ISTORIJA
2022.12.16. Ar istorijai būdingas spiralės dėsnis?
Zenonas Kumetaitis
1939-1945 metai. Lenkijos okupacija 1939 metais
Po pirmojo pasaulinio karo pralaimėjęs Reichas puoselėjo revanšistines idėjas, o Sovietinė Rusija bandė sukelti pasaulinę socialistinę revoliuciją. Kadangi pagal vieną iš Versalio sutarties sąlygų Vokietijai buvo panaikinta karo pramonė, šią spragą užpildė SSSR, tiekdama jai ginklus ir žaliavas.
Kiekviena šalis siekdama savo tikslų, 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašė nacistinės Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį bei slaptus Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus.
Vokietijos kariuomenė 1939 m. rugsėjo 1 d. įsiveržė į Lenkiją ir okupavo sutartimi apibrėžtos teritorijos dalį, o SSSR prieš karo pradžią bandė jį taip pateisinti:
„Sovietinė vyriausybė negali abejingai stebėti kaip mūsų gentainiai ukrainiečiai ir baltarusiai, gyvenantys Lenkijos teritorijoje, palikti likimo valiai ir be jokios apsaugos. Todėl Raudonajai armijai duotas įsakymas pereiti valstybės sieną ir suteikti Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos gyventojams ir jų turtui savo apsaugą“.
Okupavus Lenkiją, rugsėjo 22 dieną Lietuvos Brastoje įvyko bendras vermachto ir raudonosios armijų karinis paradas. Pagal Vokietijos-SSRS sienų ir draugystės rugsėjo 28 d. sutartį šios šalys pasidalino Lenkijos valstybę. Abiejų okupantų siekis buvo pavergti ar net sunaikinti Lenkijos kultūrą ir gyventojus.
Jau 1939 metų spalio 2 d. sovietų okupuotose rytinėse Lenkijos teritorijose buvo organizuoti deputatų rinkimai į Liaudies suvažiavimą. Rinkimuose Vakarų Ukrainoje dalyvavo 93%, o Vakarų Baltarusijoje – 96% gyventojų.
Jau spalio pabaigoje abiejų okupuotų teritorijų „išrinkti“ deputatai paskelbė apie tarybų valdžios nustatymą ir kreipėsi į SSSR Aukščiausiąją Tarybą su prašymu „suvienyti“ ukrainiečių ir baltarusių tautas, o lapkričio 1–2 d. SSSR Aukščiausioji taryba priėmė įstatymą dėl jų prijungimo prie SSSR ir atitinkamai susijungimo su USSR ir BSSR. Netrukus SSSR sieną su nacistine Vokietija įteisino konstitucijoje.
Keičiantis jėgų pusiausvyrai antrajame pasauliniame kare, 1943 metų spalio 28–gruodžio 1 dienomis antihitlerinės koalicijos sąjungininkai – SSSR, Didžioji Britanija ir JAV, vadovaujami šių šalių vadovų J. Stalino, V. Čerčilio ir F. Ruzvelto, dalyvaujant diplomatijos ir karinių štabų vadams, susitiko Teherane aptarti pokarinės Europos ir nacistinės Vokietijos perspektyvų.
Vėliau sekė Krymo/Jaltos (1945 vasario 4–11 d.) ir Potsdamo/Berlyno (1945 liepos 17 – rugpjūčio 2 d.) konferencijos. Šalia Vokietijos politinio ir administravimo valdymo perspektyvos klausimų buvo detaliai svarstomi Vokietijos ir Lenkijos teritorijų bei sienų klausimai.
Visos šalys iš esmės pritarė Kerzono linijos taikymo sienai tarp SSSR ir Lenkijos principui, bet Stalinas ją savaip interpretavo:
„Kalbos esmė yra tame, kad ukrainietiškos žemės turi būti priskirtos Ukrainai, baltarusiškos – Baltarusijai, tai yra tarp mūsų ir Lenkijos turėtų būti 1939 metų siena, nustatyta sovietinės konstitucijos! (Sąmoningai nutylėta Vokietijos-SSRS sienų ir draugystės sutartis. Aut. pastaba) Tarybinė vyriausybė dėl sienos laikosi tokio pat požiūrio ir laiko jį teisingu“.
Suprask Rusijos logiką:
– Ką užgrobė Vokietija, atiduokim Lenkijai, o ką užgrobėme mes iš Lenkijos, tai jau bus amžinai mūsų;
– Nors mes pritariame Kerzono atribojimo linijai, bet ją pakoregavome mums naudinga linkme ir ją suderinome su Hitleriu dar 1939 metais;
– Visas Vokietijos sutartis dėl teritorijų aneksijų panaikinkime, bet sieną, nustatytą 1939 m. Vokietijos-SSRS sienų ir draugystės sutartimi, palikime galioti, nes ji įteisinta mūsų konstitucijoje.
Kerzono linija ir teritorijų aneksija
Potsdamo konferencijoje per daug nesigilinant ir nedelsiant buvo pritarta rusų pateiktiems pasiūlymams dėl SSSR-Lenkijos sienos ir Rytų Prūsijos padalinimo Sovietų Sąjungai ir Lenkijai. Sprendimas buvo priimtas ir turėjo galioti iki galutinės taikos sudarymo.
Sienos ir Karaliaučiaus anklavo statusas turėjo būti galutiniai nustatyti Taikos sutartimi sekančioje konferencijoje tarp sąjungininkų, kur JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga turėjo galutinai sureguliuoti ir patvirtinti šiuos klausimus.
Konferencijoje Britanija reikalavo, kad nustatant sieną komisijoje dalyvautų Britanijos ir JAV atstovai, bet rusai tam pasipriešino teigdami, kad tai dvišalis lenkų ir rusų veiksmas, su kuriuo abi šalys susidoros ir be kitų valstybių atstovų.
Sąjungininkams, siekiant kuo greičiau užbaigti karo pasekmių svarstymą, tuo pačiu nuolaidžiaujant Sovietų Sąjungai, daugiau konferencijų dėl valstybių sienų ir jų teritorijų neįvyko, o SSSR siena su Lenkija buvo nustatinėjama iki 1958 metų.
Prisigrobtas turtas lėktuvais, traukiniais ir automobiliais iš SSSR kariuomenės užimtų teritorijų buvo gabenamas iki 1953 metų. Rytų Europos valstybės buvo nustumtos į politinę nuošalę ir priverstos kęsti ekonominę ir politinę izoliaciją ištisą penkiasdešimtmetį.
Po SSSR subyrėjimo 1990 metais Rytų bloko šalys, bijodamos istorijos pasikartojimo, skubiai integravosi į Europos Sąjungą ir prisijungė prie NATO, kurie garantavo saugesnį jų vystymąsi.
Istorijos spiralės tęsinys XXI amžiuje pagal 1939-1945 metų scenarijų
Po žinomų įvykių Moldovoje, Gruzijoje ir Ukrainoje, kai tarpininkaujant vakarų partneriams, buvo įšaldyti konfliktai šiose šalyse, Rusija tai suprato, kaip vakarų silpnumą ir galimybę toliau grobti gretimų valstybių teritorijas.
Pagal jau senai patikrintą schemą okupuotose teritorijose dislokuojami Rusijos kariniai daliniai, organizuojami pseudo rinkimai, suformuojamos separatistinės vyriausybės ir skelbiamos „nepriklausomos liaudies respublikos“.
Toks scenarijus buvo pritaikytas Baltijos valstybėms dar prieš antrąjį pasaulinį karą.
Konflikto ištakos susidarė 2014 m., ukrainiečiams nuvertus prorusišką prezidentą V. Janukovyčių. Vėliau, Rusijai nepavykus suformuoti sau palankią vyriausybę Ukrainoje, buvo ruošiamasi naujai ekspansijai į šią šalį.
Nuo 2021 m. kovo prie Ukrainos sienos, taip pat rytinėje Baltarusijoje dalyje, buvo demonstratyviai telkiama Rusijos kariuomenė, o Rusijos aneksuotame Kryme – nuo 2014 m.
Padėtis gerokai paaštrėjo 2022 m., Rusijai vasario 21 d. pripažinus Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikas, su ne tik jų okupuotomis, bet ir Ukrainai pavaldžiomis teritorijomis.
Vakarai stebėjo šį procesą, nors ir nelabai tikėjo, kad gali kilti plataus masto karas XXI amžiuje. Rusija tai kategoriškai neigė, motyvuodama valstybės suverenia teise pravesti karinius manevrus savo teritorijoje.
Kai kas iš vakarų politikų naiviai tikėjo, kad, gal būt, rusai nori užimti dar neokupuotas Donecko ir Luhansko sričių dalis ir tuo užbaigti savo karinę epopėją.
Rusijos „karinių operacijų“ tikslai visada buvo vienodi
Deja, vasario 24 dieną Rusijos kariuomenė visu sienos perimetru su Ukraina, įskaitant Juodosios jūros akvatoriją ir rytinę Baltarusijos sienos dalį, užpuolė suverenią Ukrainos valstybę, tikėdamasi per kelias ar keliolika dienų užimti Ukrainą ir pasodinti sau lojalią vyriausybę.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nedrįso tai pavadinti karu, nes pagal tarptautinę teisę būtų grėsę ekonominės ir politinės sankcijos, įskaitant ir pašalinimą iš Jungtinių Tautų.
Todėl šis karas buvo pavadintas specialiąja karine operacija Ukrainoje, kurios tikslas, anot V. Putino, „apginti Donecko ir Lugansko demokratines respublikas, o taip pat ir pačią Rusiją bei demilitarizuoti ir denacifikuoti Ukrainą kaip neonacistinę valstybę“.
Rusijos prezidentas pabrėžė nenorįs Ukrainos „okupacijos“, o tik jos „demilitarizavimo“. Leitmotyvas panašus kaip ir prieš užpuolant 1939 metais Lenkiją.
Skirtumas tik formuluotėje: 1939 metais reikėjo ginti „be globos“ paliktus baltarusius ir ukrainiečius Lenkijoje, o 2022 m. ginti rusų įkurtas pseudo respublikas, kurių niekas neužpuolė.
Rusija tikėjosi užimti jei ne visą Ukrainą, tai bent jos nemažą dalį, įskaitant visą Juodosios jūros pakrantę su Odesos uostu, ir analogiškos vakarų valstybių reakcijos kaip 2014 metais rusams užėmus Krymą, Donecką ir Luganską.
Bet šį kartą vakarai kaip niekad buvo vieningi agresijos atžvilgiu. NATO, kaip ir dauguma vakarų demokratijos valstybių, pasmerkė neišprovokuotą Rusijos puolimą prieš Ukrainą ir pradėjo tiekti jai ginklus.
Pradžioje ginklų tiekimas turėjo daugiau simbolinį charakterį, nes buvo daug dvejonių dėl Ukrainos kariuomenės galimybės rimčiau pasipriešinti „antrajai“ pasaulio armijai.
Nepavykus blickrigui ir Ukrainos armijai demonstruojant didvyriškumą fronte, ginklų tiekimas sulig kiekviena pergale pradėjo didėti.
Žvėriškumų ir grobimų mąstai nesikeičia
Po pirmųjų okupuotų teritorijų išvadavimo, pradėjo aiškėti Rusijos kariuomenės žvėriškumai. Jei antrojo pasaulinio karo metais rusų armijos žvėriškumai ir grobimų mastas buvo mažai dokumentuotas, tai XXI amžiuje šiuolaikinės technologijos leido užfiksuoti nemažą dalį karo nusikaltimų.
Rusų kareiviai Ukrainos kaltinami ukrainiečių moterų prievartavimu, civilių gyventojų ir vaikų žudymu, kitais žvėriškumais Bučoje, Borodiankoje, Hostomelyje ir kitose išvaduotose gyvenvietėse.
Civilizuotas pasaulis buvo pakraupęs nuo parodytų vaizdų, kuriuos rusai neigia, panašiai kaip ir Sovietų Sąjungos įvykdytas masines skerdynes Katynėje 1940 metais.
Be žudynių okupuotose teritorijose rusų kareiviai masiškai grobė gyventojų turtą, kurį per Baltarusiją ir kitas okupuotas teritorijas siuntė į savo namus.
Referendumų organizavimas ir jų rezultatai 1939 ir 2022 metais identiški
Nepavykus žaibiškai užimti Kijevo ir pakeisti valdžios Ukrainoje, buvo siekiama bent įteisinti pilnai ar dalinai okupuotas teritorijas.
Praėjus 83 metams po referendumo okupuotose Lenkijos Rytinėse žemėse, Rusija 2022 m. rugsėjo 22-27 dienomis organizavo referendumus okupuotuose ir net suvereniai Ukrainos valstybei priklausančiose teritorijose.
Referendumai buvo skubiai organizuoti dėl šių regionų prijungimo prie Rusijos Federacijos. Nepaisant kad karo metu nemaža dalis gyventojų pasitraukė iš šių teritorijų, mažiausiai rinkimuose dalyvavo Chersono gyventojų (76%), daugiausia Donbaso – 97%.
Pagal pateiktą oficialią statistiką už prisijungimą prie Rusijos Lugansko, Donecko, Zaporožės ir Chersono srityse balsavo ne mažiau kaip 97% gyventojų.
Jau rugsėjo 30 d. Maskvoje buvo pasirašyta prisijungimo prie Rusijos sutartis.
Pagal tarptautinę teisę referendumai negali būti organizuojami karo metu ir okupuotose teritorijose, o tokio „cirko“, kai per dešimt dienų surengiamas ir įvykdomas referendumas teritorijose, neturinčiose suderintų ir įteisintų ribų, suskaičiuojami biuleteniai, įteisinami balsavimo rezultatai ir pasirašoma sutartis, pasaulinėje praktikoje dar neteko girdėti.
Šiuo žingsniu buvo siekta įbauginti ukrainiečius, kad jie nedrįstų pulti regionų, jau paskelbtų Rusijos sudėtine dalimi.
Kijevo konferencijos užuomazgos 2023-2024 metais?
G20 aukščiausiojo lygio 2022 m. lapkričio 15–16 d. susitikime Balyje Europos Vadovų Tarybos, Italijos, Ispanijos, Japonijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Valstijų, Kanados, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos vadovai pasmerkė neišprovokuotą Rusijos karą prieš suverenią Ukrainos valstybę ir Rusijos vykdomus barbariškus raketų išpuolius prieš Ukrainos miestus ir civilinę infrastruktūrą bei pareikalavo visiškai ir besąlygiškai pasitraukti iš Ukrainos teritorijos.
Ne mažiau svarbus buvo JAV prezidento Džo Baideno ir Kinijos prezidento Si Dzinpingo neformalus susitikimas.
Abiejų valstybių vadovai išreiškė nepritarimą branduolinių ginklų naudojimui Ukrainoje arba grasinimui juos panaudoti, taip pat dėl dviejų didžiausių pasaulio ekonomikų, kovojančių dėl tarptautinės viršenybės, santykių gairių nustatymo.
Pagal tai galima daryti prielaidą, kad abiejų šalių vadovai iš pastaruoju metu vyravusios nuostatos apie „daugiapolinį pasaulį“ perėjo į „bipolinį pasaulį“, kuriame nelieka vietos Rusijai.
Ar tai negali būti užuomina į konferencijų „Teheranas-Jalta-Potsdamas“ tąsą Kijeve, kurioje įtakingiausios šalys nustatys „naująją pasaulio tvarką“?
Atgal
.jpg)
(1).png)
