VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

02.12. Mindaugas ir žemaičiai

Inga Baranauskienė

Kaip mes įsivaizduojame Mindaugo santykius su žemaičiais? Vyraujantis naratyvas piešia maždaug tokį vaizdą: Mindaugas kūrė valstybę; žemaičiai jam nepakluso; tada jis juos atidavė kryžiuočiams, bet slapčiomis rėmė jų kovas; galų gale žemaičiai pripažino Mindaugo viršenybę, bet paskui vis tiek jį nuvertė. Šiuo pagrindu vystomas ir žemaitiškas kontrnaratyvas, vaizduojantis žemaičius kaip atskirą gentį, gynusią savo savarankiškumą tiek nuo kryžiuočių, tiek nuo Lietuvos. Bet ar šie naratyvai atitinka istorinę tiesą? Koks buvo tikrasis žemaičių santykis su Lietuvos valstybe ir konfliktų su Mindaugu pobūdis? Mėginkime išsiaiškinti.

Į rašytinius šaltinius tiek Mindaugas, tiek žemaičiai – tiksliau, jų kunigaikščiai – pirmą kartą pateko 1219 m. kaip Lietuvos taikos sutarties su Volyne liudininkai. Mindaugas buvo įrašytas ketvirtuoju po Živinbuto, Daujoto ir savo vyresniojo brolio Dausprungo, taigi jo statusas, nepaisant jauno amžiaus, buvo gana aukštas, ir galima daryti išvadą, kad jis priklausė valdančiajai giminei pagal kilmę. O koks buvo žemaičių statusas? Jų kunigaikščiai vardinami iškart po valdančiosios dinastijos atstovų, jie sudaro atskirą grupę, vis dėlto svarbiausia tai, kad matome juos ne užsisklendusius savam krašte, o įsitraukusius į visai Lietuvai svarbių sprendimų priėmimą. Be to, žemaičių kunigaikščių dalyvavimas, sudarant taiką, suponuoja ir jų dalyvavimą besikuriančios Lietuvos valstybės karuose, kurie nuo 1183 m. vyko visomis kryptimis. Taigi žemaičiai, kaip ir deltuviai, jau 1219 m. pasirodo kaip pilnaverčiai besikuriančios Lietuvos valstybės dalininkai ir netgi jos kūrėjai, turintys tam tikrą autonomiją, tačiau periferinių žemių autonomiškumas būdingas visoms viduramžių valstybėms.

Bet luktelėkite! – pasakysite jūs. – Lietuvos valstybę juk įkūrė Mindaugas, išžudęs brolius, brolėnus ir visus kitus nepaklūstančius! Iki Mindaugo jokios Lietuvos valstybės nebuvo, buvo tik palaikė žemių konfederacija ir t.t. Vis dėlto naujausi tyrimai vis labiau klibina šias vadovėlines tiesas. Net ir paviršutiniškas vertinimas atskleidžia, kad Lietuva jau nuo 1183 m. reiškėsi kaip savarankiškas tarptautinių santykių subjektas, be to, 1219 m. sutartį sudariusių kunigaikščių sąraše matoma aiški hierarchija: išsiskiria centrinės valdžios ir periferinių autonomijų atstovai. Hierarchija matoma ir vadinamojoje penkių vyresniųjų kunigaikščių grupėje: Daujotas, Dausprungas, pats Mindaugas ir Daujoto brolis Vilgaila turėjo būti dar visai jauni, tad pilnaverčiu vyresniuoju kunigaikščiu galėjo būti tik pirmuoju įrašytas Živinbutas.

Žinoma, viduramžių valstybės būdavo labai nestabilios: jas nuolat krėsdavo valdančiųjų dinastijų atstovų tarpusavio karai, dėl kurių jos kartais netgi subyrėdavo. Štai 1219 m. nuo Lietuvos buvo atsiskyrusi Nalšia – jos atstovai nedalyvavo, sudarant sutartį su Volyne. Galima spėti, kad nalšėnai nepripažino Živinbuto ir rėmė kokį alternatyvų pretendentą į valdžią. Pastebėtina, kad 1213–1214 m. kovose su Kalavijuočių ordinu Lietuva vieną po kito buvo praradusi keletą įtakingų kunigaikščių, ir po to iš tikrųjų galėjo kilti kovų tarp jų įpėdinių bei palikuonių.

Ar Mindaugas prisidėjo, pvz., prie Nalšios grąžinimo į Lietuvos valsybės sudėtį? Į šį klausimą bent iš dalies galima atsakyti teigiamai. Žinome, kad Mindaugo sesuo buvo ištekėjusi už vieno iš Nalšios kunigaikščių – Lengvenio, ir beveik per visą Mindaugo valdymo laikotarpį tiek pats Lengvenis, tiek kiti Nalšios kunigaikščiai pasižymėjo kaip jo nuoseklūs rėmėjai. Vis dėlto santykių su Nalšia pagerinimas vargu ar galėjo būti vien tik Mindaugo nuopelnas: sesers ištekinimu labiau būtų tikę rūpintis jo vyresniajam broliui Dausprungui.

Dausprungas sudarė ir kitą svarbią vedybinę sąjungą – vedė žemaičių kunigaikščio Vykito seserį. Vykintas, kuris 1219 m. sutartyje su Volyne buvo paminėtas antruoju iš žemaičių kunigaikščių, turėjo tapti bene įtakingiausiu Dausprungo – o tuo pačiu ir Mindaugo – rėmėju, šiems kovojant dėl vadžios su kita įtakinga brolių pora – Daujotu ir Viligaila. Vis dėlto pasinaudoti savo užmegztų ryšių vaisiais Dausprungas, matyt, jau nebespėjo – jis mirė, o gal net žuvo kovose.

Vyresniojo brolio palikimas atiteko Mindaugui, bet vargu ar jo iškilimą galima paaiškinti vien tik tuo. Reikėjo postūmio – progos pasirodyti, tad vargu ar galima laikyti sutapimu tai, kad Mindaugo iškilimas apie 1238 m. įvyko iš karto po didžiausios XIII a. pirmosios pusės lietuvių pergalės – 1236 m. Saulės (Šiaulių) mūšio.

Šiandieniniams žemaičiams, aišku, labai norėtųsi tikėti, kad jų protėviai stojo į kovą su kalavijuočiais ir juos sutriuškino be niekieno pagalbos. Bet toks įsivaizdavimas nedera nei su šaltinių liudijimais, priskiriančiais pergalę apibendrintai lietuviams, nei su bendra įvykių logika. Kalavijuočiai buvo rimtas priešas, 1213–1214 m. sėkmingai sutriuškinęs lietuvius Padauguvyje, o apie 1228–1229 m. – ir jų pačių žemėje, Nalšioje. Sužinojęs, kad jie telkia kariuomenę naujam dideliam žygiui, Vykintas, kurį paprastai laikome pagrindiniu žemaičių pajėgų vadu, neabejotinai būtų stengęsis sutelkti kuo didesnę kariuomenę ir kvietęs pagalbos į visus draugus bei giminaičius. Be to, Lietuvos pusė vargu ar galėjo iš anksto žinoti, kurios žemės taps kalavijuočių taikiniu. Buvo galima įtarti, kad, kaip ir praeitą kartą, bus puolama Nalšia, kur buvo nutekėjusi Mindaugo sesuo, arba kad per Upytę bus veržiamasi link Deltuvos, kurios kunigaikščiai irgi buvo Mindaugo giminaičiai. Taigi savitarpio pagalba prieš kalavijuočius buvo suinteresuota visa šiaurinė Lietuvos periferija, ir Mindaugas buvo būtent tas asmuo, kuris galėjo ją organizuoti – jeigu ne kaip valdovas, tai pasitelkdamas asmeninius ryšius. O paskui bendra pergalė turėjo visus natūraliai suvienyti ir iškelti Mindaugą į Lietuvos valdovus.

Mindaugas. Dail. Artūras Slapšys

Vykintas. Dail. Artūras Slapšys

Tautvilas. Dail. Artūras Slapšys

Alminas. Dail. Artūras Slapšys

XIII a. Lietuvos ir kaimyninių kraštų žemėlapis

žius santykius su žemaičiais Mindaugas išlaikė ir visą pirmąjį savo valdymo dešimtmetį. Jaunesnieji 1219 m. sutartyje paminėtos Ruškaičių giminės atstovai tapo jo karvedžiais ir dalyvavo kovose su Haličo-Volynės kunigaikščiais dėl Juodosios Rusios, kurią Mindaugas užvaldė apie 1240 m. Net galima įtarti, kad jie čia gavo naujų valdų: Ruškaičiams tai buvo aktualu, nes giminė buvo gausi. Tačiau išraiškingiausia buvo Mindaugo užsienio politika. Kai kalavijuočių ordino likučius prisijungęs Vokiečių ordinas XIII a. 5-ame dešimtmetyje atnaujino ekspansiją į Kuršą, užimdamas Embutės pilį ir tuo atnaujindamas spaudimą Žemaitijai, Mindaugas ne tik sutelkė visos Lietuvos kariuomenę, bet ir pats stojo jai vadovauti. Tai buvo išskirtinis atvejis, nes paprastai Mindaugas patikėdavo vadovavimą kitiems kunigaikščiams.

Deja, bandymas išvyti kryžiuočius iš Embutės baigėsi tragiškai: kryžiuočių būrys, atžygiavęs iš Kuldygos į pagalbą apsiaustiesiems, sugebėjo prisiartinti nepastebėtas ir šturmo įkarštyje užpuolė lietuvius iš užnugario. Supanikavusi kariuomenė išsilakstė, ir Mindaugui teko gėdingai atsitraukti. Paskui į Kuršą buvo surengti dar du žygiai – turbūt vadovaujami Vykinto, bet jie irgi baigėsi pralaimėjimais ir vėl dėl lietuvių žvalgybos neapsižiūrėjimo. Minimalus revanšas buvo pasiektas, tik Lengveniui sumušus Cėsių kontūrą (iš viso mūšyje žuvo 9 Vokiečių ordino broliai), bet bendrai situacija išliko sudėtinga, juolab, kad kovos su Haličo-Volynės kunigaikščiais lietuviams tuo metu irgi nesisekė.

Kai nesiseka, prasideda vidaus nesutarimai. 1248–1249 m. žiemą Lietuvoje kilo vidaus karas. Haličo-Volynės metraštis kaltę dėl šio karo verčia išimtinai Mindaugui: neva jis savo brolėnus Tautvilą su Gedvydu, Vykinto lydimus, išsiuntė į karą, o pats užgrobė jų valdas ir dargi sumanė juos nužudyti. Vis dėlto ne viskas taip paprasta, nes metraštininkas prasitaria, kad Mindaugas siuntė trijulę kariauti į Smolenską, o šie nusibastė beveik iki Maskvos ir svarbiausiai – leidosi sumušami. Aišku, kad dėl tokios liūdnai pasibaigusios saviveiklos Mindaugas turėjo teisę pykti, ir, matyt, ne kas kita, o pelnytos bausmės baimė paskatino trijulę bėgti pas Haličo kunigaikštį Danilą, kurio žmona buvo Tautvilo ir Gedvydo sesuo bei Vykinto dukterėčia.

Danilui, siekusiam pristabdyti Lietuvos ekspansiją į pietryčius ir prisijungti Mindaugo užvaldytą Juodąją Rusią, giminaičių pasakojama graudi istorija labai tiko, ir jis mielai sutiko juos paremti. Maža to, į koaliciją buvo nuspręsta įtraukti ir Livonijos kryžiuočius. Derybų ėmėsi pats Vykintas, bet Žemaitijai tai, aišku, nieko gero nežadėjo. Matyt, todėl, Haličo-Volynės metraščio teigimu, Vykintui pavyko patraukti į Tautvilo pusę tik pusę žemaičių. Prie jo prisidėjo 1219 m. sutartyje paminėti kunigaikščiai Bulionys, tačiau Ruškaičiai akivaizdžiai ir toliau rėmė Mindaugą ir, matyt, ne tik jie.

1252 m. antroje pusėje padėtis Žemaitijoje dar labiau pasikeitė Mindaugo naudai: Bulionys žuvo kovose, šaltiniai nustojo minėti ir Vykintą – matyt, jo irgi nebeliko, o svarbiausia tai, kad Tautvilas su Gedvydu, paliko Vykinto valdas, kuriose buvo įsikūrę, ir vėl pabėgo pas savo svainį Danilą. Pastebėtina, kad šitas lūžis nebuvo tiesiogiai susijęs su Mindaugo kariniu spaudimu – Mindaugas puolė Vykinto pilį 1251 m., bet turėjo nuo jos pasitraukti su peršauta koja. Haličo-Volynės metraščio teigimu, po to Mindaugas žemaičius tiesiog papirko, bet vargu ar viskas buvo taip paprasta. Vykinto valdose buvo ne tik Tautvilas su Gedvydu, bet ir Danilo jiems duotos rusėnų bei polovcų pajėgos, tad, norint juos išvyti, reikėjo įvykdyti pilnavertį karinį perversmą. Ir vargu ar žemaičiam būtų jam ryžęsi vien dėl materialinio atlygio – greičiausiai Tautvilo rėmėjai Žemaitijoje tiesiog pervertino situaciją ir nusprendė, kad teisūs buvo tie gentainiai, kurie rėmė Mindaugą nuo pat pradžių. Kaip bebūtų, 1252 m. pabaigoje Mindaugo šalininkai įsigalėjo visoje Žemaitijoje, ir, kaip matome, jiems nekliuvo nei Mindaugo krikštas, įvykęs 1251 m., nei tai, kad jis persiviliojo į savo pusę Livonijos kryžiuočius – žemaičiai šioje situacijoje pasirodė kaip tikri pragmatikai.

Tai kodėl Mindaugas atidavė Žemaitiją kryžiuočiams? – paklausite jūs. Tiesą sakant, Mindaugui nebuvo kur dingti. Pirma, Danilas atmetė jo pasiūlymą taikytis, ir dėl to karas su Tautvilu užsitęsė iki pat 1254 m. Antra, Livonijoje ne visi buvo patenkinti krašto magistro Andriaus Štirlando sąjunga su Mindaugu – jis net buvo kaltinamas kyšio paėmimu. Aiškintis situacijos buvo atsiųstas Vokietijos krašto magistras Eberhardas Zainas, ir visa tai įgalino kryžiuočius kelti Mindaugui žadamos karūnos kainą, o Lietuva jau buvo perleidusi kryžiuočių įtakai ir Žiemgalą, ir Kuršą. Taigi Mindaugui beliko arba atiduoti kryžiuočiams Žemaitiją arba rizikuoti, kad jie vėl persimes į Tautvilo pusę. Ir vargu ar galima jį kaltinti dėl to, kad jis pasirinko pirmąjį variantą. Karas su kryžiuočiais Lietuvai daug dažniau nesisekė, negu sekėsi, ir, vadovaujantis sveiku protu, geriausia, ką buvo galima padaryti – tai susitaikyti su pralaimėjimu ir stengtis išsaugoti bent Lietuvos valstybės branduolį.

Tačiau įvykiai pasuko netikėta linkme. Žemaičių nenoras pasiduoti kryžiuočiams buvo toks didelis, kad vidaus karo nualintas palaikis žemių konglomeratas staiga susivienijo. Iškilo naujas ir kaip reta kompetentingas lyderis – kunigaikštis Alminas, kurį žemaičiai išsirinko savo vyresniuoju ar seniūnu. Almino tikslas buvo paprastas: grąžinti Žemaitiją į Lietuvos valstybės sudėtį, priverčiant Mindaugą pakeisti savo politiką. Ir, siekdamas šio tikslo, jis padarė tikrą stebuklą. Apie 1255–1256 m. perėjęs į ryžtingą kontrpuolimą, Alminas 1257 m. laimėjo Klaipėdos mūšį, 1259 m. – Skuodo, 1260 m. – Durbės, 1261 m. – Lielvardės. Šiuose keturiuose mūšiuose iš viso žuvo per 200 ordino riterių (šiek tiek daugiau, negu Žalgiryje), bet dar svarbesnis buvo moralinis Ordino pralaimėjimas. Įkvėpti žemaičių pergalių, 1259 m. sukilo žiemgaliai, 1260 m. – kuršiai ir prūsai, o 1261 m. – netgi Saremos estai.

Mindaugas žemaičių pasiekimams liko abejingas – galbūt jam buvo pernelyg sunku pripažinti savo politikos klaidingumą, bet Lietuvos diduomenė pamažu pradėjo bruzdėti, ir Mindaugui tai tapo pabaigos pradžia. Politinę iniciatyvą perėmė jo seserėnas Treniota, kuris greičiausiai buvo apie 1260–1261 m. mirusio Lengvenio sūnus. 1261 m. rudenį jis galų gale privertė Mindaugą priimti žemaičius atgal į savo globą ir tuo pačiu atnaujinti karą su Vokiečių ordinu. Galima įtarti, kad Treniotą palaikė ir kiti Nalšios bei Deltuvos kunigaikščiai, tad Mindaugui neliko išeities. Vis dėlto, jeigu tikėsime Livonijos Eiliuotąja kronika, prieš savo valią įtrauktas į karą, jis nuolat demonstravo nepasitenkinimą ir visaip stengėsi diskredituoti Treniotą, kas, aišku, negalėjo patikti nei Treniotai, nei žemaičiams.

1263 m. Mindaugas sau pasirašė galutinį nuosprendį: mirus žmonai Mortai, jis užsimojo vesti jos seserį, kuri jau buvo ištekėjusi už Nalšios kunigaikščio Daumanto. Pasak Haličo-Volynės metraščio, šito neva prašiusi pati Morta, bijodama, kad pašalinė moteris nuskriaus jos vaikus – t.y. nustums juos į politinį užribį, kaip kad pati Morta buvo nustūmusi vyriausią Mindaugo sūnų Vaišalgą. Be to, Morta turėjo brolį (Mindaugo шурин – t.y. žmonos brolis minimas Haličo-Volynės metraščio pasakojime apie Vorutos gynimą 1251 m.). Šio Mortos brolio tapatybė lieka nežinoma, bet galbūt jį reikėtų tapatinti su Neries žemės kunigaikščiu Parbumi – pagrindiniu Mindaugo patikėtiniu ir derybininku krikšto bei santykių su Ordinu klausimais. Taigi Mortos prašymą galėjo lemti noras išlaikyti ir visos savo giminės įtaką.

Visgi blogesnio patarimo nebuvo galima duoti: skyrybos pagoniškoje Lietuvoje gal ir nebuvo retos, bet Daumantas įsižeidė ir, užsimojęs atkeršyti Mindaugui, kreipėsi į Treniotą. Buvo organizuotas sąmokslas, ir 1263 m. rudenį Daumantas, netikėtai užpuolęs, nužudė Mindaugą ir du jo sūnus, atverdamas kelią į sostą žemaičių remiamam Treniotai. Taigi žemaičių reikalai, kadaise lėmę Mindaugo iškilimą, galiausiai tapo ir gilumine jo valdžios žlugimo priežastimi.

Savo ruožtu žemaičiams Mindaugo politika tapo tuo blogiu, kuris išėjo į gera, nes būtent 1253–1261 m. išbandymai pavertė žemaičius vieninga politine bendruomene, padėjo pagrindus jų savivaldai ir užgrūdino juos tolesnėms kovoms, suteikdami pasitikėjimo savimi.

Atgal