VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.03.26. Vaišalgas – vienuolis ir monarchas (1)

Inga Baranauskienė

Istoriografijoje Vaišalgas laikomas vyriausiu Mindaugo sūnumi iš pirmosios santuokos, ir, nors ši versija nėra pagrįsta tiesioginiais šaltinių liudijimais, ji bene geriausiai paaiškina dramatišką šio istorinio veikėjo biografiją.

Politinė Vaišalgo karjera prasidėjo nuo jo įsiviešpatavimo Naugarduke. Deja, apie patį Naugarduką iki šio momento nieko tikro nežinome. Nors archeologiniai duomenys rodo, kad rusėnų pilis čia stovėjo nuo XI a., į rašytinius šaltinius nei ji, nei jos kunigaikščiai nepateko. Todėl neįmanoma pasakyti, kuriai kunigaikštystei ji priklausė – paprastai manoma, kad Polockui, vis dėlto tikėtina ir versija, kad Naugardukas buvo Gardino kunigaikščių, o per juos – pietinių rusėnų kunigaikštysčių – įtakoje.

XIII a. 2–3 dešimtmetyje regione prasidėjo plataus masto suirutė: Polocke po jo kunigaikščio Vladimiro mirties 1216 m. kilo ilgalaikės kovos dėl valdžios. Apie 1220 m. greičiausiai dėl lietuvių puldinėjimų nuosmukį patyrė ir Gardinas, tad Naugardukas jau apie tą laiką galėjo tapti kaimynų kovų objektu, o Lietuva turėjo būti aktyvi šitų kovų dalyvė.

1237 m. prasidėjusi mongolų-totorių invazija į Rusią, ir rusėnų kunigaikščių nesugebėjimas jai priešintis turėjo galutinai paskatinti Naugarduką šlietis prie neseniai Saulės mūšį laimėjusios ir dėl to labai sustiprėjusios Lietuvos. Taigi apie 1240 m. Vaišalgas tapo Naugarduko kunigaikščiu.

Šaltiniai nemini, kad lietuviai Naugarduką būtų buvęs užėmę jėga, todėl baltarusių istorikai karštai gina tezę apie taikų Vaišalgo įsiviešpatavimą. Vis dėlto, net jeigu Vaišalgas iš tikrųjų atvyko į Naugarduką, pakviestas vietinės bendruomenės, jis iškart susidūrė su pasipriešinimu. Pasak Haličo-Volynės metraščio, „pradėjo lieti daug kraujo, nes kas dieną užmušdavo po tris keturis. Jeigu kurią dieną ko nors neužmušdavo – liūdėdavo, o kai užmušdavo – džiaugdavosi.“ Kitaip tariant, Naugarduke be menamos prolietuviškos partijos egzistavo ir opozicija, kuri greičiausiai linko į Haličo-Volynės kunigaikščių pusę.

Vaišalgas. Dail. Artūras Slapšys

Vaišalgas išsprendė šią problemą iš dalies represijomis, iš dalies – pereidamas į stačiatikybę. Taip pat verta paminėti, kad Lietuvos pajėgos XIII a. 5-ame dešimtmetyje keletą kartų puolė Haličo-Volynės kunigaikščių įtakoje buvusį Pinską bei Palenkę: vienas iš šių puldinėjimų tikslų galėjo būti konkurentų atgrasinimas nuo Naugarduko.

1248–1249 m. sandūroje pratrūko vidaus karas tarp Mindaugo ir jo brolėno Tautvilo, kurį parėmė Haličo-Volynės kunigaikščiai. Jis sukrėtė visą Lietuvos politinę sistemą. Mindaugas priėmė krikštą ir sudarė sąjungą su Vokiečių ordinu, atiduodamas jam Žemaitiją bei jotvingių žemes. Bet Vaišalgui svarbiausia buvo tai, kad, 1254 m. sudarydamas taiką su Haličo kunigaikščiu Danilu, Mindaugas buvo priverstas perleisti Naugarduką jo sūnui Romanui. Taigi Vaišalgas, kuris vidaus karo metu uoliai rėmė tėvą ir netgi pasiekė lokalinių pergalių prieš Haličo-Volynės pajėgas, neteko savo kunigaikštystės.

Teoriškai Vaišalgas būtų galėjęs grįžti pas tėvą ir gal net pereiti į katalikybę – tai būtų jam leidę tapti Mindaugo įpėdiniu. Bet šito, regis, nenorėjo pats Mindaugas, siekęs palinkti sostą kažkuriam iš savo antrosios žmonos Mortos sūnų (1255 m. pradžioje jis gavo tam oficialų popiežiaus leidimą).

Taigi tikėtina, kad Vaišalgas pasijuto išduotas ir kad būtent dėl to jis puolė ieškoti paguodos religijoje. Dar daugiau, jis nusprendė persikelti į Haličą. Pirmine paskata galėjo būti noras būti arčiau sesers, kurią Vaišalgas, 1254 m. sudarydamas taiką su Danilu Haličiečiu, ištekino už kito jo sūnaus Švarno, tačiau religinė aistra netrukus tapo dominuojančia. Vaišalgas atsidūrė Polonos (ar Poloninos) vienuolyne, kurio dvasinis autoritetas Grigalius padarė jam gilų įspūdį, ir, matyt, jo paveiktas, Vaišalgas apsisprendė priimti vienuolio įžadus.

Kelias į Naugarduką iš šiaurinės pusės. Centrinėje dalyje matosi Naugarduko plynaukštė su išlikusiais Pilies dviem bokštais. (Jano Bulhako 1910 m. nuotrauka.)

Polonos vienuolyne jis praleido trejus metus. Regis, išmoko skaityti ir susidomėjo dvasine literatūra. Buvo netgi susiruošęs keliauti į Atoną (Šventąjį kalną) dabartinėje Graikijoje, bet nesugebėjo jo pasiekti dėl neramumų Balkanuose.

Nepavykusi piligriminė kelionė vėl pasuko Vaišalgo gyvenimą nauja linkme. Jis grįžo į Lietuvą, įkūrė savo vienuolyną prie Nemuno, tarp Lietuvos ir Naugarduko (manoma, kad tai buvo Laurušavo vienuolynas dabartinėje Baltarusijoje) ir... beveik iš karto įsitraukė į politines kovas.

1258–1259 m. žiemą Lietuvą puolė mongolų-totorių karvedys Burundajus, prie kurio buvo priverstas prisidėti ir Danilo Haličiečio brolis Volynės kunigaikštis Vasilkas. Matyt, bijodamas, kad Romanas išduos Naugarduką dėdei, Vaišalgas jį pagrobė, padedamas pusbrolio Tautvilo, kuris jau buvo susitaikęs su Mindaugu, ir išvežė nežinoma kryptimi.

Nei Vasilkui, nei sūnaus gelbėti atskubėjusiam Daniliui nepavyko jo surasti. Žinių apie tolesnį Romano likimą šaltiniuose taip pat nėra. Taigi jis prarado Naugarduką ir patyrė jeigu ne fizinę, tai politinę mirtį, o Lietuva susigrąžino valdžią svarbioje paribio kunigaikštystėje, ir Vaišalgas šioje operacijoje suvaidino ypač svarbų vaidmenį, nes, iš visko sprendžiant, Laurušavo vienuolynas buvo panaudotas kaip bazė išpuoliui prieš Romaną Danilovičių.

Šis epizodas parodė, kad Vaišalgas netapo tokiu romiu vienuoliu, kokiu jį kartais bandoma vaizduoti. Vis dėlto Vaišalgo aistra religijai ir knygoms turėjo išlikti, nes, atrodo, būtent jo aplinkoje buvo sukurtas vadinamasis 1262 m. Chronografas – sąlyginę pasaulio (daugiausia žydų) istoriją pristatančios VI a. Bizantijos istoriko Jono Malalos kronikos vertimas į bažnytinę slavų kalbą, atliktas, kaip manoma, IX a. Bulgarijoje, bet Lietuvoje perrašytas ir papildytas įvairiais intarpais, vienas iš kurių pristato ir lietuvišką mitą apie Sovijų.

Chronografas buvo perrašomas tada, kai Lietuvoje vyko lemtingi įvykiai. 1260 m. žemaičiai sutriuškino Vokiečių ordiną Durbės mūšyje, išprovokuodami kuršių ir prūsų sukilimus, 1261 m. Mindaugas buvo priverstas nutraukti sąjungą su kryžiuočiais ir jungtis prie bendros kovos, kurios sėkme jis, deja, netikėjo. Taigi, pasitelkęs Cronografą, Vaišalgas galėjo siekti užsitikrinti sau ir savo išpažįstamam tikėjimui vietą prasidėjusioje sumaištyje.

Vis dėlto stačiatikiškos Lietuvos projektas vargu ar galėjo išpopuliarėti: dominuojančią padėtį valstybėje įgijo Vaišalgo pusbrolio – jo tetos sūnaus – Treniotos vadovaujama grupuotė, pasisakiusi už besąlygišką kovą su Vokiečių ordinu bei senojo tikėjimo restauraciją, o Mindaugas, atrodo, ieškojo būdų, kaip grįžti į katalikybę per Lenkiją. Tad Vaišalgas vėl liko nuošalyje.

Tačiau 1263 m. pabaigoje situacija vėl pasikeitė. Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną pagrobti pamėginęs Mindaugas buvo jo nužudytas kartu su dviem sūnumis, valdžią Lietuvoje perėmė Treniota, ir į Pinską pabėgusiam Vaišalgui atsivėrė galimybė suvaidinti keršytojo vaidmenį.

Kontrperversmui surengti prireikė maždaug pusmečio. Vaišalgą parėmė Haličo-Volynės kunigaikščiai, ypač svainis Švarnas, kuris, matyt, nuo pat pradžių planavo tapti Vaišalgo įpėdiniu – brolio Romano pagrobimo istorija buvo užmiršta.

Vokiečių ordinas taip pat nebuvo linkęs stovėti nuošalyje: Livonijos kryžiuočiai netgi surinko kariuomenę, kuri turėjo padėti Vaišalgui užimti sostą.

Sunkiausia identifikuoti Vaišalgo rėmėjus pačioje Lietuvoje: šaltiniai nenurodo jokių konkrečių vardų, todėl manytina, kad Vaišalgą daugiausiai rėmė Mindaugo tarnai ir šiaip žmonės, iškilę Mindaugo dėka, o ne senoji diduomenė, kurios dauguma, iš visko sprendžiant, buvo Treniotos pusėje.

Lemiamu momentu Treniotą nužudė Mindaugo arklininkai, ir Vaišalgas staigiai užėmė pirminę Lietuvos žemę su Haličo-Volynės kariuomenės pagalba. Praradusi vadą, Treniotos grupuotė nesugebėjo tinkamai pasipriešinti.

Deltuvos kunigaikščiai žuvo kovose, Nalšios kunigaikštis Girdenis, kuriam Treniota buvo pavedęs dar ir Polocką, pasidavė ir pripažino Vaišalgo valdžią maždaug 1264 m. pabaigoje ar 1265 m. pradžioje.

Tačiau Vaišalgo pergalė nebuvo tokia triuškinanti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo svarbiausiam priešui Daumantui pavyko pabėgti į Pskovą, kur jis netrukus tapo šio miesto-respublikos kunigaikščiu, o žemaičiai, kurie buvo pagrindiniai Treniotos rėmėjai, irgi nepasidavė Vaišalgo valdžiai, ir Vaišalgas net nedrįso jų liesti. Žodžiu, vėl atsirado dvi Lietuvos: Vaišalgo valdoma Aukštaitija su Naugarduku ir Polocku, kuri pateko į Haličo-Volynės pavaldumą, ir Žemaitija, kartu su kitomis baltų gentimis tęsianti kovą prieš Vokiečių ordiną. Todėl Vaišalgo valdymas negalėjo būti nei ilgas, nei sėkmingas.

 

Atgal