ISTORIJA
2022.07.24. Vytauto rinktinės 4-osios kuopos partizanai. Į sovietų kariuomenę, į stribus ar į mišką (I)
Sigitas Birgelis
Vytauto rinktinės 4-oji kuopa, kuri veikė Lenkijos–Lietuvos pasienyje, suvaidino ypatingą vaidmenį Lietuvos partizaninio judėjimo istorijoje.
Būrio įkūrėjas ir vadas buvo Adolfas Valenta-Ožys. Stribai šią kuopą vadindavo Ožio banda, o miško broliai – Ožio arba Valentos būriu. Mūsų krašto žmonėms jie buvo Lietuvos partizanai, iškiliausi Lietuvos sūnūs, kuriems reikėjo padėti.
Nemažai žinių apie šią kuopą žinome iš jos dalyvių pasakojimų. Savo prisiminimais dalijasi Vaitakiemyje gimęs Julius Mielkus-Lubinas, Kostas Kubilius-Meška, Sigitas Kajokas-Kovas.
.jpg)
Nemažai žinių yra pateikęs Brazavo kaime gimęs Antanas Kružikas, asmeniškai pažinojęs daugelį 4-osios kuopos partizanų bei jų ryšininkų.
Vertingas yra metraštyje „Terra Jatwezenorum“ paskelbtas analitinis Rimanto Zagrecko straipsnis „Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-oji kuopa“.
Daug vertingos medžiagos apie šio būrio veiklą galime surasti Justino ir Stanislovo Sajauskų albume. Apie kuopą yra rašęs ir punskietis istorikas prof. dr. B. Makauskas.
Pirmieji partizanai Lenkijos–Lietuvos pasienyje
1944 m. rudenį, nuriedėjus frontui į Vakarus, sovietai ėmėsi stiprinti „lenkiškąjį“ pasienį. 1945 m. rugsėjo mėnesį sienos su Lenkija ruože Marijampolės NKGB pradėjo telkti didesnes pajėgas.
Ne visada tai vykdavo sklandžiai. Antai Liubavo valsčiuje iki 1946 m. vasaros saugumas nesugebėjo sukurti savojo agentų tinklo. Įvesti sienos apsaugos režimą jiems užtruko maždaug dvejus metus.
.jpg)
Tauro apygardos partizanai | punskas.pl nuotr.
Iš pradžių tarp vietinių žmonių ir pasienio apsaugos pareigūnų mezgėsi paprastos žmogiškos pažintys, vietiniai kaimiečiai suartėdavo, o retkarčiais net ir susidraugaudavo su pasieniečiais.
Antai, sovietų karininkai viešėdavo pas Kapčiamiesčio kleboną, ateidavo jo pasveikinti su Kalėdomis ar kitomis šventėmis. Atsirasdavo rusų karininkų, kurie patikėjo gandais apie greitai prasidėsiantį SSRS–Amerikos karą.
Pasitaikydavo kariškių, norinčių dezertyruoti ir bėgti į Vakarus, vienas kitas pabėgdavo į mišką pas partizanus. Tai buvo labai reti atvejai, tad tokių faktų nereikėtų per daug sureikšminti.
Pasienio su Lenkija atkarpoje nuo Kalvarijos iki Sangrūdos pirmieji partizanai dažniausiai būrėsi iš besislapstančių nuo šaukimo į rusų kariuomenę arba pašauktų, bet dezertyravusių jaunuolių, buvusių policininkų, karo metu dirbusių pareigūnų, kuriems grėsė, kad bus suimti.
1944 m. rudenį susiformavo keli sangrūdiečių (Leono Kliukinsko-Levo ir A. Kisieliausko-Karvelio, Stasio Čėplos) būriai.
Jie veikė Šventežerio, Sangrūdos, Kalvarijos, Rudaminos valsčiuose. Viso apie 90 vyrų. 1945 m. vasario 25 d. jie užėmė Rudaminą ir sumušė apie 30 MVD karių.
Po poros dienų prie Žaliamiškio dalyvavo Panaros mūšyje. Rusams sutelkus didesnes pajėgas prie Miklausės didelės šio būrio pajėgos buvo sumuštos.
Tuomet žuvo L. Kliukinskas-Levas. Šio kovingo būrio narys buvo jau minėtas Adolfas Valenta-Ožys.
Punsko krašte (Vaitakiemio kaime) gimęs Julius Mielkus-Lubinas, 4-osios kuopos dalyvis, taip prisimena pirmuosius partizanavimo metus.
„Mergutrakių kaime mano amžiaus vyrų buvo nemažai. Kaimynas Pacevičius turėjo du sūnus: Juozą ir Joną. Abu šaukiamojo amžiaus. Vyresnįjį, Juozą, rusai sugavo ir paėmė į kariuomenę, o Jonas slapstėsi namie.
Mudu buvome geri draugai. Nutarėme, kad reikia pasidaryti jų namuose bunkerį ir jame slėptis. Partizanų mūsų krašte dar nesigirdėjo.
Vieną 1945 m. sausio mėnesio vakarą nuėjau pas Joną Pacevičių ir kieme sutikau Viktorą Trečioką iš to paties kaimo, ant kaklo pasikabinusį rusišką automatą.
V. Trečiokas buvo už mane ir Joną penkeriais metais vyresnis, jau tarnavęs Lietuvos kariuomenėje. Jis mūsų paklausė, ar nenusibodo namie slapstytis, gal sutiktume su juo eiti.
Aš iš karto sutikau, o Jonas Pacevičius atsakė, kad eisiąs po kokios savaitės. Parsivedžiau Viktorą į namus ir apie savo sumanymą pasakiau mamai.
Ji pravirko: „Ką jūs prieš rusų kariuomenę padarysit…“ Aš mamai sakau: „Yra trys keliai: eiti į kariuomenę, į stribus ar į mišką.“
Mama suprato, kad manęs neperkalbės ir liovėsi atkalbinėjusi, tik paklausė, kokio paruošti maisto, drabužių… Viktoras atsakė, kad nieko nereikia. Atsisveikinau su tėvais, seserimis, broliais ir išėjau su Viktoru.
Tą vakarą nuėjome į gretimą Rūdninkų kaimą pas Sleževičius. Ten radome apie trisdešimt vyrų. Be Viktoro, su kuriuo atėjau, pažinojau tik Antaną Pakruopį iš Navininkų kaimo; visi kiti buvo iš tolimesnės Dzūkijos.
Gavau vokišką šautuvą, vyrai parodė, kaip su juo elgtis, o rusišką naganą atsinešiau iš namų.
Kieme stovėjo trejos rogės su arkliais. Išvažiavome Lazdijų link. Prie Strumbagalvės mus pastebėjo Rudaminos stribai. Apsišaudėme.
Stribai nuvažiavo savais keliais, o mes patraukėme prie Kalniškės miško. Apsistojome pas ūkininkus. Čia aš gavau Lubino slapyvardį, priėmiau priesaiką, ir prasidėjo partizaninis mano gyvenimas.“
Julius Mielkus prisimena, kad netrukus į būrį atėjo broliai Valentai, Adolfas ir Vytautas, Kostas Kubilius, Sergijus Bendoravičius, Antanas Landžius, Jonas Pacevičius, Jonas Slavickas ir Jonas Čiplys. 1945 m. sausio pabaigoje būryje jau buvo apie šimtas vyrų.
Pirmas susidūrimas su stribais
Apie pirmąjį būrio susidūrimą su stribais Julius Mielkus-Lubinas pasakoja: „Tą vakarą snigo ir mes palikome pėdsakus. Rusai jais atsekė. Įvyko smarkus mūšis, sproginėjo granatos, kaleno kulkosvaidžiai.
Po kurio laiko pradėjome trauktis, nes sužeidė Pelėdą (Antaną Pakruopį), o kitam partizanui kliuvo į ausį. Nuvažiavus apie aštuonis kilometrus, sužeistas Antanas Pakruopis (Pelėda) pasijuto blogai.
Jį palikome gydytis pas ūkininką, o mes nuvažiavome į mišką. Po savaitės grįžome. Antaną Pakruopį (Pelėdą) radome sustiprėjusį, o Joną Pacevičių (Vyturį) – jau palaidotą.
Pasirodo, kai Rūdninkų kaime šaudėmės su pasienio enkavėdistais, Vyturys buvo pas savo dėdę Skamaročių ir kai užbėgau jam duoti sutartą ženklą, jis nesiskubino išeiti, sudelsė, tik mums nuvažiavus išėjo.
Tačiau tada ant kelio prie namų jau buvo rusai. Tikriausiai jis manė, kad tai mes, ir nuėjo tiesiai jiems į rankas. Enkavėdistai paėmė Vyturį gyvą, pradėjo mušti, jis šoko bėgti, ir jį nušovė. Nuvežė į Sangrūdą ir ten numetė.“
Tai buvo pirmoji Ožio būrio netektis. Sangrūdoje prie grupės prisijungė keli vyrai iš Rūdninkų kaimo: broliai Bonifacas ir Algis Rutkauskai, Petras Misiukevičius ir Antanas Marcinonis.
Netrukus kuopos partizanai gavo įsakymą pulti Rudaminą. Stribai pastebėję, kad partizanai apsupo miestelį, spruko į Lazdijus.
Užėmę Rudaminą, partizanai pasuko Kalniškės miško kryptimi. Įvažiavę į mišką pastebėjo, kad plentu rieda trys sunkvežimiai su kareiviais.
Prie kelio, einančio per mišką, mašinos sustojo. Iš jų iššoko rusų kareiviai ir patraukė miško gilyn. Būrio vadas įsakė partizanams pulti atvykusius rusus. Kautynės truko dvidešimt minučių. Partizanai aukų neturėjo. Nežinia, ar žuvo rusų.
1945 metų kovo mėnesį partizanų vadovybė įsakė išsiskirstyti į mažesnes grupes. Trisdešimt Ožio grupės vyrų sugrįžo į Sangrūdos apylinkes.
Jie pasiskirstė į du būrius. Vienam būriui vadovavo Ožys (Adolfas Valenta), kitam – Klevas (Leonas Kliukinskas). Tuo metu Sangrūdos krašto partizanai dar nepriklausė aukštesnei organizacijai.
Jie tik 1945 m. rudenį įsijungė į Tauro apygardos Vytauto rinktinę, kuriai vadovavo Vampyras (Gavėnas).
Partizanų Velykos
Ožio būrys apsistojo Zovodos kaime, prie Trakėnų miškelio, o Klevo vyrai – Mockavos kaime, arčiau Zelenkinės miško.
Tuo metu Viktoras Trečiokas-Liūtas, Antanas Pakruopis-Pelėda ir Julius Mielkus buvo Klevo būryje. Šio būrio vyrai sumanė švęsti Velykas. Jie nuėjo pas Būdviečio kleboną susitarti dėl išpažinties.
Apie tai pasakoja Julius Mielkus-Lubinas: „Į sutartą vietą nuėjome septyniolika vyrų. Penki iš mūsų patraukė į savo namus, nes buvo iš gretimo kaimo, o dvylika liko.
Ryte atvažiavo klebonas, išklausė išpažinčių, suteikė Komuniją ir išvažiavo. Sėdome prie stalo pusryčiauti. Praėjus kelioms minutėms po pusryčių, iš lauko įbėgęs sargybinis sušuko, kad rusai supa sodybą.
Klevas čiupo kulkosvaidį ir išskubėjo pro duris, paskui jį išbėgau ir aš. Klevas nespėjo pasistatyti kulkosvaidžio: pasipylė automatų serijos, kulka kliudė Klevo galvą.
Jis krito ant žemės prie pat manęs. Mačiau jo galvą pasruvusią krauju ir be gyvybės ženklų. Šokau už tvarto į uždangą. Laimei, rusai nebuvo apsupę visos sodybos.
Viena pusė buvo laisva. Šeši vyrai per alksnyną pasuko Gurų miškelio link, ir rusai jų nepastebėjo. Liūtas (V. Trečiokas), Pelėda (A. Pakruopis), aš, Zimnickas iš Mockavos ir dar vienas kovotojas ėjome Miklausės kaimo link.
Jaučiausi patenkintas, kad traukiuosi kartu su vyresniais, Lietuvos kariuomenėje tarnavusiais vyrais: Viktoru Trečioku-Liūtu, Antanu Pakruopiu-Pelėda, tačiau mums traukiantis, Viktoras Trečiokas ėmė kalbėti, jog išsigelbėti maža vilties, nes rusai išsivarė mus į atvirus laukus.
Traukėmės Lenkijos sienos link. Eiti buvo sunku, visur pavasarinis polaidis, balos. Gal po keturių kilometrų pradėjau nuo draugų atsilikti – pavargau. Rusai visai priartėjo.
Pajutau rankoj skausmą – peršovė. Reikėjo kažką daryti. Priėjau nedidelę sodybą, atsidūriau uždangoje – už daržinės, atsiplėšiau lentą, įlindau vidun ir kaip mat užmigau.
Pabudau gerokai numigęs. Įsiklausiau: kažkas po šiaudus vaikšto. Išsiimu naganą. „Kas vaikšto?“ Apsidžiaugiau išgirdęs draugo balsą. Tai buvo partizanas Zimnickas iš Mockavos kaimo.
Pasirodo, jis anksčiau už mane įlindo į tuos pačius šiaudus. Pasikalbėjome, o kai sutemo, nuėjom į daržinės šeimininko gryčią. Kambaryje šeimininkė apiplovė mano žaizdą, aprišo.
Padėkoję šeimininkams už prieglobstį išėjome namo: draugas į Mockavos kaimą, aš – į Mergutrakius.
Kitą dieną sužinojau, kad Lazdijuose ant gatvės grindinio guli pamesti vyrai, du iš jų – mūsų draugai, būrio vadas Leonas Kliukinskas-Klevas ir Viktoras Trečiokas-Liūtas.
Viktoras Trečiokas traukėsi kartu su Antanu Pakruopiu. Pribėgęs geležinkelį, A. Pakruopis įlipo į vieną iš tankiai augančių eglių ir išliko.“
Namie Julius Mielkus slapstėsi dvi savaites. Pagijus rankai, balandžio pradžioje perėjo į Adolfo Valentos-Ožio būrį.
www.punskas.pl
Atgal
.jpg)
(1).png)
