VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

11.15. Mėlynųjų Vandenų mūšis, arba kaip Lietuva privertė atsitraukti Aukso ordą

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Apie Mėlynųjų Vandenų mūšį platesnių žinių rasime ne kiekvienoje Lietuvos istorijoje. Pati mūšio eiga mums faktiškai nežinoma, bet jo pasekmės buvo žymios: galima sakyti, kad jos keitė geopolitinę padėtį Rytų Europoje. Vis dėlto apie tai daugiau kalbama ukrainiečių istoriografijoje. Net ir Lietuvoje šio mūšio jubiliejus, minėtas 2012-aisiais, buvo pažymėtas visų pirma ukrainiečių istoriko Felikso Šabuldo knygelės „1362 m. Mėlynųjų Vandenų mūšio šiuolaikinė mokslinė interpretacija“ išleidimu. Šioje knygoje Mėlynųjų Vandenų mūšis laikomas lūžiniu įvykiu XIV a. Vidurio ir Rytų Europos istorijoje, bet reikia pastebėti, kad egzistuoja ir skeptiškas požiūris į šį mūšį, netgi bandymai neigti patį mūšio faktą.

Kaip gali iki šiol išlikti toks esminis nuomonių skirtumas?

Minint 650 metų mūšio jubiliejų, 2012 m. gegužės 24–26 d., Vytauto Didžiojo universitetas Kaune surengė mokslinę konferenciją, skirtą Mėlynųjų Vandenų mūšiui, kurioje pranešimus skaitė Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos istorikai. Daugelyje pranešimų buvo iškelta Algirdo vadovautos kariuomenės pergalės prieš totorius reikšmė visam Vidurio ir Rytų Europos regionui. Tačiau išryškėjo ir tai, kad šiuolaikinėje istoriografijoje pozicijas išlaiko ir senesnėje istoriografijoje susiformavusi šio mūšio skeptikų srovė.

Nuomonių skirtumus visų pirma lemia faktas, kad apie Mėlynųjų Vandenų mūšį stokojame tikslesnės informacijos. Ir ne tik apie patį mūšį, bet ir apskritai apie tai, kas vyko Kijevo žemėje ir didžiojoje dabartinės Ukrainos teritorijos dalyje XIV amžiuje. Neturime nė vieno patikimo vienalaiko šaltinio, kuris nušviestų, kas tuo metu vyko šioje teritorijoje. Apie patį Mėlynųjų Vandenų mūšį prabėgomis užsimena pora Šiaurės Rytų Rusios metraščių (XV a. vidurio Rogožos ir XVI a. vidurio Nikono), bet taip, kad vien iš jų net patį mūšio faktą būtų sunku nustatyti, nes juose tik užsiminta apie kariavimą Mėlynųjų Vandenų ir Beloberežijės apylinkėse. Kiek plačiau apie mūšį pasakoja, nors irgi nesileisdamas į detales, tik XV a. vidurio Lietuvos metraščių Trumpasis sąvadas pasakojime apie Podolę, kuris sukurtas XV a. 4 dešimtmetyje.

Nepaisant to, Mėlynųjų Vandenų mūšis laikytinas vienu iš lemtingų mūšių Lietuvos istorijoje – jis lėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios plačiose teritorijose pietų Rusioje įtvirtinimą. „1362 m. įvykiai lėmė, kad buvo panaikinta daugumos Ukrainos žemių, tada galutinai prijungtų prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, gyventojų ekonominė ir politinė priklausomybė, sunkios ir reguliarios duoklės bei tiesioginė politinė Ordos valstybės kontrolė. Ordos teritorinės valdos dėl 1362 m. įvykių šiaurės vakarų regione prie Juodosios jūros atsitraukė iki pakrantės zonos Dniestro ir Pietų Bugo žemupyje, o prie Dniepro – iki Vorsklos upės, kurios vaga ėjo siena su Ordos stepe. Tuo tarpu Aukso ordos nelaisvės grandinės, sukausčiusios vidurio Ukrainą, nutraukimo tiesioginis rezultatas buvo galutinis jos žemių – Kijevo, Voluinės, didesnės Podolės dalies ir Severų Černigovo – įtvirtinimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje“, – padarė išvadą ukrainiečių istorikas Feliksas Šabuldo, išsamiausiai išanalizavęs šį mūšį. „LDK prisidėjo ir prie visos Aukso Ordos viešpatavimo sistemos palaipsniško suirimo. Susidarė palankios sąlygos LDK sudėtyje vystytis ukrainiečių etnosui,“ – apie šio mūšio pasekmes rašo lietuvių istorikas Romas Batūra.

Mėlynųjų Vandenų mūšis. Dail. Arturas Orlenovas

Mėlynųjų Vandenų mūšis. Dail. Pranas Griušys

Ukrainos pašto ženklas, skirtas Mėlynųjų Vandenų mūšio 650 metų jubiliejui paminėti (2012 m.)

Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Dail. Artūras Slapšys

 Jurgis Karijotaitis, po Mėlynųjų Vandenų mūšio tapęs Podolės valdovu. Dail. Artūras Slapšys

Vladimiras Algirdaitis, po Mėlynųjų Vandenų mūšio tapęs Kijevo Kunigaikščiu. Dail. Artūras Slapšys

Mėlynųjų Vandenų mūšio istorinės atminties tradicija iš tiesų yra nepaprasta. Dar viduramžiais kilęs Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl Podolės, kurios prijungimas prie Lietuvos buvo viena iš Mėlynųjų Vandenų mūšio pasekmių, lėmė, kad Lenkijos istoriografijoje susiformavo šio mūšio neigimo tradicija, kuri net ir XX a. I pusėje dar buvo velkama į mokslinį rūbą.

Kita vertus, Rusijos istoriografijoje susiformavęs Kulikovo mūšio, kaip pirmosios rusų pergalės prieš totorius (1380 m.), kultas vertė ignoruoti ar menkinti bemaž dviem dešimtmečiais ankstesnę ir savo pasekmėmis reikšmingesnę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pergalę.

Tačiau po fundamentalių lietuvių istoriko Romo Batūros ir ukrainiečių istoriko Felikso Šabuldos tyrimų ignoruoti šį mūšį darosi nebeįmanoma.

Mūšio istorinis kontekstas: Lietuvos karas dviem frontais ir Didžioji sumaištis Aukso ordoje

1362 m. balandį kryžiuočiai užėmė Kauno pilį. Į pagalbą pilies gynėjams buvo atvykęs ir didysis kunigaikštis Algirdas su savo broliu Trakų kunigaikščiu Kęstučiu, bet jie galėjo tik nuo gretimų aukštumų bejėgiškai stebėti pilies žlugimo dramą. Taip prasidėjo intensyviausios kryžiuočių ekspansijos į Lietuvą laikotarpis, pareikalavęs maksimalaus visų Lietuvos valstybės jėgų sutelkimo.

Ir ne tik. Reikėjo naujų jėgų, kurias Lietuva rinko, pamažu jungdama prie savęs Rusios žemes. Čia jos interesai kirtosi su šių žemių siuzereno – Aukso ordos – interesais.

Dar 1359 m. Aukso ordoje buvo nužudytas chanas Berdibekas ir prasidėjo didžiosios sumaišties laikotarpis. Aukso orda pasinėrė į chaosą: per artimiausius 20 metų joje pasikeitė daugiau kaip 25 chanai, o jos teritorija suskilo į savarankiškus ulusus. Šia sumaištimi Algirdui reikėjo skubiai pasinaudoti. Todėl jo žvilgsnis krypo į pietines bei pietrytines Lietuvos valstybės ribas. Pietų Rusioje dar Gediminas 1323 m. buvo užėmęs Kijevą, kuriame, nors ir valdė jo brolis Teodoras, nusistovėjo Lietuvos ir Aukso ordos dvivaldystė (kondominiumas).

Didžioji sumaištis Aukso ordoje Lietuvai buvo gera žinia. 1362 m. pavasarį Ordoje dėl valdžios varžėsi trys pagrindiniai pretendentai – chanas Miuridas, kontroliavęs sostinę Naująjį Sarajų ir rytinę Aukso ordos dalį, Azove įsitvirtinęs chanas Keldibekas ir Krymo kunigaikštis (bekas) Mamajus, veikęs savo statytinio chano Abdulos vardu. 1362 m. vasarą Miuridas sumušė Keldibeko kariuomenę, o Mamajus užėmė Keldibeko valdytą Azovą ir, prie Volgos stojęs į mūšį su Miuridu, trumpam išstūmė jį iš Naujojo Sarajaus.

Algirdo žygis ir mūšis

Vykstant šioms kovoms (1362 arba 1363 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais), pietryčių Rusioje pasirodė Algirdo kariuomenė. Pagrindinėms totorių jėgoms įsivėlus į tarpusavio kovas, Algirdas be didesnio pasipriešinimo užėmė totorių dar valdytas Černigovo žemes – tą jis buvo pradėjęs dar apie 1357–1358 m., kuomet užėmė svarbiausią tuometinės Černigovo žemės miestą Brianską. Greičiausiai būtent Brianską jis ir pasirinko savo žygio išeities tašku: nuo čia nebetoli iki Černigovo žemės rytinio pasienio, kurį Algirdas ir puolė. Pirmąjį savo smūgį jis nukreipė į Korševą, buvusį prie Dono intako Sosnos upės (tiksliau nelokalizuota vietovė, buvusi Greitosios Sosnos aukštupyje). Iki čia Algirdas nukėlė pietrytines Lietuvos ribas. Manytina, kad tolesnių karo veiksmų metu Lietuvos kariuomenė užėmė ir buvusią Perejeslavlio kunigaikštystės teritoriją, kuri buvo prijungta prie Kijevo kunigaikštystės. Visos šios žemės priklausė Krymo ulusui, kurio bekas Mamajus tuo metu kovojo dėl Naujojo Sarajaus ir negalėjo organizuoti pasipriešinimo.

Matydamas, kad momentas tinkamas nukariavimams, Algirdas tęsė savo karinę kampaniją Pietų Rusioje ir dar tų pačių metų rudenį perkėlė savo kariuomenę į dešinįjį (vakarinį) Dniepro krantą – vadinamąją Baltąją pakrantę, kur plytėjo totorių valdomos Podolės žemės.

Algirdo vedama kariuomenė rudenį (greičiausiai, rugsėjo mėnesį), anot Felikso Šabuldo, patraukė tiesiai į svarbų šios srities centrą, turkiškai vadinamą Jabgu („vietininko“) miestu, o rusinų kalba – Sinije Vody, tai yra Mėlynaisiais Vandenimis. Miestas stovėjo prie tuo pačiu vardu vadinamos upės (dabar – Siniucha) – Pietų Bugo intako. XVI amžiuje čia buvusi gyvenvietė, jau vadinama nauju Torgovicos vardu, garsėjo didingais mūro pastatų griuvėsiais su marmuro grindimis, rūsiais ir galingomis sienomis, kurie, anot Mykolo Lietuvio, tuo metu net buvo siejami su legendinės Trojos liekanomis. Tiesa, su šia mūšio lokalizacija iki šiol konkuruoja ir kita, siejanti Mėlynuosius Vandenis su Snivodos upe – Pietų Bugo intaku Vinicos krašte.

Prie Mėlynųjų Vandenų Algirdą pasitiko sutelktos visų trijų Podolės žemės ulusų (kunigaikštysčių) totorių pajėgos, vadovaujamos trijų kunigaikščių (bekų) – Chadžibėjaus, Kutlubugos ir Demetrijaus (Temiro). Taigi, čia Algirdas susidūrė su didesniu pasipriešinimu. Lietuvos metraščiai apsiriboja tik konstatavimu, kad šių trijų kunigaikščių kariuomenę Algirdas sumušė ir užėmė Podolės žemę.

Lakoniškas mūšio aprašymas pateikiamas vėlyvoje (1582 m.) Motiejaus Stryjkovskio kronikoje. Anot F. Šabuldos, jis gali atspindėti po šio mūšio į Dobrudžą pasitraukusių totorių, su kuriais M. Strykovskis buvo susitikęs, istorinę tradiciją. M. Stryjkovskis iš tiesų daug keliavo ir savo kelionių metu domėjosi praeities paminklais bei padavimais. Kita vertus, jis nevengdavo savo turimus šaltinius papildyti ir išgalvotomis detalėmis, todėl jo pateiktų mūšio detalių autentiškumas – labai abejotinas. Šią aplinkybę pabrėžė su F. Šabuldo polemizavusi ukrainiečių istorikė Elena Rusina. Be abejo, sunku įsivaizduoti, kad Dobrudžos totoriai po dviejų šimtmečių dar būtų prisiminę ir M. Stryjkovskiui papasokaję mūšio eigos detales.

Vis dėlto M. Strijkovskis savo mūšio viziją aprašė. Algirdas, anot jo, savo kariuomenę padalino į šešis pulkus ir išdėstė puslankiu, vienus pulkus sustatęs į priekį, kitus – iš šonų (kitaip sakant, išrikiavo juos pleištu, nors kai kurie tyrinėtojai čia įsivaizduoja į vidų įgaubtą puslankį). Mūšį pradėję totoriai, puldinėdami lietuvių rikiuotę iš šonų ir apšaudydami ją strėlėmis, tačiau taisyklingai išrikiuotai Lietuvos kariuomenei negalėję padaryti didesnių nuostolių. Tuomet pajudėję ietimis ir kalavijais ginkluoti lietuviai bei rusinai, kurie pralaužę priešakines totorių eiles, o Karijotaičiai su Naugarduko pulkais puolę totorius iš šono, apšaudydami juos arbaletais. Neatlaikiusi šių smūgių totorių kariuomenė pakrikusi ir, persekiojama Lietuvos kariuomenės, leidosi bėgti.

Mūšio pasekmės

Totorių vadai sėkmingai atsitraukė iš Podolės ir vėliau dar minimi šaltiniuose. Jų valdos lokalizuojamos Nogajaus ordos teritorijoje. Chadžibėjus valdė Juodosios jūros pakrantę į rytus nuo Dniestro, kur žinoma Chadžibėjaus pilis (dabar – Odesa). Kutlubugos valdos lokalizuojamos maždaug tarp Dniestro ir Dunojaus žemupių (jo vardą mena Katlabucho ežeras prie Dunojaus žiočių, dabar – Ukrainos Odesos srityje). Abu jie dar minimi 1388 m., kaip šiauriau Dunojaus žiočių valdę galimi Osmanų imperijos didžiojo vizirio Ali-pašos sąjungininkai jo žygyje prieš Bulgariją (įvardyti kaip Jandže-bėjus ir Kutlu-begas). Demetrijus (Temiras) valdė teritoriją tarp Pruto ir Karpatų ir veikiausiai iki Dniestro ties Benderais. Jo prekybinę sutartį su Brašovo miestu dar 1368 m. tvirtino Vengrijos karalius Liudvikas, o 1374 m. prieš jį (įvardijamą Temirezo vardu) dar kartą kariavo lietuviai.

1362 (ar 1363) m. karinė kampanija žymiai išplėtė Lietuvos valstybės teritoriją ir pelnė Algirdui didžiausio nukariautojo Lietuvos istorijoje šlovę. Podolės valdymą Algirdas perdavė trims mūšyje pasižymėjusiems savo brolio Karijoto sūnums – Jurgiui, Aleksandrui ir Konstantinui, kurie išsidalino išvytų totorių bekų valdytus ulusus. Išplėstą Kijevo kunigaikštystę Algirdas galutinai įjungė į Lietuvos valstybės sudėtį ir perdavė valdyti savo sūnui Vladimirui.

Lietuvos valstybės suvienytoje erdvėje susiformavo savarankiškas galios centras, pajėgus efektyviai kovoti ir su kryžiuočiais, ir su Aukso orda ar nuo jos priklausoma Maskvos kunigaikštyste. Aukso orda net ir pasibaigus didžiajai sumaiščiai nebeatgavo buvusios galybės ir teritorijos. Mėlynųjų Vandenų mūšis tapo kovos prieš Aukso ordą precedentu ir simboliu – net Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio 1380 m. prieš Mamajų laimėtas Kulikovo mūšis Vokiečių ordino šaltiniuose buvo pavadintas mūšiu prie Mėlynųjų Vandenų. Matyt, to meto liudininkai jį vertino kaip antrąjį Mėlynųjų Vandenų mūšį ir neišvengiamai lygino su juo.

Didelėje Vidurio ir Rytų Europos dalyje susiformavo erdvė, kurioje savo nepriklausomybę apgynė lietuviai, etninę savimonę ir tautinį charakterį brandino baltarusių ir ukrainiečių tautos. Mėlynųjų Vandenų mūšis pakeitė ne tik valstybių, bet ir civilizacijų ribas: nors tuo metu dar pagoniška, Lietuvos valstybė Rusios žemėse gynė krikščionišką Rusios civilizaciją ir praplėtė jos ribas musulmoniškos totorių civilizacijos įtakoje buvusių žemių sąskaita. Todėl galima sakyti, kad Mėlynųjų Vandenų mūšis keitė civilizacinį Europos žemėlapį.

Atgal