ISTORIJA
11 22. Juozo Damijonaičio istorinis palikimas...
Jūratė Jagminienė
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė
Šiais metais minime žymaus tarpukario Lietuvos švietėjo, pedagogo, vadovėlių mokykloms autoriaus, publicisto, visuomenės veikėjo Juozo Damijonaičio (1871–1926) 145-ąsias gimimo ir 90-ąsias mirimo metines.
Damijonaitis priklauso tai Lietuvos mokytojų–inteligentų kartai, kuri carinės Rusijos priespaudos metais dėjo pirmuosius akmenis į tautinės mokyklos kūrimosi pamatus, kovojo dėl teisės vaikus mokyti gimtąja kalba.
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fonduose saugomas J. Damijnaičio istorinis palikimas: nuotraukos, dokumentai, rankraščiai, laiškai, vadovėlių pradinėms mokykloms kolekcija.
Jaunystės metai
J. Damijonaitis gimė 1871 m. rugpjūčio 15 d. Antano ir Marijonos Damijonaičių šeimoje Beržiniškės kaime, Gudelių valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Juozas buvo vyriausias sūnus. Iš viso šeimoje augo penki vaikai: jaunesni broliai Antanas, Vincas, Feliksas ir sesuo Natalija. Tėvas Antanas Damijonaitis vertėsi statybomis, o už gautas pajamas galėjo leisti visus keturis sūnus į mokslus, tik sesuo Natalija liko prie ūkio. J. Damijonaitis mokslus pradėjo Višakio Rūdos pradžios mokykloje, o 1887 metais įstojo į Veiverių mokytojų seminariją
1890-aisiais baigęs Veiverių mokytojų seminariją, jis, kaip ir daugelis to meto inteligentų, darbo Lietuvoje negavo, todėl buvo priverstas išvykti jo ieškoti svetur. 1890–1914 metais J. Damijonaitis dirbo centrinės Lenkijos: Polevo, Šarleikių, Zavercės kaimų pradinėse mokyklose, tačiau visą tą laiką, nors ir gyvendamas toli nuo gimtinės, domėjosi įvykiais Lietuvoje, bendradarbiavo slaptoje lietuvių spaudoje: „Draugijoje“, „Ūkininke“ (1893–1895), vėliau „Vilniaus žiniose“ (1905–1906). Pasirašinėdavo, kaip tuo metu buvo įprasta, slapyvardžiais: Beržininkietis, Mokytojas, Pusmergaitė, Pusvyris, Pusmergelė. Buvo Lietuvių mokslo draugijos (LMD, 1907) narys.
Karo nublokšti...
Žinia apie prasidėjusį Pirmąjį pasaulinį karą J. Damijonaitį užklupo su šeima atostogaujantį Lietuvoje. Jis su žmona Stefanija ir dviem dukromis jau nebegrįžo į Lenkiją, apsigyveno Vilniuje.
1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, didžioji lietuvių inteligentijos dalis pasitraukė į carinės Rusijos gilumą ir tęsė pradėtus šviečiamuosius darbus. J. Damijonaitis iš pradžių pasitraukė į Jaroslavlį ir evakuotoje Marijampolės berniukų gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą. 1915 m. pabaigoje persikėlė į Voronežą, kur vyko aktyvus tautiečių šviečiamasis ir kultūrinis gyvenimas. Ten evakuotoje Vilkaviškio berniukų gimnazijoje jis dėstė lietuvių kalbą, organizavo lietuvių mokytojų vasaros kursus. Dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti.
Pedagoginė veikla Kaune...
1918 m. J. Damijonaitis su kitais lietuvių inteligentais, moksleiviais, karo pabėgėliais iš Voronežo sugrįžo į Lietuvą.
Apsigyveno Kaune ir netrukus pradėjo mokytojauti Aleksoto pradžios mokykloje. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos žingsniai švietimo srityje nebuvo lengvi. Mokyklų būklė buvo apgailėtina. Nebuvo mokykloms pritaikytų patalpų, ypač trūko vadovėlių ir kvalifikuotų mokytojų, kurie galėtų rašyti vadovėlius. Tokia padėtis skatino lietuvių inteligentiją imtis didesnės iniciatyvos ir būti universaliais. Pagaliau, rašyti vadovėlius buvo kiekvieno Lietuvos inteligento garbės ir pareigos reikalas... Tai ir darė tokie žinomi vadovėlių autoriai, kaip Stasys Matjošaitis (Esmaitis), Juozas Damijonaitis, Jonas Murka, Antanas Vireliūnas, Augustinas Jakučionis, Antanas Busilas, Pranas Mašiotas ir kiti, kurie rašė vadovėlius daugiau nei vienam dalykui.
1918 m. rudenį J. Damijonaitis paskirtas LR švietimo ministerijos įgaliotiniu Kauno miestui. Nuo 1919 m. pradžios jis paskiriamas Kauno miesto ir apskrities švietimo instruktoriumi, o 1923–1926 metais dirbo Kauno miesto pradžios mokyklų inspektoriumi. Tuo metu jis faktiškai visiškai iš naujo sukūrė Kauno pradžios mokyklų tinklą: per palyginti trumpą laiką (septynerius metus) mokyklų skaičius išaugo nuo 23 iki 51. Pagerėjo darbo sąlygos.
Juozas Damijonaitis 1871–1926
Kauno miesto pradinių mokyklų šventė. Dešinėje centre su skrybėle rankoje – Juozas Damijonaitis. Kaunas, 1926-05-30
J. Damijonaitis. ABC PRADŽIAMOKSLIS. Varšuva, 1906
J. Damijonaitis. ABC PRADŽIAMOKSLIS. Varšuva, 1906
Tačiau didžiausią reikšmę Lietuvos mokyklai ir pedagoginei minties raidai turėjo J. Damijonaičio išleisti vadovėliai pradinei mokyklai. Po 1905 metų Rusijos revoliucijos jis parengė visų pagrindinių dalykų vadovėlius pradinei mokyklai: elementorių „ABC pradžiamokslį“ (1906 ), kurio viršelį iliustravo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Trumpą lietuvių kalbos gramatiką“ (1909, penki leidimai) ir „Aritmetikos vadovėlį“ (2 dalys, 1909 ir 1910). Vėliau parašė ir išleido „Aritmetikos uždavinyną“ (3 dalys, 1922–1923, dvylika leidimų) bei skaitinius „Vaikų darželis“ (1922).
J. Damijonaičio „ABC pradžiamokslis“ buvo pirmasis mokyklai skirtas elementorius, sudarytas rašymo ir skaitymo metodu. Jame yra trys skyriai – ikiabėcėlinis, abėcėlinis ir skaitiniai. To nebuvo kituose anksčiau išleistuose elementoriuose. Sudarydamas skaitinius, autorius siekė duoti vaikui kuo daugiau žinių apie gimtąjį kraštą. Elementoriuje gausu straipsnelių gamtos, geografijos, istorijos, lietuvių literatūros, tautosakos tematika. Šalia skaitymo pateikiama įvairių gramatinių ir loginių pratybų. Tokia vadovėlio sudarymo metodika rodo, kad autorius domėjosi ir sekė žinomo rusų pedagogo Konstantino Ušinskio pradinio skaitymo mokymo metodika ir išmaniai, kūrybiškai ją pritaikė Lietuvos mokyklai. J. Damijonaičio išleistas lietuvių kalbos gramatikos vadovėlis buvo svarbus todėl, kad jis skleidė Jono Jablonskio sudarytos lietuvių kalbos gramatikos mokslą, terminologiją ir kūrė gramatikos mokymo metodiką. Visi šio autoriaus parašyti gramatikos, aritmetikos vadovėliai, skaitiniai buvo labai populiarūs ir plačiai vartojami tarpukario Lietuvos mokyklose ir po autoriaus mirties (1926). Vadovėliai nuolatos buvo iš naujo redaguojami, taisomi ir leidžiami nauji leidimai. Paskutinis lietuvių kalbos gramatikos leidimas išėjo 1939 m.
Gimtosios kalbos puoselėtojas
J. Damijonaitis artimai bičiuliavosi su J. Jablonskiu. Abu buvo atsidavę mokslui, lietuvybei, lietuvių kalbai. Taip jau likimas lėmė, kad ir po mirties abu Lietuvos šviesuoliai atgulė amžinojo poilsio greta, Petrašiūnų kapinėse, Kaune.
Apie jų bičiulystę byloja muziejuje saugomi dokumentai, tarp kurių – vienas ypač vertingas J. Jablonskio laiškas (1919-09-21), adresuotas J, Damijonaičiui. Autorius prašo J. Damijonaičio surasti jo pažįstamai Zofijai Jucevičaitei-Nečajevienei mokytojos darbo kurioje nors lenkų ar rusų mokykloje. Laiške užsimena, kad būtų gerai organizuoti lietuvių kalbos kursus tiems mokytojams, kurie sugrįžta iš Rusijos.
1920-aisiais metais J. Jablonskiui ir Kazimierui Būgai Kaune suorganizavus lietuvių kalbos kursus mokytojams, tarp klausytojų buvo ir J. Damijonaitis, tada jau ėjęs Kauno miesto pradžios mokyklų instruktoriaus pareigas. Muziejuje yra išlikę tų kursų metu daryti užrašai, autoriaus pavadinti „Jablonskio pamokos“. Jie vertingi tuo, kad galime sužinoti kokius lietuvių kalbos dėstymo metodus tuomet naudojo J. Jablonskis ir pats lietuvių kalbos vadovėlių autorius J. Damijonaitis. Įdomus eksponatas – J. Damijonaičio rašinių sąsiuvinis. Rašiniai įdomūs ne tik pažintine ir istorine prasme (pavyzdžiui, rašinys „Iš Tomo Žilinsko gyvenimo“), bet ir tuo, kad kritinės pastabos parašytos ne tik J. Jablonskio, bet paties Tomo Ferdinando Žilinsko ranka.
J. Damijonaičio gyvenimas ir darbai liudija apie didžiulį jo atsidavimą savo veiklos sričiai, ypač didelę pagarbą ir dėmesį lietuvių kalbai, rūpinimąsi, kad lietuviški vadovėliai pasiektų ir JAV gyvenančių lietuvių vaikus. 1921 m. Čikagoje lietuvių leidybinė bendrovė „Draugas“ išleido J. Damijonaičio „Trumpą lietuvių kalbos gramatiką“ (perspausdinta 1914 m. laida).
J. Damijonaičio gyvenimas nebuvo ilgas, tačiau labai prasmingas. Jis savo pedagogine veikla nusipelnė didelės pagarbos ir autoriteto ne tik kaip Kauno miesto pradžios mokyklų inspektorius, vadovėlių mokykloms autorius, visuomenės veikėjas, bet ir kaip aktyvus gimtosios lietuvių kalbos puoselėtojas. Ne atsitiktinai Kaune, Aleksote, gatvė, kurioje jis gyveno, pavadinta jo vardu.
Nuotraukos iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų
Atgal
.jpg)
