VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

03.26. Mintys Iš G. Petkevičaitės- Bitės laiškų

Parengė Juozas Brazauskas

 

„...artisto priedermė yra ne vien piešti, bet sužadinti naujas mintis, traukti į tą pusę, iš kur jis tikisi įgyti šviesą ir laimę....”

(Iš Joniškėlyje 1901 m. lapkričio 13 d. laiško P. Višinskiui)

VUBRS, E 29- 6

„Kiekvienas žmogus turi savo pažiūras. Aš niekuomet nereikalauju, kad žmogus būtų šventas, ir esu pirma atleisti visokias silpnybes ir būdo žemumas, kol jie nepaliko pas kokį žmogų ”zasadą.”1 Bet niekinau ir niekinsiu kiekvieną, kurs”z zasady” , idant neužgautų sau ir piršto galo, drįsta skriausti ir mindyti artimų jausmus. (Iš Puziniškyje 1901 m. gruodžio 18 d. laiško P. Višinskiui)

VUBRS, E 29 - 9,10

G. Petkevičaitė-Bitė. Maironio lietuvių literatūros muziejus

G. Petkevičaitė-Bitė. Maironio lietuvių literatūros muziejus

G. Petkevičaitė-Bitė. Maironio lietuvių literatūros muziejus

„Tėvynė! Tėvynė!”. Mažas žodelis, o kiek minčių, kiek jausmų sukeliąs”! Lietuvi! Būk tu didžiu ir garbinamu! Būk proto išsilavinimu išsikėlęs į padanges! “ (Iš Puziniškyje 1901 m.  laiško saviesiems)

Varpas, 1905, Nr. 11-12

„ Ką gali lietuviui suteikti atminimas?! Tik darbą, sunkų be pailsio, ir vargą!...Štai vienintelis atsakymas! Kiekvienas iš jūsų atsimins ne vien duonos kąsnį, apkartusį nuo ašarų! Atsimins neužpelnytus paniekinimus, suteiktus savo širdžiai artimiausių. Laimingas, kuriam pasisekė nuveikti iš visų pusių Lietuvos gyvenimą užgulusius vargus, teip sakant, aikštėn iškilti. Laimingas, bet jis vienas! O kiti visi taip pat, kaip nuo amžių, tamsybėse ir varguose nugrimzdę!  (Iš Puziniškyje 1901 m. laiško saviesiems)

Varpas, 1905, Nr.11-12

„Kaip tėvai, tik pagimdę kūdikį ir pametę jį, nebūtų verti jų vardo, taip nebūtų verta tautos vardo ta visuomenė, kuri nesirūpintų savo priaugančia karta.<...> Maniau tik, kad jaunas žmogus, gavęs apšvietimą iš savo visuomenės, turės ir doros priedermę rūpinties ta savo visuomene ” (Iš Puziniškyje 1907 m. kovo 7 d. “Lietuvos ūkininko” redakcijai laiško apie Žiburėlio” pradžią)

Lietuvos ūkininkas, 1907, Nr. 8

……………………

1 Principas( lenk.)

„Gyvenimas mūsų kartos žmonių netauso. Visa viltis, jog kitiems bus geriau; o mes, lopydami savo nervus, bent džiaukimės, jog dirbame ateičiai...” (Iš Puziniškyje 1909 m. rugsėjo 7 d. laiško J. Basanavičiui)

LKLIR, F.2-1273

„Jei mirčiau, tai pasakysiu iš kalno, kad likimas su manimi neteisingai pasielgė. Visą amžių ( ir netrumpą) dirbau vis kitiems ir kitiems, vis tikėdamasis, kada nors senatvėje pasilsėti teks ir pagyventi ne kaip kietos pareigos verčia, bet kaip širdis trokšta. O užstelbta širdis labai trokšta ir trokšta rašyti....Mano būdo svarbiausi  yda perdaug didelis jautrumas, svetimų vargų atjautimas...ir tas traukte atitraukia nuo plunksnos, o neturėdama laiko atsidėjus ir netrukdoma rašyti, nieko dailės atžvilgiu ypatingo nepagaminau iki šiol. ..Tiek to! Vis tik turėjau gražų gyvenimą, kurio neatstos joks dailės veikalas... (Iš Panevėžyje 1923 m. gruodžio 19 d. laiško F. Bortkevičienei)

VUBRS, F 780- 2- 2b

„ Jei dar teks gyventi, grįšiu prie plunksnos, tik į politiką nelįsiu, nes daug kas man šioje dirvoje jau šiandien nebesuprantama ir priešinasi mano etikai. Užteks darbo, jei kiek atminimų parašysiu ir užbaigsiu literatūros dalį, kuri taip velkasi, nes pirm. Jablonskis, dabar Balčikonis teikiasi kalbą peržiūrėti, ir aš prie tos progos noriu pasimokyti.”

(Iš Panevėžyje 1924 m. sausio 6 d.  laiško F. Bortkevičienei).

VUBRS, f 780-3

„....ne visi džiovininkai moka būti geram ūpe - o žmonių vargai kankina mane labiau, nekaip mano, tai ir čia maža būtų nauda. Reikia į kokį šeimos laikomą pensionatą taikyti. Ten pigiau, ir ramiau.” (Iš Panevėžyje 1924 m. sausio 31 d.  laiško F. Bortkevičienei).

VUBRS, F 780-5

„….gyvenu ir tikrai gyvenu, nevegetuoju, kaip Panevėžy šiemet - nors ir garbingam fotely…Džiaugiuosir pasigeriu gamta, kuri man čia tuo brangesnė, kad daug kas mano rankomis, o kiti medeliai mano pastangomis sodinti, ir visi tokie dideli, didelis ir gražūs, kaip norėčiau, kad visi mano tautiečiai būtų ir dideli, ir gražūs. Ir tie medeliai, bent man rodosi, supranta, kaip aš mylėjau, juos sodindama, kaip trokštu, kad jie vešėtų ir tarptų, ne taip, kaip žmonės, kurie iš dalies mano pastangomis paruoštoje dirvoje atsirado, o dabar mane apspiaudo (mano netikusi įtaka).(Iš Puziniškyje 1925 m. liepos 19d. laiško J. Lindei)

VUBRS, F. 558-3

„Mūsų mokyklos nemoko jokios profesijos, ypač tas skaudžiai paliečia mūsų moteris. Apskritai imant, tarp mokytojų moterų dora ne visur pavyzdinga, užtat mados viską užstoja. Į mokines veikia toks pavyzdys, ir gauname “panas,” kokių Jums Kaune nestinga, o į sodžių atvažiavusi, bijosi rankeles juodu darbu sutepti. Liaudies mokytojos daug kur gauna prie mokyklos žemės gabalėlį, užuot pasodinus sau ten daržovių, uogų, užuot paskalsinus sau maistą, išduoda nuomon tiems patiems sodiečiams...Viena gerai tai tas, jog, rodosi, be išimties visi liaudies mokytojai jau supranta, kur visų tų nelaimių šaknies ieškoti...Nors kol aušra patekės, rasa akis išės...” (Iš Panevėžyje 1925 m. rugsėjo 10 d. rašyto F. Bortkevičienei)

VUBRS, F 780 – 28

„Gyvenu labai prislėgtam ūpe ne tiek dėl asmens reikalų, kiek dėl visuomenės vargo, kurs, rodosi, auga.” (Iš Puziniškyje 1925 m. rugsėjo 26 d.  laiško F. Bortkevičienei)

VUBRS, F 780-30

„Mano būklė buvo po tėvo mirties tokia: arba tapti egoiste ir stengtis savo senatvę aprūpinti, arba klausyti širdies - nepaleisti iš rankų našlaičių....ir visuomenės darbo - rodosi, pasirinkau tiesos kelią.” (Iš Puziniškyje 1926 m. kovo 26 d. laiško J. Tumui).

VUBRS, F 545-196, 196a

„Mano nuomone, liaudis tai dar mažas vaikas, kuris neatskiria dar peilio nuo obels, ir  nežinai, ko jis griebs. Susipratusių inteligentų, atsidūrusių prie valstybės vairo, pareiga nesipūsti, tik imtis pedagogų darbo ir auklėtojo. Nesėdėti tiek kabinetuose, restoranuose, ložėse, bet eiti į liaudį, kaip ėjo seniau, nebūdami ministeriais. Kitaip kelias prie žmoniškos kultūros ir valstybės sutvarkymo bus mums tolimas...” (Iš Puziniškyje 1926 m. balandžio 12 d. laiško J. Višinskienei). 

VUBRS, F 780-41

„ Dedu pastangas išauklėti kultūringus, susipratusius savo šalies piliečius, nors tamsumas jų tarpe tiesiog pasakiškas. Dažnai susidurisu tokiu nežinojimu nieko net apie mus pačius, kad krenti kaip iš dangaus...Sąvokos tauta, tikyba, valstybė...tai vis it pasakos apie geležinį vilką...” (Iš Puziniškyje 1926 m. gruodžio 13 d. laiško F. Bortkevičienei).

VUBRS, F 780-45,45a

„Ilgas mūsų tautos vergavimas per daug mus tulže pagirdė. Tiek keršto ir neapykantos visur...Žiūrėkime francūzus, jie karštesnio temperamento ir moka tarp savęs susipešti...O spaudoje? Kelia tik vienas kito geras puses, lenkia galvas prieš vienas kitą, iškalbingumą, darbingumą ir t. t. ..O kaip mes išrodome kitataučiams, šitaip dergdami ir niekindami vienas kitą? Nesu optimistė…Aušra mūsų dar toli...toli… (Iš Puziniškyje 1927 m. sausio 5 d. laiško J. Lindei).

VUBRS, F. 558-6 

„Senatvė visiems įkyrus dalykas, ypač kaip sveikatos pristingi ir patiems tenka visuo kuo rūpintis...Mano angelas sargas, drauge ir gailestingoji sesuo- tai Broniukas. Skaudu tik širdis, kad jis veik už mane didesnis ligonis su savo širdimi... Taip ir plaukia gyvenimas visiems...ir dejuoti nereikia. Kam skirta laimė be debesio?...”(Iš Panevėžyje 1929 m. kovo 24 d. laiško J. Juškytei).

VUBRS, E-290-18

„ Aišku, jog kaip ėjome prie spaudos atgavimo, kaip įėjome prie laisvės laimėjimo, taip turime nenustoję eiti prie viso, kas teikia žmonėms didžiausią materialinę gerovę ir moralinę kultūrą, tai, žinoma, pirmoje eilėje prie parlamento. Bet turime eiti nuosekliai, nenusukdami savo brangiai idėjai sprando ir taikydamiesi su ta būkle, kurioje atsidūrėm.<...> Taikinkimės prie šių dienų aplinkybių, išsižadėkime visokių garbėsmylų, savimylų ir dėkimės vėl visų užsidegimą prie tų pastangų, kaip tautos vežimą sujungtomis jėgomis pirmyn pastūmėti. Neskaidykime gerų norų žmonių, bet glauskime eiles!<...>” (Iš Panevėžyje 1929 m. balandžio 9 d. laiško F. Bortkevičienei).

VUBRS, F. 780-61-61e

„Gyvenu, kaip visuomet, gera viltimi, rankų nenuleisdama. Nors kasdien šalčiau darosi šiame pasauly...Trūksta idėjos draugų...O gal pasišventimo tėvynei ir saviems idėja jau užgesusi, nebereikalinga...tik dar šmėkšteli mano širdy...  (Iš Panevėžyje 1931 m. kovo 30 d. laiško J. Juškytei).

VUBRS, E-290-23

„Slegia labai žmonių nuolatiniai nusiskundimai. Kaip kam kas nemalonaus atsitinka, rodosi, laiko kiekvienas savo pareiga ateiti išsiverkti, išsidejuoti...Kitą sykį matai žmogus, kad, patys kalti būdami, užsitraukė sau bėdą...Šiaip gyvenu vienuolės gyvenimą. Mažai kas lankosi iš pažįstamų, o aš pati niekur neišeinu. Lanko mane dažnai vis nepažįstami, dažnai net nežinomi, su savo bėdomis ir vargais.” (Iš Panevėžyje 1933 m. gruodžio 22 d. laiško A. ir Al. Bulotams).

MABRS, F 88-26

<....>“Mokykla esanti tam, kad jaunimas įgytų brangiausius pasaulyje turtus: išlavintų protą, jautrią širdį ir pasiryžimą darbuotis žmonių naudai. Jie, mokytojai ir mokytojos, esą čia tam, kad jaunimui rodytų kelią į tuos užburtuosius pasaulyje brangiausius turtus”<...>. (Iš Panevėžyje 1936 m. kovo mėn.  laiško mokytojams).  

„Turime, be to, ir daugiau tokių priešų, kuriems rūpi, kad mes nepabustume. Vis dėlto nusiminti neprivalom. Visur, visame pasauly, niekas niekam veltui neduoda. Kas savimi nesirūpina, kas sau teisių nereikalauja, tuo ir niekas nesirūpina, tam niekas teisių nepasiūlo. Viso pasaulio moterys sunkiose kovose, dideliame susivienijime tarp savęs žengė prie kiekvienos teisės laimėjimo”. (Iš Panevėžyje 1938 m. vasario pab. ar kovo pradžios laiško M. Jurgelionienei). 

Naujienos, 1938 m. kovo 24 d., Nr. 70

„Žinokime tik visi drauge ir kiekvienas skyrium, kad turime visomis galėmis stengtis išlaikyti Tėvynę gyvą. (Iš 1938 m. balandžio 17 d. laiško J. Petruliui).

J. Petrulio asm. arch.

„ Ačiū labai kad mane prisimenate! Pati stebiuosi, tiek metų išgyvenusi! nors ne iš prigimimo buvau ligota; tik motinai mirus, pradėjo nugarkaulis krypti, plaučiai silpni, nes perdaug skaudžiai atjutau našlaitės būklę...Bet, kai matote, motinos pavyzdys, o paskui tėvo pastangos leido žmoniškumo pėdomis žengti. Našlaite likau 8 metus turėdama. O dabar 30 metų jau praslinko nuo tėvo mirties”...<...> (Iš Berčiūnuose 1938 m. liepos 20 d. laiško A. Viskantui).

LKLIR, F 30-65

„Tokia svajonė (pamatyti ir darbuotis atgautame Vilniuje - J. B.)- žinau gerai - gali prilygti vien tik sapnui....Mano amžiuje - tiesa, ir nereikėtų svajoti...Tiesa sakant, ir nesvajoju, tik gyvenu vienuolės gyvenimu. Skaitau daug, mėginu ir apysakas rašyti, bet visai atskirta nuo visuomenės gyvenimo, netenka išgirsti nė rimtesnių pasikalbėjimų...nei kritikos...Vienu žodžiu, gyvenu lyg sapnuodama... tik misdama nugirstais gandais, mūro siena dažnai nuo teisybės atskirtais. (Iš Panevėžyje 1939 m. gruodžio 22 d. laiško F. Bortkevičienei).

VUBRS, F 780-126

„ Gyvenimas man nelengvas, bet kas daryti, senatvę sulaukus?...Juk einu jau 80-tus metus. Tik dėkoju Dievui ir geriems žmonėms, kad dar galiu gimtąja kalba pasidžiaugti ir tvirtai tikėti, kad, ir kentėdama, ir vargdama, mūsų tauta nežlugs... (Iš Panevėžyje 1940 m. birželio 26 d. laiško F. Bortkevičienei).

VUBRS, F 780 - 133

„ Brangioji! Dažnai mintimi esu pas jus! Gyvenu Panevėžio sostinėje. Šiandien nieko gero neįstengiu pasakyti! Gal sveikata pagerės.  Tada atvirai prisipažinsiu. Visuomet Jus branginanti.” (Iš 1942 m. balandžio 21 d. laiško F. Bortkevičienei).

LNBRRK, F 68 -apl. 2- 95

Santrumpos

Arch.- archyvas

LKLIR- Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštynas

MABRS- Liertuvos mokslų akademijos mokslinės bibliotekos rankraščių skyrius

VUBRS- Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos rakraščių skyrius

LNBRRK- Lietuvos nacionalinės bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyrius

LŪ- Lietuvos ūkininkas

pagal G. Petkevičaitė- Bitė.T.6.  Laiškai. Paruošė A. Žirgulis- V; 1968 

 

n/gabriele1 - G. Petkevičaitė-Bitė. Maironio lietuvių literatūros muziejus

n/gabriele2 - G. Petkevičaitė-Bitė. Maironio lietuvių literatūros muziejus

n/gabriele1 - G. Petkevičaitė-Bitė. Maironio lietuvių literatūros muziejus

n/gabriele2 - G. Petkevičaitė-Bitė. Maironio lietuvių literatūros muziejus

Atgal