VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

2022.06.18. Nepažintoji Birutė

Inga Baranauskienė

Birutę be perdėjimo galima vadinti garsiausia viduramžių Lietuvos moterimi ir net vienu iš jos simbolių: senųjų dievų žynė, Kęstučio žmona, Vytauto Didžiojo motina... Birutės istorija suteikė romantinio skambesio Lietuvos metraščiams, o vėlesnėse epochose įkvėpė ne vieną chrestomatiniu tapusį meno kūrinį. Tai ir Silvestro Valiūno „Birutės daina“, ir pirmoji lietuviška opera... Kuklus paminklėlis Palangos botanikos parke nuolat stovi apkaišytas gėlėmis... Galima sakyti, kad Birutė – vienintelė pagoniška šventoji, kurios kultas be pertrūkių gyvuoja iki šių dienų.

Bet kaip atsitiko, kad šventąja tapo įžadų laužytoja? Ar įmanoma bent hipotetiškai atkurti tikrąjį Birutės gyvenimą ir perprasti jos istorijos populiarumo mįslę?

Pirmiausia reikia pasakyti, kad mes visai be reikalo įsivaizduojame Birutę kaip savotišką pagonių vienuolę, gyvenančią uždaroje šventykloje ir kartu su kitomis bekurstančią šventąją ugnelę. Žinoma, lietuviai, kaip ir kiti baltai, turėjo moterų dvasininkių, bet jų funkcija neapsiribojo techniniu ritualų atlikimu. Šaltiniai byloja, kad jos aiškindavo dievų valią, duodavo patarimus, gydydavo, o kartais netgi turėdavo padėti iškeliauti į dausas. Žodžiu, Birutę turėtume įsivaizduoti ne kaip drovuolę, kuri pamačiusi Kęstutį „puola ant veido“, kaip S. Valiūno dainoje, o kaip nepriklausomą moterį, gebėjusią įgyti autoritetą savo bendruomenėje. Beje, metraščiai būtent tai ir pabrėžia, akcentuodami, kad ji buvusi ne tik graži, bet ir protinga, ir kad Kęstutis susižavėjo jos išmintimi.

 

Burutės ir Kęstučio santuoka

Ar Birutė buvo pirmoji Kęstučio žmona? Daugelis požymių rodo, kad ne. Metraštinio padavimo tekstas byloja, kad jų santuoka įvyko jau po Gedimino mirties, t.y. po 1341 m. Bet pasak lenkų kronikininko Jano Dlugošo, du vyriausieji Kęstučio sūnūs – Butautas ir Survila – jau 1336 m. rudenį kartu su tėvu dalyvavo lietuvių žygyje į Mazoviją. Vaidotas, 1362 m. vadovavęs Kauno pilies gynybai, tuo metu taip pat turėjo būti jau subrendęs vyras, taigi manytina, kad Butautas, Survila ir Vaidotas gimė iš pirmosios Kęstučio santuokos, o Birutės pirmagimis buvo Vytautas, kurio gimimas, remiantis įvairiomis netiesioginėmis užuominomis, datuojamas maždaug 1350 m.

Atitinkamai, Birutės santuoką su Kęstučiu būtų galima datuoti maždaug 1348–1349 m., bet tam tikros aplinkybės leidžia jos laiką dar patikslinti.

Paprastai žmonės kreipiasi į žynius tada, kai juos užklumpa nesėkmės ir jiems nepavyksta atgauti dvasinės pusiausvyros savo jėgomis. Toks momentas Kęstučio gyvenime buvo 1348 m. vasario 2 d. kryžiuočiai sutriuškino lietuvius Strėvos mūšyje, čia žuvo Kęstučio brolis Narimantas. Po poros mėnesių kryžiuočiai sunaikino 4 pilis Šiaulių žemėje, o rugpjūčio 15 d. jiems pasidavė anksčiau net 13 kartų apsigynusi Veliuona. Akivaizdu, kad Kęstutis turėjo skaudžiai išgyventi patiriamas nesėkmes, o tai savo ruožtu galėjo jį paskatinti keliauti ieškoti paguodos į Palangą.

Kęstutis ir Birutė. Dail. Artūras Slapšys

Algirdas. Dail. Artūras Slapšys

Senųjų Trakų piliavietė – Vytauto gimtinė. Seniejitrakai.lt nuotr.

Trakų Pusiasalio pilies panorama iš rytų. wikimedia.org

Konstancijos Petrikaitės-Tulienės skulptūra „Tau, Birute“ Birutės kalno Palangoje papėdėje

Julijona Algirdienė. Dail. Artūras Slapšys 

Palanga jau pati savaime buvo pasipriešinimo simbolis: suspausta tarp dviejų Ordino šakų, ji vis dėlto laikėsi. O Birutė – jauna ir trapi mergina, pasišventusi dievams ir tokiu būdu užėmusi poziciją priešakinėje kovos linijoje – juo labiau demonstravo įkvepiančios tvirtybės pavyzdį. Taigi galima įsivaizduoti, kodėl Kęstutis nusprendė kreiptis psichologinės pagalbos būtent į ją.

O paskui, matyt, nutiko tai, kas nuolatos nutinka vidutinio amžiaus krizę patiriantiems vyrams – jis įsimylėjo ir rimtai, nes užsispyrė vesti.

O kaip pati Birutė? Pasak padavimo, ji priešinosi vedyboms, nes buvo pasižadėjusi dievams. Bet tai nereiškia, kad Kęstutis jai nepatiko.

Kęstutis buvo karo didvyris, ir 1348 m. pralaimėjimai negalėjo užtemdyti jo ankstesnių pergalių šlovės. Apie 1337 m. Trakų kunigaikščiu itin sudėtingomis aplinkybėmis tapęs, jis privertė kryžiuočius apleisti Bajerburgo pilį, 1337 m. pastatytą netoli Veliuonos, o 1345–1347 m. net buvo perkėlęs karo veiksmus į Ordino teritoriją... Vidaus politikoje Kęstutis taip pat buvo pasirodęs kaip pasiaukojantis valstybės interesų gynėjas: 1344 m. pabaigoje nuvertė perdėm pasyvų Jaunutį, bet nepasiliko Vilniaus sau, o atidavė jį išskirtiniu karvedžio talentu pasižyminčiam Algirdui!

Galop Kęstutis, nors susitikimo su Birute momentu jam turėjo būti jau netoli penkiasdešimties, turėjo būti ganėtinai patrauklus vyras: šaltiniai atskleidžia jo komunikabilumą, humoro jausmą, be to, Kęstutis iki pat gyvenimo pabaigos išlaikė puikią fizinę formą. Žodžiu, moterims – ir konkrečiai Birutei – jis turėjo patikti.

Abipusis potraukis greičiausiai ir buvo toji priežastis, kodėl Kęstutis apsisprendė nepaisyti Birutės atsikalbinėjimų ir, pasak padavimo, išsivežė ją su savimi jėga.

Čia reikia pažymėti, kad Kęstutis buvo išaugęs šeimoje, kurioje buvo tikima, kad Dievas yra vienas, tik skirtingos tautos garbina jį pagal savo papročius, o tai dėsningai vertė jį laikyti papročius – taip pat ir Birutės įžadus – tiesiog formalumu. Ir verta pasakyti, kad Kęstutis niekada nebuvo formalistas.

Kaip tik tada Birutei ir turėjo iškilti sunkiausia dilema. Įžadai ir garbė reikalavo priešintis iki paskutinio, gal net nusižudyti – Pilėnuose žynė nusižudė, kad nepatektų į kryžiuočių nelaisvę, prieš tai padėjusi iškeliauti į dausas nemenkam skaičiui vyrų. Tačiau Kęstutis nebuvo kryžiuotis, ir ilgainiui Birutė nusileido.

Paradoksalu, bet būtent dėl šios priežasties ji ir išpopuliarėjo. Į religinį karą įklimpusiai Lietuvai Birutės istorija priminė, kad be dievų egzistuoja dar ir žmogiškas gyvenimas... Vis dėlto populiarumas ir žmonių pagarba atėjo vėliau, o iš pradžių Birutės padėtis turėjo būti labai komplikuota.

 

Trakų kunigaikštienė

Ypač sudėtingai turėjo klostytis jos santykiai su naująja šeima. Santūrumu garsėjantis ir žmogiškų silpnybių netoleruojantis Algirdas tikrai negalėjo apsidžiaugti pernelyg romantiškomis Kęstučio vedybomis. Vyresnieji Kęstučio sūnūs, matyt, irgi neapsidžiaugė pamotės pasirodymu. Ir turbūt daugelis laikė Birutę begėde vilioke, išvedusia iš kelio dorą vyrą.

Augo ir politinė įtampa. Kaip jau teko rašyti ankstesniame straipsnyje, 1348 m. pabaigoje – 1349 m. pirmojoje pusėje Kęstutis įsivėlė į derybas su Lenkijos karaliumi Kazimieru ir Čekijos karaliumi bei pretendentu į Vokietijos imperatorius Karoliu Liuksemburgiečiu, kurie tuo metu buvo sudarę sąjungą prieš Vokiečių ordiną. Derybos nutrūko, nes pasikeitė partnerių politiniai planai, ir Kazimieras 1349 m. rudenį netgi pradėjo karą su Kęstučio broliu Liubartu, valdžiusiu Volynę. Vis dėlto tuo pat metu popiežius pateikė Kęstučiui pasiūlymą krikštytis ir karūnuotis.

Tuokart Kęstutis į kompromituojantį pasiūlymą atsakė, ryžtingai paremdamas Liubartą kare prieš Lenkiją. Bet 1351 m. rugpjūtį istorija susilaukė netikėto tęsinio.

Kęstutis sudarė sutartį su Kazimiero seserėnu Vengrijos karaliumi Liudviku, kuris, susirgus dėdei perėmė vadovavimą jungtinei Lenkijos ir Vengrijos kariuomenei žygyje į Lietuvai pavaldžią Volynę bei Palenkę. Kęstutis pasidavė Liudvikui, įsipareigojo priimti krikštą ir sutvirtino sutartį iškilminga pagoniška priesaika, paaukodamas jautį, o Liudvikas įsipareigojo išrūpinti Kęstučiui karališką karūną ir ateityje ginti jo valdas nuo kryžiuočių.

Vis dėlto po kelių dienų paaiškėjo, kad sutartis tebuvo Kęstučio apgaulė: Liudvikui pasiukus atgal į Lenkiją, jis nutaikė progą ir pabėgo, o jungtinės Lenkijos ir Vengrijos kariuomenės žygis baigėsi fiasco, nes, išnaudojusi atsargas, kariuomenė jau nebegalėjo atnaujinti puolimo.

Mums šioje istorijoje įdomiausias Birutės vaidmuo. Jokių tiesioginių duomenų neturime, tačiau akivaizdu, kad būtent ji turėjo būti laikoma pagrindine priežastimi, kodėl Kęstučiui staiga užėjo noras krikštytis ir vainikuotis karaliumi.

Liudvikas nebūtų taip lengvai patikėjęs Kęstučio apgavyste, jeigu nebūtų manęs, kad Kęstutis iš tikrųjų turi rimtą motyvą, o tokiu motyvu kaip tik ir galėjo būti laikomas jo noras įteisinti savo abejotino teisėtumo vedybas. Vis dėlto galima nujausti, kad pati Birutė nelaikė krikšto ir karūnacijos problemos sprendimu: jeigu ji iš tikrųjų būtų skatinusi Kęstutį išsivaduoti iš Algirdo priklausomybės, vidaus karo Lietuvoje nebūtų išvengta.

Tokia Birutės pozicija kaip tik ir galėjo tapti prielaida Algirdo ir Kęstučio susitaikymui. Algirdas, matyt, ilgainiui suvokė Birutės asmenyje radęs sąjungininkę. Galima įtarti, kad vyresnieji Kęstučio sūnūs jam kėlė rūpestį – vėlesni įvykiai parodė, kad Butautas su Survila buvo priešiški ne tik prieš tėvui, bet ir dėdei. Taigi Algirdas galėjo būti suinteresuotas, kad Kęstučio įpėdiniu taptų Vytautas.

Be to, 1349–1350 m. sandūroje Algirdas pats vedė antrą kartą ir atsidūrė labai panašioje situacijoje, kaip ir Kęstutis: dėl kažkokių priežasčių nusivylęs savo sūnumis iš pirmosios santuokos, jis nusprendė palikti sostą antrosios žmonos pirmagimiui Jogailai, išvydusiam pasaulį apie 1351–1352 m.

Vis dėlto, siekiant, kad Jogailos ateitis būtų užtikrinta, reikėjo užsitikrinti užtikrinti Kęstučio paramą šiam planui. Birutė ir Julijona Algirdienė, aišku, irgi turėjo būti suinteresuotos, taigi įpėdinystės klausimo sprendimas Jogailos ir Vytauto naudai tapo patikima vėlesnės Algirdo ir Kęstučio santaikos, ir tuo pačiu Birutės statuso pripažinimo garantija.

Tokiu būdu apie 1352 m. Birutės padėtis daugmaž nusistovėjo: ji tapo visuotinai pripažinta numatomo Trakų kunigaikštystės paveldėtojo motina, be to, susilaukė dar penkių vaikų: dviejų sūnų – Žygimanto ir Tautvilo, bei trijų dukterų – Danutės, Miklausės ir Rimgailės. Tačiau išbandymai nesibaigė.

1361 m. kovą Kęstutis pateko į kryžiuočių nelaisvę, ir maždaug pusmečiui Birutė turėjo perimti vadovavimą Trakų kunigaikštystei. Sunku pasakyti, kiek čia būta jos asmeninio indėlio, tačiau kryžiuočiams buvo parodyta, kad Trakų kunigaikštystė sugeba sėkmingai gintis net ir be savo kunigaikščio. Išpuoliai prieš Gardiną ir Kauną, buvo ryžtingai atremti, o 1361 m. lapkritį buvo organizuotas Kęstučio pabėgimas iš Marienburgo.

Tokiu būdu Birutės autoritetas turėjo smarkiai išaugti: sugebėjimu apginti kraštą, vyrui nesant, ir išvaduoti iš nelaisvės jį patį, ji įrodė visiškai atitinkanti viduramžių kunigaikštienės idealą.

Vis dėlto Kęstučio nelaisvės laikotarpiu Birutės santykiai su posūniais turėjo paaštrėti, ir tai atvedė į 1365 m. krizę, kai Butautas su Survila pabėgo pas kryžiuočius ir pamėgino su jų pagalba užimti Vilnių. Verta pasakyti, kad šio maišto metu nei Algirdo, nei Kęstučio Lietuvoje nebuvo – jie buvo išvykę į Volynę padėti Liubartui prieš lenkus. Vis dėlto Butauto bandymas užgrobti valdžią žlugo: po nepavykusio žygio jis persikėlė į Čekiją, kur jį priglaudė imperatorius Karolis, o Survila tikriausiai žuvo, nes vėlesniuose šaltiniuose minimi tik jo sūnūs – Tomas ir Jonas Survilaičiai – tarnavę Ordinui derybininkais ir vertėjais.

Vaidotas prie vyresniųjų brolių maišto neprisidėjo ir, galbūt jo paveiktas, visiškai atsisakė vilčių paveldėti Trakus. Mainais už lojalumą, Algirdas jam davė vadyti Naugarduką, kur Vaidotas galimai priėmė stačiatikišką krikštą ir mirė, iš visko sprendžiant, dar iki 1382 m.

Tokiu būdu Vytautas galutinai tapo vieninteliu Kęstučio įpėdiniu. Nuo 1368 m. jis ėmė dalyvauti karinėse operacijose ir netruko jose pasižymėti, jo santykiai su Algirdo įpėdiniu Jogaila buvo puikūs, todėl Birutė galėjo tikėtis ramiai sulaukti senatvės Naujųjų Trakų Pusiasalio pilyje, į kurią Kęstutis neseniai buvo perkėlęs pagrindinę savo rezidenciją.

 

Kęstučio konfliktas su Jogaila ir mirtis

Deja, Algirdo mirtis 1377 m. išjudino trapią pusiausvyrą ir sukėlė krizę, kuri baigėsi ne tik Kęstučio, bet ir Birutės žūtimi.

Iš pradžių viskas tarsi buvo gerai: Kęstutis uoliai rėmė Jogailą ir padėjo jam užgniaužti vyresniųjų Algirdaičių maištus, tačiau netrukus tarp dėdės ir sūnėno ėmė bręsti konfliktas.

Lietuvos metraščiai apie jo pradžią pasakoja taip. Didysis kunigaikštis Algirdas turėjo nelaisvą tarną Vaidilą. Iš pradžių jis buvo tik kepėjas, bet paskui Algirdas jam leido sau patalą kloti ir vandenį padavinėti. Paskui Vaidila jam dar labiau patiko, tad Algirdas davė jam valdyti Lydą ir padarė bajoru. Po Algirdo mirties Jogaila jį dar labiau iškėlė ir net atidavė į žmonas savo seserį Mariją, kas labai nepatiko Kęstučiui, o Vaidila keršydamas ėmė kurstyti Jogailą sudaryti su Ordinu sąjungą prieš dėdę.

Vis dėlto egzistavo ir kitas destabilizuojantis veiksnys – jaunesnysis Jogailos brolis Skirgaila, įsivaizduojantis, kad antroji vieta po Jogailos turėtų priklausyti jam, o ne Vytautui. Skirgailos ambicijoms, regis, pritarė ir jo motina Julijona. Jogaila bandė spręsti problemą, perduodamas Skirgailai iš vyresniojo brolio Andriaus atimtą Polocką, bet polockiečiai, kurie rėmė savo ankstesnį kunigaikštį, Skirgailą tiesiog išvijo.

Įtampos Gediminaičių giminėje tapo palankia terpe Vokiečių ordino intrigoms. Iš pradžių, kryžiuočiai pamėgino nuteikti prieš Kęstutį Jogailą ir Julijoną Algirdienę, įrodinėdami, kad jis neva tik ir tesvajoja, kaip paveržti iš Jogailos sostą.

Jogaila nepatikėjo, bet, siekdamas atokvėpio vakaruose, kad galėtų įveikti su Maskvos kunigaikščiu susidėjusius vyresniuosius brolius Andrių bei Dmitrijų, nusprendė pažaisti Ordino pasiūlytą žaidimą. 1380 m. gegužės 31 d. Dovydiškėse jis kartu su Vaidila sudarė su kryžiuočiais slaptą separatinę taiką. Tačiau kryžiuočiai irgi suprato, kad Jogaila apsimetinėja, todėl ne vėliau kaip per du mėnesius informacija apie šią sutartį buvo nutekinta Kęstučiui.

Besiplieskiantį konfliktą tuokart prigesino Vytautas, kategoriškai atsisakęs patikėti Jogailos išdavyste. Jogaila vėliau irgi pasistengė išsklaidyti įtampą, 1381 m. pirmoje pusėje suteikdamas Kęstučiui pagalbą, šiam puolant Bajerburgo pilį. Šis Jogailos žingsnis kirtosi su Dovydiškių sutarties nuostatomis ir rodė, kad Jogaila nebuvo nusiteikęs jos vykdyti. Tad, jeigu pilis būtų buvusi paimta, Kęstutis greičiausiai būtų susitaikęs su Jogaila. Deja, šturmas nepavyko, o kryžiuočiai toliau intrigavo.

1381 m. rudenį Skirgaila apgulė Polocką. Livonijos kryžiuočiai pasiuntė savo kariuomenę, ir faktiškai Skirgailai teko rinktis: jeigu jis nebūtų sudaręs sąjungos su kryžiuočiais, šie būtų jį puolę, remdami polockiečius ir Andrių, kuris pats šiek tiek anksčiau buvo sudaręs sąjungą su Vokiečių ordinu. Taigi Skirgaila sudarė sąjungą su kryžiuočiais ir apgulė Polocką bendromis jėgomis.

Kęstučiui tai buvo paskutinis lašas: neklausydamas Vytauto, jis užpuolė Vilnių, suėmė Jogailą drauge su motina ir pats pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu. Ir vėl tik Vytauto užtarimas išgelbėjo Jogailą nuo rimtesnės bausmės: Kęstutis jį kaip mokinuką antriems metams išsiuntė į Vitebską ir tuo pasitenkino.

Šaltiniai nepasako, koks buvo Birutės požiūris į visa tai, tačiau faktas, kad ji nepersikėlė į Vilnių, kaip būtų tikę didžiajai kunigaikštienei, skatina manyti, kad ji buvo linkusi pritarti ne tiek Kęstučiui, kiek Vytautui ir kartu su sūnumi planavo ilgainiui grąžinti pasitaisiusį Jogaila sostą.

Tačiau Jogaila nenorėjo laukti. Sosto praradimas smarkiai paveikė ir jį, ir jo artimuosius. Nuo šiol į Kęstučio giminę buvo pradėta žiūrėti kaip į priešus. Todėl 1382 m. pavasario pabaigoje Algirdaičiai surengė ryžtingą kontrperversmą.

Iš pradžių maištą prieš Kęstutį pakėlė Severų Naugardą valdęs Jogailos brolis Kaributas. Įniršęs Kęstutis pakorė Vaidilą ir išžygiavo prieš sūnėną reikalaudamas, kad Jogaila trauktų kartu. Šiam tai buvo proga surinkti kariuomenę ir sukti į Vilnių. O tuo tarpu Vilniaus miestiečiai, pasinaudoję Vytauto išvykimu į Trakus pas motiną, birželio 12 d. užėmė pilis. Sostinė buvo perduota Jogailai, ir Vytautui nepavyko jos atsiimti.

Tuo pat metu iš Prūsijos į Lietuvą įsiveržė Algirdaičiams į pagalbą skubantys kryžiuočiai. Birutei su Vytautu teko trauktis iš Trakų į Gardiną, kur įvyko paskutinis šeimos susitikimas. Iš Severų Naugardo atskubėjęs Kęstutis netrukus išskubėjo pagalbos į Žemaitiją, Vytautas liko telkti rėmėjų vietoje, o Birutė buvo išsiųsta į Brestą.

Metraščiai aiškina, kad tai buvo padaryta, pasitikint mozūrų kunigaikščiu Jonušu, kuris buvo vedęs Kęstučio ir Birutės dukterį Danutę. Tačiau Jonušui rūpėjo ne giminiški jausmai. Naudodamasis tuo, kad didžiumą karių Vytautas išsivedė prie Trakų, jis maždaug rugpjūčio pradžioje įsiveržė į Palenkę, užėmė Drohičiną, Melniką ir galiausiai apsiautė Brestą. Birutė sugebėjo ne tik atremti puolimą, bet ir įtikinti žentą remti Kęstučio giminę, ką jis vėliau ir padarė, suteikdamas prieglobstį Vytautui.

Tačiau iškart po Bresto apgulties Birutę turėjo pasiekti tragiškos žinios. Rugpjūčio 3 d. prie Trakų atžygiavusius Kęstutį su Vytautu pasitiko Jogailos ir Skirgailos pajėgos. Algirdaičiai pasiūlė derybas, prisidengdami jomis nuviliojo Kęstutį ir Vytautą nuo jų kariuomenės, atsikvietė į Vilnių ir čia suėmė. Kęstutis buvo sukaustytas grandinėmis, nuvežtas į Krėvą ir įkalintas bokšto požemyje. Penktąją dieną jis buvo rastas pasmaugtas.

Algirdaičiai skelbė, kad tai savižudybė, ir rengė dėdei iškilmingas laidotuves. Tad Birutei iškilo sunki dilema: ar pripažinti oficialiąją versiją, ar aiškintis, kas įvyko iš tikrųjų.

 

Birutės mirtis

Lyg perspėjant, Vytautas taip pat buvo išsiųstas į Krėvą. O Birutei reikėjo galvoti ne tik apie jį, bet ir apie kitus du sūnus – iš paauglystės metų vos išaugusius Žygimantą ir Tautvilą, taip pat apie jaunėlę dukterį Rimgailę. Gediminaičių giminėje nebuvo įprasta žudyti pasidavusių priešininkų. Birutė turėjo pagrindo tikėtis, kad, pripažinus Kęstučio savižudybę, Algirdaičiai elgsis su jos šeima taip, kaip Algirdas ir Kęstutis buvo pasielgę su Jaunučiu, t. y. skirs kokią nedidelę kunigaikštystę ir paliks ramybėje.

Vis dėlto tolesni įvykiai parodė, kad Birutė nesutiko aukoti vyro garbės. Tikslios jų sekos nežinome, tačiau pavieniai faktai gana iškalbingi:

1) buvo išaiškinta, kad Kęstutį pasmaugė Jogailos tarnai – visas žudikų sąrašas pateko į Lietuvos metraščius;

2) Vytautas pabėgo iš Krėvos – daugiausia čia pasidarbavusi jo žmona, tačiau galima spėti, kad pabėgimų organizavimo patirtį turinti Birutė padėjo marčiai bent jau patarimais;

3) Algirdaičiai nukankino Birutės dėdę Vidmantą ir kitą giminaitį Butrimą;

4) galop žuvo ir pati Birutė.

Deja, šaltiniai – Vytautas ir kryžiuočių kronikininkai – nedetalizuoja Birutės žūties aplinkybių: iš kryžiuočių kronikininkų tesužinome, kad ji buvusi nuskandinta. Vis dėlto Birutės nuskandinimas vargu ar galėjo būti egzekucija – Algirdaičiai neišdrįso surengti viešos egzekucijos netgi Kęstučiui, o susidorojimas su Birutės giminaičiais ir kitais jos šalininkais tikriausiai įvyko jau po Vytauto pabėgimo ir buvo jo išprovokuotas. Taip pat neįtikėtina, kad Birutė būtų buvusi nuskandinta, užpuolus iš pasalų. Bet kuriuo atveju tai negalėjo įvykti Breste, kur ją saugojo atsidavusi įgula.

Vis dėlto, ruošdamasi Vytauto pabėgimui, Birutė galėjo išvykti į Žemaitiją, kur telkėsi dauguma jos šalininkų. Savo ruožtu Algirdaičių pajėgos galėjo jai pastoti kelią ties kuria nors Nemuno arba Neries brasta, ir Birutė galėjo nuskęsti per susirėmimą.

 

Birutės kapas

Jos amžinojo poilsio vieta esame įpratę laikyti Palangos piliakalnį, tačiau ši populiari legenda reikalauja patikslinimo. Birutės mirties momentu lietuviai Palangą jau buvo apleidę, tad ši vieta niekaip netiko laidotuvėms. Vėliau, kai po Žalgirio mūšio lietuviai vėl po truputį ėmė grįžti į pajūrį, Palangoje neabejotinai susiformavo Birutės kulto centras: XVI a. jį aplankęs Motiejus Strijkovskis rašė, kad Palangos piliakalnis buvo vadinamas Šventos Birutės „rakščiu“, tačiau šis žodis nereiškia „kapo“ – savo prasme jis labiau atitinka „sampilą“. Silvestras Valiūnas, XIX a. pradžioje sukūręs garsiąją „Birutės dainą“, taip pat nelaidojo savo herojės Palangoje – tą padarė jo amžininkai istorikas Teodoras Narbutas ir poetas Juzefas Ignacijus Kraševskis, lengva ranka suplakę žinias apie tebesitęsiantį Birutės garbinimą Palangoje su 1416 m. Lenkijos ir Lietuvos atstovu pareiškimu Konstanco suvažiavime, kad Vytauto motinos kapas esąs didžioje pagarboje.

Vis dėlto pastarasis pareiškimas liudija, kad Birutės kapo iš tikrųjų būta, ir kad kažkas iš delegacijos, kurią daugiausiai sudarė lenkai ir čekai, galbūt net buvo jį matęs savo akimis. Tai vėlgi skatintų ieškoti Birutės palaidojimo vietos arčiau valstybės centro.

Dėmesį ypač traukia Ariogala, šalia kurios esantis Gėluvos piliakalnis (senoji piliavietė) irgi vadinamas Birutės kalnu. Netoliese būta ir Birutės šaltinio (dabar jis beveik užakęs), o taip pat Birutės pievos.

Yra ir šioks toks rašytinis šaltinis. XVI a. atliktame Vilniaus Chronografo nuoraše prie pasakojimo apie lietuvių praktikuotą mirusiųjų deginimą, atsirado prierašas, tiesiantis, kad ir Vytautas Ariogaloje savo žmoną sudegino, o po to mirusiuosius deginti buvo nustota. Taigi turime liudijimą, kad Ariogaloje buvo prisimenama kažkokia čia sudeginta kunigaikštienė, ir kad žmonių atmintin įsirėžusios laidotuvės įvyko maždaug krikšto išvakarėse, nes po to pakito laidojimo papročiai.

Bet ar tai galėjo būti Vytauto žmona? Maždaug nuo 1370 m. Vytautas gyveno santuokoje su Ona, kuri mirė 1418 m. ir buvo palaidota Vilniaus katedroje. Jeigu būta kažkokios ankstesnės santuokos, ji būtų buvusi trumpalaikė, ir žmonės ją vargu ar būtų įsiminę. Taigi labiau tikėtina, kad Ariogaloje buvo sudeginta ne kažkokia Vytauto žmona, o būtent jo motina Birutė, ir kad jos 1416 m. paminėtas kapas buvo būtent čia. Deja, ilgainiui, galbūt dėl konfesinių konfliktų tarp Ariogalos katalikų ir Gėluvos dvare susikūrusios protestantų bendruomenės, pasakojimai apie Birutės kapą tapo nebeaktualūs ir buvo pamiršti.

Tuo tarpu nuošaliau buvusioje Palangoje Birutės atminimas išliko, patraukė kronikininkų bei literatų dėmesį ir dėl to sėkmingai išsilaikė iki šių dienų, nors bendrai Lietuvoje yra apie keturiasdešimt su Birutės vardu susijusių toponimų, rodančių, kad kažkada jos kultas buvo ganėtinai plačiai paplitęs.

Bet kodėl žmonių akyse Birutė tapo šventąja? Kaip jau minėta, į religinį karą įklimpusiai Lietuvai Birutės istorija priminė žmogiško gyvenimo ir laimės vertę. Birutė tarsi pasiūlė naują elgesio modelį: ji išsižadėjo priesaikos dievams, bet vėliau visu savo gyvenimu liudijo ištikimybę vyrui ir vaikams, dėl kurių galiausiai paaukojo gyvybę.

Vėliau tie vaikai – ypač Vytautas, nors nereikėtų nuvertinti ir Žygimanto – sugebėjo laimėti karą prieš Vokiečių ordiną ir atversti valstybės bei tautos istorijoje naują puslapį. Taigi Birutė tapo didžiųjų permainų pradininke ir tiltu tarp dviejų epochų. Tokios figūros visuomet audrina vaizduotę ir išlieka istorinėje žmonių atmintyje.

 

 

 

Atgal