ISTORIJA
03.06. Kur buvo Mindaugo sostinė?
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Mindaugo laikų Lietuvos istorinė geografija ir konkrečiai valstybės centro bei sostinės problema yra viena sunkiausių temų. Tiesiog neturime šaltinių, kurie galėtų vienareikšmiškai atsakyti į paprasčiausius to meto Lietuvos geografijos klausimus. Mindaugo veikla mums žinoma iš aprašymų kitų šalių šaltiniuose, o jų autoriai Lietuvos geografiją įsivaizdavo labai miglotai. Tad Mindaugas tarsi „kabo“ ore, ir susieti jį su konkrečiomis Lietuvos vietovėmis yra labai sunku.
Žinoma, mus labiausiai domina jo sostinės problema. Atrodytų, ką jau ką, bet, kur buvo jo sostinė, turėtume žinoti tiksliai... Deja, taip nėra, nors pasklaidę istorikų darbus, kartais rastume ir visai aiškių atsakymų į šį klausimą, pateikiamų be šešėlio abejonės. Tačiau jau vien tai, kad skirtingų istorikų teiginiai neigia vienas kitą, rodo, kad ne viskas taip paprasta. O čia dar kai kurie istorikai pareiškia, kad gal pastovios sostinės Mindaugas ir iš viso neturėjo...
Voruta
Daugelis istorijos mylėtojų seniausia Lietuvos sostine laiko Vorutą. Iš tiesų Voruta Lietuvos „sostine“ tapo palyginti neseniai. 1892 m. lenkų istorikas Julijušas Liatkovskis pirmojoje monografijoje apie Mindaugą paskelbė, kad Mindaugo sostinė buvusi Voruta, o ta Voruta – tai Varnėnų miestelis (dabartinėje Baltarusijoje, etninėse lietuvių žemėse).
J. Liatkovskio monografija padėjo pagrindus dabartiniam Mindaugo epochos supratimui, deja, ne visuomet teisingam. Dėl Mindaugo sostinės J. Liatkovskis padarė dvigubą klaidą, nes atsitiktinę Mindaugo pilį paskelbė jo sostine ir susiejo ją su atsitiktiniu vietovardžiu vietovardžiu – Varnėnų miesteliu. Pastarosios sąsajos, beje, beveik niekas nepriėmė, bet Vorutos, kaip Mindaugo sostinės, idėja daugeliui pasirodė patraukli. Visi puolė ieškoti šios paslaptingos pilies, „atrasdami“ ją vis kitoje vietoje. Galiausiai apsistota prie Anykščių pašonėje esančio Šeimyniškėlių piliakalnio, vadinamo Varutės kalnu, kaip tikėtiniausios Vorutos pilies vietos.
Ginčai dėl Vorutos vietos dar nesiliauja, bet viena yra pakankamai aišku – kur bebūtų toji Voruta, ji nebuvo Lietuvos sostinė. Bent jau apie tai nėra nė menkiausios užuominos šaltiniuose. Vorutos mitas – tipiškas istorikų inertiškumo pavyzdys.
Naugardukas
Beveik kiekvienas baltarusis pasakys, kad tikroji Mindaugo sostinė yra Naugardukas. Baltarusijoje nepriimta tuo abejoti. Tenai manoma, kad tai tiesiog vadovėlinis faktas, kurį privalu žinoti kiekvienam. Bet ir kai kurie žymūs Lietuvos istorikai anksčiau laikėsi šios nuomonės. Kodėl?
Kol dar nebuvo kritiškos Mindaugo laikų istoriografijos su savais mitais, daugelis tikėjo Motiejaus Stryjkovskio „Kronikoj“ (1582 m.) paskelbtomis legendomis ir jų interpretacijomis. Kaip tik tenai ir randame teiginį, kad Mindaugo sostinė buvo Naugardukas. Iš ten jis pasklido plačiai, tapo daugelio rimtų ir nelabai rimtų istorijos veikalų savastimi.
Kritiškieji XIX a. II pusės ir XX a. I pusės istorikai, daugeliu atvejų iš aukšto žiūrėję į M. Stryjkovskio ir Lietuvos metraščių legendas, šiuo atveju susvyruodavo – Mindaugas juk istorinis veikėjas, tai gal ir „tradicija“ apie jo sostinę tikra?
Mindaugas. Dail. Artūras Slapšys
Vorutos pilis pagal M. Ptašek techninį projektą, 2006 m.
Galimos svarbesnės Mindaugo laikų Lietuvos pilys archeologijos duomenimis (pagal Gintautą Zabielą, 1995 m.)
Naugarduko vaizdas XIX a. pab. Išlikę trys Pilies bokštai, iš kairės: Sargybos, Skydinis ir Bažnytinis, toliau – Kristaus Atsimainymo bažnyčia. Kalva su kryžiais – Mindaugo kalnas (M. Rožanskio graviūra, 1883 m.)
Mindaugo sostu XIX a. pavadintas Kernavės piliakalnis (Wikipedia.org nuotr.)
Seniausio medinio užstatymo ir seniausių mūrų radimo vietos Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje
Alšėnų piliakalnis. Dail. Jazepas Drazdovičius, 1929 m.
Alšėnų piliakalnio planas
Alšėnų piliakalnio radiniai
Naugardukas dažnai minimas viename iš svarbiausių Mindaugo laikų šaltinių – Haličo-Volynės metraštyje. Tačiau skaitydami jį galime nesunkiai įsitikinti, kad Naugardukas tikrai nebuvo to meto Lietuvos sostinė.
Mindaugo valdymo pradžioje (1238 m.) Naugardukas dar tebebuvo vietinio kunigaikščio Iziaslavo valdžioje. Tarp 1238 ir 1248 m. Lietuva kaip niekada aktyviai puldinėjo totorių antplūdžio susilpnintas Rusios žemes. Po šio dešimtmečio Naugarduką matome jau Lietuvos sudėtyje. Nežinia, kada tiksliai jis buvo užkariautas, bet žinoma, kad Mindaugas jame pasodino savo sūnų Vaišalgą.
Vaišalgas iš pradžių jame elgėsi nuožmiai, kaip užkariautojas – metraštis, sutirštindamas spalvas, pažymi, kad jis kasdien nužudydavo po 3–4 žmones. Vėliau suartėjo su rusėnais, netgi pats priėmė stačiatikybę ir tapo vienuoliu. 1254 m. Vaišalgas Mindaugo pavedimu sudarė taiką su Haličo-Volynės kunigaikščiu Danilu ir perleido Naugarduką su nuo jo priklausomais Rusios miestais Danilo sūnui Romanui, kuris turėjo valdyti Naugarduką kaip Mindaugo vasalas. Po trejų metų Vaišalgas grįžo ir suėmė Romaną, pats apsigyveno savo įsteigtame Laurušavo vienuolyne prie Nemuno, bet dėl tikėjimo skirtumų dažnai nesutardavo su savo tėvu Mindaugu.
Tokią istoriją atskleidžia Haličo-Volynės metraštis. Iš jos matome, kad Naugardukas visada buvo Lietuvos valstybės periferijoje, jo ryšiai su tikrąja Lietuva buvo menki, kurį laiką jį valdė net svetimos dinastijos kunigaikštis. Naugardukas nebuvo tikrosios Lietuvos dalis: rašydamas apie Vaišalgo prie Nemuno pastatytą Laurušavo vienuolyną metraštininkas net pažymi, kad vienuolynas buvo pastatytas „tarp Lietuvos ir Naugarduko”.
Kodėl gi, nepaisant tokių akivaizdžių liudijimų, atsirado ir istoriografijoje prigijo versija, kad Naugardukas buvo Lietuvos sostinė? Vaišalgo valdymas ilgam išliko žmonių atmintyje. Dar Lietuvos metraščių vidurinioji redakcija (XVI a. 2 deš.) užfiksavo, kad pagal kai kuriuos pasakojimus legendinis kunigaikštis „Rimgaudas, grįžęs iš vieno mūšio į Naugarduką, buvo Naugarduke ir pagimdė tris sūnus, ir paliko po savęs Naugarduko ir Rusios didžiojoje kunigaikštystėje Vaišalgą, o pats numirė“.
Metraštininkas klaidingai susiejo legendinį Rimgaudą su istoriniu Vaišalgu, bet tai buvo tam tikra jungtis su Volynės metraštyje aprašytais įvykiais. Todėl Lietuvos metraščio plačiosios redakcijos (Bychoveco kronikos, XVI a. 3 deš.) autorius, nusprendęs papildyti Lietuvos metraštį intarpais iš Haličo-Volynės metraščio, tuos papildymus įterpė būtent šioje vietoje. Tik jis negalėjo Vaišalgo palikti Rimgaudo sūnumi, nes žinojo, kad tikrasis jo tėvas – Mindaugas. Todėl Mindaugą jis paskelbė Rimgaudo sūnumi, o kartu ir padarė jį Naugarduko kunigaikščiu.
Šią versiją, kaip sakyta, išplatino Motiejus Stryjkovskis (1582 m.), juo pasekė Albertas Vijūkas-Kojalavičius (1650 m.) ir daugelis vėlesnių autorių. Bychoveco kronikos interpretacija pasirodė tokia gyvybinga, kad tebedaro įtaką ir kai kuriems šiuolaikiniams istorikams, ypač Baltarusijoje.
Kernavė
Kernavė, kaip pirmoji Lietuvos sostinė, pirmą kartą aprašyta Lietuvos metraščių vidurinėje redakcijoje. Pasak metraščio, Kernavės įkūrėjas legendinis kunigaikštis Kernius buvo ir pirmasis Lietuvos kunigaikštis, nes būtent jis sugalvojęs Lietuvos vardą: „Tais laikais, kai Kernius viešpatavo Užnerio pusėje, tie jo žmonės, kurie įsikūrė už Neries, grodavo ąžuoliniais trimitais. Ir pavadino tas Kernius krantą savo kalba, lotyniškai, litus, kuriame jo žmonių vis daugėjo, o trimitus, kuriais grojo, – tuba. Ir davė vardą tiems savo žmonėms savo lotynų kalba, sujungęs krantą su trimitu – Litusba. O paprasti žmonės nemokėjo lotyniškai ir ėmė vadinti tiesiog Lietuva, ir nuo to laiko pradėjo vadintis valstybė Lietuva, ir daugėjo joje žemaičių.“
Iš XIII a. šaltinių žinome, kad tuo metu dar tebebuvo Lietuva siaurąja prasme, į kurią neįėjo Užneris (Nalšios ir Deltuvos žemės). XIII–XIV a. šaltiniai leidžia teigti, kad Lietuvos vardas iš pradžių buvo taikomas tik pietrytinei vėlesnės Vilniaus vaivadystės daliai – tai, kuri XVI a. dokumentuose vadinama Ašmenos puse, ir skiriama nuo Užnerio pusės. Vėliau Lietuvos vardas prigijo visai Vilniaus vaivadystei (kunigaikštystei). Dar XIV a. pabaigoje Lietuva siauriausia prasme apėmė tik Vilniaus kunigaikštystę, bet nesieta su Trakais.
Žinant pirminį Užnerio Lietuvos (Vilniaus vaivadystės dalies į šiaurę nuo Neries) „nelietuviškumą”, visai nestebina legenda, kuri Lietuvos vardo atsiradimą šioje teritorijoje sieja su atvykėliu kunigaikščiu ir jo žmonėmis. Tik kunigaikštis ir jo žmonės, suprantama, atvyko ne iš Žemaitijos, kaip teigiama Lietuvos metraštyje, o iš pirminės Lietuvos žemės – Ašmenos krašto. Jei tikėsim legenda, būtent Kernavė tapo pirmuoju Lietuvos kunigaikščio atramos tašku visoje Užnerio Lietuvoje. Visa tai reikėtų sieti su Lietuvos valstybės kūrimosi pradžia – laikotarpiu, kai prasidėjo Lietuvos ekspansija (apie 1183 m.).
Reikšmingas Kernavės vaidmuo regione aiškėja ir iš istorinių šaltinių. Būtent į Kernavę buvo nukreiptas didžiausias XIII a. Livonijos kryžiuočių žygis. Livonijos eiliuotoji kronika pabrėžia, kad Kernavė – „karaliaus Traidenio žemė“. Ši žinia daugeliui istorikų, pradedant XIX a. pradžios garsiuoju rusų istoriku Nikolajumi Karamzinu, atrodė tvirtu pagrindu manyti, jog Kernavė buvo Traidenio, taigi greičiausiai ir ankstesnių laikų Lietuvos sostinė. Taip manyti skatino ir minėtasis Lietuvos metraštis, kuris Kernavę vaizdavo kaip Lietuvos sostinę iki pat Gedimino laikų (tik Bychoveco kronika, kaip minėta, ją Mindaugo ir Vaišalgo valdymo laikotarpiu perkėlė į Naugarduką).
Tačiau nepaisant to, kad ir istorinis Eiliuotosios kronikos liudijimas, ir legendiniai Lietuvos metraščio pasakojimai rodo didelę Kernavės reikšmę XIII a. Lietuvoje, nėra pagrindo laikyti ją Lietuvos sostine. Kaip jau minėta, ji nebuvo Lietuvos žemėje siaurąja prasme. Pasakymas, kad Kernavė buvo „karaliaus Traidenio žemė“ reiškia būtent tai, bet ne daugiau, nes Kernavė nebuvo vienintelė jo pilis. Tačiau Kernavę galima laikyti svarbiu regioniniu centru – čia galėjo būti svarbiausia valdovo rezidencija Užnerio Lietuvoje.
Vilnius
Lietuvos metraščių viduriniojoje redakcijoje ir Bychoveco kronikoje pateikiama gerai žinoma legenda apie tai, kaip Gediminas perkėlė sostinę į Vilnių. Jo sostinė vis dar buvusi Kernavė, bet medžioklės metu jis aptikęs gražų kalną, prie kurio įkūrė Trakus ir į juos perkėlė savo sostinę. Tačiau netrukus Gediminas vėl išvyko į medžioklę ir surado dar geresnę vietą sostinei – Vilnių. Čia susapnavo sapną apie geležinį vilką, kurio išaiškinimas paskatino jį įkurti naują sostinę šioje vietoje. Taip Lietuvos sostinė dar kartą pakeitė vietą ir atsidūrė Vilniuje.
Šitoks keistas, mūsų akimis žiūrint, sostinės kilnojimas kai kuriems istorikams pasirodė įtartinas. Pavyzdžiui, Romas Batūra manė, kad legenda atspindi tik Gedimino karjerą – pabuvęs Kernavės, o paskui Trakų kunigaikščiu, jis galų gale tapo didžiuoju kunigaikščiu ir atsisėdo sostinėje Vilniuje. R. Batūros manymu, Vilnius sostine buvo ir iki Gedimino. Net Mindaugo Voruta, anot jo, buvusi tapati Vilniui, kuris taip pat buvęs ir Mindaugo sostine...
Čia visai pravartu paklausti, o kas gi apskritai yra sostinė? Šiandien tai – centrinių valstybės valdymo institucijų rezidavimo vieta. Seimas, vyriausybė, prezidentūra, ministerijos... Bet kokios centrinės valdymo institucijos buvo Gedimino laikais? Vietoj prezidento, be abejo, buvo didysis kunigaikštis – Gediminas. Vietoj vyriausybės ir seimo – didžiojo kunigaikščio taryba. Pastaroji nebuvo aiškiai apibrėžtas organas – ją sudarė valdovui artimi žmonės, kuriuos jis pats pasirinkdavo. Jų vienu metu būdavo apie 20. Taigi Gediminas ir apie 20 patarėjų – štai ir visas centrinis valstybės valdymo aparatas. Žinoma, šalia dar buvo Gedimino kariauna, tarnai... Bet visa ši svita keliaudavo ten, kur ir Gediminas, o jei ne – tai be Gedimino jie vis tiek neturėjo didesnių galių.
Pats Gediminas, kaip ir kiti senosios Lietuvos bei apskritai ankstyvųjų valstybių valdovai, nesėdėdavo vietoje, o visą laiką keliaudavo po savo valdas. Su juo, žinoma, keliaudavo ir jo patarėjai, o jei kurie nors iš patarėjų nekeliaudavo, tai jų vietą užimdavo įtakingi žmonės iš to krašto, į kurį Gediminas nuvykdavo. Nebuvo tokios vietos kur valdovas užsibūtų didžiąją metų dalį. Geriausiu atveju galėjo išsiskirti svarbesnė rezidencija, kurioje jis lankydavosi šiek tiek dažniau ir užsibūdavo šiek tiek ilgiau, negu kitose. Iš esmės tokią vietą ir galėtume laikyti sostine. Suprantama, kad tokią „sostinę“ kilnoti nesunku. Iš esmės kiekvieno valsčiaus centras yra šiokia tokia „sostinė“. Todėl legenda apie sostinės kilnojimą Gedimino valdymo pradžioje gali tiesiog atspindėti Gedimino, kaip „keliaujančio valdovo“, veiklą.
Ar iš to seka išvada, kad Kernavė ir Trakai tikrai kurį laiką buvo sostinės? Neskubėkime. Legendos tikslumo pervertinti neverta. Nors tarp valdovo mėgiamiausios rezidencijos ir sostinės skirtumas sunkiai užčiuopiamas, jis vis dėlto yra – tai tradicija. Tradicija saugojo oficialią sostinę nuo laikinų vieno ar kito valdovo įgeidžių. Sostinėje buvo karūnuojami nauji valdovai. Be abejo, valdovas nebūtinai turėjo prieštarauti tradicijai ir savo pagrindine rezidencija rinktis kokią nors kitą vietą – dažniau jis ją tiesiog priimdavo.
Taigi, nuo Gedimino laikų susiformavo tradicija Lietuvos sostine laikyti Vilnių. Bet ar taip buvo ir Mindaugo laikais? Greičiausiai vis dėlto ne. Kaip rodo išsamūs archeologiniai tyrinėjimai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje ir jų metu gautos medinio šios teritorijos užstatymo dendrochronologinės datos, Vilnius, kaip svarbus miestas išaugo tik Traidenio valdymo pradžioje. Seniausi mediniai pastatai Gedimino kalno papėdėje datuojami apie 1271 m. (vienas atskiras medienos pavyzdys siekia ir 1257 m.), seniausia mūro siena – 1327 m. Tad Mindaugo laikų Vilnius buvo valdovų laidojimo vieta (apie tai kalba Lietuvos metraščių legendos) ir, galbūt, nedidelė gyvenvietė šalia jos. Sostinės statusui derančių XIII a. vidurio kultūrinių sluoksnių čia nėra.
Alšėnai
Ankstyviausios Lietuvos sostinės vis dėlto turbūt reikėtų ieškoti Ašmenos krašte, kuriame, kaip minėta, buvo Lietuvos žemės siaurąja prasme branduolys. Deja, šis kraštas mums kol kas dar labai menkai pažįstamas, nes jau atsidūrė už Lietuvos valstybės ribų. Ar ne metas Lietuvos istorikams bei archeologams ryžtingiau peržengti tą dirbtinę ribą, atkirtusią mus nuo mūsų ištakų, nuo ne taip jau seniai nutautėjusių mūsų tautos žemių?
Sprendžiant iš archeologinių duomenų, stambiausias XIII a. gynybinis kompleksas šiame krašte buvo Alšėnų (Galšios) piliakalnis, datuojamas XII–XIV a. Piliakalnio aikštelė 70x80 m, iš šiaurės ir šiaurės vakarų juosiama iki 2 m aukščio pylimo. Kultūrinis sluoksnis nuo 40 cm iki 1,5 m. Į vakarus šiaurės rytus – 1 hektaro papėdės gyvenvietė. Piliakalnis tyrinėtas, jame rasta nemažai įvairių radinių (ginklų, papuošalų, darbo įrankių).
Alšėnų įkūrimas Lietuvos metraščių legendose priskiriamas legendiniam kunigaikščiui Alšiui (vardas padarytas iš Alšėnų vietovardžio), kuris turėjęs sūnų Mindaugą ir anūką Algimantą. Pirmieji Alšėnai esą buvo įkurti Alšio prie Vilniaus, priešais Rokantiškes, vėliau perkelti į dabartinius Alšėnus. Tai gali būti tolimi Alšėnų priklausomybės Mindaugui ir jų vaidinto svarbaus valstybinės valdžios centro vaidmens atgarsiai istorinėje tradicijoje. Vėliau, Vytauto ir Kazimiero laikais, Alšėnus valdę kunigaikščiai Alšėniškiai vaidino svarbų vaidmenį valstybės gyvenime.
Ar Alšėnai tikrai galėjo būti Mindaugo sostinė, turėtų parodyti tolesni Alšėnų piliakalnio tyrinėjimai, visų pirma jo radinių chronologijos tikslinimas.
Atgal
.jpg)
