VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

02.27. Traidenis – užmirštas Lietuvos valdovas (II)

Inga Baranauskienė

Kovos Livonijoje

Pirmieji Traidenio smūgiai Livonijos kryžiuočiams buvo įspūdingi. 1270 m. vasarį jis ar jo karvedžiai surengė žygį į Estiją iki pat Saremos salos. Vasario 16 d. grįžtančius lietuvius ant jūros ledo netoli Karusės pasitiko Livonijos pajėgos. Tačiau lietuviai, sumaniai apsitvėrę rogėmis, atrėmė kryžiuočių puolimą, o paskui staigia kontrataka sutriuškino ir juos, ir jų sąjungininkus danus bei Tartu ir Lihulos vyskupus. Žuvo Livonijos krašto magistras Otonas Liutenbergas ir 52 Ordino riteriai.

Po to Traidenis plėtojo ofenzyvą, ir 1270 m. vasaros pabaigoje ar rudenį lietuviai laimėjo dar vieną mūšį. Šįkart žuvo Livonijos vicemagistras Andrius Vestfalas ir dar 20 Ordino brolių.

Deja, po to sėkmė nuo Lietuvos nusisuko. Vadovybės pasikeitimas Livonijos kryžiuočiams išėjo į naudą: 1272 m. naujasis krašto magistras Valteris Nordekas ryžtingai puolė Žiemgalą. Tervetės, Mežuotnės ir Raktės pilys buvo užimtos viena po kitos, ir demoralizuoti žiemgaliai pasidavė.

Įsibėgėjusios ofenzyvos nesustabdė net Valterio Nordeko liga ir jos nulemtas atsistatydinimas. 1273 m. pradžioje Livonijos kryžiuočiai jau taikėsi užpulti pačią Lietuvą. Lietuviams pavyko suduoti prevencinį smūgį: dar Livonijos teritorijoje jie užklupo miegančią kryžiuočių stovyklą ir nužudė daugumą iš 15 žygyje dalyvavusių Ordino riterių, o taip pat juos lydėjusį seną Traidenio priešą – 1268 m. balandį į Livoniją perbėgusį Nalšios kunigaikštį Šiukštį.

Tačiau per atsakomąjį žygį į Kuršą 1273 m. vasarą lietuviai jau patys patyrė pralaimėjimą prie Dubenos upės. Pasak Eiliuotosios Livonijos kronikos, jų žuvo apie šešetą šimtų.

Prūsijos kryžiuočiai irgi pasiekė reikšmingų laimėjimų: 1273 m. jiems pavyko nužudyti Herkų Mantą. 1274 m. Didysis prūsų sukilimas buvo galutinai numalšintas, ir prasidėjo Nadruvos bei Skalvos užkiariavimas. Tačiau vienintelis dalykas, kurį Traidenis galėjo padaryti – tai priimti prūsų pabėgėlius.

Karas su Haliču-Volyne

Nesėkmės šiaurėje ir vakaruose kurstė veikti ir priešus pietuose. Karas su Volyne vėl atsinaujino, abi pusės vargino viena kitą nedideliais išpuoliais. Be viso kito, naujajam Volynės kunigaikščiui Vladimirui Vasilkovičiui nepatiko, kad pabėgėliai iš Prūsijos įkurdinami Lietuvos rusėniškojo paribio pilyse – tai keitė demografinę situaciją ir stiprino Traidenio pozicijas teritorijoje, kurią Vladimiras vylėsi atsikariauti. Savo ruožtu Traideniui rusėniškojo paribio išlaikymas darėsi vis svarbesnis, taigi konfliktas įsisiūbavo, ir, vengdamas karo dviem frontais, Traidenis užsimojo visų pirma sutramdyti silpnesį priešą.

Seniausias Traidenio portretas Aleksandro Gvanjinio „Europinės Sarmatijos aprašyme“, 1578 m.

Skomantas. Dail. Artūras Slapšys

 Nameisis. Dail. Artūras Slapšys

Traidenio žento Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II antspaudas

Tikėtina, kad jau per 1274 m. Velykas jis įsakė Gardino pajėgoms užimti Drohičiną. Operacija buvo sėkmingai įvykdyta, tačiau Drohičino užėmimas įsiutino Levą Danilovičių, anksčiau palaikiusį draugiškus santykius su Traideniu.

Laukdamas rusėnų atsako arba šiek tiek anksčiau, Traidenis sudarė taiką su Livonija ir susitelkė į Lietuvos rusėniškojo paribio gynybą. Tuo tarpu Levas kreipėsi pagalbos į totorių chaną Mengu Timūrą, ir šis pasiuntė į žygį ne tik totorius, bet ir Smolensko, Briansko, Turovo bei Pinsko kunigaikščius.

1274–1275 m. žiemą jungtinė rusėnų ir totorių kariuomenė puolė Naugarduką. Levui pavyko užimti miestą (žemutinę pilį), tačiau aukštutinė pilis atsilaikė, be to, tarp Levo ir kitų rusėnų kunigaikščių kilo nesutarimų dėl grobio dalybų. Galiausiai kariuomenė pasitraukė, atsisakiusi savo pirminio ketinimo iš Naugarduko žygiuoti į Lietuvą.

Vėliau, greičiausiai 1275 m. vasarą, Vladimirui pavyko surengti naują žygį ir užimti Lietuvai pavaldų Turijską Nemuno aukštupyje. Be to, prūsų pabėgiėliams buvo sutrukdyta įsikurti Slonime.

1275–1276 m. žiemą totoriai vėl atakavo Naugarduką, o Volynės ir Haličo kunigaikščiai – Gardiną. Vis dėlto Gardino įgulai, kurią sudarė daugiausiai prūsų pabėgėliai, pavyko iš pasalų užpulti pirma kariuomenės pasiųstą žvalgybinį būrį ir paimant į nelaisvę jo vadą su keletu bajorų. Dėl to Volynės ir Haličo kunigaikščių žygis į Gardiną galiausiai baigėsi derybomis dėl belaisvių paleidimo, nors jie mėgino šturmuoti pilį ir net buo užėmę jos vartų bokštą.

Sėkmingas Naugarduko ir Gardino apgynimas leido Traideniui pasiekti savo. Haličo ir Volynės kunigaikščiai pagaliau įsisąmonino, kad jie nėra pajėgūs primesti Lietuvai savo valdžios. Be to, jie, matyt, nenorėjo pernelyg įsipareigoti totoriams. Dėl šių priežasčių 1277 m. buvo sudaryta taika, Traidenis atsisakė kai kurių ginčytinų teritorijų, pvz., Drohičino, Slonimo, galbūt Turijsko, ir po to tarp Lietuvos ir Volynės bei Haličo ilgam nusistovėjo draugiški santykiai, įgalinę Traidenį grįžti prie gerokai apleisto karo su kryžiuočiais.

Antrasis kovų su kryžiuočiais etapas

Kol Lietuva kariavo su Volyne ir Haliču, Vokiečių ordinas labai sustiprino savo pozicijas. Prūsijos kryžiuočiai užkariavo Nadruvą ir Skalvą. Dėl jų susigrąžinimo Traidenis kovoti neketino. Atrodo, jis iš anksto buvo priėmęs sprendimą formuoti gynybos liniją ties gamtiniu Nemuno ir Jūros upių barjeru, kur Prūsijos kryžiuočių ofenzyva vėliau ir užbuksavo. Tačiau Traidenis negalėjo nekreipti dėmesio į grėsmę, iškilusią jam artimiems jotvingiams. Taigi 1277 m. spalį sūduvių kunigaikščio Skomanto vadovaujama jungtinė lietuvių ir jotvingių kariuomenė puolė Prūsijos kryžiuočius ir jų sąjungininkus Lenkijoje: buvo nusiausbtos Kujavijos Bresto, Lenčicos bei Dobrynės žemės Lenkijoje ir Kulmo žemė Prūsijoje, kuri buvo pagrindinė Vokiečių ordino atrama.

Vis dėlto didžiausią rūpestį kėlė Livonijos kryžiuočiai ir Daugpilio (Naujinio) pilis, kurią jie, pasinaudodami taikos laikotarpiu, pastatė ginčytinoje teritorijoje prie Dauguvos. 1277 m. Traidenis ją puolė, ir, nors nesugebėjo paimti, rankų nuleisti neketino. „Tai, ką padariau iki šiol, kaip išvysite, yra niekas, palyginti su tuo, ką padariusiu ateityje,“ taip Traidenis pareiškė Livonijos pasiuntiniams, atvykusiems reikšti pretenzijų dėl taikos nutraukimo.

1278–1279 m. sandūroje Traidenis pasiuntė brolį Sirputį į žygį prieš Lenkiją (Lublino apylinkes). Maždaug tuo pačiu metu, t. y. 1279 m. vasario mėnesį Livonijos krašto magistras Ernestas Rastenburgas, atsakydmas į Daugpilio puolimą, surengė didelį žygį į Lietuvą. Galbūt jis tikėjosi, kad Sirpučio kariuomenė dar nebus spėjusi grįžti, ir lietuviai nesugebės atremti smūgio.

Livonijos pajėgos, kurias sudarė ne tik kryžiuočiai, bet ir danai iš Talino, o taip pat žiemgaliai ir kuršiai, nuniokojo Lietuvą iki pat Kernavės, bet nesiryžo atakuoti pilių. Prisiplėšus grobio, buvo nuspręsta sukti atgal. Tuo tarpu lietuviai surinko kariuomenę ir pradėjo vytis įsibrovėlius.

Mūšis įvyko 1279 m. kovo 5 d. netoli Aizkrauklės (Ašeradės) pilies, ties kuria Livonijos pajėgos ketino persikelti per Dauguvą. Greičiausiai panaudodami atsitraukimo manevrą, lietuviai išviliojo iš mūšio lauko danus, o tada, naudodami pailsėjusias rezervines pajėgas, sutriuškino Livonijos kariuomenės branduolį, kurį sudarė krašto magistro vadovaujami kryžiuočiai. Į mūšio lauką pavėluotai grįžę danai jau nebegalėjo išgelbėti situacijos. Žuvo Livonijos krašto magistras Ernestas Rastenburgas, 71 Ordino riteris, taip pat Danijos karaliaus vietininkas Taline Eilardas Obergas.

Pergalė labai pakėlė Traidenio tarptautinį prestižą. Dar tais pačiais 1279 m. jis ištekino dukterį Gaudimantę už Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II. Tai buvo trečiosios tarpdinastinės vedybos Lietuvos istorijoje ir pirmosios su katalikiška Piastų dinastija. Taigi Lietuva pamažu kratėsi laukinių pagonių krašto įvaizdžio ir bent jau kaimyninių šalių valdovų akyse darėsi sava tarp savų.

Vis dėlto didžiausias Traidenio laimėjimas buvo žiemgaliai. Dar Aizkrauklės mūšio metu jie pasitraukė, pakurstydami paniką kryžiuočių gretose, o paskui, kai jų kunigaikštis Nameisis už tai nuo kažkurio kryžiuočio gavo antausį, apskritai nusprendė sukilti ir prisijungti prie Lietuvos. 1279 m. kovo pabaigoje Nameisis užėmė Tervetę, užgrobė čia nemažai arbaletų ir netgi įtikino vieną į nelaisvę paimtą vokietį išmokyti žiemgalius jais naudotis (ankstesni bandymai įsisavinti arbaletus savarankiškai nebuvo sėkmingi). Netrukus, kaip rodo archeologiniai duomenys, arbaletai buvo pradėti naudoti ir Lietuvoje, taigi žiemgalių sukilimas davė pradžią karinių technologijų pažangai.

Kryžiuočiai, aišku, ėmėsi priemonių prieš sukilėlius, bet rimtesni karo veiksmai prasidėjo tik po to, kai 1280 m. viduryje į Livoniją atvyko naujasis krašto magistras Konradas Foichtvangenas. 1281 m. kovą jis atakavo Duobelės pilį, bet buvo nuvytas Lietuvos kariuomenės.

1281 m. rugpjūtį buvo surengtas naujas žygis – šįkart prieš Tervetę. Situacija buvo grėsminga – jei tikėsime Eiliuotąja Livonijos kronika, kryžiuočiams buvo pavykę sutelkti net 14 tūkstančių karių. Tačiau vienas iš pagrindinių kryžiuočių talkininkų – Danijos karaliaus vasalas Riugeno kunigaikštis Vislavas II – kaip tik ir tapo silpnąja grandimi. Atsidūręs iš pažiūros beviltiškoje situacijoje, Nameisis pasiuntė į priešų stovyklą pasiuntinius, prašydamas taikos ir žadėdamas vėl priimti krikščionybę. Konradas Foichtvangenas ne be pagrindo laikė šiuos pažadus nieko vertais, tačiau Vislavą II jie visiškai tenkino. Vislavą palaikė ir Rygos vyskupas Jonas iš Lunės, kuriam žiemgaliai jau anksčiau buvo įteigę, kad jų sukilimą išprovokavo nepakenčiamas kryžiuočių elgesys. Taigi taika buvo sudaryta, ir žiemgaliai, nors ir pažadėję atnaujinti duoklės mokėjimą, iš esmės liko nepriklausomi – jie net neįsileido kryžiuočių fogtų į savo pilis.

Vis dėlto Traideniui, stebėjusiam Tervetės dramą iš Lietuvos, žiemgalių politiniai manevrai galėjo pasirodyti išdavikiški, tad 1281 m. rudenį Nameisis atvyko pas jį pasiaiškinti. Traidenis jį pasiuntė kariauti prieš Prūsijos kryžiuočius, – matyt, tai buvo tam tikras Nameisio lojalumo išbandymas, – bet apskritai Tervetės taika buvo patvirtinta ir netgi praplėsta visai Lietuvai: karas su Livonijos kryžiuočias nuslopo iki pat 1286 m. Tiesa, lieka neaišku, ar tai buvo padaryta Traidenio, ar jau jo įpėdinio Daumanto pastangomis. Kadangi, pasak Haličo-Volynės metrašio Traidenis valdė dvylika metų (greičiausiai skaičiuojant nuo Švarno mirties), manytina, kad jis mirė 1281 m. pabaigoje.

Ar Traidenis mirė savo mirtimi? Lietuvos metraščių teigimu, jis buvęs nužudytas, tačiau detalės rodo, kad iš tiesų čia pasakojama Treniotos nužudymo istorija, todėl Lietuvos metraščiu šiuo atveju remtis negalima. Istoriografijoje pastabima, kad po Traidenio mirties Lietuvos politikoje įvyko tam tikrų pasikeitimų (pvz., 1282 m. antrojoje pusėje lietuviai kariavo su Traidenio žento Boleslovo II sąjungininku Lešeku Juoduoju), bet tęstinumo irgi būta – visų pirma, gyvybiškai svarbioje santykių su Vokiečių ordinu srityje, ne tik palaikant ir išplečiant Tervetės taiką, bet ir vėliau, Nameisio pavyzdžiu skelbiant Vokiečių ordino agresyvumą pagrindiniu krikšto kliuviniu.

Taip pat pastebėtina, kad, skirtingai negu užmarštin nugrimzdusi Mindaugo rezidencija, Traidenio Kernavė įgijo realų sostinės statusą. Vėliau sostine tapęs Vilnius irgi buvo pradėtas statyti Traidenio laikais. Su Traideniu buvo siejamas ir Gediminaičių giminės iškilimas – legendose jis laikytas Vytenio globėju. Taigi, net jeigu spėtume, kad Traidenis buvo nužudytas, perversmo bandymas, matyt, nepavyko. Traidenio įpėdiniai – nesvarbu, tiesioginiai ar netiesioginiai – gerbė jo atminimą ir tęsė jo darbus.

Traidenio neturėtume užmiršti ir mes.

 

Atgal