VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01.22. Kaip kūrėsi Lietuvos valstybė?

.Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Klausimas, kada ir kaip susikūrė Lietuvos valstybė, domina jau ne vieną istorikų kartą. Mes puikiai žinome, kad XIII–XVIII a. gyvavo senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Bet jos pradžia skendi praeities miglose.

Esame įpratę prie pasakojimo, kad Mindaugas krauju ir kalaviju vienijo Lietuvą ir, naikindamas smulkesnius kunigaikštukus, iškilo vienas suvienytos Lietuvos priešaky. Tačiau tai tėra labai paviršutiniška rekonstrukcija, atsiradusi iš reikalo turėti paprastą Lietuvos valstybės kilmės paaiškinimą.

Iš tiesų nėra aiškių faktų, liudijančių, jog Mindaugas buvo pirmasis Lietuvos valdovas, o istorikai yra ne kartą ginčijęsi ir svarstę, ar tikrai Mindaugas suvienijo Lietuvą? Kai kurie iš jų, kaip lenkų istorikas Henrikas Paškevičius ar lietuvių istorikai Adolfas Šapoka, Konstantinas Jablonskis, teigė, kad Lietuvos valstybė susikūrė iki Mindaugo – ir gal net gerokai iki jo. Kiti, kaip Zanonas Ivinskis, bet kokį atsakymą į šį klausimą laikė abejotinu. Šią problemą nagrinėjau ir aš dar 2000 m. išleistoje knygoje „Lietuvos valstybės ištakos“. Per dvidešimtmetį, prabėgusį nuo jos pasirodymo, archeologų, o ypač Eugenijaus Jovaišos, darbai gerokai patikslino ankstyviausio Lietuvos valstybės formavimosi etapo vaizdą.

Valstybės kūrėjai dar nepažinojo rašto. Kaip XVI a. ironizavo pirmasis Lietuvos istorikas Motiejus Stryjkovskis, pirmieji Lietuvos kunigaikščiai „savo gyvenimus paliko abejotinus todėl, kad dažniau kardais savo kaimynams ant kaktų rašydavo“. Taip buvo ir kituose kraštuose – valstybinės organizacijos visuomenei prireikė anksčiau nei rašto.

Lietuvos, kaip ir bet kokios valstybės, susidarymas yra gana sudėtingas procesas. Paprastai dėmesys sutelkiamas į jo baigiamąjį etapą, kuris įvardijamas kaip „Lietuvos žemių suvienijimas“. Tačiau žiūrint iš ano meto pozicijų, visai neakivaizdu, kad turėjo būti „suvienytas“ būtent toks plotas, koks buvo, ir kad būtent jis taps Lietuva. Tiesą sakant, Lietuvos valstybės natūrali erdvė buvo visos aisčių (baltų) žemės, bet Vokiečių ordino ekspansija sutrukdė jas sujungti, todėl mūsų įsivaizduojamo „lietuvių žemių vienijimo“ apimtis liko mažesnė. Kitą vertus, jei trukdžiai būtų buvę dar didesni, ta apimtis būtų galėjusi būti ir mažesnė. O koks plotas objektyviai turėtų būti suvienytas, kad jau galėtume kalbėti apie valstybę? Juk ir iki to vadinamo suvienijimo bei kurį laiką po jo egzistavo Lietuvos žemė siaurąja prasme – gerokai mažesnis politinis vienetas už tą, kurį šiandien esam įpratę įsivaizduoti kaip „lietuvių žemes“.

Kas apskritai yra valstybė? Galima sakyti, kad tai yra suvereni regioninė politinė organizacija, vadovaujama profesionalių valdininkų sluoksnio, kuris yra išlaikomas iš mokesčių. Teritorijos dydis čia didesnės reikšmės neturi, nebent tik tiek, kad labai maža teritorija galbūt nepajėgtų išlaikyti profesionalių valdininkų sluoksnio.

Galindų migracija ir lietuvių kilmė pagal Eugenijų Jovaišą: 1 – I a. II pus. galindų migracija, 2 – 150 – 260 m. galindų-sūduvių ir Vielbarko kultūros migracija į Rytų Lietuvą, 3 – 250–350 m. Rytų Lietuvos galindų migracija į Okos ir Maskvos-Kliazmos upių baseiną, I – rytų galindų reemigracija į Rytų Lietuvą VI a. II pus. A – Vielbarko (vakarų aisčių venedų) kultūra. B – galindų kultūra. L – II–V a. Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Z – toponimų su šaknimi „galind-“ paplitimas (Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Raida. Vilnius, 2014, p. 68).

Tomo Baranausko knygos „Lietuvos valstybės ištakos“ (Vilnius: Vaga, 2000) viršelis.

Lietuva ir aplinkinės žemės 1183 m.

Lietuvių karo žygiai XIII a., išdėstyti dešimtmečiais.

Seniausio rankraščio su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu 1009 m. fragmentas – iš Analisto Sakso kronikos – XII a. vidurio kodekso, saugomo Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje.

1219 m. sutarties dalyviai ir jų hierarchija (schema).

Rytų Lietuvos pilkapių kultūra Lietuvos valstybės kūrimosi išvakarėse (pagal Lauryną Kurilą, 2005 m.).

Živinbutas. Dail. Artūras Slapšys, 2013 m.

Mindaugas. Dail. Artūras Slapšys, 2012 m.

Šiuolaikiniame teoriniame valstybės formavimosi modelyje betarpiškai prieš valstybę buvusi politinė organizacija vadinama vadyste (angl. chiefdom). Kartais šiuo žodžiu pavadinamos ir visai artimos valstybei organizacijos ar tiesiog ankstyvosios valstybės. Tačiau paprasčiausią vadystę galima apibūdinti kaip nedidelę pastovią regioninę politinę organizaciją, kuri apima tik kelias bendruomenes, todėl valdymo funkcija joje dar nereikalauja profesionalaus valdžios aparato. Valdantieji jau išsiskiria iš bendruomenės, jiems tenka daugiau karo grobio ir galbūt galimybė pasinaudoti karo belaisvių (vergų) darbu, kitomis privilegijomis, bet visuomenė jų dar neišlaiko pastoviai mokamais mokesčiais.

Lietuvos archeologinėje medžiagoje tokių vadų atsiradimą atspindi turtingų diduomenės kapų išsiskyrimas. Tai – vadinamieji vadai, arba „kunigaikščiai“. Baltų žemėse jie atsiranda Romos imperijos įtakos laikotarpyje (I–IV a.), o galutinai įsitvirtina audringame didžiojo tautų kraustymosi laikotarpyje (IV–VI a.). Apie tą laiką atsiranda ir pati Lietuva.

Lietuvių ir Lietuvos pradžia (I–VI a.)

Archeologas Eugenijus Jovaiša I–V amžius pavadino didžiosios aisčių migracijos laikotarpiu. Tuo metu, pradedant imperatoriaus Nerono laikais (54–68 m.) ir iki III a. pradžios, tarp aisčių ir Romos imperijos vyko intensyvi gintaro prekyba. Ji tiesiog užtvindė baltų žemes Romos monetomis ir romėniško importo daiktais. Tai iš pagrindų keitė aisčių kultūrą ir nulėmė jos suklestėjimą, kurį dar Marija Gimbutienė pavadino baltų „aukso amžiumi“. Tai taip pat skatino ir pačių aisčių teritorinę plėtrą, politinės ir karinės organizacijos kūrimąsi. Ankstyvuoju aisčių kariaunų formavimosi laikotarpiu, maždaug 150–260 m., kuriam priklauso E. Jovaišos detaliai tyrinėtas Dauglaukio bendruomenės kapinynas (Tauragės raj.), kuriame rastas seniausias raitelio su žirgo aukos įkapėmis kapas bei nemažai įvairių ginklų, formavosi karių sluoksnis, kurio reikėjo visų pirma Gintaro kelio prekybos apsaugai.

Brandžiajame kariaunos formavimosi etape (220/260–350 m.), kariai darėsi profesionalesni, pradėjo naudoti diržus šaltajam ginklui laikyti, o diduomenė ryškiau išsiskyrė iš eilinių bendruomenės narių savo aprangos ypatybėmis. Kartu į kapus pradėta dėti mažiau įvairių ginklų. Mažėjo turbūt ne pačių ginklų skaičius ir įvairovė, bet keitėsi žmonių požiūris į ginklus, ir didesnė ginkluotės dalis būdavo perduodama kaip palikimas iš kartos į kartą, o ne užkasama kapuose.

Klasikiniu kariaunos laikotarpiu E. Jovaiša laiko 350–550 m., kuomet aisčiai susidūrė su gotų ir hunų antpuoliais bei kitais didžiojo tautų kraustymosi laikotarpio neramumais. Pastarieji vertė rūpintis karinės ir politinės organizacijos stiprinimu. Šiam laikotarpiui būdingi turtingomis įkapėmis išsiskiriantys karvedžių, archeologinėje literatūroje neretai pavadinamų „kunigaikščiais“, kapai, iš kurių vienas žymiausių – Taurapilio kunigaikščio kapas (Utenos raj.), datuojamas V a. pabaiga. Tad IV–V a. turėjo užsibaigti aisčių vadų (karinės aristokratijos, „kunigaikščių“) sluoksnio iškilimas ir vadysčių, kaip nedidelių teritorinių-politinių organizacijų, kūrimasis.

Vadystės savo ruožtu jungėsi į didesnes pastovaus valdymo aparato neturinčias organizacijas – gentis. II–IV a. rašytiniai šaltiniai jau fiksuoja tokias baltų gentis, kurios žinomos ir XIII a. rašytiniuose šaltiniuose, – tai galindai, sūduviai, galbūt sėliai ir kuršiai. Daugiausia duomenų apie jas užrašė žymiausias antikos geografas Klaudijus Ptolemėjus apie 150–160 m. Jis mini sudinus, galindus ir salus, kuriuose galima atpažinti XIII a. sūduvius, galindus ir sėlius, o taip pat sunkiau identifikuojamus kareotus (karijotus?) – galbūt vėlesnių kuršių pirmtakus – ir stavanus, veikiausiai gyvenusius netrukus sunykusios Brūkšniuotosios keramikos kultūros teritorijoje.

Stavanai, kurių vardas, anot Simo Karaliūno, galėjęs reikšti turinčius jėgų, pajėgius ginti žmones (nuo žodžio „stavoti“ – „ištverti, turėti jėgų, pajėgti“), sunyko be pėdsakų kartu su savo Brūkšniuotosios keramikos kultūra, bet jie reikšmingi tuo, kad sietini su būsimo Lietuvos valstybės branduolio teritorija, kaip jos substratas. Į stavanų gyvenamas sritis apie 150–200 m. įsiveržė galindų-sūduvių kultūros gentys ir sukūrė čia II–VI a. gyvavusią ankstyvąją Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą. Anot E. Jovaišos, dalis galindų nusibastė net iki Okos aukštupio ir Maskvos apylinkių ir apie 300 m. ten sukūrė Moščino kultūrą, kurią, kaip galima spręsti iš istorijos šaltinių, paliko galindų gentis, pirmą kartą ten paminėta, regis, VI a. viduryje rašiusio Jordano, kaip IV a. II pusėje gyvavusios Hermanariko gotų valstybės pavaldiniai („coldas“). Ji tuo vardu šiose vietose minima dar ir XI–XII a. Rusios metraščiuose („голядь“). E. Jovaiša taip pat įrodinėja, kad VI a. II pusėje – VII a. dalis šių rytų galindų grįžo į Rytų Lietuvą ir susiliejo su čia nuo seniau gyvenusiais galindų-sūduvių kultūros palikuonimis, sukurdami vėlyvąją Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą, kuri ir tapo Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos branduoliu.

Lietuvos žemė 1009–1183 m.

Naujo politinės organizacijos stiprinimo aisčių žemėse pareikalavo poreikis organizuoti gynybą nuo IX–X a. susidariusių didelių slavų valstybių – Lenkijos ir Rusios, o taip pat nuo vikingų antpuolių. Iš visų aisčių žemių sėkmingiausiai politinę organizaciją plėtojo Lietuva. XII a. ji vis aktyviau ėmė reikštis Polocko kunigaikščių vidaus kovose, apie ją atsirado vis daugiau žinių Rusios metraščiuose. Ji vienintelė pajėgė peraugti į didžiąją kunigaikštystę ir apginti savo nepriklausomybę.

Lietuvos valstybės branduoliu tapo aukštaičių žemės (Rytų Lietuvos pilkapių kultūra) – pirminė Lietuvos kunigaikštystė buvo viena iš jų. Aukštaitijoje galima priskaičiuoti iki 5 žemių.

Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Saksonijos šaltiniuose, rašančiuose apie šv. Brunono Kverfurtiečio mirtį Lietuvos ir Rusios pasienyje 1009 m. vasario 14 (ar kovo 9) d. Istorikas Edvardas Gudavičius kėlė versiją, kad Brunono pakrikštytas kunigaikštis Netimeras valdė Lietuvoje, bet pastarąjį patikimiau sieti su Lietuvos kaimynystėje buvusiomis jotvingių žemėmis. Pakrikštijęs Netimerą, Brunonas patraukė į Lietuvą, bet žuvo jos pasienyje. Brunono gyvenimo aprašymai neatskleidžia, ar tuometinės jotvingių ir lietuvių žemės buvo valstybinio pobūdžio organizacijos. Tačiau nemaži Netimero įgaliojimai ir kelių pakopų valdymo hierarchija, kuri kažkiek atsispindi Brunono misijos šaltiniuose, rodo, kad Netimero kunigaikštystė jau galėjo turėti ir valstybinę struktūrą. Juk Netimeras sprendė krikšto priėmimo klausimą ir konfliktavo dėl to su savo broliu, o taip pat kažkokiu kitu sau pavaldžiu kunigaikščiu, Zebedenu, kuris jį ir nužudė.

Nuo Kijevo kunigaikščio Vladimiro I laikų (978–1015) per visą XI a. Lietuva juto Kijevo Rusios spaudimą. Suintensyvėję kontaktai su jau toliau pažengusia valstybe sudarė sąlygas ir civilizacinei Rusios įtakai, juo labiau, kad tarp abiejų šalių užsimezgė politinis ryšys – duoklių mokėjimas. Duokles turėjo surinkti vietinė diduomenė, kuri, tuo pasinaudodama, įgavo galimybę jas rinkti ir savo naudai, taigi, atsirado pagrindas sukurti profesionalią, iš mokesčių išlaikomą, politinę organizaciją – valstybę.

Dėl karinių ir politinių santykių Rytų Lietuvoje pradėtos statyti medinės pilys. XI–XII a. Lietuvoje ir gretimose srityse jau atsirado kunigaikščių rezidencijų tipo piliakalnių (tokių, kaip tyrinėti Mažulonių ar Kaukų piliakalniai). Jie galėjo tapti duoklių surinkimo punktais. Pačių pilių priežiūra ir išlaikymas taip pat buvo susijęs su ištisu prievolių kompleksu.

Pažymėtina, kad XIII a. viduryje, kaip matome iš Haličo-Volynės metraščio, duoklės rinkimas jotvingių žemėse jau buvo pakankamai išvystytas ir įprastas – duoklė rinkta ne tik kiaunių kailiukais, bet ir sidabru, be to, jotvingiams jau buvo įprasta atlikti ir įvairias darbo prievoles, tame tarpe statyti savo žemėje pilis. Greičiausiai ši prievolių sistema jau nuo XI a. vystėsi į Netimero „karalystę“ panašiose jotvingių kunigaikštystėse.

Pilys – kariniai objektai. Vadų-kunigaikščių įsikūrimas jose tiesiogiai buvo susijęs su jų pareiga rūpintis krašto gynyba. Taigi valdžios atstovų persikėlimas į pilis buvo svarbus žingsnis į profesionalią valdžią. Pilių atsiradimo ryšį su valdžios specializacija netiesiogiai liudija ir socialinės diferenciacijos pagilėjimas, pastebimas šiuo laikotarpiu, profesionalių amatų (kaipo puodžių) formavimasis. Visa tai, kaip ir netrukus prasidėjęs Lietuvos reikšmės augimas, leidžia manyti, kad Lietuvos kunigaikštystė susiformavo ar pradėjo formuotis apie XI a.

Pastovios Rusios ekspansijos į Lietuvą centru tapo Polocko kunigaikštystė. Būtent jai priklausė pagrindiniai Rusios atramos centrai pasienyje su Lietuva – Minskas ir Iziaslavlis. XI a. Polocko kunigaikštystė labai sustiprėjo ir rodė nemažą savarankiškumą Kijevo atžvilgiu.

Anot rusų archeologo Jevgenijaus Šmito, VIII–X a. Polocko – Smolensko krašte klestėjo baltiška (aistiška) Ilgųjų pilkapių kultūra, kurios nešėjai krievai, anot E. Jovaišos, greičiausiai atėjo iš žiemgalių – sėlių – latgalių teritorijos. Šis IX a. viduryje į Rusios vikingų-variagų įtaką patekęs kraštas suslavėjo tik X–XI a. sandūroje.

XI a. – Polocko kunigaikštystės klestėjimo šimtmetis. Didžioji žygių dalis, kuriuos vykdė patys Polocko kunigaikščiai, mums lieka nežinoma, bet kartais įsikišdavo ir Kijevo didieji kunigaikščiai. 1038–1047 m., kai Mazovijos kunigaikštis Meclavas dėl savarankiškumo kovojo su Lenkijos kunigaikščiu Kazimieru Atnaujintoju, Kijevo didysis kunigaikštis Jaroslavas suteikė pagalbą Kazimierui. Pirmieji jo smūgiai buvo nukreipti prieš Meclavo sąjungininkus jotvingius ir lietuvius: 1038 m. pulta Jotva, 1040 m. – Lietuva, 1041 m. – Mazovija, 1044 m. – turbūt vėl Lietuva, o 1047 m. Meclavas buvo galutinai įveiktas. Šie žygiai buvo vykdomi drauge su Polocko kunigaikščiu Briačislavu, kurio valdžiai, matyt, tuo metu ir buvo pajungta Lietuva. Tačiau po Briačislavo mirties 1044 m. į Polocko sostą sėdęs Vseslavas Briačislavičius, galingiausias Polocko kunigaikštis, 1065 m. pradėjo karą su Kijevo Rusios kunigaikščiais ir nuo to laiko Polockas tapo visai savarankiška kunigaikštyste.

XII a. pradžioje Nestoras „Senųjų laikų pasakojimo“ įvade išvardino tautas (gentis), mokėjusias Rusiai duoklę, tarp kurių yra ir lietuviai, mokėję duoklę Polockui.

XII a. tarp Polocko kunigaikščių prasidėjo vaidai ir Polocko galybė ėmė smukti. Tai Lietuvai atvėrė naujas raidos galimybes. 1130 m. įsiveržęs į Polocką, didysis kunigaikštis Mstislavas ištrėmė į Konstantinopolį mirusio Polocko kunigaikščio Boriso Rogvolodo sūnus Rogvolodą Vasilijų bei Ivaną ir užėmė Polocką. Siekdamas pakirsti Polocko kunigaikščių pasipriešinimą 1131 m. Mstislavas surengė žygį ir į Lietuvą. Jo suburta kunigaikščių koalicija nusiaubė kraštą ugnimi ir paėmė „daug belaisvių“, tačiau jiems grįžtant lietuviai sumušė nuo pagrindinių jėgų atsilikusį kijeviečių dalinį. Lietuviai čia veikė kaip Polocko kunigaikščių sąjungininkai, taigi jų ryšiai su Polocku tebebuvo stiprūs. Visi šie neramumai turėjo didinti lietuvių reikšmę, nes už pagalbą kovose jie galėjo reikalauti atpildo.

1140 m. iš tremties Bizantijoje grįžo Borisovičiai, o apie 1146 m. vienas iš jų, Rogvolodas Vasilijus, tapo Polocko kunigaikščiu. Tačiau nuo 1158 m. tarp Borisovičių ir Minsko kunigaikščių Glebovičių įsiliepsnojo kova dėl valdžios. Į šią kovą įsitraukė ir lietuviai. Rinkdamiesi sąjungininkus, jie galėjo kelti jiems savo sąlygas. 1159 m. Volodaris Glebovičius, anot Kijevo metraščio, „žygiavo, vedamas lietuvių, miškais“, kad gautų jų pagalbą. 1162 m. įvyko lemiamas jo susidūrimas su Rogvolodu prie Gorodeco. Su lietuvių pagalba Volodaris įveikė Rogvolodą, bet į valdžią Polocke atėjo Vasilkovičiai, iki tol nedalyvavę kovose. Jie tęsė kovą su Glebovičiais ir galiausiai juos įveikė. Lietuviai, atrodo, jau anksčiau paliko Glebovičius.

1179 m. kilo konfliktas tarp dviejų kunigaikščių, pretendavusių į Kijevą – Riuriko Rostislavičiaus ir Sviatoslavo Vsevolodovičiaus. Sviatoslavą parėmė daugelis Polocko kunigaikščių. 1180 m. prie Sviatoslavo brolio apgulto Drucko atvyko Polocko kariuomenė, kurios sudėtyje Kijevo metraštis mini lyvius ir lietuvius. Taigi lietuviai tuo metu dar klausė centrinės Polocko valdžios. Kartu su jais minimi lyviai tą darė dar ir XIII a. pradžioje, kuomet iš Polocko įtakos juos išplėšė Padauguvyje pradėję kurtis vokiečiai (Rygos vyskupas Albertas ir jo įkurtas Kalavijuočių ordinas).

1183 m. lūžis

Visuose XII a. įvykiuose lietuviai pasirodo kaip gana silpna jėga. Jie niekada neveikdavo savarankiškai, tik remdavo Polocko kunigaikščius. Bet visai kitokia padėtis susiklostė 1183 m., kai lietuviai savarankiškai pradėjo rengti didelio masto žygius.

Kodėl Polocko kunigaikščių vaidų fone vos pastebima Lietuva staiga tapo patiems polockiečiams grėsminga jėga?

XII a. – Rusios susiskaldymo metas, tačiau lietuvių ekspansija prasidėjo ne kritiškiausiu Rusiai metu. Bene didžiausia krizė Polocko kunigaikštystės istorijoje buvo Borisovičių ir Glebovičių karas 1158–1167 m., bet lietuviai juo nepasinaudojo. Nepasinaudota ir neramumais Rusioje 1169 m. bei 1179–1180 m. Kai pastaroji kova pasibaigė Sviatoslavo ir Riuriko dvivaldystės įteisinimu, Rusios kunigaikščių vaidai kuriam laikui liovėsi. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo lietuvių ekspansija. Taigi jos priežasties reikia ieškoti ne Rusios silpnėjime, o pačios Lietuvos sustiprėjime.

Polocko kunigaikščių vaidai įtraukė lietuvius į Polocko vidaus gyvenimą. Lietuviai galėjo rinktis, kuriai kunigaikščių grupuotei paklusti, o tai priklausė nuo atlygio. Jame ir reikėtų ieškoti Lietuvos iškilimo priežasčių. Polocko kunigaikščiai lengviausiai galėjo atsilyginti tuo pačiu – karine parama, kurios Lietuvai reikėjo siekiant į savo įtakos sferą įtraukti kaimynines aukštaičių kunigaikštystes. Anot Kijevo metraščio, 1159 m., kai Rogvolodas privertė Rostislavą Glebovičių sudaryti taiką, „Volodaris nebučiavo kryžiaus, nes žygiavo, vedamas lietuvių, miškais“. Ir tik po to lietuviai jam atėjo į pagalbą. Taip, besinaudodami Polocko kunigaikščių vaidais, lietuviai dėjo pamatus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Lietuvos karinės galios išaugimą apie 1183 m. galima paaiškinti tuo, kad į Lietuvos įtaką patekusios žemės galutinai susijungė į vieną valstybę. Santykinis Rusios sustiprėjimas po 1180 m. ir naujos ekspansijos grėsmė galėjo paspartinti šių kunigaikštysčių susivienijimą apie Lietuvą. Be to, XII a. II pusėje veržlią ekspansiją pietinėse ir rytinėse Baltijos jūros pakrantėse pradėjo ir danai. Taigi iš vienos pusės – santykinai sustiprėjusi Rusia, iš kitos – Danijos ekspansija kėlė grėsmę Lietuvos kaimynams ir vertė juos rūpintis apsauga. Lietuvos valdovams nebereikėjo daug pastangų įtikinti ar priversti savo kaimynus pasiduoti jos globai.

Jungtinė Lietuvos valstybė, apimanti Lietuvos kunigaikštystę ir kelias kaimynines kunigaikštystes, sąlyginai gali būti vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste – rusėnų tradicijoje didžiaisiais vadinti kunigaikščiai, kuriems buvo pavaldūs keli smulkesni kunigaikščiai: taip Rusios metraščiuose buvo tituluojamas jau Mindaugas, o XIV a. pasirodžiusiuose raštuose taip titulavosi ir patys Lietuvos valdovai. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo iš esmės nauja jungtinė valstybė, XII–XIII a. sandūroje apėmusi dabartinei Lietuvai artimą plotą (aukštaičių ir žemaičių žemes), nors jai pagrindą padėjusi Lietuvos kunigaikštystė irgi greičiausiai jau buvo ankstyvasis valstybinis darinys.

Lietuvos karinės galios išaugimas tarp 1180 ir 1183 m. buvo vienas iš ryškiausių lūžių Lietuvos istorijoje. 1183 m. ji perėjo į puolimą. Naugardo pirmajame metraštyje ties 1183 m. įrašyta: „Tą žiemą kariavo pskoviečiai su lietuviais ir daug buvo padaryta žalos pskoviečiams“. Taigi, lietuviai pirmą kartą savarankiškai puolė Rusios žemes ir netgi peržengė Polocko kunigaikštystės ribas. „Sakmės apie Igorio žygį“ (1185 m.) duomenys tuometinę Lietuvos galią dar labiau išryškina. Pasirodo, lietuviai jau tapo tokiais pat grėsmingais priešais Polockui, kaip polovcai – pietų Rusiai. Polocko kunigaikštystė „Sakmės“ žiniomis, buvo visiškai sugniuždyta lietuvių antpuolio. Valdančioji Vasilkovičių giminė buvo sutriuškinta: Iziaslavas žuvo, o Briačislavas ir Vsevolodas net nebestojo į kovą. Matyt, taip pasielgė ir Naugardo kunigaikštis Jaroslavas Vladimirovičius, kuris, anot „Sakmės“ autoriaus, kartu su Polocko kunigaikščiais neteko „senolių šlovės“. Kaip rašo Naugardo pirmasis metraštis, 1184 m. I pusėje Jaroslavas buvo priverstas pasitraukti iš Naugardo – „buvo nepatenkinti juo naugardiečiai, nes jie [t. y. lietuviai] daug darė žalos Naugardo valsčiui“.

1183 m. žygis nutraukė visus Lietuvos priklausomybės nuo Polocko saitus. Bet ir toliau rengiami žygiai prieš Rusios ir Livonijos žemes. 1185 m. lietuviai taip nusiaubė Livoniją, kad lyviai buvo priversti pasiduoti vyskupo Meinhardo globon. XII a. paskutiniame dešimtmetyje žinomi net trys atvejai, kai rusėnų kunigaikščiai ketino žygiuoti į Lietuvą, bet taip ir nesiryžo to padaryti. Riurikas Rostislavičius 1190 m. žiemą, žygiuodamas į Lietuvą, sustojo Pinske. Čia, bešvęsdamas vietinio kunigaikščio Jaropolko vestuves, sulaukė pavasario, kai „pasidarė šilta, nutirpo sniegas ir nebebuvo įmanoma nueiti iki jų [lietuvių] žemės“. 1193 m. Riurikas ruošėsi vėl pulti Lietuvą, bet kunigaikštis Sviatoslavas jį sugrąžino. 1191 m. Polocko bei Naugardo kunigaikščiai tarėsi dėl žygio prieš Lietuvą arba prieš estus, bet galiausiai pasirinko pastaruosius. Planus žygiuoti į Lietuvą skatino pačių lietuvių veikla. Iš Naugarde rasto laiško ant beržo tošies sužinome, kad apie 1191 m. „Lietuva išžygiavo prieš Karelą“ (dėl kurios Naugardas tuo metu varžėsi su Švedija).

Lietuva iškilo staiga ir iš karto tapo dominuojančia karine jėga regione. Henrikas Latvis ties 1209 m. pažymėjo: „Tuo metu lietuviai taip viešpatavo šiuose kraštuose: Rusioje, Livonijoje ir Estijoje, gyvenančioms gentims, tiek krikščionių, tiek pagonių, kad retas kas drįsdavo gyventi savo kaimeliuose, o labiausiai nedrįsdavo latviai. Jie, palikę namus apleistus, visada ieškojo tamsių miško slėptuvių, bet ir taip negalėdavo nuo jų išsigelbėti, nes lietuviai, visą laiką jų tykodami miškuose, juos sugaudavo ir vienus nužudydavo, kitus, paimtus į nelaisvę, išvesdavo į savo žemę ir visą turtą iš jų atimdavo. Ir bėgo rusėnai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo. Ir buvo lyviai bei latviai lietuvių maistas ir pašaras, kaip avys be ganytojo, patekusios į vilkų gaują“.

Lietuvos valstybė ir Mindaugas

Tai, kas pasakyta, verčia Lietuvos valstybės susidarymą sieti visų pirma su 1183 m. lūžiu. Tačiau koks tuomet ne vieno istoriko pabrėžtas Mindaugo vaidmuo, kuriantis Lietuvos valstybei?

Karinis Lietuvos dominavimas, karo žygių dažnumas ir pobūdis Mindaugo laikais išlieka toks pats, koks nusistovėjo XII a. gale. Iš 68 lietuvių žygių, surengtų nuo XIII a. pradžios iki Mindaugo mirties, 37 tenka 1201–1236 m. laikotarpiui, o 31 – Mindaugo laikams (1237–1263). Jokių lietuvių karinio aktyvumo permainų Mindaugo laikais nėra, o tai nelabai dera su Mindaugui priskiriamu Lietuvos valstybės įkūrėjo vaidmeniu. Tad dar lenkų istorikas Henrikas Paškevičius kėlė mintį, kad tokie karo žygiai atspindi ne ką kita, o Lietuvos valstybės karinę veiklą. Tam reikia pritarti.

XIII a. pradžioje šaltiniai paliudija ir pačios Lietuvos sąvokos išsiplėtimą. Ji dabar reiškia jau ne tik žemę Rytų Aukštaitijoje, paribyje su Rusia, bet siekia ir Žiemgalą šiaurėje. 1208 m. į Žiemgalos kaimynystėje buvusią Lietuvą įsiveržė žiemgalių kunigaikštis Viestartas, keršydamas už ankstesnius lietuvių antpuolius, vadinasi, Lietuva buvo jau buvo vadinama teritorija mažiausiai iki Upytės, o gal ir Šiaulių, žemės imtinai. Tuo metu vyko platesnis Lietuvos karas su Viestarto valdoma Vakarų Žiemgala. 1201–1202 m. žiemą lietuvių žygį prieš Žiemgalą sutrukdė Polocko kunigaikščio įsiveržimas į Lietuvą. Taigi su žiemgaliais kovojo ir jų betarpiški kaimynai, ir Polocko kaimynystėje gyvenę lietuviai. Tai rodo, kad Lietuva plačiąja prasme nuo pat pirmojo paminėjimo veikė kaip vientisas politinis organizmas.

Istoriografijoje dažnai minima 1219 m. taikos sutartis tarp Lietuvos ir Volynės kunigaikščių. Haličo-Volynės metraštyje, atpasakojant šios sutarties turinį, pateiktas 20 Lietuvos kunigaikščių sąrašas, tarp kurių išskiriami penki „vyresnieji kunigaikščiai“: Živinbutas ir dvi brolių poros – Daujotas ir Viligaila, Dausprungas ir Mindaugas. Bet, regis, „vyreniojo kunigaikščio“ titulas sietinas tik su Živinbutu, o šalia jo sutarties sudaryme dalyvavo atskirais titulais neįvardyti jo brolėnai.

Eiliuotoji Livonijos kronika 1245 m. Mindaugą vadina aukščiausiuoju karaliumi („kunigu“). Ar Mindaugas buvo pirmasis toks? Ta pati kronika vėliau cituoja Treniotos žodžius Mindaugui: „Tavo tėvas buvo didelis karalius (kunic gros) ir jo laikais lygaus jam nebuvo galima rasti“ („kunic gros“ gali būti ir pažodinis titulo „didysis kunigaikštis/kunigas“ vertimas). Tai aiški užuomina, kad Lietuvą valdė ir Mindaugo tėvas.

Bet kodėl būtent Mindaugas tapo pirmuoju žinomu Lietuvos valdovu? Kodėl jo tėvo nežinome net vardo, o apie patį Mindaugą žinome ne taip jau mažai? Gal dėl to, kad jis rašė ne tik „kardu ant kaimynų kaktų“? Iš tiesų Mindaugas minimas daugelyje šaltinių, ir tuo jis skiriasi ne tik nuo pirmtakų, bet ir nuo kai kurių įpėdinių.

Iki Mindaugo Lietuvą kaimyninių šalių metraščiai minėdavo gana dažnai. Daug jie rašė apie lietuvių karo žygius, bet rašė visada anonimiškai: atžygiavo lietuviai, plėšė, grobė belaisvius, atsitraukė arba buvo užklupti ir sumušti... Nė žodžio apie tai, kas jiems vadovavo. Ir ne dėl to, kad, kaip sako kai kurie istorikai, kunigaikščių buvo daug. Nežinomi liko ir tie daugelis, ir galbūt tas vienintelis „neturėjęs jam lygių“ Mindaugo tėvas. Tiesiog lietuviai veikė kaip nepažįstama ir svetima kaimynams jėga, su kuria jie neturėjo jokių diplomatinių santykių. Taigi, ir jokių žinių apie tai, kas ir kaip lietuviams vadovauja, kokie lietuvių vidaus santykiai, kas vyksta toje „už pelkynų“ slypinčioje Lietuvoje, iš kurios nuolat atjoja raitelių pulkai.

Mindaugas tapo žinomas todėl, kad jo laikais minėta padėtis radikaliai pasikeitė. Jau vienas pirmųjų jo žingsnių – susigiminiavimas su Haličo-Volynės kunigaikščiais, su kuriais ir vėliau bus daugybė ryšių – ir kovų, ir sąjungų. Tačiau žinomiausias Mindaugo užsienio politikos žygis, įamžinęs jo vardą Lietuvos istorijoje, buvo jo krikštas ir karūnavimas. Dėl viso to Mindaugo vardas pasiekė net Romą, nuolat buvo minimas ir Livonijoje, ir Volynėje, žinotas ir Lenkijoje.

Tad Mindaugo veiklos esmė buvo Lietuvos atsivėrimas pasauliui, lūžis jos užsienio politikoje. Tai ne tik tarptautinis Lietuvos pripažinimas, bet ir nuolatinių diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis pradžia. Būtent už tai, o ne už tariamą Lietuvos valstybės įkūrimą istorija apdovanojo Mindaugą, – jo vardas buvo įamžintas kaimyninių šalių metraščiuose, ir mums Mindaugas iškyla kaip pirmasis gerai žinomas Lietuvos valdovas.

Atgal