ISTORIJA
12.05. Seinų kunigų seminarija
Parengė istorikas, publicistas Juozas Brazauskas
Seinai nuo seno garsėjo kaip įžymus religinio gyvenimo centras. Čia nuo 1818 m. vietoj Vygrių vyskupijos įkurta Seinų vyskupija. XVII- XVIII a. laikotarpiu veikė dominikonų vienuolynas, pradėtas statyti 1619 m. Miestą puošė Seinų Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos bokštai, balti, į viduramžių pilį panašūs dvasinės kunigų seminarijos rūmai. Apie Seinų kunigų seminariją rašome kiek plačiau, nes ji to verta.
Atgavus spaudą lotyniškomis raidėmis, Seinuose pradėti leisti lietuviški leidiniai: savaitraštis „Šaltinis“ su įvairiais priedais, religinio ir pasaulietinio turinio knygelės, kunigams skirtas žurnalas „Vadovas“. Aktyvumą rodė kunigas Juozas Laukaitis. 1905 m. buvo įsteigta pasitikėjimo bendrovė „Laukaitis. Dvarauskas, Narijauskas ir bendrovė“. Kunigų pagalba buvo surinkta 8 tūkst. rublių. 1906 m. įsteigta spaustuvė. Nuo tada pradėtas leisti laikraštis „Šaltinis“. 1908 m. K. Prapuolenis įsteigė mėnesinį kunigams skirtą žurnalą „Vadovas“.
Nors seminarijoje buvo diegiama lenkiška dvasia, didžiąją dalį dvasinės seminarijos auklėtinių sudarė lietuvių valstiečių vaikai. Kaip rašė atsiminimuose Seinų seminarijos auklėtinis Mykolas Krupavičius, lenkai skelbė, kad tai esanti uczelnia polska, jiems nenusileidę lietuviai teigė, kad tai uczelnia litewska. Iš tikro ir vieni, ir kiti taip teigdami, persistengė. Į Seinų kunigų seminariją Mykolas Krupavičius stojo jau subrendęs vyras ir tuo nustebino net patį Žemaičių kunigų seminarijos rektorių Gasparą Cirtautą. Pavėluoto pašaukimo kandidatai stoti į kunigų seminariją nebuvo mėgiami. 1908 m., vasaros atostogoms pasibaigus, Mykolas Krupavičius įstojo į Seinų kunigų seminariją, 1905 m. baigęs mokytojų seminariją Veiveriuose, iki 1907 m. mokytojavęs Lomžos gubernijoje, 1908m. - Papilėje.
Buvusios kunigų seminarijos pastatai, dab. muziejus. wikimedia.org. nuotr.
Vincas Mykolaitis – Putinas
Kunigų seminarija - tai buvo naujas pasaulis. Jis skyrėsi ne tik nuo kitų mokyklų, bet ir nuo paprasto kasdieninio gyvenimo. Visą tą skirtumą sudaro kunigų seminarijos siekiai: seminariją turi išauklėti žmogų, kuris neatitrūktų nuo pasaulio ir nuo kasdienio gyvenimo. Savo atsiminimuose Mykolas Krupavičius rašė: „Būsimasis kunigas kaip Dievo tarnas ir atstovas žemėje, turi susitvarkyti savo gyvenimą žemėje taip, kad jo širdyje gyventų Dievas ir kad savo globojamus žmones galėtų prie Dievo vesti“.
Seminarijoje oficialioji kalba, šalia lotynų, buvo lenkų kalba. Bet seminarijos vadovybė dažniausiai būdavo lietuvių. Dauguma profesorių buvo lietuviai. Lietuvius klierikus jungė tautinio solidarumo ir sąmoningumo jausmas. Lietuvių klierikų visada būdavo daugiau, negu lenkų. Tarp klierikų mezgėsi organizacinė veikla, ryškėjo kultūrinis darbas.
Po 1908 m., Seinų seminarijos inspektoriumi paskyrus Romualdą Jalbžykovskį, santykiams tarp lenkų ir lietuvių pasidarius labai įtemptiems, lenkai stengėsi pašalinti kelis jiems neįtikusius kunigus bei klierikus.
Seminarijoje atsirado rašančių klierikų patriotų, veikė lietuvių literatų lavinimosi draugija. Tarp ryškiausių literatų išsiskyrė Vincas Mykolaitis – Putinas. Seinuose patirti įspūdžiai ryškiai atsispindi romano „Altorių šešėlyje“ pirmoje dalyje. Tai, ką patyrė seminarijoje Liudas Vasaris, iš dalies atitiko paties būsimo poeto nuotaikas. Būdamas antrame kurse, Vincas Mykolaitis įsijungė į slaptą seminaristų lavinimosi būrelį. Jo nariai studijavo Lietuvos istoriją, lietuvių kalbą ir literatūrą, ugdė savo literatūrinius ir mokslinius sugebėjimus. Seinų laikraščio „Šaltinis“ 1911 m.12 numeryje pasirodė pirmasis V. Mykolaičio eilėraštis „Sursum corda!“ („Aukštyn širdis“), pasirašytas Putino slapyvardžiu. Po vieno lenkų literatūros rašomojo darbo profesorius Vondolovskis paklausė: „Kunige Mykolaiti, ( profesorius klieriką lenkiškai vadino kunigu), ar tamsta mėginai rašyti eilėraščius? V.Mykolaitis, kuklus vaikinas, lengvai paraustąs ir nuo bet ko susigėstąs, ir čia nedrąsiai atsakė: „ne“... Jo kūrybos didysis kritikas seminarijoje Petras Gerulis vėliau V. Mykolaitį pavadino Dievo pašauktu poetu. 1913 m. V. Mykolaičio – Putino eilėraščiai pasirodė pirmojo lietuvių literatūrinio žurnalo „Vaivorykštė“ puslapiuose. Šį faktą poetas laikė „tikruoju savo įvesdinimu į lietuvių literatūrą“.
Lenkų reakcija prieš lietuviškumą seminarijoje buvo stipri. Iš Mykolo Krupavičiaus atsiminimų sužinome, kad reaguodami lenkai profesoriai ir klierikai, lietuvius klierikus vadino ne tik litvomanais, bet ir unijos su Lenkija griovėjais, bedieviais, Katalikų bažnyčios priešais... Lietuvių veikimas kartais būdavo viešas ir atviras, o tarpais ir slaptas. Įsigalėjus R. Jalbžykovskiui, lietuvių veikla tapo slapta. Periodinė spauda buvo uždrausta lietuviams ir lenkams. Išskyrus tretininkus, gyvąjį rožinį ir kitas grynai religines organizacijas, kurioms vadovavo seminarijos dvasios vadovas, kitokių organizacijų nei lenkai, nei lietuviai neturėjo. Klierikai, sugauti skaitant laikraščius, būdavo išbarami, o laikraščiai konfiskuojami. Už atvirą lietuvišką nusistatymą lietuviai klierikai net būdavo šalinami iš seminarijos...
Lietuvių visuomenei ir tautai Seinų kunigų seminarija davė daug tautinio atgimimo darbuotojų. Jų vardai įrašyti į Lietuvos istoriją. Mykolas Krupavičius Seinų kunigų seminariją baigė 1913 m. Mokslus tęsė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. V. Mykolaitis, mokslus seminarijoje baigė paskubomis, nes prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Su seminarijos baigimo dokumentais V. Mykolaitis atsidūrė Sankt Peterburge, pradėjo studijuoti Dvasinėje akademijoje. Po trejų metų studijų Dvasinėje akademijoje, gavo Amerikos lietuvių Tautos fondo stipendiją ir nuo 1918 m. pradėjo studijas katalikiškame Fribūro universitete Šveicarijoje.
Seinų seminariją yra baigę būsimi Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjai: vyskupai Vincentas Borisevičius, Vincentas Brizgys, Pranciškus Būčys, Justinas Staugaitis, lietuvių visuomenės veikėjai Antanas Tatarė, Jonas Totoraitis, Juozas Vailokaitis ir kt. žymūs lietuviai.
Seinų kunigų seminarija veikė iki 1915 m. pavasario.1918 m. vėl atidaryta, bet 1919 m. spalio 4 d. lenkų kareiviai seminarijos klierikus ir profesorius ištrėmė į Lietuvą. Viena iš seminarijos atidarymo priežasčių buvo ta, kad lietuviškose parapijose trūko kunigų, mokančių lietuvių kalbą. Seminarijos atidarymas Seinuose turėjo geografiškai priartinti prie lietuvių gyvenamos teritorijos ir taip palengvinti sąlygas jaunuoliams studijuoti seminarijoje.
1826-1903 m. laikotarpiu apie 81 proc. visų klierikų buvo kilę iš lietuviškų parapijų, kurių gimtoji kalba buvo lietuvių. 1897 m. rugpjūčio 2 d. Popiežius Leonas XIII paskyrė Antaną Baranauską Seinų vyskupu, o tų pačių metų spalio 23 d. Rusijos imperatorius Nikolajus II savo ukazu tai patvirtino. Vyskupo Antano Baranausko ingresas įvyko Sankt Peterburge 1897 m. lapkričio 21 d. Naujasis Seinų vyskupas net priesaikos ceremonijos metu sugebėjo pasirodyti esąs originalus: jis ne taip, kaip kiti, pirmiausia ištarė priesaikos žodžius Popiečiui, o tik tada Rusijos imperatoriui... Iškilmingas 62 -jų metų Seinų vyskupo ingresas Seinų katedroje įvyko 1897 m. gruodžio 28 d. Taip buvo septintasis vyskupijos ganytojas, kuriam buvo lemta suvaidinti svarbų vaidmenį katalikiškame lietuvių ir lenkų kultūrinio paribio gyvenime.
A. Baranauskui atvykus į Seinus, gera pusė katalikų kalbėjo lenkiškai, tačiau nuo XIX a. čia jau buvo įžiebtas stiprus lietuviškos veiklos židinys. Į Seinų kunigų seminariją plūstelėjo gausus lietuvių jaunuolių būrys. Mat, Rusijos vyriausybė įteisino ir Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose lietuvių kalbos pamokas ir taip gauti valdiškas stipendijas mokytis universitetuose.
Antanas Baranauskas, pirmasis Seinų vyskupas, kuris į tikinčiuosius prabilo lietuviškai. Įspūdis buvo nepakartojamas. Visose vyskupijos bažnyčiose 1898 m. sausio mėnesio pradžioje buvo skaitomos jo „Piemeniška gromata“ vadinamas ganytojiškas laiškas, kuris sutvirtino lietuviškos vyskupijos dalies pasitikėjimą religiniu ir tautiniu lygiateisiškumu su lenkiškai kalbančia tikinčiųjų bendruomenės dalimi. Tai žadėjo didelę intrigą. Bet 1902 m. lapkričio mėn. 26 d. vakare Seinų vyskupą A. Baranauską ištiko didelis kraujo išsiliejimas į smegenis. Jis mirė kaip uolus vyskupas katalikas. Po kelių dienų jo gyvenimo kelias baigėsi pomirtine kelione iki Seinų katedros. Seinų vyskupas buvo palaidotas Seinų katedroje, Švč. Mergelės Marijos koplyčioje, užmūrijant jo karstą dešiniojoje nišoje. Kūnas buvo balzamuotas. Lietuviška veikla plėtojosi jau po vyskupo mirties. Bet tik 1999 m. Seinuose pastatytas paminklas vyskupui Antanui Baranauskui ( skulptorius G. Jokūbonis).
Seinų kapinėse yra lietuvių karių kapai, kurie mena kovas dėl Seinų priklausomybės Lietuvai ar Lenkijai. 1918 m. čia pradėjo veikti „Žiburio“ draugijos gimnazija. Direktoriumi paskirtas Seinų kunigų seminarijos auklėtinis, dr. Jonas Totoraitis. Nuo 1918 m. rugsėjo 1-os dienos direktoriumi paskirtas kitas Seinų kunigų seminarijos auklėtinis, kun. dr. Motiejus Gustaitis. 1919 m. balandžio 28 d. atidaryta atskira mergaičių gimnazija.
Tačiau gimnazijos veikė neilgai. Prasidėjus 1919-1920 mokslo metams, kai Seinus užėmė lenkų kariuomenė, gimnazijos buvo uždarytos, o mokiniai ir mokytojai išsisklaidyti. Lenkų valdžia neleido atkurti lietuviškos gimnazijos. Seinų „Žiburio“ gimnazija buvo atkurta Lazdijuose.
Nuo 2005 m. Seinuose veikia „Žiburio“ mokykla, vyskupo A. Baranausko fondas „Lietuvių namai“, Lietuvos Respublikos konsulatas.
Atgal
.jpg)
