ISTORIJA
2022.08.13. Liubartas ir Volynė
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Iš septynių žinomų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnų trims ilgiau ar trumpiau teko pasėdėti Lietuvos soste. Tai – Jaunutis, Algirdas ar Kęstutis. Suprantama, tai lėmė, kad šie trys dažniausiai minimi Lietuvos istorijoje, nors trumpas ir nesėkmingas Jaunučio valdymas nebuvo kuo nors iškilus.
Iš likusių keturių Gedimino sūnų neabejotinai iškiliausias buvo Liubartas. Jo visas gyvenimas ir veikla susiję su dabartine Vakarų Ukraina – Volynės kunigaikštyste. Kadangi valstybės centro įvykiuose jis pasirodo retai ir epizodiškai, tai lemia dėmesio stoką bendrojoje Lietuvos valstybės istorijoje.
Ir vis dėlto nustumti į šešėlį Liubarto nederėtų. Šaltiniai jo veiklą nušviečia nedaug prasčiau, nei žymiojo Algirdo ir Kęstučio tandemo, o retai minimo Jaunučio šiuo požiūriu su juo nė lyginti negalima.
Liubartas – viena ryškiausių asmenybių Lietuvos istorijoje, nors jis niekada nepretendavo tapti visos Lietuvos valdovu. Nenuostabu tad, kad jau 1853 m. lenkų istorikas Kazimiežas Stadnickis (Kazimierz Stanicki) paskyrė jam atskirą monografiją „Liubartas – Volynės kunigaikštis“ („Lubart Xiążę Wołyński“ – veikalo „Synowie Gedymina“ antrasis tomas).
Žvelgiant iš Ukrainos istorijos kampo, būtent Liubartas, o ne Kęstutis, buvo „antrasis asmuo“ po valdovo Algirdo laikų Lietuvoje. Jis neabejotinai buvo ryškiausias, savarankiškiausias ir veikliausias Lietuvos kunigaikštis Pietų Rusioje – dabartinėse Ukrainos žemėse.
Liubarto veiklos pradžia
1322–1323 m. karinės kampanijos metu Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas užėmė pagrindinius Volynės centrus, o, pasiekęs pergalę Irpenės mūšyje, – ir Kijevą. Paskutiniai Volynės kunigaikščiai iš Riurikaičių giminės Andrius ir Levas Jurjevičiai žuvo šiose kovose.
Tačiau Gediminas užimtų žemių prie savo valstybės neprijungė, nes turėjo dalintis su kitais pretendentais į jų valdymą: Haličo-Volynės kunigaikštystę – su Lenkija, Kijevą – su Aukso orda.
Liubartas. Dail. Artūras Slapšys
1325 m. dėl Haličo-Volynės kunigaikštystės buvo pasiektas kompromisas su Lenkija: ji atiteko Mazovijos kunigaikščiui Boleslovui Traidenaičiui, kuris priėmė stačiatikybę ir priėmė Jurijaus II (Jurgio II) vardą, o 1331 m. vedė Gedimino dukrą. Lenkijos karalius Vladislovas Lokietka, savo ruožtu, 1325 m. sudarė taiką ir sąjungą su Lietuva, kurią sutvirtino Gedimino dukters Aldonos santuoka su Lenkijos sosto įpėdiniu Kazimieru.
Maždaug tuo pačiu metu – gal anksčiau, gal vėliau – šaltiniai to aiškiai nepasako, o istoriografijoje keliamos įvairios versijos – Gedimino sūnus Liubartas vedė vieno iš paskutinių Haličo-Volynės kunigaikščių dukrą ir gavo valdą Rytų Volynėje. Pagal vieną iš naujausių versijų, jo žmona buvo Andriaus Jurjevičiaus dukra Agripina. Pagal kitą versiją Liubarto žmona galėjusi būti Danilo Ostrogiškio dukra ar sesuo. Iš pradžių jis buvo pavaldus Boleslovui Jurijui II.
2000 m. pastatytas atminimo ženklas Liubaro miesto įkūrimui
Manoma, kad šiuo laikotarpiu Liubartas valdė teritoriją rytinėje Volynės dalyje, kur jo vardą iki šiol išsaugojo Liubaro miestas (Žitomiro sritis).
Nors Liubarto valdos tuo metu ir nepriklausė Lietuvos valstybei, pats Liubartas išlaikė ryšį su tėvu ir broliais. Apie tai galima spręsti iš Jono Dlugošo žinutės apie Lietuvos kunigaikščių 1336 m. žygį į Mazoviją, kuriame greta kitų Gedimino sūnų – Algirdo, Kęstučio, Karijoto (?) – matome ir Liubartą.
Liubarto piršlybos pas Maskvos didįjį kunigaikštį Simeoną Išdidujį. XVI a. Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra.
Volynės kunigaikštis
Pačioje Gedimino valdymo pabaigoje prasidėjo lemtingi įvykiai Haličo-Volynės kunigaikštystėje, įtraukę jos žemes jau tiesiogiai į Lietuvos valstybės sudėtį. 1340 m. balandžio 7 d. bajorai nunuodijo bevaikį Gedimino žentą ir Haličo-Volynės kunigaikštį Boleslovą Jurijų II.
Liubartas, kaip ankstesnio kunigaikščio žentas, paveldėjo Haličo-Volynės kunigaikštystę, kuri dabar jau tapo jo valdoma Lietuvos valstybės dalimi. Sužinoję apie Boleslovo mirtį, žygius į Haličą surengė ir Lenkijos bei Vengrijos karaliai. Tačiau šiais žygiais Lenkija ir Vengrija nieko nepasiekė, išskyrus atsakomuosius lietuvių bei totorių antpuolius į Lenkijos ir Vengrijos teritorijas.
Liubarto pilis Lucke – Liubarto sostinė
Liubarto 1366 m. antspaudas su liūto atvaizdu
Persikėlęs į Volynę Liubartas priėmė stačiatikių tikėjimą ir buvo pakrikštytas krikščionišku Dmitrijaus vardu. Atrodo, Liubarto atsivertimas į krikščionybę buvo nuoširdus, nes stačiatikių bažnyčios interesus jis net kėlė aukščiau už savo ir Lietuvos politinius interesus. Tapęs Volynės valdovu jis 1347 m. palaikė Rusios metropolito Teognosto siekį atkurti Rusios metropolijos vienybę ir panaikinti anksčiau įkurtą atskirą Haličo metropoliją.
Nors Liubartas reiškė pretenzijas į visą Haličo-Volynės kunigaikštystę ir pradžioje turbūt išlaikė nominalią valdžią Haličui, ilgainiui savo valdžią įtvirtino tik Volynėje. Haličą Lenkijos karaliaus Kazimieras Didysis užėmė 1349 m.
Savo sostinę Liubartas perkėlė į Lucką, kur ilgainiui pasistatė mūrinę pilį, pamažu perstatinėdamas ten stovėjusią medinę. Tai buvo nerami valda, dėl kurios teko nuolat kovoti su Lenkija, tačiau reikšminga. Galima sakyti, kad Algirdo laikais Liubartas buvo trečiasis pagal reikšmę Gediminaitis.
Pirmasis karas su Lenkija dėl Volynės 1349–1355 m.
1349 m. rudenį Lenkijos karalius Kazimieras Didysis pradėjo karą su Lietuva dėl Haličo-Volynės palikimo. Kazimierui iš pradžių pavyko užimti beveik visą Haličo-Volynės teritoriją. Liubartui liko tik Luckas, bet ir jame jis išsilaikė tik pripažindamas save Kazimiero vasalu. Vis dėlto dalis šių Kazimiero laimėjimų buvo trumpalaikiai. Jau 1350 m. rugpjūtį Lietuva surengė atsakomąjį žygį ir tolesnėse kovose atsiėmė visą Volynę. Kazimierui pavyko apginti tik savo naująsias valdas Haliče.
Tuo metu jau buvo mirusi pirmoji Liubarto žmona, kurios dėka jis atsidūrė Volynėje. Naują santuoką Liubartas išnaudojo sąjungininkų kovoje prieš Lenkiją paieškai. Apie 1350 m. jis vedė Rostovo kunigaikštytę Olgą, kuri buvo kunigaikščio Konstantino Borisovičiaus dukra ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Simeono Išdidžiojo giminaitė – jos vedyboms pastarasis davė sutikimą (tuo pačiu metu ir jo brolis didysis kunigaikštis Algirdas, Simeonui Išdidžiajam leidus, vedė antrą žmoną – Tverės kunigaikštytę Julijoną).
Tolesnės kovos vyko intensyviai, tačiau mažai ką keitė iš esmės. Kazimierui talkino Vengrijos karalius Liudvikas Didysis ir (dažniausiai) totoriai. 1350 m. balandžio 4 d. Liudvikas ir jo brolis Steponas sudarė sutartį su Kazimieru, pagal kurią perleido jam savo teises į Rusios karalystę iki Kazimiero gyvos galvos. Po Kazimiero mirties, jei pastarasis turėtų vyriškos lyties įpėdinį, Vengrija turėtų teisę išpirkti Rusią už 100 tūkst. auksinų, o jeigu Kazimieras mirtų be įpėdinio, Lenkijos sostas atitektų Liudvikui kartu su Rusia.
1351 m. Kazimieras į pagalbą kovoje su Lietuva pasikvietė Vengrijos karalių Liudviką, bet pats sunkiai susirgo. Lenkijos bajorai ten pat prisiekė Liudvikui kaip galimam savo karaliui. Į tolesnį žygį abiejų šalių karius jau vedė vienas Liudvikas. Pasiekusi Lietuvos valdas, greičiausiai ties Brestu, Liudviko vedama kariuomenė susitiko su Kęstučio pulkais. Liudvikas pradėjo derybas su Kęstučiu, kurios baigėsi rugpjūčio 15 d. sutartimi. Pastaroji numatė, kad Kęstutis su savo broliais ir žmonėmis sutinka krikštytis, jeigu Vengrijos karalius iš popiežiaus parūpins jam karaliaus karūną. Taip pat Liudvikas ir Kęstutis įsipareigojo teikti vienas kitam karinę pagalbą. Sudaręs šią sutartį Kęstutis su Vengrijos karaliumi turėjo vykti į Budą ir ten pasikrikštyti. Be to, pagal šią sutartį Liudvikas paleido anksčiau, matyt, šio žygio pradžioje, į jo nelaisvę patekusį Liubartą.
Kęstutis, aukodamas jautį, pagal pagoniškus papročius prisiekė priimti krikštą (Dubnicos kronika net užrašė mįslingus jo priesaikos žodžius – „Rogachina Rosnenachy Gozpanany“), bet po trijų dienų, pakeliui į Budą, jis pabėgo iš Liudviko stovyklos. Tokios apgaulės būdu jis sugebėjo išlaisvinti savo brolį Liubartą ir be mūšio nuo Lietuvos atitraukti jungtinę Vengrijos ir Lenkijos kariuomenę.
1352 m. jau pasveikęs Kazimieras kartu su Liudviku sutarė surengti dar vieną žygį į Liubarto valdomą Volynę. Anot Dubnicos kronikos, 1352 m. vasario 22 d. iškeliavęs iš Budos, kovo 21 d. Liudvikas jau buvo prie Lietuvai priklausiusios Belzo pilies, kur jo jau laukė Lenkijos karalius Kazimieras. Šios pilies, vengrų kronikininko supratimu esančios „totorių pasienyje“, paėmimas ir buvo žygio tikslas. Tačiau nei savaitę trukusios derybos su Belzo pilies viršininku Drozga (gal Jurgiu Narimantaičiu?), nei bandymas paimti pilį jėga, rezultato nedavė, ir Liudvikas nusprendė atsitraukti, tik simboliškai išsiderėjęs iš Belzo pilies viršininko Drozgos, kad jis virš pilies iškeltų jo vėliavą. Po šios nieko realaus nereiškusios ceremonijos abiejų karalysčių kariuomenės grįžo namo.
Nieko iš esmės nepakeitė ir tolesnės kovos, kurias daugiausia savo jėgomis tęsė Kazimieras. Liudvikas rėmė Kazimierą pinigais, kartais pasiųsdavo į pagalbą savo karių, bet pats į tokius žygius nebevyko. Liubartas kovėsi atkakliai: 1353 m. jis net tris kartus (gegužės, liepos ir rugsėjo mėnesiais) įsiveržė į Lenkijos užvaldytą Haličo žemę, tačiau nepajėgė jos atsiimti.
1354 m. lapkričio 10 d. Kazimiero prašomas popiežius Inocentas IV Lenkijoje, Čekijoje ir Vengrijoje paskelbė kryžiaus žygį prieš totorius ir lietuvius. Kazimieras vėl tikėjosi į šį karą įtraukti Liudviką. 1355 m. sausio 24 d. Liudvikas paskolino Kazimierui pinigų karui dėl „Rusios karalystės“ ir pažadėjo arba pats dalyvauti žygyje, arba atsiųsti į pagalbą didesnę nei įprastai kariuomenę.
Kovo mėnesį šiame žygyje dalyvauti pažadėjo ir Bavarijos kunigaikštis bei Brandenburgo markgrafas Liudvikas Romietis. Kazimieras kvietė net totorius ir Vokiečių ordiną, kuris vis dėlto nė nemanė remti konkurentų kryžiaus karuose prieš Lietuvą. Kai kryžiaus žygin sutelkti Lenkijos, Vengrijos ir Mazovijos kariai 1355 m. vasarą patraukė į Volynę, Vokiečių ordinas netikėtai užpuolė Mazoviją ir privertė Kazimierą nutraukti puolimą prieš Lietuvą.
Nepavykęs Kazimiero kryžiaus žygis baigėsi taikos sudarymu. Paliaubų sutartis tarp Kazimiero ir Lietuvos kunigaikščių Jaunučio, Kęstučio, Liubarto, Jurgio Narimantaičio ir Jurgio Karijotaičio yra išlikusi. Kadangi ji neturi datos, istoriografijoje ji buvo datuojama labai įvairiai, ypač dažnai – 1352 m., bet iš tiesų tai buvo sutartis, kuria 1355 m. baigėsi pirmasis Lenkijos ir Lietuvos karas dėl Volynės. Ją mini ir popiežius Inocentas VI savo 1357 m. sausio 24 d. bulėje, kurioje, remdamasis kryžiuočių skundu, kaltino karalių Kazimierą dėl taikos ir sąjungos su pagoniška Lietuva sudarymo.
Iš tiesų po 1355 m. kryžiaus žygio visos kovos tarp Lietuvos ir Lenkijos baigėsi ir neatsinaujino iki pat 1366 m.
1355 m. paliaubų sutartimi Lvovo žemė (Haličas) buvo pripažinta Lenkijai, o visa Volynė – Lietuvos kunigaikščiams, tik Jurgio Narimantaičio valdomas Kremenecas turėjo būti laikomas Lietuvos ir Lenkijos kondominiumu. Abi pusės įsipareigojo taikos metu nestatyti naujų ir neatstatinėti sudegintų pilių. Lenkijos karalius įsipareigojo nedalyvauti ir Vengrijos karaliaus Liudviko žygiuose prieš Lietuvos Rusią, o lietuviai – nepadėti totoriams pulti Lenkijos valdomos Rusios (Haličo). Dalyvauti kitų viena kitos sričių puolimuose šalys neatsisakė, nors tai buvo mažai tikėtina.
1355 m. sutartyje dar buvo kalbama ir apie 1351 m. lenkų požiūriu „neteisėtai“ Kęstučio iš nelaisvės išvaduotą brolį Liubartą: „O dėl Liubarto paėmimo į nelaisvę, norime šį reikalą atiduoti Vengrijos ponų teismui. Po Sekminių [1356 m. gegužės 17 d.] praėjus 2 savaitėms [gegužės 31 d.], Lietuvos kunigaikščiai turi atvykti į Cholmą, o karalius – į Stočicą. Kur susitars, ten vyks teismas su karaliumi. Jeigu karalius jį neteisingai paėmė į nelaisvę, Liubartas bus teisus, ir aš, kunigaikštis Kęstutis, būsiu teisus prieš Vengrijos karalių, o jeigu karalius bus teisus, mums savo brolį Liubartą reikės atiduoti Vengrijos karaliui į nelaisvę“, – sakoma sutartyje.
Žinių, kad toks teismas realiai būtų įvykęs, ar, juo labiau, Liubartas būtų savanoriškai grįžęs į nelaisvę, žinoma, nėra.
Nors sutartis numatė tik kiek daugiau kaip pusantrų metų paliaubas (nuo spalio 1 iki birželio 24 d. ir dar 2 metus, taigi iki 1358 m. vidurio), Kazimieras nusprendė keisti savo politiką Lietuvos atžvilgiu ir realiai taiką išlaikė 11 metų. Šiuo laikotarpiu žinomas ir Kazimiero iniciatyva keltas vienas rimčiausių Lietuvos valdovų Algirdo ir Kęstučio krikšto projektų 1358 m.
1366 metai: Kazimiero smūgis Liubarto valdoms
Atrodė, kad Kazimieras tvirtai pasuko taikaus sugyvenimo su Lietuvos valdovais keliu, ir Liubarto valdoma Volynė gali ramiau atsikvėpti. Bet Lenkijos karalius pats sugriovė visus savo diplomatinius pasiekimus taikos su Lietuva laikotarpiu. Pasitaikius progai, jis neatsispyrė pagundai pasinaudoti vidaus neramumais Lietuvoje.
Algirdo pergalė prieš totorius mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų 1362 m. rudenį leido išplėsti Lietuvos valdas pietuose. Į Lietuvos valdžią pateko Podolė. Ją Algirdas pavedė valdyti Jurgiui ir Aleksandrui Karijotaičiams, kurie anksčiau valdė Volynės Vladimirą ir Cholmą. Patiems Karijotaičiams tokios permainos, matyt, nepatiko, ir jie kreipėsi pagalbos į Kazimierą. Kazimieras iš karto ėmė ruoštis naujam karui su Lietuva: 1363 m. liepos 8 d. jis išsirūpino popiežiaus Urbono V bulę, kurioje suteikiama 12 metų atlaidų visiems, kurie dalyvaus kare prieš „lietuvius, totorius ir kitus kitatikius bei schizmatikus“.
1366 m. rugpjūtį Kazimieras vėl puolė Lietuvą. Žygio metu buvo užkariautas Cholmas, Vladimiras ir vakarinė Volynės dalis. Šio Kazimierui sėkmingo antpuolio rezultatai buvo įtvirtinti 1366 m. sudarytomis dviem sutartimis: su Lietuvos kunigaikščiais Algirdu, Kęstučiu, Jaunučiu, Liubartu ir atskira sutartimi su Liubartu, kurio valdos turėjo tapti savotišku Lietuvos ir Lenkijos kondominiumu.
Jurgis ir Aleksandras Karijotaičiai bei Jurgis Narimantaitis su savo valdomis šia sutartimi buvo paskelbti Kazimiero vasalais. Kariotaičiai, su Kazimiero pagalba atgavę valdas Volynėje, iš tiesų buvo nusiteikę jam tarnauti: Aleksandrui Karijotaičiui net buvo patikėta statyti mūrinę pilį Vladimire, kuri buvo finansuojama iš Kazimiero iždo. Tačiau tai buvo trumpalaikis susitarimas, nes kovos atsinaujino jau po poros metų.
Liubarto revanšas
1370 m. lapkričio 5 d. mirus Kazimierui, Liubartas ir Kęstutis pasinaudojo neilga tarpuvaldžio sumaištimi ir greitai atsiėmė Vladimirą bei kitas dar nesusigrąžintas Volynės žemes. Vladimire bebaigiama mūrinė pilis buvo sugriauta. Tad Vengrijos karalius Liudvikas, kuris pagal sutartį po Kazimiero mirties paveldėjo Lenkijos sostą ir lapkričio 17 d. Krokuvoje karūnavosi Lenkijos karaliaus karūna, Kazimiero Volynėje pasiektų laimėjimų neberado. Vietoj to jis, kaip tų kovų palikimą, gavo tik įtemptus santykius su Lietuva.
Pats Liudvikas į kovas su Lietuva kištis, regis, neketino. Lenkijos užvaldytą Haličą jis 1372 m. spalio 10 d. pavedė valdyti Vengrijos palatinui kunigaikščiui Vladislovui Opoliečiui. Pastarasis Haličą valdė iki 1378 m. ir turėjo būti atsakingas už lietuvių antpuolių sulaikymą.
Jo veikla nebuvo sėkminga. Vladislovo Opoliečio veiksmai 1376 m. spalio pabaigoje išprovokavo didelį Lietuvos kunigaikščių Liubarto, Kęstučio ir Jurgio Narimantaičio atpuolį į Lenkiją, į kurį Liudvikas jau nebegalėjo nereaguoti, juo labiau, kad susiklostė palankios Lietuvos puolimui aplinkybės: po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties (1377 m. gegužę) prasidėjo tarpuvaldis.
1377 m. rudenį Liudvikas suruošė atsakomąjį žygį į Volynės žemę ir po ilgos kovos paėmė Jurgio Narimantaičio ginamą Belzo pilį. Faktiškai vėl buvo grąžinta 1366 m. padėtis, bet ji išsilaikė tik iki Liudviko mirties (1382 m.).
Teodoras Algirdaitis ir Liubartas patys pripažino save Liudviko vasalais. Jie liko savo valdose ir galėjo bet kada nutraukti tą formalų ryšį su naujuoju senjoru, tačiau kol kas, matyt, šis ryšys leido jiems tikėtis Liudviko paramos kovojant su, jų manymu, neteisėtai Lietuvos sostą perėmusiu Jogaila. Pažymėtina, kad Liudvikas savo rugsėjo 29 d. rašytame laiške pavadino Teodorą Algirdo pirmagimiu, „kuris valdovų papročiu ir įpratimu turėtų paveldėti neseniai mirusio minėtojo Algirdo valdžią“.
Veiklus iki mirties
Vienas iš paskutinių Liubarto pasirodymų aktyvioje politinėje veikloje susijęs su vidaus kovomis Lietuvoje. 1381 m. lapkritį jo brolis ir ilgametis rėmėjas Kęstutis įvykdė perversmą Lietuvoje, kurio metu nušalino taip pat ir Liubarto nemėgtą brolėną Jogailą nuo valdžios.
1382 m. pavasario pabaigoje Severų Naugarde prieš Kęstučio valdžią sukilo Jogailos brolis Kaributas. Kęstutis išžygiavo malšinti maišto.
1382 m. birželio 12 d., pasinaudojęs Vytauto išvykimu pas motiną į Trakus, Jogaila užėmė Vilnių. Birželio pabaigoje į Lietuvą įsiveržė kryžiuočiai, su kuriais liepos 6 d. Jogaila sudarė savitarpio pagalbos sutartį.
Vytautas su motina pasitraukė į Gardiną, kur atvyko ir Kęstutis. Šiomis sumaišties sąlygomis Liubartas stojo Kęstučio pusėn. Ne tik žemaičiai, bet ir Liubartas suteikė Kęstučiui pagalbą.
Deja, tai Kęstučio neišgelbėjo. Rugpjūčio 3 d. Jogaila derybų dingstimi atsiviliojo jį ir jo sūnų Vytautą į savo stovyklą ir juos suėmė. Apie rugpjūčio 15 d. į Krėvą išsiųstą Kęstutį pasmaugė Jogailos tarnai.
Ne mažiau lemtinga padėtis tais metais susiklostė ir Volynėje. Liubartas pergyveno savo priešą Vengrijos ir Lenkijos karalių Liudviką Anžu, kuris mirė 1382 m. rugsėjo 10 d. Po jo mirties Liubartas suskubo išvaduoti 1377 m. Liudviko užimtus Volynės miestus, išpirkdamas juos iš vengrų seniūnų.
Liubartas po šių įvykių gyveno nebeilgai. Mirė jis 1383 m. rugpjūčio 4 d. Jo valdas paveldėjo sūnus Teodoras Liubartaitis, bet neilgam: 1386 m. Jogaila iš jo atėmė Lucką (kurį perdavė valdyti Vytautui), o 1393 m. – ir kitas tėvonines valdas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
