VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

2022.12.10.Ona – Vytauto gelbėtoja

Inga Baranauskienė

Mūsų istorinėje atmintyje didžiosios kunigaikštienės Onos Vytautienės paveikslas nėra labai ryškus. Ją gožia Birutė, Barbora Radvilaitė, netgi karalienė Morta Mindaugienė.

Vis dėlto jokia kita moteris nepaliko tokio ryškaus pėdsako viduramžių Lietuvos istorijoje. Jos vaidmuo sudėtingose to meto politikos peripetijose dažnai būdavo lemiamas. Taigi Liudvikas Rėza Onai skirtoje baladėje ne be reikalo reikalavo statyti jai paminklą ir klausė: „Kur marmuras?“

 

Onos kilmė ir giminė

 

XVI a. pradžioje rašytos Bychovco kronikos autorius lengva ranka paskelbė Oną Smolensko kunigaikštyte, ir ši versija ilgam įsitvirtino istoriografijoje. Vis dėlto ilgainiui kai kurie istorikai ėmė ja abejoti, ir tam buvo priežasčių.

Pirma, Vytauto santykiai su Smolensko kunigaikščių gimine buvo šalti ir netgi priešiški. Jie jam niekada nepadėjo ir nuolat kėlė maištus – galiausiai Vytautas juos apskritai pašalino iš Smolensko. Tokia santykių dinamika prieštarauja prielaidai apie smolenskietišką Onos kilmę: viduramžių etika reikalavo, kad žmonos giminė remtų žentą, o žentas savo ruožtu remdavo žmonos giminaičius.

Antra, stačiatikės kunigaikštytes santuokai su pagoniu buvo reikalingas Rusios metropolito leidimas. Tačiau tuo metu, kai Vytautas susituokė su Ona, t. y. apie 1370 m., šias pareigas ėjo nuožmus Lietuvos priešas Aleksijus, kuris tokio sutikimo niekaip nebūtų davęs. Aleksijus rezidavo Maskvoje ir netgi buvo faktinis jos valdovas. 1368–1372 m., po Algirdo pirmojo žygio į Maskvą, jis dėjo visas pastangas, kad apribotų išaugusią Lietuvos įtaką: atleidinėjo rusėnų kunigaikščius nuo ištikimybės priesaikos Algirdui, o Smolensko kunigaikščiui Sviatoslavui, pasitelkęs Konstantinopolio patriarchą Filotejų, netgi grasino ekskomunika. Akivaizdu, kad, jeigu tokiame fone Sviatoslavas būtų dar ir dukterį už pagonio ištekinęs, Aleksijus būtų paskelbęs tokią santuoką neteisėta, ir ji būtų tapusi Algirdo ginčų su Konstantinopolio patriarchu objektu. Tačiau jų susirašinėjime tokių užuominų neužtinkame.

Galop, smolenskietiškai Onos kilmės versijai prieštarauja ir amžininkų liudijimai apie jos artimiausius giminaičius. Iš jų žinome, kad ji turėjo brolį, iš kurio, kaip teigia Vytautas savo vadinamajame „Skunde“, Jogaila su Skirgaila buvo atėmę tėvoniją, o taip pat dvi seseris – su jomis savo apsilankymo Vilniuje 1413 m. metu buvo susitikęs burgundų riteris Žiliberas de Lanua.

Vytautas Didysis su žmona Ona. Nežinomas XVI a. vokiečių dailininkas. Nacionalinis muziejus LDK valdovų rūmai.

Šaltiniai leidžia nustatyti ir Onos seserų tapatybes.

Viena buvo ištekėjusi už Alšėnų kunigaikščių Jono Algimantaičio. Liubečio cerkvės sinodikas išsaugojo ir jos vardą – Agripina. Jonas Algimantaitis 1379 m. dar spėjo patekti į šaltinius kaip Jogailos vasalas, bet vėliau tapo vienu ištikimiausių Vytauto bendražygių: abu kartus lydėjo jį į Prūsiją, o, Vytautui įsitvirtinus Lietuvoje, gavo valdyti Kijevą. Paskutinį kartą paminėtas 1400–1401 m. kaip vienas iš Vilniaus-Radomo sutarties liudininkų. Jono ir Agripinos palikuonys taip pat išlaikė įtaką Vytauto aplinkoje: jų duktė po Onos mirties tapo antrąja Vytauto žmona; sūnūs Andrius ir Mykolas vietininkavo Kijeve, o Simonas buvo tapęs Didžiojo Naugardo kunigaikščiu; Andriaus vidurinioji duktė Sofija (Sonka) Vytauto pastangomis buvo ištekinta už Jogailos ir t. t. Nepasisekė tik sūnui Aleksandrui, turėjusiam iškalbingą Neliubo, t. y. Nemylimojo, pravardę: jis suartėjo su Švitrigaila ir 1405 m. kartu su juo pabėgo į Maskvos didžiąją kunigaikštystę.

Antrosios Onos Vytautienės sesers Julijonos Jadvygos biografija įkūnijo visą 1382–1392 m. Lietuvos vidaus kovų dramą. Jos pirmasis vyras – Birutės giminaitis Butrimas – 1382 m. buvo nužudytas Algirdaičių. Jos antruoju vyru tapo tūlas Narimantas – Jogailos šalininkas. Galima įtarti, kad santuoka turėjo įtvirtinti 1384 m. įvykusį Vytauto ir Jogailos susitaikymą. Vis dėlto taika ilgai netruko, ir 1390 m. antrasis Julijonos vyras irgi žuvo – šįkart nuo Vytauto rankos. Trečią kartą Julijona ištekėjo už Vytautui artimo didiko Alberto Manvydo, kuris apie 1396 m. buvo paskirtas Vilniaus seniūnu (vėliau – vaivada) ir ėjo šias pareigas iki pat mirties 1422–1423 m. sandūroje. Su Manvydu Julijona susilaukė sūnaus Jono (Ivaškos), kuris į šaltinius pirmą kartą pateko 1423 m., o mirė 1458 m. Vaikų tikriausiai buvo daugiau, nes 1407 m. Vytauto donacijoje jie minimi daugiskaita, bet jų likimas nežinomas. Taip pat nieko nežinoma, ar Julijona turėjo vaikų iš ankstesnių santuokų. Šaltiniuose minimą Joną Butrimą rizikinga laikyti jos sūnumi, nes Butrimas greičiausiai buvo šio didiko vardas, o ne tėvavardis. Antra vertus, aukšta Jono Butrimo padėtis Vytauto dvare neprieštarautų prielaidai apie giminystę.

Eišiškių piliavietė – Onos Vytautienės gimtinė. Zenono Baubonio nuotr.

Kaip bebūtų, faktų visuma rodo, kad Vytauto santykiai su Onos seserimis buvo glaudūs: jis dalinosi su jų šeimomis ir vargais, ir pergalės vaisiais. Tą patį, matyt, galima pasakyti ir apie pačią Oną. Tačiau jos seserų santuokų pobūdis dar kartą paneigia smolenskietiškos Onos kilmės versiją: Smolensko kunigaikščiai tikrai nebūtų tekinę savo giminaičių nei už XIV a. 8-ame dešimtmetyje dar visai nežymaus Jono Alšėniškio, nei juo labiau už pagonio Burimo. Taigi Onos giminės ištakų reikia ieškoti kitur.

Tam reikia nustatyti jos brolio tapatybę. Dar tarpukariu istorikas Ignas Jonynas padarė išvadą, kad šiam vaidmeniui geriausiai tinka Vytauto bendražygis Sudimantas, ir tam galima tik pritarti. Šaltiniuose Sudimantas iš Eišiškių vadinamas Vytauto svainiu (mage, schwoger, swoger). Jis lydėjo Vytautą į Prūsiją pirmojo jo pabėgimo metu (1382–1384 m.), o antrojo išvakarėse (1389 m.) išdavė Algirdaičiams Vytauto planą užimti Vilnių, bet, Vytautui grįžus į Lietuvą, išvengė bausmės. Sudimantas žuvo 1394 m.: kryžiuočių paimtas į nelaisvę, buvo pakartas už kojų ir sudegintas. Vaikų Sudimantas, matyt, neturėjo, nes po jo mirties Eišiškės atsidūrė Vytauto pavaldume.

Identifikavę Sudimantą kaip Onos brolį, galime nustatyti ir jų tėvą. Yra išlikęs lotyniškas Lietuvos didikų laidavimo už Bratošą Kailutaitį (ar Kailutovičių) aprašas, kuriame tiksliai įvardijamas Sudimanto tėvas – Pexte (Pekštys); pats laidavimo aktas datuojamas maždaug 1387 m. Pekštį mini ir Livonijos kryžiuočių kronikininkas Hermanas Vartbergė: pasak jo, Pekštys buvo aukštakilmis didikas (satrapa), „kunigaikščio Kęstučio atstovas Trakuose“ (advocatus regis Keisnstut in Trakken) – taigi Trakų seniūnas, 1377 m. dalyvavęs Kęstučio vadovaujamame žygyje į Kušą ir jo metu patekęs į Livonijos kryžiuočių nelaisvę, nors vėliau, matyt, išpirktas ar iškeistas.

Eišiškių buvimas Sudimanto tėvonija leidžia susieti Onos giminę ir su dar vienu iškiliu Lietuvos didiku Eikša Litavoraičiu, kuris 1349 m. kartu su Karijotu dalyvavo Algirdo pasiuntinybėje pas chaną Džanibeką, o 1374 m., Jurgiui Karijotaičiui trumpam tapus Moldavijos valdovu, buvo jo paskirtas Dniestro Bilhorodo (dab. Ukraina, Odesos sritis) seniūnu ir apdovanotas keletu kaimų, įvertinant jo pergales prieš totorius. Eikša galėjo būti Onos senelis.

Krėvos pilis, kurioje kalinamą Vytautą išvadavo Ona. Rekonstrukcija, Krevo.by nuotr.

Taigi apibendrinkime. Onos giminė buvo įtakinga ir, sprendžiant pagal Eišiškių pilies gabaritus, gana turtinga. Valstybės vidaus hierarchijoje ji stovėjo vos vienu laipteliu žemiau už valdančiąją dinastiją ir priklausė būtent tam sluoksniui, iš kurio nuotakas rinkdavosi ne tik smulkieji kunigaikščiai, tokie kaip Jonas Alšėniškis, bet ir valdančiosios dinastijos nariai – kaip pavyzdį, galima paminėti kad ir vėlesnes Vytauto bei Jogailos santuokas su Alšėnų kunigaikštytėmis.

Atitinkamai santuoka su Ona galėjo atnešti naudos ne tik pačiam Vytautui, bet ir visai jo giminei. Eikša galėjo padėti Algirdui su Kęstučiu subalansuoti santykius su Kariotaičiais, kurie, įsitvirtinę Podolėje, pradėjo maištauti prieš dėdes ir apie 1365 m. netgi buvo pripažinę Lenkijos karaliaus Kazimiero valdžią. Taip pat Eikša su Pekščiu būtų galėję paremti Kęstučio sūnų Vaidotą Karijoto anksčiau valdytoje Naugarduko kunigaikštystėje.

Vis dėlto, tai nereiškia, kad santuoka buvo vien iš išskaičiavimo. Vytautas su Ona beveik neišvengiamai turėjo susipažinti dar prieš vedybas, ir tai skatina manyti, kad pagrindinė vedybų priežastis buvo abipusė simpatija ar netgi meilė, be kurios darnus poros sugyvenimas vėlesniu išbandymų laikotarpiu vargu ar būtų buvęs įmanomas.

 

Kunigaikštienė, puikesnės už kurią nebuvo

Pirmą kartą į istoriją Ona pateko 1382 m. rudenį, po to, kai Algirdaičiai prie Trakų apgaule suėmė Vytautą su Kęstučiu. Kęstutis buvo išvežtas į Krėvą ir po kelių dienų nužudytas, nors jo mirtį buvo stengiamasi pateikti kaip savižudybę. Vytautas iš pradžių buvo įkalintas Vilniuje, bet netrukus Algirdaičiai jį irgi perkėlė į Krėvą, tuo tarsi įspėdami, kad jo laukia tėvo likimas.

Kur šios žinios užklupo Oną, neaišku. Birutę, prieš išžygiuodami prie Trakų, Kęstutis su Vytautu buvo išsiuntę į saugiu laikytą Brestą, todėl tikėtina, kad ten iškeliavo ir Ona su dukra. Į Brestą turbūt buvo išsiųsti ir du jaunesnieji Vytauto broliai Žygimantas su Tautvilu bei sesuo Rimgailė.

Po Kęstučio ir Vytauto suėmimo į Brestą galėjo pasitraukti ir daugiau jų giminių bei rėmėjų. Algirdaičiams iškilo grėsmė, kad, sutelkusi pajėgas, Birutė su savo sūnumis surengs prieš juos keršto žygį, tad įspėjamasis Vytauto išsiuntimas į Krėvą turėjo būti skirtas pirmiausia jai.

Įvertinusi įspėjimą, Vytauto šeima, matyt, parengė atsakomąjį planą. Greičiausiai Ona atvyko pas Jogailą kaip derybininkė, o paskui – gavo leidimą susitikti su Vytautu, kad įtikintų jį sutikti su Algirdaičių sąlygomis.

Metraščiai gana aiškiai aprašo, kas buvo toliau. Patekusi į Krėvą, Ona išsiaiškino visas Kęstučio mirties aplinkybes ir ėmėsi organizuoti Vytauto išlaisvinimą. Jai padėjo dvi jai patarnavusios moterys, vakare ateidinėdavusios kloti sutuoktiniams patalo: viena paskolino Vytautui savo drabužius, kita išvedė jį iš saugomo kambario ant sienos, nuo kurios Vytautas nusileido virve.

Tenka apgailestauti, kad literatūroje ir iš dalies net istoriografijoje įsivyravo istoriko Teodoro Narbuto sukurta legenda, esą Vytautą išgelbėjo viena vienintelė tarnaitė, kuri vėliau neva buvo nužudyta. Iš tikrųjų tarnaitės, nuolat šmirinėdamos į kambarį ir atgal, galėjo nesunkiai suklaidinti sargus, o paskui išsmukti iš pilies, kol Vytauto pabėgimas dar nebuvo pastebėtas.

Sofija Vytautaitė su vaikais 1399 m. vieši pas tėvus Smolenske (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūros detalė, XVI a. vid.).

Taip pat verta pastebėti, kad Alšėnai, kuriuose gyveno Onos sesuo Agripina su vyru, buvo vos už keliolikos kilometrų nuo Krėvos, ir kad juose galėjo rasti prieglobstį ne tik nuo Algirdaičių pykčio bėgančios tarnaitės, bet ir pats Vytautas. Tikėtina, kad būtent čia jis buvo aprūpintas žirgais ir kitais tolimesnei kelionei reikalingais daiktais, o taip pat palyda.

Tačiau Ona liko Krėvoje, ir būtent jai teko ištverti visą Algirdaičių pyktį dėl Vytauto pabėgimo. Tolesni įvykiai, nors ir tragiški, leido išsisukti Onai palyginti lengvai: Birutė žuvo, nespėjusi sutelkti šalininkų, Vytautui teko trauktis į Mazoviją, Jogaila nusprendė, kad pusbrolis nebepavojingas, ir leido Onai bei kitiems jo rankose buvusiems Vytauto giminaičiams vykti pas jį.

Ona galėjo džiaugtis savo laime, bet tai turėjo tapti nemenku iššūkiu Vytautui: žmonos sėkmė labai jau smarkiai kontrastavo su jo paties nesėkmėmis, ir netgi pabėgimas iš Krėvos neatrodė didvyriškai. „... Pabėgau. O nelaisvėje palikau savo brolį, savo seserį, savo žmoną, ir savo vaikus,“ štai kaip jis pats apibūdino situaciją.

Vis dėlto Vytautas su iššūkiu susidorojo: ilgainiui jis sugebėjo ne tik pakilti bei tapti Didžiuoju, bet ir visą likusį gyvenimą demonstruoti dėkingumą žmonai. Pasak metraštininkų jis mėgdavęs sakyti, kad moterys jam du kartus gyvenimą padovanojusios, ir kad nuo jų – arba konkrečiai nuo Onos – priklausanti jo sėkmė.

Faktai irgi rodo, kad kritiniais momentais Vytautas drąsiai kliovėsi žmona ir nuolat leisdavo jai sužibėti.

1392 m. Ona laidavo Jogailai su Jadvyga ne tik savo, bet ir paties Vytauto ištikimybę. 1400 m., kai po pralaimėjimo prie Vorsklos prireikė atnaujinti sąjungą su Lenkija, Ona atvyko į Prūsiją, kaip šiandien pasakytume, su draugišku vizitu ir sėkmingai vedžiojo kryžiuočius už nosies, kol Vytautas tarėsi su Jogaila. 1406 m., pralaimėjus pirmajam žemaičių sukilimui, Ona nemažai nuveikė, įtikinėdama juos laikinai pasiduoti Vokiečių ordinui – kryžiuočiai jai net atskirą padėką parašė.

Apskritai politikoje Ona buvo pasirinkusi Ordino draugės vaidmenį, o kryžiuočiai, ypač magistras Konradas fon Jungingenas, nuolat siuntinėdavo jai brangias dovanas, iš kurių paminėtinas bene pirmasis į rašytinius šaltinius patekęs klavyras.

Vis dėlto 1413 m. Ona efektingai nutraukė savo ilgametį flirtą su kryžiuočiais: kai derybas dėl Žemaitijos sukomplikavo ankstesni įsipareigojimai atiduoti ją Ordinui, Vytautas gudriai pasižadėjo juos vykdyti, jeigu niekas neprieštaraus; kryžiuočiai sutiko, o tuomet protestą pareiškė Ona. Išėjo tikras anekdotas: įsipareigojimai – įsipareigojimais, o žmonai juk nepaprieštarausi!

Bet Vytautas su Ona galėjo sau leisti šitaip juokauti – jų santykiai pasižymėjo stebėtina darna. Šaltiniai netgi leidžia teigti, kad Vytautas su Ona dalijosi vienu miegamuoju. Yra išlikęs pasakojimas, kad 1399 m. jų kambaryje Gardine kilo gaisras, ir Vytautą su Ona išgelbėjo tik juos pažadinusi augintinė beždžionėlė.

Laimingos santuokos įspūdį trikdo tik vienas disonansas. Kai 1418 m. rugpjūtį Ona pasimirė, Vytautas dar tų pačių metų pabaigoje vedė jos sesers dukrą Julijoną Alšėniškę, dėl ko skubos kilo gandų, neva Julijona jau anksčiau buvo jo meilužė ir net kad Vytautas, norėdamas ją vesti, nužudęs jos vyrą, Karačevo kunigaikštį Joną.

Vis dėlto, jeigu Julijona iš tikrųjų būtų buvusi Vytauto meilužė, Vytautas nebūtų tekinęs jos į Lietuvai tik neseniai paklususį Karačevą. Be to, pastebėtina, kad tuokdamasi su Vytautu Julijona jau buvo mažiausiai trisdešimt penkerių. Taigi labiau tikėtina, kad Vytautas suartėjo su Julijona jau po Onos mirties ir vedė ją, nesąmoningai, o gal net ir sąmoningai tikėdamasis jos asmenyje rasti naują bendražygę – verta pasakyti, kad Julijona taip pat buvo stipraus charakterio moteris, gebėjusi ne tik paremti Vytautą, bet ir jam paprieštarauti.

Kaip bebūtų, antroji santuoka nepakeitė Vytauto jausmų pirmajai žmonai: testamente jis nurodė jį palaidoti šalia Onos, tuo tarsi patvirtindamas amžiną ištikimybę.

 

Vietoj epitafijos

Ona Vytautienė neišaugino sūnaus, dėl ko kartais dūsauja šiuolaikiniai istorikai, – žinoma tik jos dukra Sofija, tapusi Maskvos didžiąja kunigaikštiene ir vėliau pagarsėjusi kaip savo tėvų verta politikė.

Vis dėlto Ona nugyveno ilgą, turiningą ir nuotykių kupiną gyvenimą, sulaukė anūkų, džiaugėsi vyro meile ir visuotiniu pripažinimu. Jai sekėsi ir kaip moteriai, ir kaip politinei veikėjai. Taigi, matyt, ne veltui Jono Posilgės kronikoje rašoma, kad puikesnės kunigaikštienės niekur kitur nebuvo.

 

 

 

Atgal