VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

05.20. Turėtume nepamiršti

Zigmas Tamakauskas

Dažnai praeinančių ar pravažiuojančių Kauno Savanorių prospekto įkalnėje žvilgsnis stabteli prie didžiulio raudonų plytų pastato, kurio kyšulio (rizalito) tarplangiuose įkomponuoti skulptoriaus Vinco Grybo sukurti istoriko Simono Daukanto ir vyskupo Motiejaus Valančiaus bareljefiniai portretai. Tai dabartinės „Saulės“ gimnazijos rūmai, anksčiau buvę lietuvybės žadinimo simboliu, tautinio katalikiško ugdymo centru. Vienas iš šio pastato statybos iniciatorių buvo jau dabar gerokai primirštas prelatas Konstantinas Olšauskas, kuris šių metų balandžio 23 dieną būtų šventęs savo gimimo 150-ties metų sukaktį.

Prelato gimtadienis buvo paminėtas Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus iniciatyva Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje, kurioje jis 14 metų klebonavo, aukotomis kunigo Jono Račaičio šventomis Mišiomis ir po jų - parapijos salėje su atvykusiu nedideliu būreliu žmonių. Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas susirinkusiems pristatė prelato K. Olšausko visuomeninės veiklos biografiją, supažindino su Lietuvos edukologijos universiteto istorijos fakulteto visuotinės istorijos katedros humanitarinių mokslų daktarės Vidos Pukienės knyga „Prelatas Konstantinas Olšauskas: visuomenės veikėjo tragedija“. Lietuvos sąjūdžio Kauno skyr. Švietimo komiteto pirmininkas Zigmas Tamakauskas, pabrėžęs Jubiliato didelius nuopelnus tautinės valstybės kūrimo procese, pasidalino savo mintimis ir apie prelato gyvenimo kelio vingius, jo sandūrį su žmonėmis, nenorėjusiais statyti Nepriklausomos Lietuvos pamatų. Apie Prelato sudėtingą gyvenimo laikotarpį kalbėjo ir rašytoja Aldona Jankauskienė. Deja, kiek platesnio minėjimo šis mūsų valstybės vyras nesulaukė. Tarsi užsikrėtusi sovietinės ateistinės propagandos skleistiems neįrodytiems teiginiams apie šį to meto politinių intrigų gniuždytą žmogų, pamiršo jo nuopelnus švietimo bare ir Kauno švietimo mokyklų vadovybė. O prelato Konstantino Olšausko - knygnešio, diplomato, politinio ir visuomeninio veikėjo nuopelnai tikrai ryškūs, jie turėtų būti ne tik pastebėti, bet ir įvertinti. Turėtų būti pastebėtos ir jo veiklos bei gyvenimo svarbiausios datos, ypač jubiliejinė data.

Konstantinas Olšauskas gimė 1867 metais balandžio 22 dieną darbščių religingų ūkininkų šeimoje Plungės valsčiaus Burbaičių kaime. Baigęs Liepojos gimnaziją, įstojo į Žemaičių dvasinę seminariją Kaune. Pasižymėjęs savo gabumais, buvo išsiųstas tęsti studijas į Petrapilio dvasinę akademiją. Baigė ją įgydamas teologijos magistro laipsnį. 1892 m. įšventintas kunigu. Kunigavo Liepojoje, Debeikiuose, Rozalime. Mokslo suole išsiugdęs susipratusio lietuvio dvasią, nelegaliai platino lietuviškas knygas, įmanomomis priemonėmis kovojo prieš rusinimą, reiškėsi kaip švietėjas, blaivybės propaguotojas, slaptai vaikus mokė lietuviško rašto, veltui mokiniams dalindavo lietuviškus vadovėlius, pasižymėjo kaip geras pamokslininkas – oratorius.

1904 metais Konstantinas Olšauskas buvo perkeltas į Kauną kunigauti Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Čia atsiskleidė jo visapusiška daugiašakė veikla, pasižymėjusi švietėjo bei tautinės savimonės žadintojo darbu. Bažnyčia buvo pramoniniame darbininkų rajone. Naujam ir veikliam kunigui atsivėrė galimybė praktiškai įgyvendinti popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Rerum novarum“ keltas mintis. 1906 metais kunigas K. Olšauskas su keliais veikliais darbininkais įsteigė katalikišką darbininkų organizaciją – Šv. Juozapo darbininkų draugiją, kuri turėjo būti tarpininke tarp darbininkų ir darbdavių. Draugijos tikslas buvo darbininkų sąlygų gerinimas, jos narių religinis ir tautinis švietimas, tarpusavio materialinė pagalba.

Prelatas Konstantinas Olšauskas

Prelato gimtadienis buvo paminėtas Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje

K. Olšauskas buvo vienas iš profesinės – Lietuvių katalikų tarnaičių Šv. Zitos draugijos steigėjų, kuri turėjo rūpintis iš kaimo į miestą atvykusių mergaičių tarnauti šeimose buitimi, palaikant jų lietuvybę ir tikėjimą.

Kaune kunigas Konstantinas Olšauskas ne tik kūrė tautinės katalikiškos krypties organizacijas, bet rūpinosi ir naujų mokyklų steigimu. Jo iniciatyva atsirado pradinės mokyklos Šančiuose, Vilijampolėje, Žaliakalnyje. Didelį švietėjišką darbą atliko K. Olšausko vadovaujama švietimo draugija „Saulė“, išplėtusi savo veiklą visoje Kauno gubernijoje. Draugija rūpindamasi ir pradinių mokyklų mokytojų rengimu įsteigė Kaune pedagoginius kursus, kuriuose dirbo žinomi pedagogai T. Žilinskas, S. Kymantaitė – Čiurlionienė, J. Damijonaitis, Juozas Vokietaitis, steigėsi bibliotekos ir skaityklos. K. Olšausko paprašytas kanauninkas J. Tumas drauge su juo vykti į Ameriką rinkti lėšas „Saulės“ rūmams pastatyti , prisiminė: „Saulės“ draugijos pirmininko kvietimą laikiau pačios Tėvynės reikalavimu“. Surinkus lėšas, 1914 metais rūmų statyba buvo užbaigta.

Patriotiškai nusiteikusi lietuvių dvasininkija, tarp jų ir K. Olšauskas, rūpinosi lietuvių kalbos teisėmis bažnyčiose. Jis vienas iš pirmųjų bažnyčioje pradėjo vartoti lietuvių kalbą. Dėl to užsitraukė lenkiškai nusiteikusios dvasininkijos nemalonę, sutrukdžiusią jam tapti vyskupu. Tapęs vyskupu Pranciškus Karevičius kunigui K. Olšauskui suteikė kapitulos kanauninko titulą. Istorikė Vida Pukienė savo knygoje apie prelatą K. Olšauską pažymi, kad Pr. Karevičius gindamas K. Olšauską nuo lenkų apkalbų, pasakęs: „didžiausia kanauninko yda lenkų akyse ta, kad jisai drįsta, ir dar sėkmingai, lietuvius lietuvių kalba šviesti, o ne lenkiškai, kaip to lenkai norėtų“.

Vilniuje kanauninkas K. Olšauskas aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti, buvo išrinktas į jos Centro komitetą. Tai sudarė jam palankias sąlygas reikštis ir nukentėjusių nuo karo lietuvių šalpos organizavimo darbe. Aktyviai rūpinosi ir lietuvių švietimo reikalais, stengėsi, kad lietuviškas žodis būtų leidžiamas Vilniaus bažnyčiose. Čia jis neišvengė susidūrimo su prolenkiškai nusiteikusiu vyskupijos valdytoju prelatu K. Michalkevičiumi. Jis K. Olšauskui net uždraudė Didžiąją savaitę prieš Velykas aukoti šv. Mišias Vilniaus bažnyčiose. Jausdamas didelį lietuvių palaikymą, rekolekcines Mišias, skambant lietuvių kalba giedamom giesmėm, atlaikė privačioje salėje. Tas, žinoma, dar labiau įžeidė vyskupijos vadovybę. Valdytojas savo potvarkiu nurodė vyskupijos bažnyčių klebonams neleisti K. Olšauskui atlikti jokių dvasininko pareigų. Tačiau šis sandūris baigėsi K. Olšausko pergale. Vyskupijos valdytojas vis dėl to turėjo paisyti visuomenės nuomonės, kuri buvo gausiai reiškiama spaudos puslapiuose ir gautuose laiškuose. Pamaldos lietuvių kalba buvo leistos Vilniaus bažnyčiose. Kaip pasakojama, pats sulenkėjęs prelatas K. Michalkevičius, atvykęs į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, susitaikymo ženklan užgiedojo lietuviškai. Tačiau tai nereiškė, kad apskritai Lietuvos polonizacijos jėgos pasidavė. Jos gajos ir šiandieninėje Lietuvoje.

1915 m. vasarą artėjant frontui prie Vilniaus dalis Lietuvos gyventojų pasitraukė į Rusiją, kiti liko Lietuvoje. Pusiau skilo ir Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Draugijos Centro komiteto pirmininkas Martynas Yčas su dalim komiteto narių įsikūrė Peterburge. Kita dalis su vicepirmininku Antanu Smetona liko vokiečių okupuotoje Lietuvoje. Konstantinas Olšauskas taip pat pasitraukęs į Rusiją Voroneže kartu su J. Balčikoniu, kanauninku P. Dogeliu, J. Vokietaičiu ir A. Vileišiu organizavo čia evakuotos lietuvių jaunuomenės švietimą, įsteigdami dvi gimnazijas, pedagoginius kursus, bendrabučius, vaikų prieglaudas. Už energingą veiklą K. Olšauskas buvo paskirtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu Voroneže. Tačiau čia jo darbas buvo vertinamas nevienareikšmiai. Daug kam užkliūdavo jo choleriškas temperamentas. Kairiųjų pažiūrų pedagogams ir moksleiviams, iš jų ir čia besimokiusiam Antanui Sniečkui, vėliau tapusiu aktyviu sovietinio okupanto talkininku ir savo tautos naikintoju, nepatiko grynai dešinioji K. Olšausko veiklos ideologinė pusė, bekompromisinė katalikiška nuostata.

Po pasaulį įsibarstę ir Lietuvoje gyvenantys karo nualinti lietuviai labai norėjo, kad katalikų bažnyčiose būtų paskelbta „Lietuvių diena“ ne tik aukoms rinkti nukentėjusiems nuo karo lietuviams, bet svarbiausiai - atkreipiančia valstybių dėmesį į Lietuvos nepriklausomybės siekius. Tam reikėjo gauti Popiežiaus sutikimą. Jį gauti buvo sunku, nes Popiežiaus aplinka Lietuvą laikė Lenkijos dalimi. Tokio sutikimo negavo jau prašę Šventojo Tėvo ne vienas iškilus lietuvių visuomenės veikėjas. Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti CK posėdyje Martynas Yčas pasiūlė K. Olšauskui užimti Rusijos lietuvių įgaliotojo atstovo Vatikane pareigas ir pabandyti gauti iš Popiežiaus leidimą surengti viso pasaulio katalikų bažnyčiose rinkliavą karo išvargintiems lietuviams padėti, paskelbiant „Lietuvių dieną“. Šį pavedimą K. Olšauskas sėkmingai atliko: Šv. Tėvas popiežius Benediktas XV 1917 m. gegužės 20 d. paskyrė „Lietuvių dieną“. Ši diena turėjo ne tik materialinės rinkliavos prasmę, bet pasaulis sužinojo, kad lenkai ir lietuviai nėra vienos tautos žmonės, kad lietuviai nėra rusai, kad Lietuva nebūdama nei Lenkijos, nei Rusijos provincija turi savo nepriklausomybės siekį. Tą siekį lyg pripažino Vatikanas, paskelbęs atskirą „Lietuvių dieną“. Taigi šis mėnuo žymi „Lietuvių dienos“ paskelbimo 100 metų sukaktį. Turėtų šią datą paminėti Lietuvos katalikų Bažnyčia, Seimas ir Vyriausybė.

Įvykdęs jam patikėtą užduotį Vatikane, K. Olšauskas nuvyko į Šveicariją, kur aktyviai įsijungė į politinę veiklą dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Jis tapo užsienyje veikiančios Tautos Tarybos vadovu ir vienu iš svarbiausių derybininkų su Vokietija. Taip pat aktyviai dalyvavo 1917 m. spalio 18 – 20 d. vykusioje Stokholmo konferencijoje, kuri pripažino Vilniaus konferencijoje išrinktą Lietuvos Tarybą kaip teisėtą lietuvių tautos atstovę. Šį pripažinimą pakartojo ir tais pačiais metais lapkričio mėn. vykusi Berno ir Lozanos konferencija, įvardindama Lietuvos Tarybą kaip aukščiausią lietuvių tautai atstovaujančią instituciją, turinčia siekti Lietuvos valstybės atgaivinimo. Pastarojoje konferencijoje K. Olšauskas ragino padėti sulenkėjusiems lietuviams grįžti prie savo tautos kamieno, žadinti juose tautinę sąmonę, kad jie susiprastų esą lietuviais. Reikalauta Vilniuje steigti lietuviškas mokyklas, lietuvišką, o ne lenkišką universitetą. Lietuvos Tarybos posėdžiuose K. Olšauskas dalyvavo su patariamuoju balsu kaip užsienio lietuvių delegatas. Paskelbus Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, K. Olšauskas nuvykęs į Berlyną raštu reikalavo Reichstago deputatų to Akto pagrindu nedelsiant pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. 1918 m. lapkričio 3 d. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II pasirašė įsakymą pakeisti Lietuvoje karinę valdžią į civilinę. Vokietijos okupacinės karinės valdžios valdymas baigėsi, prasidėjo jau reali Lietuvos Tarybos, vėliau pasivadinusios Valstybės Taryba veikla. Taigi prie kelio tiesinimo, vedusio Lietuvą į savo valstybės atkūrimą, daug prisidėjo ir prelato Konstantino Olšausko veikla. To neturėtume pamiršti.

Atgal