanorio karininko Kalmanto šeima.
Po 1918 metų vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo (apie 1919-1921-uosius metus) Jonavos valsčiaus Beržų seniūnijos Praulių, Jaugeliškių, Lukšių, Gudžionių kaimuose gyventojų iniciatyva pradėjo kurtis pirmosios lietuviškų mokyklėlių užuomazgos, kuriose mokytojais dirbo daugiau išprusę vietiniai žmonės. Realiai pradėjau dirbti Švietimo ministerijai, jos žinioje esančioms švietimo įstaigoms, vykdant vaikų pradinį privalomą keturių skyrių (dabar klasės) išsilavinimą pagal programas, būsimosios mokyklėlės apsijungė į Beržų ir Lukšių pradžios mokyklos keturių skyrių kompleksą.
Trūkstant mokytojų, jais galėjo tapti Lietuvai nusipelnę žmonės – patriotai, baigę pedagoginius kursus, vėliau – pedagogines mokyklas. Atlyginimai skatino dirbti pedagoginį darbą. Mokytojo darbas buvo prestižinis. Lietuviška demokratinė tautinė tarpukario pradžios mokykla kūrėsi labai sunkiomis materialinėmis sąlygomis. Tik dėka švietimo vadovų, mokytojų patriotų ji išbrido iš šimtmečių tamsos ir tapo tautos šviesuliu.
Pirmoji mano mokykla
Į tokią Nepriklausomos Lietuvos Jonavos rajono Beržų pradžios keturių skyrių mokyklą 1934 metais rugsėjo pirmą dieną mane, septynių metų pirmą šeimos vaiką, mokytis atvedė mama – tėvelio trumpai apkirptą, trumpomis, tamsiai mėlynomis kelnaitėmis, baltais ilgomis rankovėmis marškinėliais, apautą batukais su „šniūreliais“. Tokį mane ir kitus pasitiko pirmoji mano mokytoja Railienė, švelni, pastabi, padrąsinanti. Pasodino į suolą pirmoje eilėje ir glostydama galvutę pasakė: „Čia tu su savo draugu Antanėliu sėdėsi“. Mokytoja vienu metu dirbo su keturių skyrių vaikais.
Pirmoji mokslo diena neužtruko. Mokytoja paaiškino mokinių teises ir pareigas, vyresnių klasių mokinius paleido namo, o mus, pirmokus, pasiliko pasikalbėti. Davė raštelius, kviesdama tėvelius sekmadienį trečią valandą atvykti į mokyklą. Mokytoja norėjo susipažinti su mūsų tėveliais, paaiškinti mokyklos tvarką, drausmę, būtinumą lankyti pamokas. Prašė tėvelių pasirūpinti krepšeliais, kur būtų sudėtos mokymo priemonės.
Pirmą ir antrą skyrių baigiau, dirbant mokytojai Railienei. Pagrindinis vadovėlis buvo Geniušo elementorius „Rūtelė“. Išmokome skaityti, atpasakoti straipsnelį „Jaučio troba“ ir kitus skaitinius. Skaičiuodavome ir atlikdavome aritmetinius veiksmus iki šimto, mokėmės orientuotis Lietuvos žemėlapyje. Retkarčiais i mokyklą su mumis pasikalbėti atvažiuodavo kunigas iš Jonavos. Jis ragindavo mus atkreipti dėmesį į virš rašomosios lentos kabantį kryžių, ragindavo atidžiai prieš pamokas ir po pamokų sukalbėti maldelę: „Teikis atsiųsti, Viešpatie, Šventosios Dvasios dovanų mūsų protui apšviesti ir sielos jėgoms sustiprinti. Palaimink mūsų tėvus, mokytojus ir visus tuos, kurie veda mus į gera. Duok tvirtumo mokslams išeiti, dorai tarnauti Tėvynei per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.“
Po pamokų maldelė buvo trumpesnė: „Dėkoju Tau, Visagali Dieve, už mokslą ir suteiktas gėrybes, kursai gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen“.
Be religinio mokymo buvo nuosekliai, vaikui prieinama forma diegiamas tautinis patriotinis auklėjimas, kaip antai: „ Aš žinau, man sakė ne sykį mamaitė – mūsų čia žemė ir aš, lietuvaitė. Širdingai aš myliu Lietuvos šalelę, kalbą jos išmokau, garbint Visagalį“. Klasėje dainuodavome: „Tu Lietuva, tu mana, tu brangi Tėvyne, Lietuvėle tu mana, žalioji gimtine. Mane mažą motinėlė supo ir nešiojo...“. Mus, vaikus, imponavo Lukšių pradžios mokyklos komplekso mokytojas Raila. Jis buvo aukštas, pasitempęs, organizuodavo įvairius renginius moksleiviams ir apylinkės jaunimui. Visada vilkėdavo šaulio uniformą. Mes juo žavėdavomės ir norėdavome būti į jį panašūs. Raila kartais pavaduodavo mokytoją, pravesdavo mums fizinio lavinimo pamokas, žygiuojant rikiuotėje su daina: „O kai aš užaugsiu, tai narsiai kariausiu, Gedimino pily Trispalvę iškelsiu...“. Arba : „Mes, Lietuvos kareivėliai, marš, marš, marš...“.
Mokytojai Railienei ir jos vyrui 1938 metais iš pradžios mokyklos išvykus, atvyko mokytojas Batisa. Tai buvo drausmingas, reiklus mokytojas – visuomenininkas, tęsiantis savo pirmtakės mokytojos Tėvynės meilės tradicijas, ugdantis mokinių atsakomybę už mokymąsi ir elgesį. Baigiant keturis mokyklos skyrius reikėjo laikyti egzaminą. Komisiją sudarė mokytojas Batisa. Lukšių pradžios mokyklos mokytoja (pavardės nepamenu) ir tėvų komiteto pirmininkas iš Jaugeliškių kaimo Gogis. Apie devyniolika baigusių mokinių gavo gražų, spalvotu valstybės herbu – Vyčiu papuoštą baigimo pažymėjimą su komisijos narių parašais ir herbiniu Beržų pradžios mokyklos antspaudu.
Mokslai tęsėsi
Svarstėme, ar man toliau mokytis, nes norint siekti mokslo, reikėjo baigti penktą ir šeštą skyrių artimiausioje Jonavos pradžios mokykloje. Jei ankstesnė pradžios mokykla buvo vos už trijų šimtų metrų nuo namų, tai dabar - už šešių kilometrų, prisidėtų papildomos išlaidos tėvams, reikėtų žiemą samdyti kambarį, aprūpinti maistu. Tėvelis sutiko leisti mokytis su sąlyga: „Blogai mokysies, elgsies- eisi karves ganyti, paaugęs – arsi žemę“. Supratau, kad tėvelis nejuokauja. Mokslų laukė dar trys vaikai. Prieš mokslo metų pradžią su tėveliu nuvykom i Jonavos pradžios mokyklą. Buvome supažindinti, kokius dokumentus reikės pristatyti, kokios mokymosi sąlygos, kokių reikės vadovėlių ir t.t. Pristatęs dokumentus, 1938 metų rugsėjo pirmąją buvai priimtas į Jonavos pradžios mokyklos penktąjį skyrių. Mokyklos direktorius Balys Garmus, atėjęs ir pristatęs būsimą klasės auklėtoją, paliko man gerą įspūdį. Auklėtojas susipažino su klase, surašė mokinių pavardes į žurnalą. Mūsų buvo 26 moksleiviai: iš jų du berniukai ir keturios mergaitės buvo žydų tautybės, vienas berniukas ir dvi mergaitės – rusų, likusieji – lietuviai. Buvome supažindinti su mokytojų pavardėmis, jų dėstomais dalykais, vadovėliais, pamokų tvarkaraščiu, mokinio taisyklėmis, žinių vertinimo sistema. Man nauja buvo tai, kad klasę sudarė skirtingų tautybių ir tikėjimų mokiniai. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar prieš pamokas ir po pamokų, atsisukę į kryžių, garsiai sukalbėdavome maldą. Per visus 1938-1939 metus neprisimenu, kad tarp mokinių būtų kilę nesusipratimų dėl skirtingų tautybių ar tikėjimų, dėl turtinės padėties. Visi buvom draugiški, tolerantiški, nors pastarojo žodžio reikšmę ne visi žinojome. Mokykloje, išvykose buvome geranoriški, visų lūpose vienodai skambėjo“ „Lietuva brangi, mano Tėvyne...“. Priešprieša atsirado, tik įsibrovus svetimšaliams.
Mokantis 1939-1940 m.m. šeštame pradžios mokyklos skyriuje dėl didėjančios tarptautinės įtampos mokykloje, tėvų tarpe, savo ruožtu ir tarp mokinių, atsirado netikrumo, kažkokios nesuprantamos įtampos jausmas. Didžiųjų kaimynų brutalios varžybos mažųjų kaimynų sąskaita ėmė trukdyti jaustis saugiai. Mes, prisiklausę visokių kalbų kalbelių, „nebūdami mamos sūneliai“, dvylikos trylikos metų paaugliai nebuvom abejingi savo ir Lietuvos gyvenimo ateičiai. Tokias mus auklėjo tėvai, tautinė mokykla ir mokytojai. Džiaugėmės, kad Dievas nubaudė lenkus už Vilniaus užgrobimą. Nors rusai Vilnių grąžino, ėmė sklisti kalbos, kad „Vilnius – mūsų, Kaunas - rusų“.
1940 metais mokinių vasaros atostogų metu rusai įsiveržė į Lietuvą, išvaikė Lietuvos valdžią. Dalis jos su Prezidentu Antanu Smetona pabėgo į Vokietiją. Jonavoje viešumoje pasirodė rusus remiantys neaiškūs žmonės su raudonom vėliavom. Kilo įtampa. Laukė nežinia. Mane tas domino. Domėjaus šalies politiniu gyvenimu.
Mes – rusų sovietinės mokyklos moksleiviai
1941 metų rudenį susirinkę į mokyklą radome naujai įvestą tvarką. Prie mokyklos kabėjo raudona vėliava. Mokykloje nebeliko visko, kas lietuviška – nei kryžiaus, nei maldos. Vietoj Lietuvos valstybės vadovų portretų kabėjo Lenino, Stalino, Vorošilovo portretai. Buvo įvestas rusų kalbos mokymas, iš vadovėlių liepė išplėšti kai kuriuo lapus, nebeliko Kalėdų švenčių, Kalėdinės eglutės. Miesto gatvėmis vaikščiojo rusų kareiviai su šautuvais, savo apranga ir elgesiu palikdami slogų įspūdį. Mokykloje pasirodė mokiniai su raudonais kaklaraiščiais. Klasės auklėtoja uždraudė nešioti lietuviškus ženklelius. Vietoj jų išdalino ženklelius su Lenino, Stalino galva. Daugelis mokinių juos sulankstė ir išmetė, teisindamiesi, kad pametė. Vietoj Lietuvos himno turėjom išmokti „Internacionalą“. Kaip antai: „Pirmyn, vergai nužemintieji, išalkusi minia pirmyn... Pasaulį seną išardysim, kas buvo nieks, tas taps viskuo“. Dainuoti „Internacionalą“ mokino muzikos mokytoja Lukoševičiūtė. Lietuvių kalbos mokytoja užduodavo išmokti ir mintinai padeklamuoti naujus eilėraščius. Štai jų posmai: „Tai dainuok, šalie gimtoji, tai į darbą su daina, tegu žydi, te gyvuoja mūs sovietų Lietuva“. Arba: „Mes su Stalinu į saulę, mes su Stalinu kovon. Te nedrįsta nieks pasauly kelti koją Lietuvon...“. Į iškilmingą, organizuotą gegužės pirmosios šventę buvome atvesti ir mes. Su išdalintom raudonom vėliavėlėm, Stalino, Lenino portretais pražygiavome pro tribūną, Įstrigo jaunų žydų tautybės vyrų ir mergaičių kolona, triukšmingai rusiškai dainuojanti dainą „Katiuša“, Šalimais stovėję vyrai kalbėjosi: „Tai „komsomolcai“. Gatvėse vaikščiojo žydukai su lankeliais ant galvos, kurių priekyje buvo raudona žvaigždė. Nuo čia ir prasidėjo politinės priešpriešos užuomazga – mes ir jie.
Laikant šešių klasių baigimo egzaminą, be biliete esamų temų komisija užduodavo papildomus klausimus, kaip antai: „Iššifruok SSRS KP (b), kiek yra SSRS respublikų, ką žinai apie 1917 metų socialistinę revoliuciją“ ir t.t.
Po egzaminų mums paaiškino, kad baigimo pažymėjimus bus galima atsiimti po kelių dienų, bet po tų kelių dienų 1941 metų birželio 22 prasidėjo rusų – vokiečių karas. Jo metu sudegė Jonavos miestas. Liko tik jo pakraščiai, žmonės be pastogės, daug kas – be duonos kąsnio. Vokiečiai žiauriai susidorojo su žydais, nežiūrėdami tautybės iššaudė komunistus. Ūkininkus slėgė didžiulė prievolių našta. Man, keturiolikos – šešiolikos metų paaugliui, matant to kraupaus gyvenimo įvykius, jo žiaurumus, vėlesniais metais jokios įvairių pakraipų ir tendencijų šnekos ir rašiniai neklaidino. Tai, ką mačiau, ką pergyvenau, girdėjau, tą ir šiandien liudiju.
Jonavos progimnazija
Jonavos gaisro metu sudegė buvusi progimnazija. Išliko jos pakraščiuose stovinti dviejų aukštų mūrinė pradžios mokykla, savivaldybės pastatas. Tokiu sunkiu metu mano tolesnį mokslą komplikavo sunki tėvų materialinė padėtis. Dėkui tėveliui, mamai, kad 1941 metais išleido į mokyklą – Jonavos progimnazijos pirmąją klasę. Ji buvo įkurta mano buvusioje šešių skyrių pradžios mokykloje.
Susirinko ir pradžios mokyklos moksleiviai, ir mes, jau progimnazijos pirmos klasės mokiniai. Jaunesni mokėsi iš ryto, o mes, vyresni, - po pietų. Laukė sunkūs mokslai karo metų sąlygomis. Nors praūžus frontui mokyklos materialinė bazė nenukentėjo, bet mokslo eigoje daug ko trūko – vadovėlių, sąsiuvinių, mokymo priemonių. Vokiečių kareiviai, nors ir apsigyvenę mokyklos pusrūsyje, mums mokytis netrukdė. Mūsų klasėje buvo 25 gimnazistai, iš jų 3 rusų, 1 lenkų, likusieji – lietuvių tautybės vaikai. Klasės auklėtojas buvo Vaičeliūnas. Mokymo programoje nebeliko rusų kalbos, padidėjo vokiečių kalbos valandų skaičius. Į mokyklą sugrįžo tautinės mokyklos mokymo auklėjimo visuma, lietuvių valstybinė ir religinė simbolika, malda. Mokslo bėgyje buvo primenama, jog blogai besimokantys ir besielgiantys mokiniai bus šalinami iš mokyklos. Mokytojai buvo reiklūs, reikalaudavo tiksliai atlikti namų užduotis. Žinių visuma bei elgesys buvo vertinami trimestriniais pažymiais, su kurias turėjome supažindinti tėvus. Trūkstant vadovėlių, mokėmės iš mokytojų diktuojamų užrašų.
Humanitarinio profilio mokytojai reikalavo mintinai mokėti užduodamus eilėraščius, analizuoti juose keliamas mintis, problemas. Kaip ir iš ankstesnių mokslo metų, taip ir šiandieną prisimenu daugelį jų, pavyzdžiui, vokiečių kalbos mokytoja užduodavo mintinai išmokti keletą vokiečių poeto Šilerio eilėraščių. Įdomiai istorijos pamokas pravesdavo mokyklos direktorius. Tikybos pamokų metu kunigas primindavo, kad sekmadienį mažai matė mokinių bažnyčioje. Teko ir man keletą kartų aiškintis. Retkarčiais mokytojai mokinius nuvesdavo į kiną, kurio pirmoji dalis buvo panorama – vokiečių kovos rytų fronte.
1942- 43 metais, eidami į mokyklą, netoli - Jonavos plento ruože rasdavome iš rusų lėktuvų primėtytų informacinio pobūdžio lapelių su eilėmis: „Lindo Riomeris prie Nilo, lindo, lindo ir nutilo, ir prie šito apetito prisidėjo ir Benito“. Arba lapeliai su vokiečių armijos feldmaršalu Pauliumi, jo ir rumunų generolų nuotraukomis, sutriuškintais prie Stalingrado. Mokytojai ragindavo tų lapelių nematyti.
Sunkiomis sąlygomis, atkaklių pastangų dėka 1944 metų pavasarį išlaikiau Jonavos progimnazijos kurso egzaminą, baigiau progimnazijos keturias klases. Gavau pažymėjimą.
Tų pačių metų rugsėjo pirmą dieną įstojau į tos pačios mokyklos jau penktąją klasę. Tai buvo jau sovietinių metų su rusų - sovietų ideologija, jos turiniu ir metodais mokykla.
Tai, kas buvo tautinės mokyklos įskiepyta – meilės, laisvės, Tėvynės nepriklausomybės idealai, vėliau paliudijo jaunų lietuvių partizaninė kova su okupantais po karo. 21 tūkstantis žuvusių, nukankintų Sibiro gulaguose primena, kas mes dabar esame ir kokiais turėtume būti.
Atgal
.jpg)
(1).png)
