ISTORIJA
12.05. Taip stiprintas budrumas ir režimas
Kostas Algirdas Aleksynas
Buvo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžia. Jau buvo baigtos naikinti ar uždarytos į „specfondus“ knygos ir kita spauda, ugdanti tautinį ar religinį dvasingumą, išleista anksčiau, ypač Nepriklausomybės metais. Vis labiau imta užpuldinėti dorus, rimtai dirbančius žmones vien dėl to, kad jie nepritaria naujajai santvarkai, laikosi ankstesniųjų pažiūrų, prieštaraujančių brukamoms bolševikinėms nuostatoms, negarbina „didžiojo“ Stalino ir paties bolševizmo. Ne tik protestuoti, bet ir neigiamai apie tai prabilti reiškė save pasmerkti persekiojimams ar įkalinimui. Lietuvių kalba buvo vis labiau stumiama iš viešojo gyvenimo. Bent vienas rusas dalyvauja posėdyje ar pobūvyje – turi kalbėti rusiškai. Įstaigose šalia direkcijų buvo įkurti partiniai biurai, kurių svarbiausia paskirtis buvo rūpintis politiniu bei ideologiniu darbu.
To meto aukštojoje mokykloje Vilniaus valstybinime pedagoginiame institute aptariamu metu šalia rektorato partine linija buvo suformuota taryba, kurios svarbiausia paskirtis, kaip nurodyta dokumentuose, buvo stiprinti ne tik „darbinę ir mokslinę discipliną“, bet ir „revoliucinį budrumą“. Jai vadovavo instituto prorektorius ir tos tarybos pirmininkas I. Ariskinas – valdžios atsiųstas iš kažkurios Tarybų Sąjungos šiaurės tautelės kilęs, bet surusėjęs bolševikinis veikėjas. Paskutiniais Josifo Stalino gyvenimo metais Lietuvoje vis labiau stiprėjančios „liaudies priešų“ paieškos neaplenkė ir Pedagoginio instituto. Buvo suimti ir už „antitarybinę veiklą“ nuteisti 25 metams jo dėstytojai Petras Mikutaitis ir Antanas Vengris.
Stalinas proklamacijoje, mėtytoje iš lėktuvo tikriausiai ne tik Prienų apylinkėse Antrojo pasaulinio karo pabaigoje fronto linijai iš rytų pasiekus Lietuvą
Tokioje aplinkoje instituto taryba 1953 metų kovo 4 dieną – jau visai negaluojantis „didžiajam tarybinės liaudies vadui ir mokytojui“ – sušaukė posėdį. Jame (vykusiame ir protokoluotame rusiškai) Ariskinas perskaitė pranešimą apie būtinumą šioje mokslo įstaigoje stiprinti „revoliucinį budrumą, darbinę ir mokslinę discipliną“, nes, kaip teigiama tame protokole (toliau ir dėstomi jo teiginiai), direkcijos, atskirų dekanų, katedrų vedėjų ir dėtytojų darbe esama „nusiraminimo, apsileidimo, žioplumo ir revoliucinio budrumo praradimo faktų“. Per tai institute daugelį metų darbavęsi buržuaziniai nacionalistai Mikutaitis ir Vengris, taip pat buvę studentų, kurie turėjo ryšį su buržuazinio nacionalistinio pogrindžio likučiais ir užsiėmė priešiška veikla. Dėl partinio bei politinio, idėjinio bei politinio darbo susilpnėjimo ir revoliucinio budrumo stokos atskiri pranešime išvardyti studentai įstojo į komjaunimą nuslėpę savo socialinę padėtį arba būdami politiškai nepatikimi. Per tai ir dvi išvardytos Užsienio kalbų fakulteto studentės nuplėšė sienlaikraštį su jų karikatūra ir kritine pastaba apie jas.
Protokole įžvelgiama, jog per antrą 1952 metų pusę smarkiai krito dėstytojų ir ir tarnautojų „darbo disciplina“, taip pat studentų mokymosi drausmingumas. Taip nutiko dėl to, kad partinis biuras ir fakultetų partorgai susilpnino idėjinį auklėjimą, atskiri fakultetų dekanai ir katedrų vedėjai dirbo nerūpestingai, aplaidžiai, visiškai neatsakingai, o asmenys ir direkcija, pažeidinėję mokymo drausmę, likdavę nenubausti.
Iš protokolo susidaro įspūdis, kad institute nesama jokios tvarkos ir drausmės, neprižiūrima patalpos ir inventorius, nusakius politizuotai – nepatenkimai dirbama saugant socialistinę nuosavybę. Tai reiškiasi nuolatos daužant (!) „langų rėmų“ stiklus mokymo patalpose ir bendrabučiuose, nesilaikoma „elektros ekonomijos režimo“, nuolat laužomi mokymui skirti baldai, gadinami muzikos instrumentai, bibliotekoje išvogta daugybė knygų, jų fondai nesaugomi. Mokymo patalpose ir bendrabučiuose neįvesta leidimų sistema. Mokymo režimo taisykles dažnai pažeidžia ne tik studentai, bet ir dėstytojai. Instituto raštinėje ir dekanatuose darbiniai popieriai mėtosi ant stalų, rašomųjų stalų stalčiai ir spintos be užraktų, o tai sudaro sąlygas grobstyti ir padirbinėti dokumentus. Negali patikėti, kad kultūringa mokslo šventovė per palyginti trumpą „socialistinį“ laikotarpį būtų nusiritusi iki tokio lygio, kuris tada buvo būdingas eilinėms biurokratinėms „plačiosios tėvynės“ įstaigoms.
Visi šie protokole išvardyti ir daugelis kitų trūkumų buvo dirbtinai aiškinti tuo, kad instituto direkcija, fakultetų dekanai ir katedrų vedėjai blogai „organizuoja tikrinimą“, kaip vykdomi jų ir aukštesnių organizacijų nutarimai, silpnai kovoja su darbuotojais, neatsakingai vykdančiais savo pareigas, „neišvystė trūkumų darbe kritikos ir savikritikos“.
Aptartais klausimais instituto vadovybė priėmė protokole pateiktą platų, keliolikos punktų nutarimą. Svarbiausias – direkcija, fakultetų dekanai, katedrų vedėjai ir atskirai kiekvienas dėstytojas įpareigojami stiprinti revoliucinį budrumą (o tai reiškia – būti sekliais) visuose instituto darbo baruose. Akylai sekti klasinių priešų kėslus, laiku tuos asmenis demaskuoti ir išvyti iš instituto. Išgyvendinti darbe aplaidumą, nuolaidžiavimą ir žioplumą. Savo ruožtu direkcija, fakultetų dekanai privalo stiprinti reiklumą visų darbo barų darbuotojams, didinti jiems reikalavimus, įvesti kasdieninę jų darbo kontrolę, o tuos, kurie nevykdo tarnybinių įpareigojimų, šalinti iš darbo. Direkcija, fakultetų dekanai ir kiekvienas dėstytojas komunistas įpareigoti kasdien stebėti dėstytojų ir studentų nuotaikas, kovoti prieš buržuazines-nacionalistines pažiūras, buržuazinės ideologijos įtaką. Pabrėžtas būtinumas ryžtingai pertvarkyti visų mokymo disciplinų dėstymą genialaus Josifo Visarionovičiaus Stalino veikalo „Ekonominės socializmo Tarybų Sąjungoje problemos“ ir komunistų partijos XIX suvažiavimo nutarimų pagrindu, kelti idėjinį dėstymo lygį, o kiekvienas nukrypimas turįs susilaukti bolševikinės kritikos ir savikritikos katedrų, fakultetų pertinių grupių atviruose susirinkimuose ir instituto taryboje. Reikalaujama plėsti partinio politinio ir idėjinio auklėjimo darbą tarp studentų ir dėstytojų, diegti tarybinį patriotizmą, tautų draugystės ideologiją, atsidavimą komunizmo statybai.
*
Šį „aukšto idėjinio ir politinio lygio“ posėdžio protokolą – dokumentą, perteikiantį niūriausio bolševikmečio laikotarpio dvasią, man atidavė kaip turimą dublikatą istorikas, kraštotyrininkas ir kultūros veikėjas Romualdas Šalūga. Jis, 1950 metais baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, 1952 metais jame įsidarbino ir dirbo – tad ir tada, kai vyko aptartasis posėdis – porą dešimtmečių. Mudu, netoli vieną nuo kito gyvenusius, suvedė kolekciniai interesai Atgimimo pradžioje, teko pabendrauti iki paskiausių jo gyvenimo dienų (1993).
Atgal
.jpg)
(1).png)
