VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

11.13. Vytenio ir Gedimino sąjunga su Ryga

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Viduramžių Lietuvos istorija – tai visų pirma kovų su kryžiuočiais istorija. Karo žygiai, mūšiai, pilių apgulos ir gynyba sudaro didžiąją šio laikotarpio istorijos dalį. Tačiau greta kalavijo bent jau nuo Mindaugo laikų Lietuvos valdovai santykiuose su kryžiuočiais pasitelkė ir diplomatiją.

Mindaugo bandymas 1251–1261 m. rasti sugyvenimo būdą (modus vivendi) su kryžiuočiais baigėsi nesėkme. Taikos su kryžiuočiais nesėkmingai ieškojo ir ją trumpam buvo sudaręs net karingasis Traidenis (1268–1281), o jį pakeitęs Daumantas (1282–1285) dar atkakliau siekė taikiai sugyventi ne tik su kryžiuočiais, bet ir su Rygos arkivyskupu. Savotišką taikos modelį 1281 m. žygio prieš Lietuvai pavaldžią Žiemgalą metu pasiūlė kryžiaus žygio dalyvis Riugeno kunigaikštis Vislavas II, kuris kryžiuočių Tervetės pilyje apgultiems žiemgaliams pasiūlė taiką už krikšto priėmimą, bet išsaugant jų politinę nepriklausomybę. Ši taika buvo sudaryta entuziastingai pritariant Rygos arkivyskupui, bet purkštaujant kryžiuočiams. 1282 m. Daumantas šią taiką išplėtė visai Lietuvai, tik be krikšto sąlygos.

Iš Tervetės ir Daumanto taikos nieko doro neišėjo, nes kryžiuočiai ją sudarė nenoromis ir taikėsi ją pažeisti – to ilgai laukti neteko. Tačiau tai buvo posūkis nuo taikos su kryžiuočiais paieškų į sąjungą su Rygos arkivyskupu ir Rygos miestu. Rygos arkivyskupo ir miesto santykiai su kryžiuočiais XIII a. pabaigoje nuolat blogėjo ir jie darėsi vis patrauklesni sąjungininkai lietuviams.

Visai naujai Lietuvos ir Rygos santykiai pasisuko Vytenio laikais (1295–1316), kuomet įvyko lūžis ir Rygos santykiuose su kryžiuočiais.

 

Rygos karas prieš Vokiečių ordiną

1297 m. birželio pradžioje kilo rimtas konfliktas tarp Rygos miesto ir Vokiečių ordino. Rygos miestiečiai sumanė pastatyti dambą, kuri apsaugotų miestą nuo ledonešio ir pavasarinių potvynių. O kad darbininkai su statybinėmis medžiagomis galėtų pasiekti statybos vietą, jie nusprendė pastatyti tiltą per Rygos upelį.

Tačiau kryžiuočių Rygos komtūras, nusprendęs, kad šis tiltas trukdo prie Ordino pilies priplaukti laivams, liepė savo knechtams nukirsti tiltui pastatytus stulpus. Kai miesto taryba su skundu kreipėsi į toliau rezidavusį vicemagistrą (Felino komtūrą?), šis, užuot patenkinęs miestiečių prašymą, paskelbė, kad stabdo visas Rygos miestiečiams Ordino duotas privilegijas ir teises, kol jie neišardys tilto. Tačiau vis dar bandyta spręsti konfliktą taikiai, sudarytos paliaubos.

Įtampai augant, kryžiuočių Rygos konventas sustiprino savo Šventojo Jurgio pilį ir iš jos ėmė apšaudyti miestą. Liepos 20 d. Rygoje dėl to kilo gaisras ir sudegė didžioji miesto dalis. Susitaikyti tokiomis aplinkybėmis nebepavyko, nors rugpjūčio mėnesį į Rygą sugrįžęs arkivyskupas Jonas III bei apie tą patį laiką Livonijoje pasirodęs naujai paskirtas Livonijos krašto magistras Brunonas trumpam sudarė paliaubas.

Šios paliaubos baigėsi 1297 m. rugsėjo 29 d., ir tą dieną Rygos miestiečiai sudegino prie Rygos buvusias Vokiečių ordino arklides ir kitus pastatus, o rugsėjo 30 d. užėmė ir kryžiuočiams Rygos mieste priklausiusią šv. Jurgio pilį (konventą ir bažnyčią) bei išžudė jos įgulą, kurioje buvo 60 Ordino riterių. Tai buvo rimto karo pradžia.

Rygiečiams vadovauti ėmėsi pats arkivyskupas Jonas III, sudaręs sąjungą su Saremos-Lihulos vyskupu Kondratu ir Tartu vyskupu Bernhardu. Tačiau kariauti vyskupams nesisekė. Rygiečiams į pagalbą skubėjusiai arkivyskupo kariuomenei, vadovaujamai Otono fon Rozeno, 1298 m. sausį nepavyko užimti šalia Rygos stovėjusio įtvirtinto kryžiuočių malūno Bertoldsmiūlės, o Saremos vyskupo karvedys Helmoldas Lodė taip pat buvo sumuštas kryžiuočių. Po to Tartu vyskupas pats pasidavė kryžiuočiams ir įsileido kryžiuočių įgulas į savo pilis. Ryga ir Rygos arkivyskupas liko vieni prieš kryžiuočių karo mašiną.

Vystydami pasiektas pergales, kryžiuočiai užėmė svarbias Rygos arkivyskupo pilis – Kuoknesę ir Turaidą. Pastarojoje į nelaisvę buvo paimtas pats Rygos arkivyskupas Jonas III. Kryžiuočiai jį išsivarė į nelaisvę ir įkalino Viljandžio (Felino) pilyje, į kurią po Rygos praradimo buvo perkelta krašto magistro rezidencija.

Dar prieš patekdamas į nelaisvę, Jonas III kreipėsi pagalbos į Lietuvos valdovą Vytenį, ir Vytenis netruko atsiliepti į jo pagalbos šauksmą. Tiesa, kol jis atvyko į Livoniją, Rygos arkivyskupas jau buvo kryžiuočių nelaisvėje.

 

Rygos sąjunga su Vyteniu 1298 m.

1298 m. kovo 30 d. Vytenio pasiuntiniai atvyko į Rygą ir valdovo vardu sudarė sąjungą su Rygos miesto taryba ir arkivyskupystės kapitula. Ta proga sudarytame rygiečių dokumente pasakyta, kad, atsiliepdami į Rygos arkivyskupo pastangas per pasiuntinius atversti pagonis į tikėjimą, pagonys trokšta atsiversti į krikščionybę kaip Mindaugo laikais. Ši sutartis Vytenio buvo nedelsiant patvirtinta, ir iškart pradėtas karinis bendradarbiavimas.

1298 m. balandžio 2 d. lietuviai jau talkino rygiečiams jų antpuolyje prieš kryžiuočių valdomą Nojermiūleno pilį prie Rygos. Vytenis su rygiečiais sunaikino kryžiuočių prie Nojermiūleno Rygos blokavimui parengtus įrenginius, paėmė didelį grobį ir sėkmingai sugrįžo į Rygą. Po to rygiečiai padėjo lietuviams prie Rygos vartų pasistatyti vadinamąją Lietuvių pilį.

1298 m. gegužės 25 d. Vytenis su rygiečiais išžygiavo į naują didelį žygį prieš kryžiuočius iki Karkuso pilies, kurią užėmė ir nužudė 3 Ordino brolius bei kunigą. Lietuvių ir rygiečių būriai tuokart pasiekė ir Viljandžio (Felino) apylinkes.

Nuo Karkuso atsitraukiančius lietuvius ir rygiečius puolė vytis Livonijos krašto magistras Brononas su savo kariuomene, ir 1298 m. birželio 1 d. pavijo juos pajūryje ties Turaidos upe (dab. Gauja). Kryžiuočių kariuomenė buvo nemaža, joje būta 60 brolių riterių. Įvyko mūšis, kurio pirmajame etape sėkmė lydėjo kryžiuočius, bet antrajame pergalę pasiekė Vytenis. Žuvo pats Livonijos magistras Brunonas su 22 ar 24 Ordino riteriais, 1500 eilinių karių.

Netrukus po mūšio dalis Lietuvos kariuomenės su grobiu ir belaisviais pasitraukė į Lietuvą. Gali būti, kad į Lietuvą grįžo ir pats Vytenis, tad nežinia, ar jis dar dalyvavo tolesnėse kovose.

 Rygos miestas G. Brauno ir F. Hogenbergo atlase „Civitates Orbis Terrarum“, 1581 m.

Restauruotas Rygos miesto sienos fragmentas. Wikipedia.org nuotr.

Rygos Švento Jurgio bažnyčia (XIII a.), priklausiusi Vokiečių ordinui ir buvusi šalia jų pilies Rygoje, kurią 1297 m. užėmė sukilę rygiečiai. Wikipedia.org nuotr.

Rygos pilis, kurią kryžiuočiai pasistatė 1330–1340 m., perstatyta 1515 m. XVIII a. J. K. Brocės pieš.

Vilniaus paveikslų galerijos nuotr. Gedimino 1323 m. sausio 25 d. Vilniuje rašyto laiško to meto nuorašas

Iškart po mūšio rygiečiai ir lietuviai puolė Bertoldsmiūlę, – įtvirtintą kryžiuočių malūną prie Rygos, – jį užėmė ir sugriovė. Po to rygiečiai ir lietuviai birželio 24 d. apgulė kryžiuočių Nojermiūleno (Bukultų) pilį. Tačiau į pagalbą Nojermiūlene apgultiems kryžiuočiams iš Prūsijos atvyko Karaliaučiaus komtūras Bertoldas Briuhafenas. Prisiartinę prie pilies nepastebėti, Prūsijos kryžiuočiai susijungė su Livonijos kryžiuočiais ir birželio 29 d. įvykusiame mūšyje nukovė per 4 tūkstančius Rygos miestiečių ir lietuvių.

 

Tolesnis Vytenio bendradarbiavimas su Ryga

Po Turaidos mūšio patirtos nesėkmės nesustabdė Rygos miestiečių ir arkivyskupo ryžto priešintis Vokiečių ordinui ir laikytis sąjungos su Lietuva.

Rygos arkivyskupas Jonas III, popiežiui Bonifacijui VIII reikalaujant, naujojo Livonijos magistro Gotfrydo fon Rogos buvo paleistas iš nelaisvės ir 1399 m. išvyko į popiežiaus kuriją Romoje, kur turėjo įvykti teismas Rygos ir kryžiuočių byloje. Rygos arkivyskupas parengė daug kaltinimų Vokiečių ordinui. Be kita ko Ordinas buvo kaltinamas savo žiaurumu sužlugdęs Mindaugo krikštą ir sunaikinęs krikščionišką Žiemgalą.

Pas popiežių Bonifacijų VIII nuvyko net žiemgalių pasiuntiniai, kurie turėjo paliudyti, jog žiemgaliai norėtų grįžti į krikščionių tikėjimą, jei netrukdytų kryžiuočių žiaurumas. Taip teigiant, buvo remiamasi ne tik žiemgalių, bet ir Lietuvos valdovo liudijimu, taigi, bendradarbiavimas su Lietuva tęsėsi ir nagrinėjant bylą Romos popiežiaus kurijoje.

Pats Jonas III 1300 m. mirė, bet ir kiti Rygos arkivyskupai rėmė Rygos miesto kovą. Ta kova, pertraukiama paliaubų, vyko iki 1330 m., kuomet kryžiuočiams pavyko užimti Rygos miestą ir padiktuoti jam taikos sąlygas.

Sąjungos su Ryga Lietuva taip pat neatsisakė. Po Vytenio mirties ją tęsė Gediminas, kuris, tarpininkaujant rygiečiams, buvo užmezgęs ryšius su popiežiumi Jonu XXII, derėjosi su juo dėl krikšto.

Vytenio pažadas krikštytis, nors ir neįvykdytas, tapo svarbia gaire būsimiems Lietuvos valdovams. Vytenis ėmėsi kurti Lietuvos kaip krikščionybei palankios valstybės įvaizdį: priėmė pranciškonų vienuolius ir pastatė jiems bažnyčią Naugarduke. Tą politiką 1321 m. pratęsė Gediminas bažnyčių statybomis Vilniuje.

Vytenio 1298 m. diplomatinė pergalė iš pagrindų sudrebino Vokiečių ordino ideologinius pagrindus, privertė suabejoti jo, kaip krikščionybės platintojo ir gynėjo misija, leido Lietuvai tapti teisinės-diplomatinės kovos prieš Vokiečių dalyve.

Tęsiantis Vokiečių ordino ir Rygos arkivyskupo teisiniam ginčui 1312 m. į Rygą atvykęs popiežiaus legatas Pranciškus Molianietis net surengė įspūdingą inkvizicijos procesą, tirdamas Rygos arkivyskupo ir miesto kaltinimus Vokiečių ordinui. Jo apklausti liudininkai daugelį šių kaltinimų patvirtino. Tuo remdamasis, Pranciškus Molianietis paskelbė Vokiečių ordinui interdiktą, kuris, tiesa, kitais metais buvo atšauktas. Dalinai išlikusiuose Pranciškaus Molianiečio apklausų protokoluose randame žinių ir apie Lietuvą nuo Mindaugo laikų, nes buvo tiriamas kaltinimas, kad dėl kryžiuočių kaltės Mindaugas atsimetęs nuo krikščionybės.

 

Gediminas – Vytenio politikos tęsėjas

1315 m. spalį Vytenis paminėtas paskutinį kartą – tuo metu jis buvo sutelkęs dideles jėgas kryžiuočių Kristmemelio (Skirsnemunės) pilies apgulai. Matyt, netrukus jis mirė, o Lietuvos sostą užėmė jo pusbrolis Gediminas.

Sąlyginai laikoma, kad Gediminas tapo Lietuvos valdovu apie 1316 m. Iš tiesų tiksli data yra nežinoma. Pirmasis Gedimino, kaip Lietuvos valdovo, politinis žingsnis buvo sąjungos su Mazovijos (Plocko) kunigaikščiu Vaclovu sudarymas, išleidžiant už jo savo dukterį, kuri po krikšto gavo Elžbietos vardą. Šį įvykį S. C. Rovelas (Rowell) hipotetiškai sieja su 1316 m. įvykiais, kuomet Vaclovas su savo broliais Ziemovitu II ir Traideniu I kovojo dėl Mazovijos pasidalinimo, ir jam reikėjo Gedimino paramos. Tačiau lenkų istorikas Janušas Grabovskis (Janusz Grabowski) ne tik nemano, kad paminėti įvykiai susiję su Vaclovo vedybomis, bet ir abejoja paminėtu konfliktu ar jo data. Jo teigimu, nėra pagrindo Vaclovo ir Elžbietos Gediminaitės santuokos datuoti anksčiau, kaip 1320 m., kuomet vedybų faktas yra paliudytas šaltinių.

Šiaip ar taip nuo pat pirmųjų savo žingsnių Gediminas bendradarbiavo su jam draugiškais katalikiškais kraštais – Mazovija ir Ryga, tuo tęsdamas Vytenio politiką. Galimas dalykas, kad sąjunga su katalikiška Mazovija jau pačioje valdymo pradžioje pastūmėjo Gediminą kelti Lietuvos krikšto projektą, o gal net atvirkščiai – sąjungos su Mazovija Gediminui ir reikėjo, ieškant galimybių pakrikštyti Lietuvą, apeinant kryžiuočius.

Vyteniui pažado krikštytis reikėjo, siekiant sudaryti sąjungą su Ryga ir Rygos arkivyskupu, bet dėl kovų su kryžiuočiais šio pažado vykdymas buvo atidėliojamas ir per visą Vytenio valdymo laikotarpį taip ir liko neįvykdytas. Tačiau Gediminas šioje srityje nuosekliai tęsė Vytenio politiką. Jis išlaikė draugiškus santykius su Ryga ir Rygos arkivyskupu, o taip pat ėjo toliau, atnaujindamas po Traidenio mirties nutrūkusius ryšius su Mazovija.

Pirmasis Gedimino krikšto bandymas, jeigu tai nebuvo dar Vytenio politikos atgarsis, dėl nežinomų priežasčių nutrūko. Apie jį byloja tik viena popiežiaus Jono XXII bulė, išduota 1317 m., kuria jis kreipėsi į neįvardytą Lietuvos valdovą, kviesdamas jį priimti krikštą. Ji buvo išduota po Gniezno arkivyskupo Božyslavo apsilankymo popiežiaus dvare, kur jis prašė leidimo karūnuoti Vladislovą Lokietką Lenkijos karaliumi. Tad gal čia atsispindi jau ir Gedimino užmegzti ryšiai su Mazovija.

 

Gedimino laiškai ir krikšto akcija

Po 1320 m. žemaičių laimėto Medininkų mūšio prieš kryžiuočius Gediminas nusprendė ilgai neatidėlioti krikšto klausimo. Smogęs dar keletą karinių smūgių Vokiečių ordinui, jis staiga pasiūlė taiką su krikščioniškuoju pasauliu.

1322 m. Gediminas išsiuntė pirmąjį savo laišką popiežiui Jonui XXII, kuriame pareiškė, kad yra pasirengęs krikštytis. Šioje krikšto akcijoje jis naudojosi dar Vytenio užmegztais draugiškais santykiais su Rygos miestu ir arkivyskupu ir veikė jiems tarpininkaujant.

1323 m. sausio 25 d. Gediminas išsiuntė dar vieną laišką popiežiui, o gegužės 26 d. – Hanzos miestams, pranciškonams ir dominikonams. Juose pareiškė norą priimti katalikų tikėjimą, kvietė į Lietuvą vienuolius, amatininkus, pirklius, žemdirbius, pranešė, kad Vilniuje ir Naugarduke jau pastatytos trys bažnyčios.

Vokiečių ordinui pavyko suardyti Gedimino planus. Verčiamas Ordino remiamos pagonių ir stačiatikių opozicijos, Gediminas atsisakė sumanymo krikštytis.

1324 m. lapkričio 3 d. į Rygą atvyko popiežiaus legatai, kurie patys nevyko pas Gediminą, bet parinko ir pasiuntė pas jį pasiuntinius iš rygiečių tarpo. Šiems pasiuntiniams Gediminas pasakė, kad niekada neketinęs krikštytis – tai esanti raštininko klaida. Bet jis nepersekioja krikščionių, nes „visi turime vieną Dievą“, tik garbiname jį savaip.

Popiežiaus legatų pasiuntiniai vis dėlto neskubėjo smerkti Gedimino ir stengėsi palankiau išaiškinti jo nuotakų pasikeitimo priežastis. Jie netgi surado liudininką, teigusį, kad Gediminas ne tik prieš savo valią atsisakė krikšto sumanymo, bet ir naktimis dėl to verkęs.

Tokia popiežiaus legatų pasiuntinių ataskaita turėjo palikti viltį, kad Gediminas dar gali grįžti prie pirminio sumanymo ir leido popiežiui, nepaisant Gedimino atsisakymo krikštytis, patvirtinti 4 metų paliaubos tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino. Gediminas gavo atokvėpį, kurio metu bandė ieškoti išeities, užmegzdamas ryšius su Lenkija.

Lietuvos taika su Vokiečių ordinu baigėsi 1328 m. Tuo tarpu Livonijoje 1330 m. Vokiečių ordinas užėmė Rygą, ir Lietuva neteko savo ilgalaikio sąjungininko Rygos miesto. Tai stūmė Lietuvą į politinę izoliaciją. 1330 m. Vokiečių ordinas Rygoje pasistatė naują pilį, kurioje šiuo metu įsikūrusi Latvijos Respublikos prezidentūra. Nuo šiol ir iš Livonijos pusės prasidėjo įsiveržimai į Lietuvą, nors jie buvo silpnesni, nei antpuoliai, organizuojami iš Prūsijos.

Tiesa, galutinai susitaikyti su Rygos arkivyskupais kryžiuočiams taip ir nepavyko. Abipusės pretenzijos, ginčai tęsėsi ir vėliau. Tai silpnino trapią Livonijos konfederaciją ir buvo naudinga Lietuvai.

Atgal