ISTORIJA
05.23. Kad nemirtų praeitis Partizanų Petro, Vytauto, Antano ir Lionės Videikų atminimui
Laimutė Cibulskienė, Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė
Rūstūs pokario metų išbandymai smarkiai palietė mano mamos, o kartu ir mano, šeimą. Savo kuklų pasakojimą skiriu partizanų Petro ir Vytauto Videikų bei partizanų ryšininkų Lionės Videikaitės ir Antano Videikos atminimui (Antanas Videika - mano diedukas, mamos Birutės Šimelionienės-Videikaitės tėvas, Petras, Vytautas ir Lionė -dėdės ir teta – du mamos broliai ir sesuo). Šį pasakojimą skiriu ir savo bobutei Anelei Videikienei , 1949 metais palaidojusiai du sūnus ir dukrą. Skiriu ir savo mamai Birutei Šimelionienei-Videikaitei , kurios vaikystė ir jaunystė prabėgo ne saugiuose namuose ir ne mokslo įstaigose, o besislapstant ir nuolat kaitaliojant gyvenamąsias vietas. Ir šiandieną ją dar dažnai prisiminimai panardina į skaudžius savo gyvenimo laikotarpius.
Mano vaikystėje ir jaunystėje, sovietmečiu, šia tema buvo kalbama labai mažai. Mokykliniuose vadovėliuose partizanai buvo vadinti banditais ir kaltinti nekaltų žmonių žudymu. Šitaip falsifikuojant faktus buvo siekta ištrinti iš atminties partizanų žygius. Nei mano diedukas Antanas Videika, nei bobutė Anelė Videikienė nesulaukė nepriklausomos Lietuvos, todėl daug kas taip ir liko apgaubta nežinios. Antanas Videika, išsekintas netekčių, susirgo ir mirė 1953 metais, beturėdamas vos 55 metus. Bobutė mirė 1974 metais. Mano mama Birutė Videikaitė tuo metu, kai žuvo jos sesuo ir broliai, buvo 11 metų vaikas, taigi, ji ne viską prisimena. Jai nepasimiršo tik tokie dalykai, jog kiekvieną to laikotarpio dieną lydėjo siaubas ir baimė. Formos apačiaGiliai atminty išlikęs vaizdas, kai į jų trobelę Navikų kaime ateidavo partizanai ir, pasidėję šautuvus kampe, valgydavo, prausdavosi. O ji su savo trejais metais vyresne sese Irena turėdavo žiūrėti pro langus- viena į Alytaus pusę, kita į – Leipalingio - ir stebėti ar nepasirodys ,,stribai“. Buvo baisu, paslaptinga ir gal netgi savotiškai įdomu.
1949 metų balandžio 14 dieną Žaliamiškio miške pirmoji iš šeimos žuvo partizanų ryšininkė Lionė Videikaitė, slapyvardžiu Vaiduoklis. Archyvo byloje yra išlikęs pasakojimas apie partizanų ryšininkės Lionės žūtį. Šis pasakojimas yra išspausdintas ir Broniaus Kašelionio knygoje „Dainavos partizanai“ (Vilnius, 1999, p.342-343 p.). Nuo pat vaikystės mano atmintyje yra išlikęs bobutės pasakojimas, kaip Lionė buvo pasislėpusi po eglaite kartu su drauge Danute... Lionė buvo nušauta vietoje, o Danutė sužeista. Ir netgi ne žūtis pati baisiausia. Baisiausia tai, kaip buvo pasielgta su jos kūnu. Partizanų ryšininkės kūnas buvo išniekintas Merkinės aikštėje. Lionė gulėjo išrengta nuogai, o šalia jos (ir netgi ne šalia – baisiau... aš nedrįstu to rašyti...) taip pat gulėjo nuogas partizano vyro kūnas...
Kryžiaus šventinimas
Leipalingio kapinėse
Namas Navikų kaime, kuriame gyvenoVideikių šeima
Partizanų motina Anelė Videikienė su dukra Birute ir anūkemis
1949 metų lapkričio mėnesį žuvo Vytautas Videika. Lietuvos SSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) nepilnai išlikusiame archyviniame fonde yra žinios, kad MGB Lazdijų apskr. skyriaus karinės-čekistinės operacijos metu 1949 11 07 Lazdijų apskr., Leipalingio valst. Gibinci km (taip dokumente) buvo nužudytas Videika Vytautas, turėjęs slapyvardį „Trispalvis“, gyvenantis Navikų km. Videika Vytautas buvo „Dainavos“ apygardos, „Šarūno“ rinktinės, Juozapavičiaus tėvūnijos, „Gruodžio“ būrio narys.
Praėjus vos vienai savaitei - trečioji netektis - nužudytas Petras Videika. Lietuvos SSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) nepilnai išlikusiame archyviniame fonde yra žinios, kad MGB Lazdijų apskr. skyriaus karinės-čekistinės operacijos metu 1949 11 14 Varėnos apskr. Merkinės valsč., Panerių miške buvo nužudyti 4 partizanai. Nužudytojų tarpe buvo Videika Petras , turėjęs slapyvardį „Klevas“, gyv. Navikų kaime. Dzūkijos nacionalinio parko Kibyšių girininkijos Prieskyno miške Nukryžiuotojo skulptūrėlė medyje mena, kad 1949 m. lapkr. 14 d. čia žuvo Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos skyriaus vadas P. Videika-Klevas.
Po brolių ir sesers žuvimo Videikų šeima sužinojo, jog yra įtraukti į asmenų, numatytų ištremti iš Lietuvos Respublikos, sąrašą. Šeima nebuvo ištremta, nes pabėgo iš namų ir slapstėsi iki 1956 metų. (tikslios datos B. Šimelionienė-Videikaitė neprisimena). Slapstėsi Ricielių, Takniškių, Balninkų ir kt. kaimuose. Tai buvo baimės metai. Bet apie tai jau būtų kitas pasakojimas. Tik noriu paminėti vieną įvykį, kai partizanų motina Anelė Videikienė parodė stribams špygą. Tai atvejis, kai jistribų buvo atvesdinta į Alovę (Alytaus r.) ir buvo klausinėjama apie sūnus, dukrą, vyrą, kodėl be dokumentų gyvena ir pan. Ir, kai stribų vyresnysis pagaliau leido susitvarkyti dokumentus bei gyventi Lietuvoje nesislaptant, tai tada A. Videikienė išeidama pro duris parodė špygą ją atvesdinusiems ir ją mušusiems stribams. Norėjau net šį straipsnį pavadinti „Špyga stribui“, bet - ne. Rašinys - ne dėl pykčio. Rašinys - kad nemirtų praeitis.
Videikų šeima slapstėsi ir gyveno be asmens dokumentų galimai iki 1956 metų. Teko miegoti ir partizanų bunkeriuose, ir pas žmones ant šieno. Partizanų tėvas ir partizanų ryšininkas A. Videika, kaip jau minėjau, mirė 1953 metais. Partizanų mama A. Videikienė mirė 1974 metais. Gaila, kad per visus savo gyvenimo metus A. Videikienė taip ir nesužinojo, kur ilsisi jos žuvusiųjų vaikų kūnai. Negalėjo uždegti žvakės ant kapo ir pasimelsti. Meldėsi namuose. Meldėsi ir tyliai dainavo partizanų dainas. Nesiskundė, daug niekam nieko nepasakojo, nes prisiminimai skaudūs, kaustė baimė dėl gyvųjų šeimos narių. Tačiau nuo pat vaikystės aš vis tiek jaučiau tą nesuprantamą tvyrančią liūdną atmosferą. Visada žinojau – mano šeima paliesta didelės tragedijos.
Dabar aš galiu drąsiai didžiuotis – mano dėdės, teta, diedukas (Antanas Videika taip pat buvo ir Lietuvos 1918 metų savanoris) gynė Lietuvos laisvę. Žinau, kur ilsisi jų kūnai. Partizanų Videikų palaikai perlaidoti Leipalingio kapinėse. Paminklinėje lentoje yra iškaltos jų pavardės, vardai, slapyvardžiai: Videika Petras –Klevas, Videika Vytautas –Trispalvis ir Videikaitė Eleonora – Vaiduoklis. Kiekvienais metais važiuojame į Leipalingio kapines pagerbti žuvusiųjų ir uždegti žvakutes. Žinome ir žūties vietas, buvome ten nuvykę, uždegėme žvakeles, prie medžio prikalėme kryželius.
Partizanų Videikų atminimas yra pagerbtas ir Merkinės kryžių kalnelyje. Ten stovi Kryžius, kaip kažkas rašė, tarsi geneologinis medis, taip ir neišaugęs į galingus giminės ąžuolus. Merkinės kryžių kalnelyje apsilankau dažnai, pasodinu gėles, uždegu žvakutes ir mintyse kartoju:„ ačiū Jums brangieji, mes Jūsų nepamiršime niekada“.
Ilgai praeitis buvo lyg užversta knyga. Nemažai prireikė dvasinės stiprybės atsigręžti atgal. Partizanų sesuo Birutė Šimelionienė-Videikaitė (dabar gyvenanti Alytuje) yra gavusi pagal Lietuvos Respublikos asmenų nukentėjusiųjų 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą, turi nukentėjusiojo asmens pažymėjimą. Kario savanorio pažymėjimai (po mirties) suteikti partizanams Vytautui ir Petrui Videikams. Kario savanorio pažymėjimo kol kas neturi Lionė Videikaitė ir Antanas Videika.
Atgal
.jpg)
