ISTORIJA
04.24. Lietuvos valdovų titulai: tarp mitų ir realybės (1)
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Nuo seno Lietuvos valdovai buvo vadinami didžiaisiais kunigaikščiais, ir šis titulas šimtmečius nekėlė jokių abejonių. Jis vartojamas jau nuo pačių seniausių bandymų rašyti Lietuvos istoriją – Vytauto laikais rašytas Lietuvos metraščių tradicijos branduolį sudaręs tekstas „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis“ šį titulą nuo pat pirmos eilutės taiko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui ir jo įpėdiniams.
Situacija kiek pasikeitė ir „didžiojo kunigaikščio“ titulas diskusijų objektų tapo lietuvių išeivijos spaudoje po Antrojo pasaulinio karo. Tai atsitiko su istorijos mokslu nesusijusių politikų ir šiaip istorijos mėgėjų iniciatyva, bet diskusijos atgarsiai vis dar tebeaidi dabar jau ir Lietuvos spaudoje. Kai kurie žmonės tokių entuziastų įtikinti, kad neva „tikrasis“ viduramžių Lietuvos valdovų titulas turįs būti „karalius“, negali suprasti, kodėl profesionalūs istorikai, tiek išeivijoje, tiek ir dabar, Lietuvoje, vis dar spyriojasi ir nenori pripažinti tokių svarbių „atradimų“...
Prano Viktoro Raulinaičio tezės
Pirmasis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pervadinimo karaliais idėją pradėjo kelti buvęs Pirmosios Respublikos laikų politikas, Seimų narys ir teisininkas Pranas Viktoras Raulinaitis (1895–1969). Po karo (1949 m.) jis emigravo į Australiją, o vėliau (1954 m.) – į JAV. Išeivijoje minint Mindaugo krikšto ir karūnavimo 700 metų jubiliejų (1951–1953 m.), jis suformulavo keletą radikalių Lietuvos istorijos revizavimo idėjų, kurias ėmė populiarinti išeivijos spaudoje. Pirmiausia tai buvo tezė, kad Mindaugo, o ne Jogailos, krikštas buvęs tikrasis Lietuvos krikštas (apie tai pirmą kartą parašė laikraštyje „Mūsų pastogė“, 1951m. lapkričio 21 d.), o paskui jis paskelbė ir Mindaugo karalystės išlikimo daug šimtmečių po Mindaugo mirties tezę.
Dar 1953 m. balandžio 18 d. laikraštyje „Australijos lietuvis“ P. V. Raulinaitis paskelbė straipsnį „Istorinė Lietuva – karalystė“, kurio teiginius 1954 m. birželį pakartojo ir žurnale „Lietuvių dienos“ (straipsnyje „Lietuva buvo karalystė“). Jis aiškino, kad Mindaugas buvęs ne tik Lietuvos vienytojas, bet ir tikrasis Lietuvos krikštytojas, o taip pat pirmasis, bet ne paskutinis Lietuvos karalius. Mat jis „iškėlė Lietuvą į tinkamą padėtį tarptautinėje plotmėje, ir neabejotinai nuo jo laikų Lietuva įgavo karalystės vardą, kurio niekad nenustojo. Šis vardas jai pasiliko ligi 1795 metų – Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimo.“
P. V. Raulinaitis aiškino, kad „Lietuvai suteiktas popiežiaus Inocento IV atitinkamu paskelbimu karalystės vardas niekieno nebuvo atimtas istorijos eigoje“, o „jau kartą suteiktas karalystės vardas pasilikdavo, jeigu nebūdavo įsakmiai atimamas“. Tad „Lietuva, Mindaugo valdymo laiku gavusi karalystės titulą, amžių bėgyje šio vardo nebuvo atimta ir jokiu aktu nuo jo neatsisakė. Tuo būdu istorinė Lietuva teisėtai yra karalystė ir tokia išbuvo ligi galutinio jos vardo pakeitimo Steigiamojo Seimo priimtąja konstitucija“ (tad čia jau Lietuvos „karalystės“ „galiojimo“ terminas lengva ranka perkeliamas iš ką tik deklaruotų 1795 m. net į 1922 m.!).
Išdėstęs šiuos išvedžiojimus P. V. Raulinaitis neužmiršo ir pagraudenti skaitytojo dėl neva gresiančio Lietuvos pažeminimo tuo atveju, jeigu šie jo teiginiai nebūtų priimti: „Vadinimas Lietuvos didžiąja kunigaikštyste prileidžia pačią valstybę buvus žemesnės ir priklausomos rūšies valstybine organizacija palyginus su tais jos kaimynais, kurie turėjo savo valstybes ir jas vadino karalystėmis.“
Visa tai dėstant, istoriniai faktai P. V. Raulinaičiui per daug nerūpėjo. Jei Lietuvos valdovai ir nesivadino „karaliais“, jis jautėsi galįs juos vis tiek laikyti karaliais vien dėl to, kad Mindaugo turėto titulo niekas neatšaukė... „Imperatorius Zigmantas dovanojo Vytautui karališką vainiką ir jį pasiuntė ne kaipo jam karaliaus vardo suteikimo įrodymą, o vien tik kaip savo asmenišką jam dovaną, nes Vytautas savaime buvo karaliumi, nes jis valdė karalystę, o jo numatytas vainikavimas tebuvo vien jam, kaipo valdovui, bažnytinio pašventinimo suteikimas ir išorinis jo vaidmens iškėlimas tarptautinėje politikoje,“ – taip P. V. Raulinaitis „išaiškino“ Vytauto karūnavimo bylą.
Iš pradžių P. V. Raulinaičio teiginiai didesnio atgarsio nesulaukė, bet po truputį pradėjo plisti. 1956 m. JAV leistame žurnale „Karys“ (nr. 8-9) pasirodė J. Mantvydo straipsnis „Lietuva ir jos karaliai“, kuriame kartojama pagrindinė P. V. Raulinaičio mintis, kad Mindaugui suteiktas „karaliaus“ titulas galiojo ir po jo mirties, nes „nežinome fakto, kad po Mindaugo žuvimo ta karalystės teisė Lietuvai būtų buvusi popiežiaus atšaukta, panaikinta“ ir „Lietuvos Karalystės teisė nežuvo“. Be to, esą „negalima tikėti, kad su Mindaugo mirtimi žuvo ir jo toleruotas krikščionybės veikimas Lietuvos teritorijoje“. Tai – irgi P. V. Raulinaičio tezė apie „tikrąjį“ Lietuvos krikštą Mindaugo laikais.
Net ir jungimasis su Lenkija nenaikinęs Lietuvos karaliaus titulo: „Lietuvą su Lenkija terišo tik Lietuvos karaliaus išrinkimas Lenkijos karaliumi. Tokia padėtis tęsėsi iki Žygimanto Augusto, paskutiniojo iš Gedimino giminės, kurio valdymo laiku buvo sudaryta Liublino unija, panaikinusi Lietuvos atskirą karalystę“, – rašo J. Mantvydas. Čia kiek patrumpintas (iki 1569 m.) P. V. Raulinaičio deklaruotas Lietuvos karalystės gyvavimo laikas, nors tai, žinoma, niekaip nepanaikina jo fantastiškumo ir nesuderinamumo su istorijos šaltinių duomenimis. Autorius taip pat neapsiėjo be pagraudenimų dėl skriaudų: „visi Gediminaičiai, valdę Lietuvos ar Lenkijos sostus, kaip tiesioginiai Lietuvos karališkos dinastijos tęsėjai, turi būti vaizduojami ir rašomi karaliais, kad tuo būdu būtų atitaisyta istorinė ir moralinė skriauda lietuvių tautai. Lietuviai istorikai pirmieji tai padarys, o jais paseks ir kitataučiai istorijų rašytojai, nes niekada nevėlu klaidas atitaisyti. Reikia, kad patys lietuviai imtų savo istoriją ginti, nes juk tai yra visų mūsų politinių ir tautinių jėgų šaltinis, mūsų gyvybės medžio sultis.“
Kai kurie J. Mantvydo bandymai apeliuoti į istorijos šaltinius atskleidžia jo nesiorientavimą šiuose šaltiniuose: antai teigiama, kad „Gediminas, kurį tik Dlugošas XV amž. pavadino kunigaikščiu, yra daugiau negu karalius“, nors, kaip jau minėta, Gediminas didžiuoju kunigaikščiu vadinamas nuo pat Lietuvos istoriografijos ištakų „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštyje“, kuris rašytas tuomet, kai dėl visų „moralinių skriaudų“ kaltinamas Jonas Dlugošas nė gimęs nebuvo...
Platesnę diskusiją dėl Lietuvos „karalių“ P. V. Raulinaičiui pavyko sukelti tik 1961 m., kuomet Los Andželo Lietuvių bendruomenės namuose gruodžio 2 d. jis perkaitė paskaitą „Praeities Lietuvos valstybė: Karalija ar Didžioji kunigaikštija“. Ši paskaita buvo referuota dienraštyje „Draugas“ (1961 m. gruodžio 23 d.), o netrukus jos pagrindu parengti straipsniai pasirodė ir JAV lietuvių spaudoje: „Lietuva — karalystė ar Didžioji Kunigaikštija?“ („Lietuvių dienos“, 1962 m. sausis) bei „Lietuva – karalystė“ („Draugas“, 1962 m. birželio 23). Pastarasis straipsnis buvo išsamiausias ir susilaukė daugiausiai atsiliepimų. Nuo ankstyvųjų pasamprotavimų šia tema nauji P. V. Raulinaičio teiginiai skyrėsi visų pirma tuo, kad Mindaugo jis nebelaikė Lietuvos valstybės vienytoju ir pripažino, kad Lietuvos valstybė susikūrė kelis šimtmečius iki jo (tam įtaką, matyt, padarė išeivijos spaudoje vykusios diskusijos šia tema). Ryšium su tuo jis praplėtė į praeitį ir savo „karališką“ tezę: „Galimas daiktas, kad dar prieš Mindaugą Lietuvos valdovai buvo vadinami karaliais, o jų valdomos valstybės karalystėmis. Toks teigimas tuomi paremtinas, kad dar ko nesužinota ar neįrodyta – tai nereiškia, kad to jau ir nebuvo.“ Vis dėlto, nepaisant šios išlygos, pagrindinė jo versija išliko nepakitusi: „Mindaugui patvirtinimas karaliaus titulo ir jo vainikavimas suteikė Lietuvai visiems laikams karalystės vardą, taip pat tuomi iškeldamas valstybės organizacijos tvirtumą ir pastovumą“.
Pranas Viktoras Raulinaitis. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.
Plocko katedros Šv. Zigmanto relikvijorius, prie kurio 1601 m. pritvirtinta XIII a. karūna, kildinama iš Vengrijos ir siejama su Mzaovijos kunigaikščiais, bet pagal vieną hipotezę laikoma prarasta Mindaugo karūna.
Žurnalas „Lietuvių dienos“, 1954 m. 6 numeris, kuriame paskelbtas vienas iš pirmųjų P. V. Raulinaičio straipsnių Lietuvos „karalių“ tema
Jonas Rugis
Šiame straipsnyje autorius vėl akcentavo tariamą Lietuvos pažeminimą: „Palikti Lietuvai Didžiosios Kunigaikštijos vardą istorijoje yra nedovanotina teisinė klaida kurią neatitaisius, Lietuva paliekama pažeminta, nes kunigaikštijos nebuvo ir nėra vienodos teisinės vertės organizacijos ir politiniai suponuoja žemesnę padėtį.“ Čia taip pat jis kiek patikslino ir Lietuvos karalystės tariamos pabaigos datą: „Tik Steigiamasis Seimas, susirinkęs 1920 metais gegužės mėn. 15 dieną, pavadino Lietuvą Respublika ir jos valdovui davė Prezidento vardą.“ Kad karalytės vardo neatsisakyta amžių bėgyje, P. V. Raulinaitis grindė net faktu, kad 1918 m. Lietuvos Taryba bandė kviestis į sostą karalių Mindaugą II... Stebėtinas samprotavimas iš to meto politiko!
Diskusijos pradžia
Pirmasis į P. V. Raulinaičio straipsnį „Drauge“ reagavo Jonas Rugis (1901–1968), jau liepos 7 d. tame pačiame laikraštyje paskelbęs straipsnį „Lietuvos karalystės klausimu. Į P. V. Raulinaičio straipsnį atsiliepiant“. Jonas Rugis buvo chemijos inžinierius, o kartu ir plačių interesų inteligentas, domėjęsis filosofijos ir istorijos klausimais.
„Lietuva buvo visai lygiateisė valstybė ir su Maskvos Didžiąja Kunigaikštija ir Lenkija. Lietuvos kunigaikščiai giminiavosi su Rusijos ir Lenkijos valdovais kaip lygūs su lygiais“, – ramino P. V. Raulinaičio kurstomas „skriaudos“ ir „pažeminimo“ aistras J. Rugis. Jis taip pat tą „pažeminimo“ tezę atmetė, pateikdamas konkrečius pavyzdžius, rodančius, kodėl „karaliaus“ titulo nereikia sureikšminti ir mistifikuoti: „Lietuvoje, atrodo, tikros feodalinės tvarkos nėra buvę, tokios, kaip ją aprašo pvz. prancūzų istorikas Funk-Brentano. Bet ir feodalinėje tvarkoje didžioji kunigaikštija nebūtinai buvo vasalinė valstybė. Tų laikų Italijoje buvo taipgi nepriklausomos valstybės, valdomos kunigaikščių – dux, pvz. Milanas, Ferrara, ir net markyzų, kaip pvz. Mantua. Tuo būdu Didžiosios Kunigaikštijos vardas toli gražu neimplikuoja nei priklausomumo, nei politinio pažeminimo. Prancūzijoje kai kuriais laikotarpiais, kuris nors galingas Burgundijos hercogas turėjo didesnės politinės reikšmės už patį Prancūzijos karalių. Viduramžiais karaliaus titulas ne visada ir ne visur buvo ypatingoje pagarboje.“ J. Rugio pastaba, kad reikia vertinti realius galios santykius, o ne titulus – labai taikli ir teisinga.
„Savaime aišku, šiais laikais niekas mums nedraus vadinti Lietuvą karalyste. Bet kyla klausimas, kiek tam yra pagrindo ir kiek kitų tautų istorikai imtų vadinti istorinę Lietuvą karalyste,“ – rašė J. Rugis. To pagrindo, o ir reikalo keisti nusistovėjusią Lietuvos valdovų titulavimo tradiciją, J. Rugis pasigedo. „Mes turime užtektinai pagrindo didžiuotis mūsų didvyriais ir mūsų istorija, ne ieškodami papuošti juos titulais, neturinčiais rimto ir tvirto pagrindo. Mokėkime tik plačiau ir kilniau pažvelgti į mūsų praeitį, netaikant mūsų istorijai šių laikų pažiūrų ir mūsų laikų nuotaikų. Kalbant apie istorinius įvykius, neturime užmiršti, kad kiekvienas praeities laikotarpis turi būti matuojamas tik tų pačių laikų mastu, o ne teisiamas, žiūrint į jį iš dabarties taško“, – darė išvadą J. Rugis.
Šią jo pasvertą nuostatą vėliau pripažino ir žymiausi lietuvių išeivijos istorikai. Tačiau diskusija tuo nesibaigė, o tik prasidėjo...
Atgal
.jpg)
(1).png)
