ISTORIJA
01.14. Įdomus straipsnis apie Mažąją Lietuvą Rossiskaja enciklopedijoje
Dr. Algirdas Matulevičius
Istorikas, enciklopedistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Maskvoje leidžiamos visuotinės Rossiskaja enciklopedija (Rusijos enciklopedija) 17-tame tome (2010 m.) išspausdintas straipsnis Litva Malaja (Mažoji Lietuva). Pastebiu, kad netgi Karaliaučių (Königsberg, Kaliningrad) dauguma tyrėjų priskiria Mažajai Lietuvai. Išsamus ir objektyvus, kitaip tariant, be jokio politikavimo, ideologizavimo. Maskviečiai „nebijo“ ir nevengia Mažosios Lietuvos kaip etnoteritorinio, etnokultūrinio, etnotautinio autochtonų lietuvininkų krašto. Mažąja Lietuva, Prūsų Lietuva (Klein Litauen, Preussisch- Litauen) jau vadinamas Prūsijos vokiečių istoriografijoje nuo XVI a. pradžios, žlugus agresyviam Vokiečių ordinui ir susikūrus pasaulietinei taikingai Prūsijos kunigaikštystei bei 1517 m. prasidėjus Prūsijoje religiniam sąjūdžiui Reformacijai (paplito liuteronybė). Dėl to, kad galima būtų atskirti apie kurią Lietuvą kalbama--Didžiąją arba Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ar Mažąją Lietuvą, Prūsijos kunigaikščiai, nuo 1701 m. karaliai, kreipdamiesi į lietuvininkus jų gimtąją kalba,visad vartojo terminą Mažoji Lietuva, Prūsų Lietuva arba tiesiog Lietuva (Litauen). Taip buvo šimtmečiais. Tas terminas paplito ir lenkų, rusų (Malaja Litva, Pruskaja Litva), anglų, flamandų ir kitų šalių bei kraštų istoriografijoje. Juk lietuvininkai (nuo XIX a. vadinti ir mažlietuviais) iki XVIII a. pradžios, iki 1709–1711 m. Didžiojo maro ir Didžiosios vokiškosios kolonizacijos, lietuviškiausioje Lietuvos provincijoje (Provinz Litauen; Klaipėdos, Ragainės, Tilžės ir Įsruties apskritys) sudarė per 90 % visų gyventojų. Ilgainiui vyko lietuvininkų akultūracija ir asimiliacija, o nuo XIX a. II pusės – ir prievartinė germanizacija. Jie visokeriopai priešinosi, 1923 m. įvyko laimėtas sukilimas.
.jpg)
Straipsnio Rossiskaja enciklopedijoje fragmenas
Kiek žinau, Rusijos enciklopedijos redakcijoje daugiausia dirba sąžiningi mokslininkai: daktarai, profesoriai, akademikai.
Aš dirbau Lietuvos enciklopedijų redakcijose 43 metus; mes, enciklopedistai, bendravom su maskviečiais. Išmokau sąžiningumo, stengtis sakyti ir rašyti istorinę tiesą – netgi sovietinės okupacijos metais (su privalomomis sovietizmo išimtimis). Mes gerbiam (kai kurie netgi myli) kultūringą, civilizuotą, labai kūrybingą rusų tautą. Tik nereikia valdžiai skriausti mažų tautų. Prisiminkime V. Lenino išmintį.
Gaila kai kurių Kaliningrado veikėjų, ideologų ir šiaip mažaraščių, kurie baisiai bijo, nekenčia netgi Mažosios (Prūsų) Lietuvos termino. Esą nebuvo tokios Mažosios Lietuvos. Kai kuriuos lietuvius tyrėjus tardo, niekina, rusų valdžia uždraudė įvažiuoti į Karaliaučiaus kraštą (Kaliningrado sritį), pagrindinę Mažosios Lietuvos dalį. Pavyzdžiui, aš daugelyje ekskursijų pasakodavau apie to krašto lietuviškumą, sukurtą aukštą kultūrą, lietuvių literatūros lobius, kokių nesukūrė arba sukūrė vėliau (dėl carinės imperialistinės Rusijos žiaurios tautinės priespaudos) didlietuviai. Stebuklas, kokia išvystyta civilizacija gyvavo tokiame mažame (dėl to ir Mažoji Lietuva) Prūsijos krašte.
Yra ir Kaliningrade raštingų, sąžiningų, objektyvių asmenybių (pavyzdžiui, rusų rašytojas, visuomenės veikėjas, parašęs apie kraštą knygų tolerantiškasis Borisas Bartfeldas, lietuvių visuomenės veikėja, poetė, genialiojo Kristijono Donelaičio poemos–epo Metai, Martyno Liudviko Gedimino Rėzos veiklos ir kūrybos vertėja į rusų kalbą (apie Rėzą knygą rusų kalba savo lėšomis išleido B. Bartfeldas; eilės laukia K. Donelaitis) Rūta Daujotaitė–Leonova. Arba tauragietė ilgametė (20 metų; prieš keletą metų pašalinta iš mokytojos pareigų ir išvaryta iš Kaliningrado srities) lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvo mokytoja Algaudė Bukontienė, Liucija ir Jonas Glinskiai. Už nuopelnus lietuvybei R. Daujotaitė–Leonova apdovanota ordinu Už nuopelnus Lietuvai. Yra ir daugiau šviesulių – inteligentijos žiedas. Lietuvybei daug nusipelnė Kaliningrado srities Lietuvių mokytojų asociacijos prezidentas Aleksas Bartnikas, ilgametis kunigas Anupras Gauronskas (pirmasis srityje įsteigtos katalikų parapijos Šventos šeimos bažnyčios Karaliaučiuje, vėliau Tilžėje (Sovietsk) klebonas; už nuopelnus lietuvybei ir katalikybei Kaliningrado srityje apdovanotas ordinu Už nuopelnus Lietuvai). Kaliningrado srityje įsteigė per 20 lietuviškų–rusiškų katalikų parapijų. Karaliaučiaus krašto lietuviais rūpinasi, kuruoja jų organizacijų veiklą nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje laikų Sigitas Šamborskis. Kaip ir kai kurie kiti Mažosios Lietuvos tyrinėtojai bei mylėtojai, negali įvažiuoti į Kaliningrado sritį. Tai vyksta epochoje, kada Europoje atviros valstybių, kraštų, tautų sienos. Deja, Kaliningrado valdžia daugumą lietuvių kalbos mokytojų išvijo iš krašto (sekama fašistinės nacių Vokietijos vykdytu lietuvybės naikinimu).
Man atrodo, kad kai kurie rusų valdžios atstovai taip su mumis nedraugiškai elgiasi dėl to, kad gyvena svetimoje žemėje ir baiminasi, jog Lietuva norinti „atsiimti“, „užgrobti“ Kaliningrado sritį – buvusią Mažąją Lietuvą. Mąsto pagal savo, kolonistų, elgesį. Turbūt nori prisigerinti Maskvai, o ten mąsto blaiviau. Nugali teisybė, o ne propaganda dar iš sovietinių laikų.
Ta proga noriu pasidalyti maloniais prisiminimais. Studijuodamas Vilniaus universitete istoriją (1961–1966 m.) pradėjau tirti lietuvių tautinio sąjūdžio įvykius XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Didžiosios ir Mažosios Lietuvos veikėjų ryšius, jų išsivadavimo kovą su Rusijos imperijos carizmo ir Prūsijos Karalystės bei kaizerinės Vokietijos imperijos režimais. Panaudojau universiteto mokslinės bibliotekos spec. fonde esančius dokumentus; tais laikais beveik niekas negalėjo (draudžiama) arba vengė tirti esančią labai svarbią tautinio išsivadavimo medžiagą, kovotojų korespondenciją, ypač Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus fondą (saugota jo dalis). Ir šiandien esu dėkingas, kad gavau leidimus iš universiteto rektoriaus prof. Jono Kubiliaus ir Lietuvos mokslų akademijos prezidento akad. Juozo Matulio (berods, vienintelis to meto sovietinėje Lietuvoje toks aukštas titulas). Varčiau rankraščius kaip Šv. Raštą. Skaičiau studentų mokslinėse konferencijose pranešimus įvairiuose SSRS universitetuose: Maskvos, Odesos, Kijevo, Novosibirsko, Tartu, žinoma, ir Vilniaus. Tiesa, buvau Istorijos–filologijos fakulteto Kraštotyros būrelio pirmininkas ir viso universiteto būrelio pirmininko pavaduotojas. Maždaug 1964 m. Maskvos Lomonosovo universitete po konferencijos mane pasodino tarp mokslininkų, gerai įvertino pranešimą. 1965 m. po mano pranešimo Novosibirsko universitete vienas jo vadovų, SSRS mokslų akademijos Sibiro skyriaus pirmininkas akad. Aleksiejus Okladnikovas labai išgyrė pranešimą ir pareiškė: I nam, sibiriakam, očen važnyj nacionalnyj vopros (Ir mums, sibiriečiams, svarbus nacionalinis klausimas). Gavau keletą svarbių mokslinių knygų (atidaviau savo universiteto rektoriui ir fakulteto dekanui). Studentai maskviečiai, leningradiečiai, kijeviečiai juokavo: Etot pribalt vsie podarki uvioz (Šis baltietis visas dovanas išsivežė). Akad. A. Okladnikovas prašė perduoti nuoširdžius linkėjimus tuo metu iš JAV į gimtąjį Vilnių atvykusiai pasaulinio garso archeologei etnologei prof. Birutei Marijai Gimbutienei. Pabrėžė, kad su ja susirašinėja – „nebijojo“ Maskvos. Žinome, kad sovietmečiu draugauti su kapitalistinių šalių piliečiais buvo draudžiama ar bent vengiama. Bet tai sibiriečiai, užgrūdinti žmonės (prisiminkime Borisą Jelciną). Juk daugiausiai Sibiro kariai 1941 m. pabaigoje „atmušė“ nacių Vokietijos dalinius nuo Maskvos prieigų. Svarbu, kad tai buvo pirmasis valdant SSRS Nikitai Chruščiovui, vadinamasis „atšilimo“, pasmerkus stalinizmo nusikaltimus ir paties J. Stalino asmenybės kultą, laikotarpis. Antrasis „atšilimo“ laikotarpis – M. Gorbačiovo ir B. Jelcino epochoje. Šie du „atšilimo“ laikotarpiai buvo demokratijos daigai, deja, vėliau Rusija tapo autokratiška, diktatoriška valstybe, kur ištisai pažeidžiamos žmogaus teisės. Iš rusų didingos ir senos civilizacijos laukiame, kad Rusija taptų demokratiška valstybe ir taptų pavyzdys netgi Vakarams. Tai svarbu ne tik Europai, bet ir visam pasauliui. Taiki didvalstybė – labai svarbi žmonijai vertybė.
Atgal
.jpg)
