ISTORIJA
2022.12.30. Jogaila tarp Lietuvos ir Lenkijos
Inga Baranauskienė
Jogaila – bene prieštaringiausia viduramžių Lietuvos figūra. Savo valdymą jis pradėjo nuo išdavikiškų sutarčių su kryžiuočiais bei tragiškai pasibaigusio konflikto su savo gimine, paskui sudarė prieštaringą sąjungą su Lenkija ir tapo jos karaliumi, bet prarado autoritetą Lietuvoje ir buvo priverstas perleisti ją Vytautui.
Vis dėlto vėlesniais metais Jogaila tarsi apgailėjo praeities klaidas ir tapo ištikimu Vytauto bendražygiu bei Lietuvos interesų gynėju: be jo nebūtų buvę nei Žalgirio pergalės, nei Melno taikos – Vytautas vienas tikrai nebūtų apgynęs Žemaitijos.
Taigi Jogailą su Vytautu turėtume statyti ant vieno pjedestalo, bet, antra vertus, būtų klaida mėginti jį iškelti jį aukščiau, nes Jogaila priklausė nuo Vytauto ne mažiau, negu Vytautas nuo jo.
Jogailos vaikystė, jaunystė ir draugystė su Vytautu
Jogailos gimimo data nėra tiksliai žinoma, bet viskas rodo, kad jis buvo vyriausias Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus. Tai reiškia, kad Jogaila turėjo gimti apie 1350–1352 m., t. y. panašiu laiku, kaip ir Vytautas, kuris savo ruožtu buvo Kęstučio pirmagimis iš jo antrosios santuokos su Birute.
Jogaila
Regis, tai nulėmė jų abiejų likimą. Dėl Algirdo ir Kęstučio santykių specifikos, o taip pat dėl bendros politinės konjunktūros, Lietuvoje susiformavo diarchinė valdymo sistema. Atitinkamai Jogaila su Vytautu atrodė būsiantys tinkamiausia įpėdinių pora, mat, nors Algirdas su Kęstučiu turėjo sūnų iš ankstesnių santuokų, šie artimesnių ryšių tarpusavyje nepalaikė, ir dėl to, matyt, buvo baiminamasi, kad po tėvų mirties bendradarbiauti nesugebės. Taigi Jogaila su Vytautu buvo skatinami bendrauti nuo mažų dienų, ir ilgainiui šie santykiai iš tikrųjų peraugo į nuoširdžią draugystę. Vis dėlto šiai draugystei likimas buvo paruošęs daugybę išbandymų.
Viskas prasidėjo po Algirdo mirties 1377 m. Iš pradžių, Kęstutis su Vytautu sąžiningai parėmė Jogailą, padėdami jam atremti vyresniųjų brolių bandymus užgrobti valdžią, bet jau 1379 m. rudenį tarp Jogailos ir Kęstučio pradėjo tvenktis įtampa.
Pagrindiniai konflikto kurstytojai buvo kryžiuočiai. Jogaila ryžosi pažaisti jų žaidimą, aiškiai planuodamas juos pergudrauti: 1380 m. gegužę jis sudarė su Ordinu neva prieš Kęstutį nukreiptą separatinę taikos sutartį, kad turėtų laisvas rankas kovai su jo vyresniuosius brolius remiančia Maskva, bet jau 1381 m. ją de facto nutraukė, suteikdamas Kęstučiui pagalbą, šiam puolat Bajerburgo pilį.
Jogaila suima Kęstutį ir Vytautą (1382 m.). Dail. Voicechas Gersonas
Jogaila. Dail. Artūras Slapšys
.jpg)
Vytautas. Dail. Artūras Slapšys
Tačiau kryžiuočiai nebuvo tokie naivūs, kaip tikėjosi Jogaila, be to, giluminės konflikto priežastys slypėjo jo paties giminėje: Skirgaila, antrasis Algirdo ir Julijonos sūnus, aiškiai manė, kad antruoju asmeniu valstybėje turėtų tarpti jis pats, o ne pusbrolis Vytautas, tad toliau elgėsi provokuojančiai, o Jogaila nepajėgė jo sudrausminti. 1381 m. rudenį Skirgaila vėl atnaujino bendradarbiavimą su kryžiuočiais ir kartu su jais apsiautė vyresnįjį Jogailos brolį palaikiusį Polocką. Kęstučiui tai buvo paskutinis lašas, paskatinęs jį ryžtis nušalinti Jogailą nuo valdžios.
Verta pasakyti, kad per visas šias peripetijas Vytautas liko Jogailai ištikimu draugu. Nors Jogailos nušalinimas atvėrė jam kelią į sostą, Vytautas padarė viską, kad išsaugotų bent pusbrolio reputacijos likučius. Jis jį teisino ir gynė, ir būtent Vytauto dėka Jogaila, išvengęs rimtesnės bausmės, buvo išsiųstas valdyti Vitebsko, o Vytautas jį dargi demonstratyviai palydėjo iki Krėvos. Viskas atrodė taip, lyg Vytautas buvo nusiteikęs grąžinti valdžią Jogailai po tėvo mirties. Bet įsižeidęs ir apmaudaujantis Jogaila nenorėjo laukti.
Padedamas motinos ir jaunesniųjų brolių, 1382 m. gegužę jis organizavo kontrperversmą ir susigrąžino Vilnių, o paskui, prisidengdamas taikos derybomis, suėmė ir Kęstutį su Vytautu. Vis dėlto tikėtina, kad Jogaila neplanavo su jais susidoroti: maištininkai tiesiog turėjo būti pastatyti į vietą.
Kęstučio nužudymą Krėvoje greičiausiai sankcionavo Jogailos motina Julijona ir jo brolis Skirgaila, kurie buvo labiausiai suinteresuoti užkirsti kelią Jogailos ir Vytauto susitaikymui bei sukurti prielaidas pastarojo likvidavimui. Vis dėlto Jogaila, kurį giminė laikė lengvai paveikiamu, šiuo atveju parodė stebėtiną valios tvirtumą ir išsaugojo Vytautui gyvybę, kas savo ruožtu sudarė jam sąlygas pabėgti.
Karas, vedybos, Lenkija ir atsisveikinimas su Lietuva
Pabėgęs Vytautas, kuriam pavyko patraukti į savo pusę ne tik žemaičius, bet ir vakarykščius Jogailos sąjungininkus kryžiuočius, tapo didžiule grėsme pusbrolio valdžiai. Vis dėlto, vargu ar tai buvo vienintelė priežastis, paskatinusi Jogailą vos po pusantrų metų ieškoti susitaikymo. Regis, jis tiesiog ilgėjosi pusbrolio ir nuoširdžiai svajojo grįžti į senus gerus laikus.
Buvo ir kita priežastis, skatinusi Jogailą taikytis su Vytautu. Jau 1384 m. pavasarį ėmė šmėžuoti perspektyva užimti Lenkijos sostą. Aišku, tuo momentu ji tebebuvo labai miglota: Jadvyga buvo karūnuota tik spalio 16 d., o iki tol vyko painios įvairių grupuočių kovos. Vis dėlto Jogailai turėjo buvo aišku, kad, norint išmėginti laimę, reikia skubiai užbaigti konfliktą su Vytautu, nes stabilumo siekiantys lenkai tikrai nesiūlys savo karalienės rankos tam, kas pats įklimpęs vidaus kare.
Reikia pasakyti, kad vedybos su Jadvyga toli peržengė Jogailos asmeninius interesus: tuo metu tai buvo vienintelis šansas išspręsti didžiąją Lietuvos problemą, – t. y. laimėti karą prieš Vokiečių ordiną, užsitikrinus kitos krikščioniškos valstybės globą.
Šis planas buvo siūlomas dar Gediminui, vėliau jį bandė realizuoti Algirdas su Kęstučiu, tačiau kiekvieną kartą bandymai sukurti tvarią sąjungą sužlugdavo, kryžiuočiams sėkmingai pakursčius Lietuvos ir Lenkijos interesų priešpriešą. Vis dėlto, tapęs Lenkijos karaliumi, Jogaila tikėjosi tą priešpriešą pašalinti, ir visi suprato, kokias galimybes tai atveria.
Suprato tai ir Vytautas. 1384 m. liepą jis efektingai nutraukė sąjungą su kryžiuočiais, sudegindamas jų pilis Panemunėje, ir grįžo į Lietuvą, netgi nepaisydamas to, kad Jogaila sugrąžino jam tik Gardiną su Palenke, o Trakus neva laikinai paliko Skirgailai. Regis, Vytautas pasitenkino tuo, kad Julijona Algirdienė, kurią jis, matyt, laikė pagrindine tėvo mirties kaltininke, buvo nušalinta nuo didžiosios politikos ir išsiųsta į Vitebską.
Iki pat 1387 m. pavasario Vytautas besąlygiškai rėmė Jogailą. Taip, veikiant ranka rankon, 1385 m. rugpjūčio 14 m. buvo sudaryta Krėvos sutartis su lenkais, 1386 m. vasario 18 d. prieš tris dienas pasikrikštijęs Jogaila vedė Jadvygą, kovo 4 d. jis karūnavosi Lenkijos karaliumi, o 1387 m. vasario 17 d. didžiausiam kryžiuočių apmaudui prasidėjo ir oficialų Lietuvos krikštą.
Tačiau Jogailos triumfas buvo trumpalaikis, ir dėl to daugiausiai buvo kaltas jis pats. Vytautas su Skirgaila kaip buvo konkurentai, taip ir liko, o Jogaila niekaip negalėjo apsispręsti, kuris iš jų jam brangesnis. Emociškai jis linko į pusbrolį, tačiau Skirgaila buvo tikras brolis, ir Jogaila tarsi jautėsi jam įsipareigojęs. Skirgaila tuo sėkmingai naudojuosi: 1387 m. pavasarį jis įtikino Jogailą raštu patvirtinti jam Trakus, dėl ko Vytautas, be abejo, pasijuto apgautas ir išduotas.
Papildoma problema tapo žemaičiai: jie toliau šiaušėsi prieš Skirgailą, dėl ko Žemaitija 1387 m. liko formaliai nepakrikštyta. Kryžiuočiai tuo nedelsdami pasinaudojo ir surengė keletą puolimų. Žemaičiai sėkmingai apsigynė, tačiau šitaip klostantis aplinkybėms, visuomenė ėmė iš principo ėmė abejoti krikšto, o kartu ir visos Jogailos politikos prasmingumu.
Jogaila dar labiau pakaitino aistras, skirdamas Vilniaus seniūnais lenkus: greičiausiai tai buvo mėginimas apriboti Skirgailos įtaką, bet Lietuvos diduomenė įsižeidė. Galiausiai viskas baigėsi Vytauto sukilimu 1389 m. pabaigoje, ir nors Algirdaičiams pavyko išlaikyti Vilnių, jie faktiškai sugrįžo į 1383 m. situaciją, nes Vytautą vėl parėmė žemaičiai ir kryžiuočiai.
Lenkijos diduomenė, be abejo, nebuvo patenkinta tokia įvykių eiga ir jungėsi į karą labai nenoriai: iš sąjungos su Lietuva buvo tikėtasi naudos, o ne problemų, tačiau dabar jokių ženklesnių pergalių prieš Vytautą pasiekti nepavyko, be to, su lietuviais visą laiką vyko trintis. Atitinkamai pradėjo svyruoti ir Jogailos pozicijos pačioje Lenkijoje: jo santuoka su Jadvyga nebuvo laiminga, sutuoktiniai faktiškai gyveno atskirai, ir ilgainiui, jeigu būtų atsiradus atitinkama politinė valia, tai galėjo baigtis net skyrybomis.
Vis dėlto Jogaila gana ilgai nedrįso pasiūlyti Vytautui taikos. Atrodo, iš pradžių jis ketino pakeisti su karu nesusitvarkantį Skirgailą vienu iš savo jaunesniųjų brolių – Vygantu Aleksandru. Tačiau 1392 m. birželio pabaigoje jis staiga mirė, ir buvo įtariama, kad nunuodytas.
Po to situacija tapo beviltiška. Nors sklandė gandai, kad Vygantą nunuodijo Vytautas, pats Jogaila aiškiai įtarė Skirgailą, kuris ne tik buvo labiausiai suinteresuotas konkurento likvidavimu, bet ir turėjo atitinkamą reputaciją. Atrodo, Jogaila išsigando, kad vieną dieną Skirgaila gali nunuodyti ir jį, tad skubiai puolė taikytis su Vytautu – jau pirmosiomis rugpjūčio dienomis tarp jų buvo sudaryta Astravo sutartis.
Mainais už taiką Jogaila turėjo atiduoti pusbroliui ne tik Trakus, bet ir Vilnių, o taip pat atsisveikinti su viltimis išsaugoti įtaką Lietuvoje. Vis dėlto, sulaukęs sąžiningos pusbrolio atgailos, Vytautas vėl tapo jo ištikimu draugu bei sąjungininku, ir tokie santykiai tarp jų išliko iki gyvenimo pabaigos, nors vėliau jiems teko patirti dar ne vieną išbandymą.
Tarp Lietuvos ir Lenkijos
1392 m. rugpjūtį Jogaila vienareikšmiškai pademonstravo, kad renkasi Vytautą, o ne savo brolius, kurių įtaka jam dažniausiai būdavo neigiama. Vis dėlto brolių vietą šiame interesų priešpriešos trikampyje netrukus užėmė Lenkija.
Kaip jau minėta, Lenkijos diduomenė tikėjosi iš sąjungos su Lietuva naudos, o ne problemų, todėl dabar ji vėl ėmė bruzdėti, kad valstybės ištekliai skiriami Lietuvos gynimui nuo kryžiuočių, ir reikalauti kažko mainais. Nepatenkintieji buvo linkę siekti taikos su Ordinu ir spaudė Vytautą daryti jam nuolaidas. Be to, jie sukurstė Jadvygą viešai pareikšti siuzerenines pretenzijas į Lietuvą ir pareikalauti iš Vytauto duoklių nuo Jogailos jai užrašytų žemių.
Vytautas į tai atsakė 1398 m. Salyno sutartimi: jis pats įsipareigojo užleisti kryžiuočiams Žemaitiją, bet tuo pačiu pasirūpino, kad Lietuvos diduomenė paskelbtų jį savo suvereniu valdovu, o kryžiuočiai tokį jo statusą pripažintų.
Jogaila nuo konflikto nusišalino ir neparodė jokio noro remti žmoną. Regis, tai privertė Jadvygą susirūpinti savo santykiais su vyru – būtent apie tą laiką ji pastojo. Bet viskas baigėsi tragedija: 1399 m. liepos 17 d. Jadvyga mirė nuo pogimdyvinės karštinės, duktė, kurią ji pagimdė, taip pat neišgyveno.
Po to iškilo grėsmė, kad Lenkijos sąjunga su Lietuva apskritai nutrūks, ir Jogaila liks be nieko. Tačiau nelaimė ištiko ir Vytautą: 1399 m. rugpjūčio 12 d. jis patyrė triuškinantį pralaimėjimą mūšyje su totoriais prie Vorsklos ir atsidūrė labai keblioje padėtyje.
Pusbroliams neliko nieko kito, kaip tik ištiesti vienas kitam pagalbos ranką. Po ilgų ir sudėtingų derybų 1400–1401 m. sandūroje buvo sudaryta Vilniaus-Radomo sutartis, atnaujinusi Lietuvos sąjungą su Lenkija ir tokiu būdu leidusi Jogailai išlaikyti Lenkijos karūną.
Mainais Vytautas, aišku, tikėjosi gauti didesnę Lenkijos pagalbą kovoje su Ordinu, tačiau pagalba toliau strigo. 1404 m. ką tik išlaisvintą Žemaitiją vėl teko atiduoti kryžiuočiams, nes pastariesiems vėl pavyko pasinaudoti Lietuvos ir Lenkijos interesų prieštaravimais – mainais į nuolaidas dėl Žemaitijos Lenkijai buvo leista išpirkti ginčijamą Dobrynės žemę, ir nei Jogaila, nei Vytautas nepajėgė pasipriešinti šiam sandėriui. Vis dėlto jie nenuleido rankų ir toliau ieškojo būdų, kaip priversti Lenkijos diduomenę rimtai įsitraukti į karą dėl Žemaitijos.
Poslinkiai prasidėjo 1408 m. Ordino didžiuoju magistru naujai išrinktas Ulrichas fon Jungingenas nebuvo linkęs žaisti sudėtingų politinių žaidimų, ir pusbroliai iš karto ėmė tuo naudotis. Jau per pirmąjį susitikimą Kaune 1408 m. pradžioje Jogaila ėmėsi erzinti Ulrichą, reikalaudamas grąžinti jam visa, ką kryžiuočiai yra užgrobę. Vytautas tuo tarpu užėmė taikingesnę poziciją.
1409 m. pavasarį kilo žemaičių sukilimas – savaime aišku, inspiruotas Vytauto, bet Vytautas sėkmingai apsimetinėjo nesąs su tuo susijęs. Atrodo, Ulrichas patikėjo, kad pagrindinis žemaičių kurstytojas yra būtent Jogaila ir galiausiai puolė Lenkiją. Kadangi jos diduomenei teko atsakyti į iššūkį, galiausiai viskas baigėsi Žalgirio mūšiu, nors ir po jo dar prireikė trijų karų ir begalybės diplomatinių pastangų, kol 1422 m. Ordinas buvo priverstas galutinai atsisakyti pretenzijų į Žemaitiją, ir Jogaila galėjo pasidžiaugti bent kažką savo gyvenime nuveikęs.
Bendrai Jogailos gyvenimas nebuvo laimingas. Po Jadvygos mirties, 1402 m., jis vedė jos antros eilės pusseserę ir faktinę Lenkijos sosto paveldėtoją Oną Cylietę, tačiau ši santuoka irgi nenusisekė. Žmona jam buvo neištikima – Jogaila iš pradžių net nenorėjo pripažinti dukters, kurią ji jam pagimdė 1408 m., nors vėliau skandalą užglaistė. Ona mirė 1416 m.
Po to, 1417 m., Jogaila apsisprendė vesti iš meilės. Jo išrinktąja tapo Elžbieta Pilecka-Granovska – vidutinio amžiaus ir skandalingos reputacijos našlė, turėjusi bent du sūnus ir bent tris dukteris. Lenkijos diduomenė siaubingai pasipiktino, bet, nors Jogailai pavyko įveikti jos pasipriešinimą, 1420 m. jis vėl liko našliu: Elžbieta mirė – galbūt nuo džiovos, o galbūt nunuodyta.
Ketvirtą kartą, 1422 m. Jogaila vedė Vytauto antrosios žmonos dukterėčią Sofiją (Sonką) Alšėniškę ir šioje santuokoje susilaukė trijų sūnų, iš kurių išgyveno du Vladislovas ir Kazimieras (vidurinysis sūnus, taip pat pakrikštytas Kazimieru, mirė kūdikystėje). Sūnus Jogaila mylėjo ir padarė viską, kad užtikrintų jų paveldėjimo teises. Vis dėlto jo santykiai su žmona dėl didžiulio amžiaus skirtumo liko sudėtingi: nuolat sklido gandai apie jaunosios karalienės neištikimybę, ir Jogailai tekdavo ją ginti savo reputacijos kaina. Jogailai prilipo manipuliacijoms lengvai pasiduodančio silpnavalio įvaizdis, ir Lenkijoje jam nuolat tekdavo susidurti su valdinių nepagarba ar netgi nesiskaitymu.
Tokiu būdu artimiausias žmogus Jogailai ir toliau liko Vytautas, kuris bene vienintelis gebėjo įvertinti jo teigiamas savybes, mat, nors iš pirmo žvilgsnio nuolaidus ir pasiduodantis spaudimui, Jogaila vis dėlto mokėdavo užsispirti ir pasiekti savo.
Jogailai rūpėjo išaukštinti Vytautą, o per jį – ir Lietuvą, atsikeršijant jį visą gyvenimą žeminusiems lenkams. Be to, Jogailai rūpėjo sustiprinti savo ir Sofijos sūnų pozicijas, mat, nors vyresnysis Vladislovas buvo pripažintas Jogailos įpėdiniu, anksčiau šis statusas buvo suteiktas Onos Cylietės dukteriai Jadvygai, ir buvo neaišku, ar po Jogailos mirties Lenkijos diduomenė tikrai sutiks karūnuoti Vladislovą.
Taigi Jogaila karštai palaikė Vytauto siekį gauti Lietuvos karūną, o Vytautas sąžiningai planavo palikti ją vienam iš Jogailos sūnų. Deja, pusbroliams pritrūko laiko savo planams įgyvendinti: 1430 m. spalio 27 d. Vytautas mirė, taip ir nesulaukęs karūnacijos.
Po to Jogailai iškilo dilema. Jo sūnūs tebebuvo visiškai maži, o Lietuvoje, matyt, iš tikrųjų galiojo vėlesniuose metraščiuose užfiksuota nuostata, kad valdovu turi būti suaugęs vyras, gebantis apginti savo žemę kalaviju. Jogaila nusprendė laikinai patikėti Lietuvą savo jauniausiam broliui Švirtigailai, tikėdamasis, kad šis sėkmingai pratęs Vytauto kovą dėl Lietuvos karūnos, o paskui, būdamas bevaikis, perleis ją vienam iš Jogailaičių, kurie iki to laiko dar suspės paaugti.
Deja, Švitrigaila buvo Vytauto priešingybė. Visą gyvenimą kvailai ir beprasmiškai maištavęs, jis nepraleido progos visko sugadinti ir šiuo atveju. Jeigu Vytautas visuomet suprato dvilypę Jogailos padėtį ir aiškiai skyrė jį nuo Lenkijos diduomenės, Švitrigaila šį skirtumą ignoravo.
Iškart po Vytauto mirties lenkų ponai užgrobė Podolę, ir Švitrigaila nesugalvojo nieko geresnio, kaip tik suimti Jogailą, kuris tuo momentu tebebuvo Lietuvoje ir prie šios aferos niekaip neprisidėjo. Vis dėlto brolį netrukus teko paleisti, ir Jogaila turėjo norom nenorom pradėti karą prieš Lietuvą. Iš užkulisių jis vis dar rodė palankumą broliui ir pasistengė, kad karas dėl Podolės baigtųsi Lietuvai gana palankia Čartorysko sutartimi, kuria Podolė buvo padalinta tarp Lenkijos ir Lietuvos.
Tačiau Švitrigaila vedė, ir iškilo grėsmė, kad netrukus jis pats susilauks įpėdinio, o Jogailaičiai liks be palikimo, nors Vladislovo padėtis Lenkijoje ir sustiprėjo po netikros sesers Jadvygos mirties 1431 m.
Įtakingieji Alšėniškiai, kuriems Jogailaičiai buvo giminės per motiną, ėmėsi ginti jų interesus. 1432 m. rudenį su tyliu Jogailos pritarimu Švitrigaila buvo nuverstas, o sostas atiduotas jaunesniajam Vytauto broliui Žygimantui, tikintis, kad jis pasirodys patikimesnis Jogailaičių interesų saugotojas.
Tarp Žygimanto ir nuo perversmininkų pabėgusio Švitrigailos prasidėjo karas, tačiau Jogaila į jį jau nebesikišo. Patyręs Švitrigailos išdavystę, jis tarsi prarado susidomėjimą Lietuva ir 1434 m. birželio 1 d. mirė, nesulaukęs karo pabaigos.
Amžininkų ir ainių akyse Jogaila taip ir liko savotišku nevykėliu, kuriam niekada nesisekė, ir kuriuo manipuliavo visi, kas netingėjo. Šio vertinimo netgi negalima laikyti visiškai klaidingu, nes Jogaila iš tikrųjų dažnai elgdavosi nenuosekliai ir vengdavo užimti tvirtesnę poziciją, mėgindamas suderinti tai, kas būdavo nesuderinama iš principo.
Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, su kokiais sudėtingais pasirinkimais jam teko susidurti, Jogaila susitvarkė ne taip jai ir blogai, o jo indėlis į Lietuvos pergalę prieš Vokiečių ordiną nebuvo mažesnis, negu Vytauto. Taigi prisimenant vieną, reikėtų prisiminti ir kitą, o geriausia būtų prisiminti juos kartu.
Atgal
.jpg)
