ISTORIJA
11.24. Lietuvos visuomenės elito požiūris į Rusijos valdžią 1815-1831 m.
Parengė istorikas, publicistas Juozas Brazauskas
XIX a. Lietuva nebuvo tik svajonių, pasakų, mitų ir istorijos šalis. Taip ją poetizavo Oskaras Vladislovas de Liubicz Milosz ( lietuviška versija Oskaras Milašius). Lietuvos valstybė, atsiradusi Europos žemėlapyje nuo XIII amžiaus, nuo Liublino unijos 1569 m. susiejusi savo politinį likimą su Lenkijos karalyste, išsilaikė iki pat Rusijos invazijos 1772-1795. Ji turėjo aiškias valstybingumo formas.
Banalybe literatūros istorikų tarpe tapo tvirtinimai, kad Adomas Mickevičius ir jo veikalai tapo pasipriešinimo carinei valdžiai Lietuvoje pateisinimais ir manifestais, o Adomas Čartoriskis tapo pasipriešinimo caro valdžiai politiniu vadovu.
Perskaičius Halinos Beresnevičiūtės - Nosolovos daktaro disertacijos pagrindu parengtą knygą „Lojalumo krizė: Lietuvos bajorų politinės sąmonės transformacija 1795-1831 m.“( Vilnius, 2001, 240 psl.), gimė sumanymas pateikti autorės požiūrį į 1830-1831 m. sukilimą.
Lietuvos visuomenės bajorija XIX a. sprendė Konrado Valenrodo problemą. Didžioji dalis bajorijos elito laikė Rusijos valdžią teisėta ir tapo lojaliais Rusijos imperijos valdiniais. Kaip žinia Konradas Valenrodas sprendė dilemą : lojalumas riteriškai garbinga tarnystė kryžiuočių ordinui, kuris jį išauklėjo ir paskyrė vadovauti kovai prieš lietuvius ir kraujo ryšys su lietuvių tauta, iš kurios buvo kilęs. Gražina priversta rinktis tarp lojalumo savo vyrui, kaip jai paaiškėjo, išdavikui, ir pareigos ginti tautą. Daug nedvejoja abu A. Mickevičiaus herojai pasirinko tautą. Abiems herojams šis pasirinkimas taps pražūtingas. Konradą jis veda ne tik į mirtį, bet ir į beprotybę, visišką moralinį sunykimą.
Istorinis kūrinių kontekstas buvo kur kas sudėtingesnis. Didžioji dalis bajorijos rinkosi tarp lojalumo Rusijos įtvirtintai valdžiai bei privačių vertybių iš vienos pusės ir tautos - iš kitos pusės. Tai sukėlė didžiules dvejones. Adomo Čartoriskio gyvenimo kelias vedė nuo išvykos į Peterburgą prisiekti naujai savo tėvynės valdovei Jekaterinai II, išvykos, skirtos gelbėti nuo konfiskacijos savo dvarų ir ilgam priesaikos bei garbingos tarnybos Peterburgo dvare, iki jam tampant 1830 -1831 m. sukilimo dešinės vado vietoje.
Abiejų Tautų Respublikos (ATR) istoriografijoje nusistovėjo įsitikinimas, kad valstybė (Respublika) tai ne karaliaus dvaras, ne centrinė valdžia, ne teritorija, bet pats bajorų luomas, pats save valdantis per seimelius ir seimus. Padalijimų metu bajorija prarado seimą, tačiau Pavlo ir vėlesnių Rusijos valdovų privilegijomis atstatė nors ir suvaržytą seimelių veiklą. Didžioji dalis provincijos bajorijos, kuriai ir Respublikos laikais seimų politika buvo tolima, galėjo nesunkiai vaizduotis, kad niekas iš esmės nepasikeitė...
Adomas Kazimieras Čartoriskis
Tadas Kosciuška. wikimedia.org
Pranciškus Sapiega
Adomas Mickevičius
1817m. spalio 10 d. Vilniaus universiteto studentas, kilęs iš Ukrainos, Teodoras Krasinskis lankėsi gedulingose mišiose paminėti 1794 m. sukilimo vadą Tadą Kosciušką. Tai buvo iš tiesų patriotinė manifestacija. Susigraudinęs studentas dienoraštyje cituoja patriotinio turinio eilutes šia proga. Eilutės buvo iškaltos ant katafalko - obelisko, skirto pagerti žmogų, kuris „neleido mums negarbingai pralaimėti“. Po dviejų dienų, spalio 12 d. studentas jau dalyvavo kitose viešose iškilmėse - baliuje imperatoriaus Aleksandro gimimo dienai paminėti. Baliuje buvo linksma, daug šokama, gausiai laistomas šampanas, o tostų salė skambėjo nuo šūksnių: „Tegyvuoja Aleksandras“.
Tokie populiarios politinės sąmonės atspindžiai liudija, kad į Aleksandrą Vilniaus visuomenė žvelgė su nemaža simpatija. Iš trijų Respubliką pasidalijusių valstybių valdovų Aleksandras buvo pats tolerantiškiausias senajai jos tvarkai; jo valia kongresinei Lenkijos Karalystei suteikta liberaliausia to meto Europoje konstitucija. Pastoviai buvo palaikomos viltys prijungti lietuviškas gubernijas prie Lenkijos Karalystės ir suteikti joms tokią pat autonomiją. Administraciniame gyvenime palikta daugelis įprastų savivaldos formų, teisinių principų ar pati teisė.
Po 1815 m. carinės valdžios autoritetui visai patriotiškai nusiteikusius LDK piliečius palaikė tai, kad po Napoleono žlugimo, Aleksandras liko vieninteliu didžiosios politikos veikėju, galinčiu ir teikiančiu viltį atitaisyti Jekaterinos II padarytą istorinę skriaudą. Rusijos valdžia mažiausiai žeidė tradicinę vietinio elito politinę sąmonę. Kunigaikštis A. Čartoriskis nenoriai, bet priėmė Aleksandro pasiūlymą tapti Rusijos užsienio reikalų ministru. Imperatoriui primygtinai reikalaujant, jis nusileido tik su sąlyga, kad jam „bus leista pasitraukti iš šių funkcijų tokiu atveju, jei jos taps nesuderinamos su juo, kaip lenko jausmais“. Pati tarnyba Aleksandro dvarui Adomui Čartoriskiui atrodė pilnai suderinama ir nežeidė jo patriotinių jausmų. 1830 m. rašytuose memuaruose apie sukilimą pažymima, kas sukilimui ėmė vadovauti „žmogus žinantis Peterburgo kabineto paslaptis ir mūsų tautos poreikius, ir kuriam nieks nepavydės valdžios kaip garbingiausiam iš lenkų tautos“.
Rusijos senatoriais tapo iškiliausi krašto žmonės: Severinas Potockis, Ksaveras Chonimskis, Filipas Olizarijus, Valerijonsas Stroinovskis, Jurgis Bialopiotrovičius, Mykolas Zaleskis, Pranciškus Sapiega, Kazimieras Liubomirskis ir kt. Tačiau XIX a. antro - trečio dešimtmečio metu į rusų valdžią Lietuvos visuomenė žvelgė vis įtariau. 1823 m., imperatoriui Aleksandrui atsisakius įgyvendinti ne tik Čartoriskio tarptautinės politikos vizijas, bet ir atsižadėjus liberalaus požiūrio į vakarinių gubernijų valdymą, A. Čartoriskis galutinai pasitraukė iš Peterburgo dvaro tarnybos. Dar 1817 m. kunigaikštis išliejo nusivylimą imperatoriumi: „Ir aš vieną dieną pasakysiu jam [ Aleksandrui], kad negimiau būti karalių tarnu ir man niekada nepasisekė tokiu būti; manyje slypi kažkas respublikoniška, kas mane visuomet stumia priešingon kryptin; aš negaliu veikti, kai manimi nepasitikima“. Pasitraukimą iš politinio gyvenimo priežastimi jis nurodė ne tik tai, kad jis prarado imperatoriaus aplinkos palankumą, bet galutinai iškilus grėsmei tapti nepopuliariu lenkų visuomenėje. Tarnyba Rusijos dvarui nebuvo jokia baisi politinė dėmė patrioto reputacijai.
Kunigaikštis slapta ar viešai liko lojalus savo tautos vertybėms ir siekiams. Prisiminkime, kad šis veikėjas buvo vienas iš nedaugelio Napoleono karo su Rusija metu Rusijos imperatoriui likusių ištikimų Lenkijos ir Lietuvos aristokratų. Pamažu brendo konfliktas tarp caro valdžios ir Lietuvos visuomenės. Studentų slaptos draugijos ir jų veiklos persekiojimas ko gero prisidėjo prie antirusiškų nuotaikų skatinimo. Įdomu, kad Aleksandras jaunystėje rėmė ir skatino tokių slaptų organizacijų veiklą. Jų veikloje nieko specialiai politiško nebuvo. Pirmasis ir svarbiausias studentų draugijų tikslas buvo pakelti universiteto jaunimo moralę, mylėti Lenkiją, atitraukti juos nuo lėbavimo ir nuo madingų, bet negudriai suregztų politinio sąmokslo pagundų. Sąmokslas buvo baisus dalykas. Rusų valdininkai dažnai išpūsdavo bet kokią priešišką mintį. Jiems reikėjo pasižymėti prieš valdžią ir padaryti karjerą. Draugijų politinis gyvenimas gyvo gyvas net visuose Europos užkampiuose. Draugijų veikla, paklusus Vilniaus universiteto rektoriui, jau buvo seniai sustabdyta. Draugijų narių areštai, jiems pateikti absurdiški kaltinimai ir jų likimas tebuvo caro valdžios valdininkų intrigos. Pasak jų, autoritarinėje valstybėje negalėjo egzistuoti net bet kokie respublikoniški jausmai...
Po brutalių rusų valdžios priemonių prieš savivaldą Lietuvoje, buvo pereita prie paieškų pateisinti pasipriešinimą. Vis dažniau prieinama išvada, kad pasipriešinimas caro valdžiai yra neišvengiamas. Į caro valdžią palankiai buvo žiūrima iki tol, kol ji nelaužė tautos teisių ir privilegijų. Sukilimas prieš valdžią buvo pateisinamas, įrodant, kad valdovas laužo tautai duotus įsipareigojimus. Iki studentų areštų Lietuvos bajorija mėgino suderinti lojalumą tautai su lojalumu Rusijos valdovui. Tačiau po brutalių caro valdžios priemonių viskas tarsi sprogo. Tai buvo ne tik skausmingas pareigos tautai ir tėvynei atlikimas.
Prasidėjus 1830-1831 m. sukilimui Lenkijoje ir Lietuvoje Adomas Mickevičius ilgai neapsisprendė : lėkti padėti „žūstantiems broliams“, prašyti prancūzų valdžios siųsti ginklus laivu į Palangą ar laukti tragiškos atomazgos. Drezdene, apsuptas pasitraukusių sukilimo vadų ir dalyvių, prislėgtas pralaimėjimo pasekmių ir individualios kaltės, Adomas Mickevičius išgyveno kūrybiškumo protrūkį, deja, jau paskutinį. 1832 m. pavasarį sukūrė „Vėlinių“ III dalį - tėvynės kančių misterinę dramą. Adomo Mickevičiaus Konrado Valenrodo ir Gražinos peršama mintis, kad pakeldama ginklą prieš Rusijos valdžią, bajorija turėjo sudėti milžinišką moralinę auką. Bet apie jos prasmę galime iki užkimimo ginčytis.
Atgal
.jpg)
(1).png)
