VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12.04. Viduramžių Lietuvos literatūros paminklai

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Viduramžių Lietuva gyveno nuolatinio karo sąlygomis ir lengviausiai atpažįstama iš karo žygių bei pergalių. Tačiau ką galima pasakyti apie viduramžių Lietuvos raštiją ir literatūrą?

Didžiąją viduramžių dalį Lietuva buvo pagoniška, ir tik paskutiniu laikomas viduramžių šimtmetis – XV-asis amžius – buvo jau krikščioniškos Lietuvos istorijos pradžia. Viduramžių Europoje raštija siejama visų pirma su krikščioniška civilizacija, tad pagoniškos Lietuvos raštijos nelabai ir tikėtasi rasti ir ilgą laiką neieškota.

Kitą vertus, jeigu lietuviška raštija laikytume tik tai, kas parašyta lietuvių kalba, tai ir ieškoti nelabai yra ko: gerai žinome, kad ankstyviausi lietuviški tekstai – ir kuklios rankraštinės maldelės, ir pirmoji lietuviška knyga, Martyno Mažvydo Katekizmas (1547 m.), – priklauso jau XVI amžiui.

1262 m. chronografo Vilniaus nuorašas 

 

Vaišalgo gyvenimas seniausiame (Sinodiniame) Naugardo Pirmojo metraščio nuoraše (prasideda nuo 4-osios antrojo šio atvarto puslapio eilutės).

Pašto ženklas (2008 m.), skirtas Gedimino laiškams atminti.

Algimanto Bučio knygos „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ (2012 m.) ir „Seniausiji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ (2009)

Iljos Lemeškino knyga „Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas (pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Zabelino nuorašus)“ (2009)

Vis dėlto daugelio Europos tautų raštija prasidėjo ne nuo tų tautų kalbomis parašytų tekstų. Ir net ne krikščionybės priėmimo laikas čia buvo pagrindinis veiksnys. X a. krikštą priėmusi Lenkija savo kalba pradėjo rašyti iš esmės tuo pačiu, kaip ir daugiau kaip po 4 šimtmečių iš jos krikštą priėmusi Lietuva, taigi, XVI amžiuje, o viduramžiais rašė beveik išimtinai tik lotyniškai (neskaitant retų išimčių, kaip iš XV a. žinoma trumpa religinė giesmė „Bogurodzica“). Katalikų bažnyčia apskritai neskatino rašyti sava kalba, nors kai kurios tautos tą pradėjo daryti anksčiau už kitas.

Tad kalbant apie Lietuvos raštiją viduramžiais, reikia ieškoti visų pirma Lietuvos valstybėje ne lietuvių kalba sukurtų tekstų. Prieš kelis dešimtmečius literatūrologas Albinas Jovaišas siūlė pirmaisiais lietuvių literatūros tekstais laikyti 1322–1323 m. rašytus Gedimino laiškus, ir tai atrodė novatoriška mintis, bet taip mąstant buvo išleista iš akių viena aplinkybė.

 

XIII amžiaus „mažoji“ Lietuvos literatūra: rekonstrukcijų keliai ir klystkeliai

Jau XIII a. Lietuva pradėjo jungti prie savęs Rusios žemes, kurioje gyvavo senos rusėniškos raštijos tradicijos. Lietuvos kunigaikščiai, žinoma, nebuvo aktyvūs šios tradicijos puoselėtojai, bet taip pat jos ir nenaikino, o kartais ir panaudodavo savo poreikiams.

Tad Lietuvos valstybėje sukurtos literatūros tradicijos natūralu ieškoti jau XIII a. rusėniškoje literatūroje.

Bene pirmasis tuo keliu pasuko rusų istorikas Vladimiras Pašuta, kuris dar 1959 m. išleistoje monografijoje „Lietuvos valstybės susidarymas“ kėlė mintį, kad Haličo-Volynės (Ipatijaus) metraščio sudėtyje esantis pasakojimas apie Mindaugo sūnų Vaišalgą, Mindaugo, Treniotos nužudymus  ir labai neigiamai įvertintą Traidenio valdymą yra perimtas iš Lietuvos valstybei priklausančiame Naugarduke surašyto Lietuvos metraščio.

Tai, beje, yra visai tikėtinas dalykas, nes Rusios metraščiai apskritai yra įvairiausių tekstų kompiliacijos, o bandymas išskirti tuos pirminius tekstus, kurie įėjo į jų sudėtį, yra įprastas jų tyrinėtojų užsiėmimas.

Paprastai pirminiai metraščiai būdavo lokalūs, aprašinėjo tik lokalinius įvykius, ir pagal tai galima numanyti, kad su kokia nors vieta susijusių žinių serija yra susijusi su tos vietos metraštinės tradicijos inkorporavimu į platesnę metraštinę kompiliaciją.

Tad V. Pašutos hipotezė buvo pagrįsta šia įprastine logika, pastebėjus, kad Haličo-Volynės metraštyje yra ištisa lietuviškų žinių serija, pasižyminti, be to, ir bendromis stilistinėmis ypatybėmis. Be to, iš to pačio V. Pašutos išskirto „Lietuvos metraščio“ yra žinoma, kad Mindaugo sūnus Vaišalgas Naugarduko žemėje (anot metraščio, „čia, Naugarduke“) pasistatė vienuolyną (jis paprastai siejamas su Laurušavos vienuolynu), o vienuolynuose paprastai ir buvo rašomi metraščiai. Tad V. Pašuta turėjo pagrindo su juo susieti ir Lietuvos metraščio kilmės vietą.

Ši hipotezė, netrukus buvo palaikyta ir žinomo lenkų istoriko Henriko Lovmianskio, bet vis dėlto nepadarė didelės įtakos bendram supratimui apie viduramžių Lietuvos literatūrą.

Kalbant apie Lietuvos metraštinę tradiciją, jau buvo įsitvirtinusi nuostata kalbą apie ją pradėti nuo Vytauto „Skundo prieš Jogailą ir Skirgailą“ (1390 m.) ir jam artimo Vytauto laikais rašyto „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščio“, kuris XV a. 5 dešimtmetyje buvo įtrauktas į vadinamąjį Trumpąjį Lietuvos metraščių sąvadą. Toliau sekė Vidurinysis ir Platusis Lietuvos metraščių sąvadai, sudaryti XVI a. 2–3 dešimtmečiais, toliau plėtojant Trumpąjį sąvadą, aprūpinant jį legendine Lietuvos istorijos pradžia (nuo Palemono atvykimo), papildymais ir tolesniu tęsiniu.

Neseniai, 2008 m., prie XIII a. lietuvių literatūros klausimo grįžo literatūrologas Algimantas Bučys, seniausią šios literatūros paminklą įžvelgęs Naugardo Pirmajame metraštyje, pasakojime apie Mindaugo sūnų Vaišalgą. Kad šis pasakojimas gali būti paremtas iš Lietuvos gauta informacija, pastebėta ir anksčiau, bet neakcentuota jo rašytinė forma. Valentina Ochotnikova tą fragmentą yra pavadinusi „Sakme apie Vaišalgą“.

A. Bučys pareiškė įsitikinimą, kad pagal žanrą šis fragmentas yra tekstas, skirtas Vaišalgui, kaip Laurušavos vienuolyno įkūrėjui (ktitoriui) pagerbti, taigi, turėjo būti sukurtas būtent šiame vienuolyne ir laikytinas seniausiu lietuvių literatūros kūriniu. Jam A. Bučys davė „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ pavadinimą, panaudodamas pačiame tekste paminėtą Vaišalgo apibūdinimą.

Tiesa, nepakankamai susipažinęs su ankstesniais V. Pašutos tyrinėjimais, A. Bučys į rekonstruojamą „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimą“ bandė įterpti ir Haličo-Volynės metraščio pasakojimo apie Vaišalgą fragmentus, kurie priklauso V. Pašutos išskirtam Lietuvos metraščiui ir yra konceptualiai nesuderinami su tekstu, kurį skaitome Naugardo Pirmajame metraštyje. Tad pirminėje A. Bučio versijoje rekonstruotas „seniausias lietuvių literatūros kūrinys“ išėjo kiek chimeriškas.

Toliau plėtodamas šią savo idėją A. Bučys parašė studiją „Seniausiji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ (2009) ir galiausiai ryžosi išleisti net storą knygą, pavadintą „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ (2012 m.), kurioje, tiesa, pati chrestomatija apima tik bemaž 40 puslapių iš daugiau kaip 650 puslapių knygos apimties, ir didžiąją jos dalį sudaro platūs publicistiški autoriaus komentarai bei nukrypimai į gretutines temas. Šiame leidinyje „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ pateiktas jau tik pagal Naugardo Pirmojo metraščio tekstą, nepriveliant nereikalingų intarpų iš Haličo-Volynės metraščio.

Pagal savo turinį A. Bučio išskirtas Naugardo Pirmojo metraščio fragmentas apima 1254–1264 m. įvykius ir negali būti laikomas pirmuoju Lietuvos literatūros kūriniu, nes yra žinomas ir 1262 m. datuojamas tekstas, apie kurį netrukus pakalbėsime plačiau.

Kartu A. Bučys pateikė dar 9 tekstus, kuriuos siejo su XIII a. lietuvių literatūra, tiesa, daugeliu atveju nesėkmingai. Kažkokio linksmo kuriozo dėka čia pateko net internete autoriaus surasti troparionai bei maldelės šventajai Charitinai Lietuvaitei ir šv. Daumantui-Timofiejui. Šie tekstai priklauso šiuolaikinių stačiatikių internetinei kūrybai ir nėra nei Lietuvos, nei apskritai viduramžių literatūros kūriniai.

Prie „lietuvių literatūros“ A. Bučys be jokio pagrindo priskyrė ir Pskove bei Naugarde sukurtus šv. Daumanto gyvenimo aprašymus, kurie, nors ir parašyti apie lietuvį, bet ne Lietuvoje ir ne lietuvių (A. Bučys, tiesa, tvirtina, kad tai – „lietuvių emigracijos literatūra“, bet tai galima pagrįsti nebent ydinga prielaida, kad apie lietuvius gali rašyti tik lietuviai).

Tad iš 10 į A. Bučio „chrestomatiją“ patekusių kūrinių Lietuvai tikėtinai priklauso tik Vaišalgo gyvenimas iš Naugardo Pirmojo metraščio ir sakmė apie Sovijų iš 1262 m. chronografo, kuris vertas atskiro dėmesio.

 

1262 metų chronografas

Jeigu daugeliu atveju A. Bučys, skatinamas kilnių norų surasti kuo daugiau viduramžių Lietuvos literatūros, bet ribojamas menko pasiruošimo tai daryti, pritempė į savo „chrestomatiją“ su šia literatūra niekaip nesusijusių tekstų, tai Sovijaus sakmės atveju jis tą literatūrą gerokai redukavo ir nuskurdino, pateikdamas tik nedidelį kur kas didesnio kūrinio fragmentą. Žinoma, A. Bučį galima suprasti, nes viso teksto jis tiesiog neturėjo...

Sovijaus sakmė yra randama 1262 m. chronografe, kuris išlikęs 4 nuorašuose ir yra antikinės istorijos kompiliacija, didžiąja dalimi paremta Bizantijoje sukurta VI a. Jono Malalos kronika.

Sovijaus sakmė jau seniai tyrinėjama lietuvių mitologijos tyrinėtojų ir paprastai pristatoma kaip „Jono Malalos kronikos rusėniško vertimo intarpas“ (taip, pavyzdžiui, ji įvardinta 1996 m. Norberto Vėliaus sudaryto „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ rinkinio I tome). Pati ta „Jono Malalos kronika“, arba, tiksliau, 1262 m. chronografas, Lietuvos kultūros istorijos tyrinėtojų nesudomino, o slavų ir Bizantijos kultūros tyrinėtojai, savo ruožtu, domėjosi tik Jono Malalos kronikos recepcija Rusioje, nekreipdami dėmesio į Lietuvą.

Perversmą šioje srityje padarė čekų filologas Ilja Lemeškinas, kuris 2009 m. paskelbė studiją „Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas (pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Zabelino nuorašus)“. Jis iškėlė ir pagrindė idėją, kad visas šis nemažos apimties chronografas yra kūrinys sietinas su Lietuvos valstybe ir sukurtas greičiausiai Naugarduko žemėje, kuomet ten savo vienuolyne gyveno Mindaugo sūnus Vaišalgas.

„Mūsų turimi faktai rodo, jog 1262 m. Chronografas yra ne tiek raštijos paminklas ir retų tekstų „saugykla“ (vyrauja būtent toks požiūris), kiek vertingas literatūros veikalas, kuriame siekiama pasitelkiant Antiką paankstinti baltiškąją istoriją“, – rašo I. Lemeškinas.

1262 m. chronografas taip pat padarė įtaką vėlesniems Lietuvos metraščiams, kadangi būtent iš jo paimtas faktas apie Nerono laikais gyvenusį Palemoną, kurį XVI a. Lietuvos metraštininkai „perkėlė“ į Lietuvą ir padarė legendinių Lietuvos valdovų pradininku.

Tad šis chronografas – svarbus Lietuvos literatūros paminklas, žymiausias ir didžiausios apimties kūrinys, kuris buvo sukurtas Mindaugo laikų ar apskritai viduramžių Lietuvoje. Vilniuje, Mokslų akademijos bibliotekoje, saugomas jo nuorašas apima net 736 didelio formato lapus, kurie turi po maždaug 30 eilučių.

Paradoksas tik tas, kad 1262 m. chronografas, kaip visuma iki šiol nėra paskelbtas ar, juo labiau išverstas į lietuvių kalbą. I. Lemeškinas savo studijoje paskelbė tik keletą lituanistikai svarbesnių fragmentų.

 

Didžiųjų kunigaikščių laiškai

Be abejo, iš viduramžių Lietuvos literatūros negalima išbraukti ir kitomis kalbomis rašytų tekstų, iš kurių žinomiausi – lotyniškai rašyti Gedimino laiškai, susilaukę jau dviejų vertimų į lietuvių kalbą (M. Ročkos 1966 m. ir S. C. Rowello 2003 m.). Jie jau tvirtai įrašyti į mūsų kultūros istoriją, ne kartą analizuoti įvairių tyrinėtojų.

Tačiau dėmesio nusipelno ir Algirdo laiškai, rašyti graikų kalba. Neblogai žinomas 1371 m. datuojamas Algirdo laiškas Konstantinopolio patriarchui Filotėjui, jau kelis kartus skelbtas ir lietuviškai (Marcelino Ročkos vertimas paskelbtas po jo mirties 1996 m., Algirdo Budreckio – 1981 m.). Bet yra ir mažiau žinomas Algirdo „teologinis laiškas“ Konstantinopolio patriarchui, rašytas 1354 m., kurį savo kronikos pabaigoje pacitavo Bizantijos istorikas Nikeforas Gregoras. Į jį savo monografijoje „Algirdas, senovės Lietuvos valstybininkas“ 1981 m. atkreipė dėmesį išeivijos istorikas Algirdas Budreckis, bet jo lietuviškas vertimas (vertė Tatjana Aleknienė) tik šiemet pirmą kartą paskelbtas naujame A. Budreckio monografijos leidime.

Po Lietuvos krikšto epistoliarinis žanras Lietuvoje suklestėjo, juo labiau, kad XIV–XV a. riboje mūsų kraštus pasiekusi popieriaus gamybos technologija įgalino rašyti gerokai daugiau – ir ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkinėse šalyse, įskaitant Vokiečių ordiną ir Lenkiją. Tad Vytauto laiškai, rašyti lotyniškai ir vokiškai, skaičiuojami jau šimtais, nors ir ne visi priskirtini epistoliarinės literatūros žanrui tikrąja šio žodžio prasme, kadangi dažnai tai – tiesiog „techniniai“ pranešimai. Vis dėlto ir Vytauto epistoliarinis palikimas dar anaiptol ne visas prakalbintas lietuviškai, nors, regis, tą jau seniai reikėjo padaryti.

Tad viduramžių Lietuvos literatūrai galime priskirti įvairių keliomis kalbomis rašytus laiškus, kronikas, skundus. Raštijai dar priskirtume ir dokumentus – sutartis, dovanojimo aktus, kurių, beje, taip pat žinoma nuo Mindaugo ir Gedimino laikų. Visa tai leidžia kalbėti apie kur kas įvairesnį ir turiningesnį viduramžių Lietuvos literatūrinį palikimą, nei iki šiol esame perpratę ir įsisavinę. Tikėkimės, kad ateity skaitysime lietuviškai ir 1262 m. chronografą, ir kitus į lietuvių kalbą dar neišverstus raštijos paminklus.

Atgal