ISTORIJA
2022.12.02.„Nusipelnėlio“ Jono Kazlausko skausmas
Vytautas Indrašius
1938 m. liepos 9 d. Zarasų apskrities, Antalieptės valsčiaus, Bikūnų kaime mirė paliegęs knygnešys ir daraktorius Jonas Kazlauskas. Mirė varge ir skurde, tokios pat varguolės sesers našlės Uršulės Ardišauskienės (1860 – 1936) šeimoje. Nuo 1929 m. buvęs mokytojas meldė skirti jam „nusipelnėlio“ pensiją ir tik metams likus iki atsisveikinimo su gyvaisiais, pradėjo gauti 20 litų elgetišką išmoką už knygų platinimą ir vaikų mokymą.
Oi, kaip vargo tas Lietuvai nusipelnęs žmogus, kad išgyventų pats ir padėtų sesers Uršulės Ardišauskienės šeimai? Pėsčias vaikščiojo į Kauną, pas valdininkus prašyti išmaldos. 1928 m. jį 30 litų sušelpė Kauno dvasinės seminarijos dėstytojas, kun. Morkus Morkelis. Kai senukas puolė kunigui į kojas, klausdamas, kada reikės grąžinti, kunigas pakėlė jį sakydamas: „Jei turėsi – atiduosi, o jei neturėsi – dovanoju“. 1935 m. birželio mėn. nuėjo Kaunan pas Liudą Girą. Garsus poetas, turtingas visuomenės veikėjas tegalėjo „nusipelnėlį“ pavalgydinti ir kelionei duoti 5 litus. Skaudus paradoksas!
Draudžiamų knygų platintojas ir mokytojas Jonas Kazlauskas apie 1935 m.
Jono Kazlausko statytas paminklas tėvui Juozapui Kazkauskui Dusetų kapinėse
O sotūs valdininkai nesiskubino pagreitinti pensijos skyrimą, anot jų, Kazlauskas negabeno knygų iš Prūsijos, o platino imdamas iš vietinių knygnešių Juozo Baranausko, pusbrolių Antano ir Petro Galinių.
1937 m. birželio 16 d. prašyme „ponui visos Lietuvos prezidentui“ rašė: „Atsivožiju pulti po kojų Jūsų Ekselencijos ir nuolankiausiai prašyti suteikti man pensiją iki gyvos galvos už mokymą privatiškai vaikų apie 30 metų Vilniuje ir 10 metų Utenos ir Zarasų apskrityse. Mano pirmas prašymas paduotas Švietimo ministerijon 1929 m. gegužės 22 d. Pagal paliepimo generolo pono Nagevičiaus, 1935 m. spalio 22 d. prie mano bylos Karo muziejun ir Ministerijon švietimo, aš kuo greičiausiai išsiunčiau 2 fotografijas.
Meldžiu Jūsų Ekselenciją, kaip viešpatį Dievą, susimilti ant manęs, suteikti man pensijos tiek, kiek bus mielaširdystės Šviesiojo Pono. Man 83 metai amžiaus, silpnos mano akys ir ausys, nėra duonos, nėra drabužių; gėda išeiti ant gatvės...“ Prašymą baigia tokiais žodžiais: „Laukiu, laukiu ir labai laukiu, kaip iš dangaus nuo Dievo, atpirkimo nuo bado, taip ir nuo Valdytojo mūsų brangios Lietuvos. Nuolankiausis nusipelnėlis Jonas, sūnus Juozo Kazlauskas“
Sugraudintas jautraus prašymo, prezidentas Antanas Smetona paliepė „nusipelnėliui“ Jonui Kazlauskui skirti vienkartinę 200 litų pašalpą.
O praeityje šis paliegėlis buvo jaunas, stiprus ir turtingas. Pasimokęs privačiai, Peterburge išlaikė egzaminus už penkias klases ir jau būdamas 26 metų, nuvažiavo Saratovo gubernijon ir tris metus mokėsi dvasinėje seminarijoje. Toliau mokytis neturėjo pinigų, tai apsigyveno Vilniaus krašte ir pradėjo mokytojauti, rengė privačiai vaikus ir jaunuolius siekiančius aukštesnio mokslo. Apie tai paliudijo kun. Jonas Kanapeckas, Kauno vaistininkas J. Janulis ir kiti.
Pradėjęs mokytojauti ir paturtėjęs Jonas Kazlauskas daug padėjo pinigais šelpdamas moksleivius, policijos persekiojamus žmones, ar tiesiog labdaros tikslais. „Mano daiktų apie dešimt Daugailių bažnyčioje fundavota (spėjama apie 1897 m – V. I) – rašo Jonas Kazlauskas, - Didžiajame altoriuje švento Antano, po dešinei rankai altoriuje - Motinos Švenčiausios Škapliernos ir kiti abrozdai už Dievo stalo, varpeliai labai svarbūs, bliudelis varšausko sidabro švęstam vandeniui ir t. t“.
„Mano rankoj buvę mokiniai: Juozas Kazickas, Antanas Miškinis, Bronius Miškinis, Vilgelmas Vaškelis, Nikodemas Raikalas, visi iš Užpalių valsčiaius, Kseveras Zabulis iš Veleikių kaimo, Antanas Labeika iš Antandrajos kaimo. Padėjau pinigais ir mokinimu kun. Tilisforui Mickevičiui, kun. Jonui Skardinskui, kun. Juozui Borodičiui, kun. Petrui Prunskiui, kun. Motiejui Tumėnui, agronomui a+a Jonui Dapkui, mokytojai Elžbietai Sakalauskaitei, po vyru Žilėnienei, mokytojai K. Januškevičiūtei iš Daržinių kaimo, Kaziui Mierkiui, dabar jis Vyžuonų valdybos sekretorius ir t. t. Kai kurie mano mokiniai papuolė Peterburgan, Kazanskan Soboran, ten juos sužeidė“ (LCVA, f. 1787, apr. 1, byla 72).
Kaip gi turtingas, daugeliui pagelbėjęs mokytojas Jonas Kazlauskas virto vargšu? Randu jo paties aprašymą knygnešio pensijos byloje: „Gyvendamas Vilniuje, savo bute priėmiau, duodavau valgyti ir pinigais Kražių skerdynių brolių ir seserų lankyti kalėjime atvažiavusius Vilniun gimines. Kai sužinojo policija, kad pas mane jie buvo, pranešė generalgubernatoriui Piotrui Orževskiui, tai man nedavė pabaigti bylos tvarkyti pas vyr. notarą apie pirkimą žemės 4 valakų, 80 dešimtinių nuo graždankos Eugenijos Šulcienės dvaro Mosevičiai – Bujačkai prie Niemano stoties, Lidos apskrityje. O likusio turto netekau 1915 karo laikais. {...} Daug reikėtų popieriaus, kad aprašyti visus atsitikimus mano. Čia daug yra gramatiškų klaidų, prašau dovanoti man“.
Per represijas, skolininkus ir galiausiai per 1915 – 1918 m. karą, praradęs santaupas ir turtą, Jonas Kazlauskas paliko Vilnių. Dar dešimt metų dirbo samdomu mokytoju Daugailių, Dusetų, Užpalių valsčiuose, visą uždarbį skirdamas vargstančios sesers Uršulės Ardišauskienės šeimai. Pagaliau ir pats, pasenęs, paliegęs sugrįžo į Bikūnus ir pradėjo klibinti valdininkus, kad susimiltų skirti elgetišką 20 litų knygnešio pensiją.
Kad mokytojas Jonas Kazlauskas išties buvo turtingas žmogus liudija didingas šlifuoto granito paminklas tėveliui Juozapui Kazlauskui Dusetų kapinėse. Jame meistrai dailiai išraitė sakinius: 1885 mietas 25 dienoj Nojabriaus mienasia numire turiunt 61 mietus Jozefas Kozlovskas. Prasza sukalbietie Tiewie musu ir Swiejka Maria. Žemiau, ant postamento dar sakinys Pamiętka od dziesi najlepszemu ojcu.
Mirė knygnešys ir mokytojas Jonas Kazlauskas 1938 m. liepos 9 d. Ir palaidotas šalia tėvo Dusetų kapinėse, didingo paminklo papėdėje. Kai žiūriu į tautai nusipelniusio žmogaus nuotrauką, skurdų aprėdą, išraiškingą veidą, gilios protingos akys skverbiasi į mane ir pasiekia pačią širdį. (Nuotraukos iš Antano Ardišausko šeimos archyvo).
Atgal
.jpg)
