VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.11.23. Kada Vladivostokas vėl bus Hǎishēnwwai?

Valdas Sutkus

 

1997 m. oficialiai baigėsi Pirmasis opiumo karas - britų administracija paliko Honkongą. Antrasis opiumo karas tebesitęsia, nes Rusijos Federacija tebėra okupavusi Amūro regioną ir Išorinę Mandžiūriją. Ši teritorija nuo Kinijos buvo atplėšta 1860 m. per Antrąjį opiumo karą, grasinant sudeginti Pekiną. Tuo metu, per taip vadinamą „pažeminimo šimtmetį“, kurio aidas ir dabar dar jautrus kinų sielai, Rusija užgrobė daug Kinijos žemių.

Bet pirmiausia pasižiūrėkime, kokiu principu dabartinė Rusija grindžia savo pretenzijas į išorės teritorijas. Kremlius pretenduoja į bet kokią teritoriją, kuri per pastaruosius kelis šimtus metų yra buvusi Rusijos sudėtyje arba kurią administravo Rusija, arba kurioje gyvena rusakalbiai gyventojai. Šios pretenzijos apima Aliaską, Ukrainą, Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Moldovą. Putinas taip pat laiko Rusijos imperijos dalimi bet kurią šalį, kuri priklausė nebeegzistuojančiai Sovietų Sąjungai ir todėl privalo bent jau pripažinti Rusijos valdžios viršenybę arba rizikuoja bet kada būti jėga sugrąžinta į Rusijos sudėtį.

 Žemėlapyje: buvusios Kinijos teritorijos pažymėtos raudonai

Istorija paremtų teritorinių pretenzijų kaimynams bėda ta, kad kaimynai lygiai taip pat gali turėti istorinių pretenzijų tau. Taigi, Rusija turi potencialų priešpriešinių pretenzijų reiškėjų būrį, kurį sudaro Suomija, netekusi Karelijos bei Viborgo, kai kurios kitos aplinkinės šalys, pavyzdžiui, Gruzija. Dabartinėje situacijoje pretendentų balsus nutildo tik didelis Rusijos ir šių mažesnių šalių galios skirtumas. Supratus tai, Putino imperializmo selektyvumas tampa akivaizdus. Sutartis ir susitarimus Kremlius vertina pagal savo istorijos supratimą ir žiūri į jas per Rusijos karinės galios pajėgumo prizmę. Kodėl gi ir kiti negali pažvelgti į Rusiją tuo pačiu kampu ?

Pavyzdžiui, Kinija. Didžiąją Kinijos ir Rusijos santykių istorijos dalį Rusija buvo Kinijos priešininkė, o ne sąjungininkė. Kinijos pretenzijos į Rusijos Tolimuosius Rytus bei kai kurias Sibiro teritorijas yra pagrįstos faktais ir istoriškai nenuginčijamos. XIII a. kinų žemėlapiuose Vladivostoko apylinkės vadinamos Jongmingčengu, o pats uostas iki šiol šalia Rusijos imperinio Vladivostoko pavadinimo tebevadinamas Hǎishēnwwǎi. Kinijos (ir Korėjos) pretenzijos į Rusijos Tolimuosius Rytus bei dalį Sibiro yra gana svarios. Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, iki sovietinio masinio deportavimo į Kiniją, gyveno daug kinų, kol etninis valymas ten pasiekė piką XX a. trečiajame dešimtmetyje. O prieš Rusijos revoliuciją kinai sudarė virš 40 proc. registruotos darbo jėgos tuometinėse Amūro ir Primorsko srityse. Tikėtina, kad tikrasis skaičius buvo didesnis, nes daug kinų dirbo sezoninius darbus pasienyje kaip padieniai darbininkai. Etniniai rusai greičiausiai sudarė mažumą, todėl Stalinas, kaip jam būdinga, pasirinko nežmonišką masinio iškeldinimo politiką, kad užtikrintų rusų persvarą.

Ką apie tai mano šiuolaikinė Kinija? Kol kas ji bando pasinaudoti Rusijos korta konkurencijoje su JAV ir Vakarų pasauliu. Bet Kinija jau nemato Rusijos, kaip lygiavertės partnerės. Draugas Xi jau prabilo apie dvipolį pasaulį: JAV ir Kinija. Rusija lieka kažkur šalikelėje. Kaip kokia Afrikos šalis, tik su branduolinėmis raketomis. Kinija gauna pigios naftos ir dujų iš Putino režimo, kartu kažkiek padėdama palaikyti didelę, nors ir žlungančią Rusijos autokratiją. Strateginis Kinijos pranašumas yra nuolatinis Rusijos ekonomikos ir gebėjimų (pavyzdžiui, po invazijos, Rusijoje didžiulis trūkumas IT darbuotojų ) bei gyventojų skaičiaus mažėjimas. Dėl karo Ukrainoje ir mobilizacijos iš Rusijos masiškai bėga jauni darbingi vyrai, dažniausiai turintys aukštą darbinę kvalifikaciją. Traukiasi kapitalas ir aukštųjų technologijų gamyba. Kiti jauni ir energingi vyrai, kurie turėtų dirbti ir mokėti mokesčius, dabar patys yra mokesčių mokėtojų išlaikytiniai, sėdintys su šautuvais apkasuose. Ir juos ne tik maitinti reikia, bet dar ir jiems algas mokėti. Rusijos karinė galia, dėl kurios ji iki šiol atrodė lygiavertė Kinijai, Ukrainos kare pasirodė mažai neefektyvi ir daug mažiau grėsminga, nei pasaulis manė iki tol. Rusijos armija jau patyrė didžiulių nuostolių kare ir tie nuostoliai didės, jei karas užsitęs. Rusijos kariniai ir ekonominiai nuostoliai Ukrainos kare, ypač jei karas užsitęs, labai susilpnintų Rusiją ir ji atsidurtų tokioje padėtyje, kad vargu ar turėtų kitą pasirinkimą, kaip tik tapti Kinijos satelitine valstybe – jos žaliaviniu priedėliu. Kinija, atrodo, nuo pat pradžių žinojo apie Rusijos planus įsiveržti į Ukrainą ir skatino Rusiją tai daryti, o prasidėjus karui, savo paramą atšaukė. Visa tai rodo, kad Kinija galbūt visą laiką statė ant Rusijos pralaimėjimo.

Rusija nyksta, todėl Kinijai atsiveria daugybė galimybių, kaip elgtis su nuosmukį patiriančia kaimyne. Jei dabartinės tendencijos išliks, Kinija gali pagrįstai tikėtis, kad vieną dieną į jos glėbį vėl sugrįš senosios teritorijos. Kinija gali tikėtis susigrąžinti Tolimuosius Rytus tiesiog tęsdama dabartinį ilgalaikį strateginį kelią. Kinijos gyventojų skaičius yra 10 kartų didesnis nei Rusijos, tačiau vienam rusui tenka 18 kartų daugiau žemės nei kinui. Kinijos ūkininkai jau dirba Rusijos žemėse Tolimuosiuose Rytuose, kinų verslo įmonės taip pat yra ten įsitvirtinusios. Rusija yra ekonominis nykštukas, lyginat su Kinija. Logiškai suprantama, kodėl Kinija nustoja laikyti Rusiją supergalybe ir lygiaverte šalimi.

Ar dabar, kai Rusijos Tolimuosiuose Rytuose nebeliko karinių dalinių, kurie sparčiai naikinami Ukrainos fronte, o Kremlius pasidarė tarptautiniu pariju, Rusijos ekonomika dūsta nuo Vakarų sankcijų svorio, Kinija ims griežtai elgtis su Rusija ir kels savo reikalavimus? Ką gali žinoti. Bet jei Putinas toliau eis karo keliu, Vladivostokas vieną dieną tikrai vėl taps Hǎishēnwwǎi - Kinijos miestu.

 

Atgal