ISTORIJA

01.30. „...Atsižymėjo savo narsumu ir tvirtumu visuose mūšiuose...“

Rašytojas, kraštotyrininkas Vytautas Indrašius

Pažvelkite, koks nedidelis atstumas nuo Utenos iki Sidariškių kaimo, Kupiškio rajone. Tačiau koks ilgas, pavojingas ir vingiuotas buvo kelias nuo Sidariškių iki Utenos, kurį gyvenime praėjo Vyčio kryžiaus ordininkas plk. ltn. Petras Murnikas (1886 11 23 – 1956 06 06). Pirmojo Pasaulinio karo apkasai Rusijoje, Galicijoje, Besarabijoje, diplomatinis darbas Estijoje ir Latvijoje, nepriklausomybės kovos ir atsakingos apskričių karo komendanto pareigos penkiose Lietuvos apskrityse. Šlovingas buvo šio karininko gyvenimas, tai liudija atminimo lenta, atidengta 1997 m. vasario 16 d. prie namo Maironio 12., kuriame jis 1937 – 1944 m. gyveno.

Iš daugiavaikės valstiečių šeimos.

Sidariškių kaimo valstiečiai Antanas ir Juozapota (Bortkevičiūtė) Murnikai turėjo gausią devynių vaikų šeimą. Ne visi užaugo, - tais pačiais 1900 m. gimė ir mirė dvynukės Elžbieta ir Paulina. Užaugo keturios dukros ir trys sūnūs. Petras buvo ketvirtas vaikas po Vincentos, Julijos ir Marijonos, nuvežtas į Kupiškio bažnyčią ir pakrikštytas Petriuku. Tokį vardą pasiūlė krikštatėvis Petras Babickas su Anele Bortkevičiūte.

Petriukas buvo gabus vaikas, todėl tėvai iš paskutiniųjų jį leido į mokslus: 1902 m. baigė Kupiškio liaudies mokyklą, 1906 m. Latvijoje, Režicos mieste prekybos mokyklą, o 1908 m. Maskvoje, Šalaputino gimnazijoje išlaikė vidurinio mokslo egzaminus. 1908 – 1911 m. būtinąją karinė tarnybą užbaigė vyresniu puskarininkiu. Nuo 1912 m. liepos iki 1914 m. liepos mėn. dirbo Rybinsko apskrities teisme, administravimo ir žemės tvarkymo skyriaus vedėju.

Petras Murnikas 1916 m. baigęs Maskvos 4 - ją praporščikų mokyklą

Nepriklausomybės kovų karžygiai: Petras Murnikas (stovi) ir Antanas Žemaitis po sužeidimo 1919 m. Kauno ligoninėje

Plk. ltn. Petras Murnikas 1933 m.

Petro Murniko šeimos kapas Utenos senose kapinėse.

Petro Murniko duktė archeologė Liucija Murnikaitė

Stefanija Murnikienė ir pedagogas Vytautas Petronis prie Murnikų namo Utenoje 1997 m. vasario 16 d.

Nuotraukos iš Dalios Kibickaitės ir Viliaus Kavaliausko archyvų

Petras Murnikas labai mylėjo tėvelius. Neradau žinių kada mirė jo motinėlė, nei kur palaidota. Našliu likusi tėvą pulkininkas pasiėmė pas save į Uteną ir su seserimi Konstancija (1895 – 1966) globojo iki mirties. Utenos bažnyčioje mirusiųjų registracijos knygoje įrašyta, kad 1937 m. rugsėjo 26 d. Utenos mieste mirė Antanas Murnikas, 86 m. našlys, iš Krinčino valsčiaus, Biržų apskrities. Liko vaikai: Petras – 50 m. Stanislovas – 49 m. Steponas – 45 m. Vincenta – 58 m. Julija – 56 m. Marijona – 54 m. ir Konstancija – 42 m. Palaidojo kun. P. Kuzmickas Utenos kapinėse (LVIA, f. 1650, ap. 12, byla 42, lap. 109).

Į karą pašaukė subrendusiu vyru

1914 m. liepos 16 d. Petrą Murniką iš Rybinsko mobilizavo į kariuomenę, tačiau ne iš karto pasiuntė į frontą. Tarnavo 87 – me pėstininkų atsargos pulke, iš kurio 1915 m. sausio mėnesį siunčiamas į Karo mokyklą. 1916 m. balandžio 14 d. baigęs Maskvos 4 –ją praporščikų mokyklą pradeda karininko tarnybą, Pradžioje tame pačiame 87 atsargos pulke jaunesniu karininku. Nuo 1916 m. rugsėjo 12 d. iki 1917 m. gruodžio 30 m. tarnavo 3 – me Užamūrės pasienio pulke jaunesniu karininku, kuopos vado pavaduotoju ir kuopos vadu. Šis pulkas, po Rusijos generolo A. Brusilovo kariuomenės 1916 m. vasaros proveržio per Karpatus, saugojo atkovotą teritorija Galicijoje. Mūšyje ties Bolšovcų kaimu, dabartinėje Ivano – Frankovsko srityje, buvo sužeistas, 1917 m. spalio mėn. pakeltas į poručikus, 1917 m. gruodžio mėn. – į štabs kapitonus.

Kiek narsus ir sumanus karininkas buvo Petras Murnikas, liudija jam įteikti Rusijos imperijos karo vadovybės koviniai apdovanojimai: šv. Stanislovo 3 laipsnio, šv. Onos 3 ir 4 laipsnių, šv. Vladimiro 4 laipsnio ordinai ir Laikinosios vyriausybės kareiviškas šv. Georgijaus kryžius su palmės šakele. Tenka apgailestauti, kad neturint apdovanojimo įsakymų, negalime detalizuoti kada ir už kokius atsižymėjimus buvo gavęs gana aukštus apdovanojimus. Tačiau vien tai, kad jo tarnyba buvo įvertinta 4 ordinais ir Georgijaus kryžiumi, liudija, kad būta narsaus, sumanaus karininko. Tą vėliau patvirtins jo nuopelnai Lietuvos Nepriklausomybės kovose.

Pirmas su kuopa perbrido Šventąją.

1919 m. balandžio 7 d. Petrą Murniką mobilizavo į Lietuvos kariuomenę ir paskyrė į 1 – jį pėstininkų pulką 2 – os kuopos vadu. Buvo sunkus ir lemtingas laikotarpis. 1919 m. pavasarį bolševikinės Rusijos kariuomenė jau buvo užgrobusi didžiąją dalį Lietuvos. Liko vakarinė ir pietinė jos teritorija su Kaunu, Alytumi, Marijampole, kitais miestais, į kuriuos plūdo savanoriai, dirbo Krašto apsaugos vadai, buvo sprendžiami taktiniai ir strateginiai Lietuvos išvadavimo planai. Neužilgo ties Alytumi, Daugais ir Jieznu įvyko persilaužimas ir raudonarmiečių daliniai su kautynėmis traukėsi iš Lietuvos. 1 –is pėstininkų LDK Gedimino pulkas, vedamas jauno sumanaus vado Kazio Ladigos, pro Jonavą, Širvintas pasiekė Ukmergę ir 1919 m. gegužės 17 d. stojo į kautynes su raudonarmiečiais prie Kurklių ir Kavarsko. Kad puolimas būtų sėkmingas reikėjo persikelti per Šventosios upę.

1 – jo pėst. pulko 2 –je kuopoje eiliniu tarnavęs anykštėnas Petras Biržys (1896 – 1970), vėliau pagarsėję kaip Pupų Dėdė, rašė: „Pirmosios voros 2 – ją kuopą veda karininkas P. Murnikas. Bolševikai įsitvirtino kitame Šventosios upės krante ir smarkiai apšaudo Kavarską. Visai prie upės prislinko mūsų 2 – jį kuopa. Pirmiausia keltis per upę reikėjo 1 – jai kuopai. Momentas svarbus. Pavojus didelis. Ėjo kuo smarkiausias šaudymas. Pastebėta, kad 1 – ji kuopa svyruoja. Už tai 2 – ji kuopa be atodairos visu smarkumu žengė pirmyn. Kuopos vadas karininkas Murnikas, nors švilpė kulkos pro ausis, ėjo su kuopa pirmas prie upės ir čia davė nurodymus kaip patogiau ir greičiau persikelti per upę. Nei tilto, nei liepto nebuvo, kėlėsi kaip kas išmanė, kas brido, kas plaukė... Vargais ne galais 2 – ji kuopa persikėlė ir nužygiavo pirmyn, reta grandine su rankinėmis granatomis puolė priešo pozicijas. [...] Bolševikai pamatę, kad jiems jau reikia stoti durtuvų kovon, pabūgo ir pasileido bėgti Kurklių link“. (Žurnalas „Kardas“ 1927 m. Nr. 2 – 3).

1919 m. gegužės 19 d. vakare Pirmojo pėstininkų pulko kariai įžengė į Anykščius. Tačiau mūšiai su bolševikais vyko miestelio apylinkėse ir čia pasižymėjo kitas uteniškis karininkas nuo Daugailių Antanas Žemaitis (1896 – 1938), kuris už tai pelnė Vyčio kryžių. 1919 m. birželio 2 d. pulko vadas Kazys Ladiga su kariais jau buvo išvaduotoje Utenoje. Ne veltui mieste jo vardu turime gatvę...

„Prašau karininką Murniką apdovanoti aukščiausia dovana...“

Už septyneto kilometrų nuo Antalieptės. Zarasų rajone, yra Naujasodžio kaimas, iki 1919 m. Vencavų dvarponių vadintas Novosiolkomis. Būtent šioje linijoje nuo Bružų kaimo ežeryno, prie Utenos – Zarasų plento, iki Naujasodžio kaimo ir apsikasė ilgai gynybai nuo Utenos genami raudonarmiečiai. Apačioje prie Vencavėlio ežero - Naujasodis, į pietus nuo kaimo. - kalvos su giliais skardžiais. Čia ir buvo karininko (iki 1919 m. spalio mėn. Lietuvos kariuomenėje vadai laipsnių neturėjo) Petro Murniko žygdarbio vieta. Tačiau tegu byloja žygdarbio aprašymo sakiniai iš pulko kovinių veiksmų dienyno:

„1919 m. birželio 14 d. 12 valandą, antros kuopos vadas Murnikas gavo pirmos voros vado įsakymą žengti per Padusetų (Padustėlio), Naršėnų, Šaltamalkių, Pimpių kaimus, kad iki birželio 15 d. trečios valandos ryto priešas būtų išmuštas iš Novosiolkų kaimo, Venusovo (Vencavų) dvaro ir kad jis būtų stumiamas toliau. Karininkas Murnikas įvykdė jam duotą užduotį su ypatingu pasišventimu ir atsidavimu karo žygiui. Per dvi birželio 15 –osios valandas karininkas Murnikas numušė priešo užtvaras, kurios buvo išstatytos per varstą nuo Novosiolkų kaimo ir pats tas vietas užėmė.

Priešas užėmė aukštumas į pietus nuo Novosiolkų į Juzefavo falvarką (Juozapavos palivarkas). Ant šių aukštumų buvo priešo apkasai. Čia jie laikėsi tvirtai, prieš mus veikė 3 – sis komunistų pulkas.

Birželio 15 d. ryte buvo didelis rūkas, dėl to artilerijai nebuvo stebėjimo punkto ir šaudymas iš kanuolių nebuvo toks nuoseklus. Priešas atidengė ugnį iš keturių kulkosvaidžių ir iš šautuvų, bet dėl rūko sužeistų buvo mažai. Todėl karininkas Murnikas įsakė kuopai pulti ir pats ėjo pirmyn. Kai prisiartino per šimtą žingsnių, atidengė ugnį. Priešas nesitikėjo, kad mūsų kareiviai po tokios jų ugnies galėtų prieiti ir pasitraukė iš Novosiolkų kaimo bei Venusovo falvarko.

Tačiau priešas pamatė, kad bėgo nuo mažo mūsų kareivių skaičiaus, todėl perėjo į kontrataką. Bet kartu su mūsų antra kuopa ėjo du kulkosvaidžiai, vadovaujami pirmos kulkosvaidžių komandos viršininkui karininkui Jackui. Todėl priešo ataka bendromis pastangomis buvo atmušta su dideliais jo nuostoliais.

Priešas, praėjus pusei valandos, dar kartą bandė eiti į ataką, bet vėl buvo atmuštas. Murnikas pats kovėsi ir priešas buvo išmuštas iš Venusovo falvarko. Šioje operacijoje pirmasis ėjimo pirmyn priklausė nuo karininko Murniko ir laimėjimas – taip pat nuo jo. Užtat jis išpildė su pilna energija, pasišventimu ir laimėjimas buvo gatavas.

Už gerą ir sąmoningą išpildymą birželio 15 dienos uždavinio, prašau karininką Murniką apdovanoti aukščiausia dovana. Prie šio pridedu, kad karininkas Murnikas atsižymėjo savo narsumu ir tvirtumu visuose mūšiuose ir yra skaičiuje geriausių karininkų pulke ir birželio 16 dieną, kai priešas puolė ant jo didelėmis jėgomis, buvo sužeistas dviem kulkomis“.

Apdovanojimai jį pristatė pats 1 –jo Gedimino pulko vadas Kazys Ladiga. Toliau pulko dokumentuose rašoma, kad birželio 16 - os ryte, antros kuopos pozicijas nuo Gudelių – Degučių, ir mišku pro Vencavų ežerą raudonarmiečių batalionas su dviem kulkosvaidžiais ėjo atsiimti Naujasodžio. Įvyko didelis mūšis, kuris tęsėsi nuo 3 iki 6 valandos ryto. Mūšyje vadas Petras Murnikas buvo sužeistas į koją, bet tvirtai vadovavo kuopai. Bet kai sužeistas į krūtinę ir ranką parkrito paplūdęs kraujuose, kareiviai pradėjo trauktis. Tačiau vadovavimą kuopai perėmė 1 – os kulkosvaidžių komandos viršininkas Jonas Jackus, sutramdė pasimetusius kareivius ir pasuko juos priešo pusėn.

1919 m. birželio 15 – 16 d. kautynėse Naujasodžio vietovėje, be minėtų karininkų Petro Murniko ir Jono Jackaus, Vyčio kryžiais buvo apdovanota 14 labiausiai pasižymėjusių narsuolių, tame tarpe būrininkas Vincas Raguckas (iš Marijampolės apkr. Šilavoto vlsč.) „kuris būdamas netoli kuopos vado, pats per zvimbiančias kulkas, ant rankų išnešė sužeistą vadą iš mūšio lauko pas saviškius. Su tokia našta jis nuėjo arti dviejų kilometrų šlapiu, purvinu keliu“.

Teko būti ir diplomatu

1919 m. spalio 18 d. Petrui Murnikui suteikiamas kapitono laipsnis, 1922 m. rugsėjo 1 d. pakeltas į majorus. Tuo metu Lietuvos respublika, besigrumdama su priešais, tvarkė diplomatinius ryšius su kitomis šalimis. Pirmiausia su agresyviai nusiteikusia Lenkija, su kaimynais latviais ir estais. 1920 m. gegužės 12 d. kapitonas Petras Murnikas skiriamas karo atstovu į Lenkiją, nuo 1920 m. lapkričio 19 d. iki 1923 m. gruodžio 13 d. buvo karo atašė Latvijai ir Estijai. To meto atestacijoje rašoma, kad šiam darbui buvo pasiūlytas, kaip gerai mokantis lenkų ir latvių kalbas, taktiškas, mandagus, dalykiniuose pokalbiuose sugebantis argumentuotai kalbėti. Petras Murnikas su Lietuvos diplomatijos vadovais dalyvavo Latvijoje kaip vertėjas ir patarėjas, derinant bendrus kovinius veiksmus prieš bendrą priešą, 1921 m. nustatant ir užtvirtinant Lietuvos sieną su Latvija, diplomatinėse derybose dėl Palangos miesto ir Mažeikių vietovės. Pasilikti Palangą latviams buvo svarbu, nes geležinkelio mazgas turėjo strateginę reikšmę – jungė Liepoją su Ryga. Tik mūsų derybininkų atkaklumo ir britų diplomato J. Simsono dėka Lietuva gavo 19,5 km priėjimą prie jūros.

Ypatingų pavedimų karininkas

1923 m. gruodžio 13 d. majoras Petras Murnikas paskiriamas kariuomenės vado Ypatingų pavedimų karininku, o nuo 1924 m. sausio 1 d. – Krašto apsaugos ministro Ypatingų pavedimu karininku. Aprašomu laikotarpiu Krašto apsaugos ministrais buvo pulkininkas Balys Šližys, 1924 m. birželio 18 d. jį pakeitė generolas Teodoras Daukantas. Tai buvo reiklūs, griežti karo strategai ir taktikai, negalintis pakęsti nejudrių, be iniciatyvos pareigas atliekančių karininku. Majoras Petras Murnikas pilnai atitiko jų keliamiems reikalavimams, todėl šiose pareigose tarnavo gana ilgai, iki 1926 m. sausio 6 d.

Penkių apskričių komendantas

1926 m. sausio 6 d. majoras Petras Murnikas paskiriamas Panevėžio srities karo viršininku ir tų pačių metų vasario 16 d. pakeltas į pulkininkus leitenantus. Pirmieji tarnybos metai šiose pareigose buvo įsimintini, 1927 m. gegužės mėn. kai prezidentas A. Smetona lankėsi Panevėžyje ir jo apylinkėse, komendantas visur jį lydėjo ir globojo. Nuo 1927 m. lapkričio 25 d. Petras Murnikas buvo Vilkaviškio apskrities, nuo 1929 m. spalio 2 d. – Raseinių apskrities, nuo 1936 m. kovo 28 d. - Utenos apskrities, nuo 1938 m. gegužės 10 d. iki 1939 m. lapkričio 22 d.– Kretingos apskrities komendantas ir minėtų apskričių šaulių rinktinių vadas.

Prasidėjęs antrasis Pasaulinis karas, Molotovo – Ribentropo pradėtas valstybių dalinimas, artino Europą prie katastrofiškų pasekmių. Petras Murnikas tai nujautė ir pasiprašė atleidžiamas iš pareigų. 1939 m. lapkričio 22 d. Krašto apsaugos ministro įsakymu, pačiam prašant buvo paleistas į administracijos karininkų atsargą ir grįžo į Uteną.

Apskričių komendantus skirdavo, perkeldavo ir atleisdavo Krašto apsaugos ministro įsakymu. Komendantai turėjo gana plačius įgaliojimus: rūpinosi šaukiamojo amžiaus piliečių karo tarnyba, kariuomenė dalinių dislokavimo problemomis, kontroliavo politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų veiklą, išduodavo leidimus rengti susirinkimus ir mitingus. Glaustai tariant, komendantūros apskrityse buvo viešojo gyvenimo kontrolės ir reguliavimo institucija.

Ten kur Petrui Murnikui teko dirbti, apskričių leidiniuose ne kartą rasdavau su juo bendravusių žmonių prisiminimuose atsiliepimus, jog buvo mandagus, draugiškas, inteligentiškas ir plačios pasaulėžiūros karininkas. Darbe būdavo veiklus, sugebantis išlaikyti tinkamą įstaigos kultūrą.

Be Vyčio 5 – jo laipsnio kryžiaus (1919 09 30), plk. ltn. Petras Murnikas dar buvo apdovanotas LDK Gedimino 3 – jo laipsnio (1928 11 23), Šaulių žvaigždės (1934) ir Skautų sąjungos Svastikos (1935) ordinais, Lietuvos Nepriklausomybės (1928) ir Latvijos išsivadavimo kovų (1929) medaliais.

Rudojo ir raudonojo okupanto valdžioje

1939 – 1944 m. atsargos plk. ltn. Petras Murnikas gyveno Utenoje. Šis penkių metų laikotarpis jo biografijoje mažiausiai žinomas. Neturime žinių kur ir kuo dirbo Utenoje. Enciklopediniuose leidiniuose rašoma, kad po 1940 m. dalyvavo antisovietinėje ir antinacinėje rezidencijoje, nuo 1943 m. rudens buvo vienas iš slaptos „Kęstučio“ organizacijos Utenos apskrities štabo vadovų. Tačiau rasti dokumento apie jo dalyvavimą šioje organizacijoje – nepavyko.

Jokiu dokumentu nepagrįstas tvirtinimas, kad plk. ltn. Petras Murnikas 1944 m. buvo generolo P. Plechavičiaus organizuotos Lietuvos Vietinės rinktines bataliono vadu. Lietuvos Centriniame valstybės archyve, šios rinktinės dokumentų fonde (f. 1234, ap. 1, bylos 1,2,3, 4), Murniko pavardės visai nėra. Nėra jos ir karo istoriko Antano Martinionio dokumentų ir atsiminimų knygoje „Vietinė rinktinė“ (Vilnius, 1998). Prieš mane visi 13 šios rinktinės batalionai, su vadų paskyrimo data, tačiau Petro Murniko pavardės juose nėra.

Padiskutuokime:Mažai tikėtina, kad aukšto rango pagyvenusį karininką, ilgą laiką netarnavusį rikiuotėje, P. Plechavičius skirtų bataliono vadu, kai rinktinėje užtektinai buvo žemesnio laipsnio karininkų. Galėjo būti rinktinės štabo karininku, arba šios rinktinės karo mokyklos Marijampolėje dėstytoju. Deja, ir čia jo pavardės nėra. Jeigu būtų buvęs rinktinėje, kaip kiti karininkai, su vokiečių kariuomene būtų patekęs į užsienį. Tačiau mano paieškos archyvuose buvo bevaisės rasti nors mažiausią užuominą...

Išvada tokia: Petras Murnikas nuo 1939 m. iš Utenos nebuvo išvykęs. Ilgesnį laiką dirbo Utenos arešto namų prižiūrėtoju, gyveno savo nuosavame name Maironio 12. Net tada, kai 1944 m. Utenos apskrities karo komendantas Juozas Vidugiris, kvietė apmokyti naujokus, - atsisakė, motyvuodamas, kad yra primiršęs rikiuotės statutą ir būsią gėda prieš jaunimą Matomai, visa tai palengvino jo dalią pokario metais ir išgelbėjo nuo Sibiro.

Pagal dukros Liucijos Murnikaitės esamas žinias, tėvas pokario metais slapstėsi Bandeliškio kaime prie Utenos, pas ūkininkus Stanislovą Kondratavičių ir Vladas Zitikį. Valdžiai pažadėjus, kad nebus persekiojamas, legalizavosi. Gyveno Sirutėnų dvaro apleistame pastate, čia 1951 m. gimė dukra Liucija. Išlikę archyve dokumentai, liudija, kad tarybinis saugumas tikėjosi buvusį karininką padaryti savo slaptu agentu. Teigiamo rezultato nesulaukęs, saugumas pradėjo kerštauti. Kolūkyje buhalteriu dirbantis Petras Murnikas buvo atleistas iš darbo, nuėjo dirbti sandėlininku. Po 1951 metų grįžo į Uteną, glaudėsi su šeima mažame namelyje, nes jų namą valdžia konfiskavo. Dirbo Statybos darbų kažkokio objekto ir automašinų garažo naktiniu sargu ir mirė darbo vietoje 1956 m. birželio 6 d. d. sustojus širdžiai. Nuolatinė įtampa, nežinomybė dėl rytdienos, pakirto buvusį karininką. Užmigo tyliai, ramiai, niekam negirdint ir nematant, - taip miršta tik daug matę ir išgyvenę kareiviai, be ašarų, dejonių ir vieniši. Palaidotas prie tėvo Antano Murniko (mirusio 1937 09 26) Utenos miesto senose kapinėse.

Pulkininko Petro Murniko šeima.

Apie Petro Murniko šeimyninį gyvenimą daug ko nežinome ir turbūt niekada nesužinosime. Jo santuoka su Stefanija Račinskaite (1919 - 2010) įregistruota 1942 m. lapkričio 4 d. Utenos miesto metrikacijos valdyboje (įrašo Nr. 35). Kyla klausimas: kodėl ne bažnyčioje, ar vokiečių okupacijos metais bažnyčia buvo atidalinta nuo valstybės? Tuomet Petrui Murnikui buvo 56 metai, žmonai Stefanijai – 23 metai. Buvo ji mažamokslė Molėtų krašto, Lakajų kaimo valstiečio viena iš keturių dukrų. Dirbo pas pulkininką tarnaite ir liko jo žmona. Dukra Liucija (1951 04 13 – 1994 04 11), gimė Sirutėnų kaime, po nepilnų devynių šeimyninio gyvenimo metų. Buvo vienintelis vaikas šeimoje, labai mylimas, bet silpnos sveikatos. Mirus tėvui, Liucija su motina persikėlė gyventi į Kauną. Kol gavo butą, gyveno Žaliakalnyje, priešais dabartinę Saulės gimnaziją, mediniame namelyje be patogumų. Baigusi S. Nėries vidurinę mokyklą, Liucija 1970 - 1975 m. studijavo Vilniaus valstybiniame universitete ir įgijo istorikės, visuomenės mokslų dėstytojos specialybę. Dirbo Kauno valstybiniame istorijos muziejuje (dabar Vytauto Didžiojo karo muziejus) archeologijos skyriuje vyr. moksline bendradarbe, nuo 1989 m. – Akmens amžiaus laikotarpio skyriaus vedėja. Nors buvo silpnos sveikatos, su ekspedicijomis tyrinėjo daugelį senovės kapinynų Lietuvoje.

Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Su drauge bendradarbe Aušra Jurevičiūte stovėjo Baltijos kelyje, keletą parų budėjo prie Parlamento. Pasak draugės Aušros „ čia Liucija peršalo, atsiliepė vaikystėje gydytas inkstų uždegimas. Darbas jai buvo viskas, - gydėsi ir dirbo. Bet ligos išgydyti nepavyko. Mirė po šešių mėnesių gydymo Kauno ligoninėje“. Palaidota Utenos kapinėse, šalia tėvo ir senelio. Ten pat palaidota 2010 m. Kaune mirusi jos motina Stefanija Murnikienė. Nudžiuvo giminės genealoginis medis, sovietinių okupantų pakirstas, žalotas ir rautas iš gimtosios žemės...

Dėdė Petras

Murnikų šeimos augintinio uteniškio Algirdo Krupecko (gim. 1938) prisiminimai

„Murnikų šeimon mes su sesute Rima patekome 1945 metais, kai likome be tėvų. Mūsų mama Juzė Račinskaitė buvo Petro Murniko žmonos Stefanijos sesuo. Nežinia už ką mamą areštavo, davė 10 metų ir išsiuntė Vorkuton. Tėvo Jono Krupecko neturėjome nuo karo pradžios. Jis buvo maršrutinio autobuso Kaunas - Zarasai šoferis. Kai prasidėjo karas ir bėgo rusai, tėvą prievarta pasodino už vairo ir suriko: „Skorej v Rosijų“. Taip tėvas ir dingo. Motina grįžusi iš Vorkutos ieškojo. Gavo atsakymą, kad Jonas Krupeckas 1941 m. gruodžio 2 d. iš Totorijos buvo pašauktas į frontą. Pradžioj tarnavo 16 lietuviškoj divizijoj šoferiu. Po sužeidimo pasiuntė į kitą pulką ir dingo be žinios 1944 metais.

Tėvas dingo, motina – Vorkutoj. Taip mes atsiradome Murnikų šeimoje. Gyvenome Sirutėnų dvaro apleistame moliniame pastate, po to keletą metų Alberto Aleksandravičiaus name, vėliau pas Vladą Zitikį Voverinės vienkiemyje. Gyvenome nepaprastai vargingai. Buvau antrokas, o sesutei Rimai buvo penki metai. Mokytoja Vincė Kondratavičienė buvo labai gera, užjausdavo, nusivesdavo pas save, duodavo valgyti. Kad mus išmaitintų, dėdė Petras (taip mes vadinome Murniką) eidavo ežeran žuvauti. Atsikeldavo anksti ryte, paimdavo ir mane. Jeigu pramiegodavau ir dėdės nebūdavo, tai žinojau kur jis ir nubėgdavau...

Dėdė Petras buvo labai geras, tiesiog aukso žmogus: ramus, kantrus, išlaikytas, nerūkė, negėrė. Niekad aštraus žodžio nėra pasakęs, padėdavo ruošti pamokas. O Stefanija Murnikienė buvo nervuota, jeigu kas, - tuoj rėkia, šaukia, barasi...

Buvau mažas, nežinojau, kad dėdė Petras buvo didelis žmogus. Kaimynai labai jį gerbė. Kai užaugęs atvažiuodavau Sirutėnuos, sakydavo: „Tavo dėdė buvo pulkininkas, o gyveno skurdžiau už mus. Kai tvėrėsi Sirutėnų kolūkis paskyrė Murniką buhalteriu. Kažkas iš valdžios paskambino pirmininkui ir išmetė iš darbo, tada nuėjo dirbti sandėlininku. Kai gimė jų dukra Liucija išvažiavome į Uteną. Dėdė surado kažkokį namelį prie dabartinės miesto pirties, po to gyveno veterinarijos name, nes dėdės Petro namą valdžia nacionalizavo. Kai atėjo laikas susigrąžinti neteisėtai konfiskuotą turtą, Murnikienė namą atsiėmė ir pardavė. Atsimenu, to namo antrame aukšte buvo Utenos prokuratūra, apačioje – kavinė „Dovana“. Nežinau kam pardavė, bet tuoj pat name įsikūrė bankas „Snoras“.

Visas Dauniškis tada buvo plynas laukas, smėlynai, žmonės bulves sodindavo, javus sėdavo. Ten kur dabar Kultūros namai, kino teatras, viešbutis, buvo automašinų „Studebeker“ garažas. Kam jis priklausė nežinau. Tame garaže dėdė Petras sargu dirbo iki mirties. Rado ryte negyvą darbe... Laidotuvėse nebuvau, tada mokiausi Vilniaus statybos amatų mokykloje, niekas nedavė žinios.

Jokių nuotraukų mūsų šeimoje nėra. Kai dėdė Petras mirė, Stefanija Murnikienė su dukra Liucija išvažiavo į Kauną. Ką turėjo - išsivežė Kaunan. Pasiligojusią Stefaniją globojo ir palaidojo sesuo Onutė Kibickienė. Kaune gyvena jos duktė gydytoja Dalia Kibickaitė“.

Algirdo Krupecko žmona Regina, nuoširdi, paslaugi moteris, padėjo man susisiekti su gydytoja Dalia Kibickaite. Kai Petras Murnikas 1956 m. birželio 6 d. mirė, jai buvo tik metukai. Tačiau jos motina Onutė Kibickienė (1926 – 2015) dėdę Petrą tiesiog dievino. Sakydavo: “Kiek aš gyvenu tokio nuostabaus, geraširdžio žmogaus nesu sutikusi. Tolerantiškas, inteligentiškas, visapusiškai išsilavinęs, visiems geranoriškai padėdavo. Jų puikiame name aš gyvenau, leido į gimnaziją“. Su didele pagarba Kibickienė saugojo Petro Murniko albumą su retomis nuotraukomis, o išeidama į Amžinybę, prisakė dukrai saugoti kaip brangiausią šeimos palikimą, kaip gyvasties ryšį kilnaus žmogaus su šiuos pasauliu. Širdingas Ačiū Daliai ir jos mamai už išsaugotas vertingas relikvijas.

Naudota literatūra ir dokumentai:

LVIA, Kupiškio ir Utenos bažnyčių metrikai.

LCVA , f. 930, ap. 8, byla 250

Enciklopedinis leidinys „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 - 1953“, Vilnius, 2005, tomas 5, psl. 291

Vilius Kavaliauskas „Lietuvos karžygiai“, Vilnius, 2012, tomas 4, psl. 349 – 353.

Leidinys „Baltų archeologija“ 1994 m. rugpjūtis Nr. 2, psl. 17

„Sirutėnų kraštas 1671 - 2008“, Utena, 2009, psl. 124 – 125.

Dalios Kibickaitės (P. Murniko žmonos sesers Onos Kibickienės dukros) šeimos archyvas

Atgal